Vertibiniai popieriai
5 (100%) 1 vote

Vertibiniai popieriai

Turinys

1. Vertybinių popierių rinkos atsiradimas, rinkos ekonomikos raida. 3

2. Pagrindinės vertybinių popierių rūšys 3

2.1 Akcijos. 3

2.2 Obligacijos. 5

2.3 Vekseliai. 7

3. Vertybinių popierių rinkos tipai ir jos dalyviai 8

3.1 Vertybinių popierių rinkos tipai. 8

3.2 Vertybinių popierių rinkos dalyviai. 9

3.3 Vertybinių popierių rinkos rezultatų analizė: indeksai, teorijos. 11

4. Vertybinių popierių rinka Lietuvoje 12

4.1 Trumpa vertybinių popierių rinkos raida Lietuvoje. 12

4.2 Vertybinių popierių rinkos Lietuvoje struktūra. 14

4.3 Bendra Baltijos vertybinių popierių rinka. 17

5. Prekybos sistema 18

5.1 Atsiskaitymo sistema. 19

5.2 Vertybinių popierių registravimas. 20

5.3 Vertybinių popierių kotiravimas 22

5.3.1 Kotiravimo metodai. 22

6. Vertybinių popierių rinkos santykis su ekonomika 23

Išvados 24

Literatūra 26

PRIEDAI 27

Įvadas

Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja vertybinių popierių rinka. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir pačios šalies ekonominę būklę. Lietuvos vertybinių popierių rinka dar nėra pažengusi taip toli kaip užsienio, tačiau ji nuolat vystosi, nuolat yra tobulinama, stengiamasi pavyti užsienio šalis. Nors Lietuvoje jau yra sukurta teisinė vertybinių popierių rinkos bazė, veikia įvairios institucijos susijusios su vertybiniais popieriais (reguliuojančios bei tarpininkaujančios), tačiau dar ne visada Lietuvos emitentų vykdomos vertybinių popierių emