TURINYS
1. REZIUME………….…………………………………………………………………………….2
2. ĮVADAS………………………………………………………………………………………..3
3. LITERATŪROS ANALIZĖ…………………………………………………………………..5
3.1. Verslo įmonė ……………………………………………………………………………….5
3.2. Fiskalinė politika …………………………………………………………………………..7
3.3. Mokesčiai……………………………………………………………………………………..9
3.4. Pridėtinės vertės mokestis .………………………………………………………………11
3.5. Akcizo mokestis ……………………………………………….…………………………………….15
3.6. Verslo įmonės reakcija į PVM ir akcizo mokesčių pokyčius…………………………….17
3.7. Verslo įmonės reakcija į akcizo mokesčio pokyčius: praktinis aspektas…..……………..21
3.8. Verslo įmonės reakcija į PVM mokesčio pokyčius: praktinis aspektas ………………………21
3.9. Pelno mokestis …………………………………………………………………………..22
3.10. Verslo įmonės reakcija į pelno mokesčio pokyčius : praktinis aspektas..…………………24
3.11. Gyventojų pajamų mokestis ……………………………………………………………27
3.12. Verslo įmonės reakcija į gyventojų pajamų mokesčio pokyčius : praktinis aspektas …30
4. REZULTATAI IR IŠVADOS ……………………………………………………………….32
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS ………………………………………………………………..34
6. PRIEDAI ……………………………………………………………………………………..35
1. RESUME (REZIUME)
The term paper is written by:
Title: Enterprise reaction to the due politics variations
The supervisor is: docent, dr. Artūras Grėbliauskas
Number of pages: 39
Number of tables and illustrations: 8
Number sources: 15
The work was written in Kaunas, in 2003
Every state has many functions: protection (external protection, internal protection, social protection), production and commerce ( public activity, private activity, tax, currency), development (education, art, public recreation), administrative ( law and control, tollage). Every state needs a lot of financial recourses for its function realization, therefore tax are essential as they are the main income of the state. Tax is the base of economical and social existence in every state.
In our term paper we discussed business company concepts, government fiscal policy, especially government income policy and the main it’s source – tax, besides analyzed enterprise reaction to the due politics variations. There are many different tax in Lithuania, however government budget generally gets income from these four main tax – value-added tax, excise, income-tax and corporation tax. Thus, in our term paper we explored all these tax and their effect to business company.
2. ĮVADAS
Valstybė turi atlikti daug įvairių funkcijų: apsaugos (išorinė apsauga, vidaus apsauga, socialinė apsauga), gamybos ir komercijos (valstybinė veikla, privati veikla, mokesčiai, valiuta, jos matai), vystymo (švietimas, mokslas, menas, visuomenės rekreacija), administracines (tesimai ir valdymas, mokesčių rinkimas) (Lentelė Nr.1 priede).Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, dėl to mokesčiai, kaip pagrindinis valstybės pajamų šaltinis, yra būtini. Mokesčiai yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas. Valstybės pajamos, kurios užtikrina valstybės išlaidų, numatytų biudžete finansavimą, gaunamos mokesčių, rinkliavų arba skolų pavidalu, taip pat iš valstybinių įmonių. Mokesčiai yra pats didžiausias ir svarbiausias valstybės pajamų šaltinis.
Lietuvos mokesčių sistemą šiuo metu sudaro 24 mokesčiai (įmokos, rinkliavos). Kaip ir kitose daugiau ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, tai pajamų ir pelno, socialinio draudimo, turto, vidaus prekių ir paslaugų, tarptautinės prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai: tiesioginiai ir netiesioginiai, mokami tiek fizinių, tiek juridinių asmenų.
Mokestinių įplaukų struktūra iš esmės pakito per pastaruosius dešimt metų. Sparčią mokesčių reformą paskatino dvi esminės priežastys: perėjimas į rinkos ekonomiką ir būtinybė integruotis į Europos Sąjungą. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai buvo apyvartos ir pelno mokesčiai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privačiojo sektoriaus ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtosios vertės mokesčio įvedimas.
Netiesioginių mokesčių dalis, įskaitant PVM, akcizus ir muitus, kiekvienais metais nuolatos didėjo. Netiesioginiai mokesčiai teikė didžiąją
dalį mokestinių įplaukų, kadangi būtent šie mokesčiai ir jų tarifai buvo sparčiai derinami su ES reikalavimais vykdant ES integracijos strategiją. Žinoma, netiesioginius mokesčius yra lengviau administruoti negu pajamų bei pelno mokesčius. Pridėtinės vertės mokestis nėra taip atvirai išreikštas mokestis mokesčio mokėtojui kaip, pavyzdžiui, turto mokesčiai. Dėl šios priežasties PVM buvo priimtas santykinai lengvai palyginus su kitomis apmokestinimo rūšimis. Šios priežastys suteikė papildomą postūmį sparčiai biudžeto įplaukų pertvarkai (R. J. Vaicenavičius, 2000).
Nors nuo pat pridėtosios vertės mokesčio įvedimo buvo taikomas 18 procentų tarifas, tačiau PVM įplaukų į valstybės biudžetą dalis padidėjo nuo 29,5 procento 1994 metais iki 42,8 procentų 2002 metais. Tai buvo pasiekta panaikinant lengvatinius PVM tarifus, tam tikras anksčiau taikytas lengvatas ir sugriežtinus administracinę kontrolę.
Nuo 2002 07 01 pagal įsigaliojusį naujos redakcijos Akcizų įstatymą akcizais apmokestinami tik 3 prekių objektai: etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, apdorotas tabakas ir kuras. Akcizų mokėtojai yra ne tik akcizais apmokestinamų prekių gamintojai, bet visi akcizais apmokestinamų prekių sandėlių savininkai, kurie akcizus apskaičiuoja ir moka už akcizais apmokestinamas prekes, kurios priklauso ne tik akcizais apmokestinamų prekių savininkui, bet ir bet kuriam kitam asmeniui. Akcizai skaičiuojami tik už tas iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio išgabentas prekes, kurios yra išgabentos į rinką panaikinant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą. Akcizų įplaukos išaugo iki 15,23 procentų nacionalinio biudžeto pajamų 2002 metais, kadangi tarifai buvo didinami beveik kiekvienais metais.
Tuo metu, kai netiesioginių mokesčių pertvarkymas buvo sąlygotas būtinybės įvesti rinkos ekonomikai palankią mokesčių sistemą, suderintą su ES reikalavimais, ir būtinybės kuo veikiau užtikrinti pajamų surinkimą, tiesioginių mokesčių raidą daugiau lėmė vidiniai veiksniai, suprantama, buvo atsižvelgiama ir į tarptautinę praktiką.
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojantį fizinių asmenų pajamų mokestį pajamos, susijusios su darbo santykiais, apmokestinamos taikant 33 procentų tarifą ir keletas sumažintų tarifų taikomi apmokestinant kitų rūšių pajamas. Praėjusiais metais fizinių asmenų mokestis sudarė 16,08 procento visų valstybės biudžeto pajamų.
2002 m. sausio 1d. įsigaliojusiu LR Pelno mokesčio įstatymu buvo sumažintas pelno mokesčio tarifas (anksčiau buvo 29%) bei buvo panaikinta mokesčio lengvata (0% mokesčio tarifas) investuojamam pelnui. Šiuo metu visas juridinio asmens pelnas apmokestinamas 15% pelno mokesčiu. Taip pat numatyta lengvata smulkiam ir vidutiniam verslui – ūkio vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių žmonių skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkst. Litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 % mokesčio tarifą. Lietuvos vieneto gaunami dividendai už turimas Lietuvos vienetų akcijas, kapitalo dalį ar kitų teisių turėjimą apmokestinami taikant 15% mokesčio tarifą.
Svarbiausios valstybės biudžeto pajamos yra iš šių mokesčių: PVM, akcizų, fizinių asmenų pajamų mokesčio bei pelno mokesčio. Jie sudaro 80,54 % visų valstybės pajamų. Didžiausią įtaką įplaukoms į valstybės biudžetą turi didžiausio mokesčio – PVM surinkimas – 2002 metais gauta 3809,7 mln. Lt, o tai yra 42,8 % valstybės biudžeto pajamų. Akcizo mokesčio 2002 metais buvo surinkta 1665,8 mln. Lt, tai yra 18,7% pajamų, fizinių pajamų mokesčio – 1432 mln. Lt., tai yra 16,08 % ir pelno mokesčio – 264 mln. Lt., tai yra 2,96% visų valstybės biudžeto pajamų (duomenys imti iš finansų ministerijos Internetinės svetainės www.finmin.lt) ( valstybės pajamų pasiskirstymo diagrama priede Pav. Nr. 2.)
Taigi visi mokesčiai yra labai svarbūs tiek valstybei, kuri juos surenka, tiek mokesčių mokėtojams (tuo pačiu ir verslo įmonėms). Mes savo darbe aptarsime, kas yra verslo įmonė, kokie jų tipai ir tikslai, taip pat, kas tai yra valstybės pajamų politika, mokesčių sistema bei pagrindiniai mokesčiai. Kadangi mokesčių įstatymai dažnai keičiasi, mes savo darbe dargi pabandysime paanalizuoti kokią įtaką mokesčiai daro verslo įmonėms ir kokia verslo įmonių reakcija į mokesčių politikos pokyčius.
3. LITERATŪROS ANALIZĖ
3.1. VERSLO ĮMONĖ
Pirmiausiai apsibrėžkime, kas tai yra verslo įmonė.
Įmonė- yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymo numatyta tvarka tam tikrai komercinei- ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginį- daiktinį, finansinį ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.
Firma- vienetas, paverčiantis išteklius didesnės vertės pusgaminiais arba gatavomis prekėmis arba paslaugomis. Firma arba įmonė yra pagrindinis gamybos (tiekimo) vienetas ir yra gyvybiškai svarbi rinkos teorijos kūrimo dalis, paaiškinti, kaip sąveikauja firmos ir kaip jų kainų nustatymo ir produkcijos apimties sprendimai veikia rinkos pasiūlą ir kainą.
Firmos tikslai- tokia rinkos elgesio dalis, kuri nusako firmos tikslus, tiekiant prekes ir paslaugas. Tradicinėje firmos ir rinkų teorijoje teigiama, kad norint palyginti
rinkų veiklą, visos firmos, veikiančios esant tiek tobulos (monopolinės), tiek monopolinės konkurencijos sąlygomis, oligopolijai ar monopolijai, turi stengtis gauti didžiausią pelną. Be to šios teorijos teiginiuose sakoma, kad firma gali turėti ir kitokių tikslų, pvz.: gauti pelno iš prekybos, kiek galima paspartinti pagrindinį kapitalo augimą. Čia sakoma, kad pelnas nėra savitikslis ir tėra priemonė siekti kitokių tikslų. (C.Pass, B. Lowes, L. Davies, 1994). Pelnas paprastai apskaičiuojamas iš pajamų, gautų pardavus prekes ar gaminius, atėmus jų įsigijimo ar gamybos sąnaudas. Tačiau, kiekviena dar įmonė turi mokėti mokesčius į valstybės biudžetą, taigi įmonės grynasis pelnas būtų skaičiuojamas:
GRYNASIS PELNAS = APMOKESTINAMASIS PELNAS – MOKESČIAI
Įmonės grupuojamos pagal įvairius kriterijus. Tačiau mus domina juridiniu požiūriu suskirstytų įmonių tipai.
Juridiniu požiūriu įmonės yra šios:
Individualioji (personalinė) įmonė (IĮ). Ji nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims (pvz.,šeimos nariams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualiosios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu turtu.
Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę asmenybę komercinei – ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. Jos turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių.
Komandinę (pasitikėjimo) ūkinę bendriją (KŪB) sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB pavadinime turi būti įvardintas bent vienas tikrasis nerys. Bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o nuo tikrųjų narių – neatskirtas. Taigi komanditorius iš esmės yra jau akcininkas, o bendrija – pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Bendrijos neturi teisės išleisti vertybinių popierių; jas tai skiria nuo akcinių bendrovių.
Akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės. Tai yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises, kurių įstatinis (nuosavas) kapitalas yra padalytas į dalis – akcijas.
Valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės. Jos valstybinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei arba vietos savivaldybei, turi juridinio asmens teises, yra ribotos atsakomybės. Valstybinės įmonės skirstomos į valstybines ir valstybines akcines, priklausomai nuo akcijų investavimo į įstatinį kapitalą.
Žemės ūkio bendrovės. Tai yra fizinio asmens įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai. Turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Ją turi sudaryti ne mažiau kaip 2 nariai.
Kooperacinės bendrovės (kooperatyvai) – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas namų ekonominiams, socialiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Kooperatinė bendrovė yra juridinis asmuo, turi ribotą turtinę atsakomybę. Ją sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys. Juridinių asmenų skaičius kooperatinėje bendrovėje negali būti didesnis kaip ½ visų narių skaičiaus.
Valstybės ir savivaldybės įmonės. Įmonę valdo administracija, bet kaip patariamasis organas gali būti sudaryta ir valdyba. Įmonėje turi būti administracijos vadovas (generalinis direktorius ar direktorius) ir vyriausias finansininkas (buhalteris). Šiuos vadovus samdo steigėjas – tai yra ministerijos ar savivaldybės vadovybė, kuriai priklauso ta ar kita įmonė. Esant reikalui, įmonės steigėjas sudaro valdybą. Tai kolegialus organas, jai vadovauja administracijos vadovas. Valdybos nariai skiriami ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui.Valstybinės įmonės kapitalas skirstomas į valstybinį ir skolintą. Taigi paprastai čia nėra privataus kapitalo. Be to, įmonei draudžiama investuoti kapitalą kitose įmonėse. Kapitalas nėra įmonės nuosavybė, todėl už turimą kapitalą reikia mokėti iš įmonės pelno palūkanas. Palūkanos mokamos į valstybės ar savivaldybių biudžetą.
Bendrosios įmonės kuriamos su užsienio šalių valstybėmis, akcinėmis ir privačiomis įmonėmis ir firmomis.
Koncernas – tai pelno siekiančių juridinių asmenų susivienijimas, įgyvendinantis vieningą gamybinę, techninę ir ekonominę politiką, centralizuojantis finansinius išteklius, kurių reikia vieningai investicijų politikai vykdyti. Koncernai kuriasi dalyvavimo sistemos pagrindu, įgalinčiu kapitalo savininką, įgijusį kitų juridinių asmenų kontrolinius akcijų paketus ar pajus, valdyti svetimą kapitalą. Koncernai susidaro, vienai akcinei bendrovei supirkus kitų bendrovių kontrolinius akcijų paketus, o šioms – trečių ir t.t. Tokiu būdu susidaro visa grupė įmonių. Koncernui paprastai vadovauja didžiausia akcinė bendrovė, atskirais atvejais sukuriama speciali valdanti bendrovė (holdingas).
Konsorciumas – tai laikinas, savarankiškas pelno siekiančių
asmenų susivienijimas konkretiems uždaviniams spręsti, stambiems projektams ar programoms įgyvendinti. Konsorciumas steigiamas pagal bendrosios jungtinės veiklos sutartį, panašiai kaip ūkinės bendrijos. Konsorciumai veikia pagal ūkinių bendrijų įstatymą.
Asociacija – tai juridinių bei fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, vykdantis jos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas. Asociacija yra pelno nesiekianti organizacija. Ji gauto pelno negali skirstyti savo nariams. Minimalus asociacijos narių skaičius yra 3. Tačiau tai nereiškia, kad pavyzdžiui, įmonės, sudarančios asociaciją, negali gauti pelno. [6]
Mes savo darbe pabandysime ištirti vidutinės įmonės reakciją į mokesčių politikos pokyčius. Vidutinės įmonės formą daugiausia atstovauja uždarosios akcinės bendrovės (UAB).
Uždaroji Akcinė Bendrovė – tai yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, turinti juridinio asmens teises, kurių įstatinis (nuosavas) kapitalas yra padalytas į dalis – akcijas. Uždarosios Akcinės bendrovės (UAB) įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 Lt, joje negali būti daugiau kaip 100 akcininkų (naujajame LR akcinių bendrovių įstatymo projekte numatoma, kad UAB akcininkų skaičius nebebus ribojamas (D.Foigt, M.Civilka, 2003)), o jos akcijos negali būti platinamos bei jomis viešai prekiaujama. Taigi akcijos iš esmės yra vardinės. Bendrovės steigėjų skaičius yra neribojamas. Kiekvienas bendrovės steigėjas turi būti jos akcininkas.
Uždaroji akcinė bendrovė (UAB), nuo akcinės bendrovės (AB) skiriasi tuo, kad UAB akcijų cirkuliacijos sfera yra uždara – jomis neprekiaujama vertybinių popierių biržose ir vienas savininkas kitam savo akcijas paprastai parduoda susitaręs asmeniškai. Taip pat UAB nuo AB skiriasi įstatiniu kapitalu (UAB – turi būti ne mažesnis kaip 10.000Lt, AB – ne mažesnis kaip 150.000Lt), akcininkų skaičiumi, akcijų rūšimis ir akcijų cirkuliavimo sfera.
UAB, kaip ir visos kitos įmonės, turi mokėti mokesčius valstybei. O valstybė susirenka lėšas, reikalingas vykdyti valstybės funkcijas, vykdydama fiskalinę politiką.
3.2. FISKALINĖ POLITIKA
Fiskalinė politika – tai bendros makroekonomikos politikos įrankis, padedantis įtakoti ekonomikos veiklą per vyriausybės išlaidų ir mokesčių kontrolę (C.Pass, B. Lowes, L. Davies, 1994). Tai valstybę atstovaujančios vyriausybės veikla, priimant sprendimus dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindėta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausybės garantijų teikimas paskoloms, įmonių atleidimas nuo tam tikrų mokesčių. Be to, fiskalinei politikai priskiriami valstybės finansų tvarkymo procedūriniai klausimai, atitinkamos teisinės bazės palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas, priimant kasdienius sprendimus fiskalinėje srityje.
Komentuodamas dvidešimtojo amžiaus patirtį, žinomas ekonomistas Musgrave teigia, kad fiskalinės politikos vaidmenį galima suskirstyti į stabilizavimą, visuomeninių gėrybių teikimą ir pajamų perskirstymą.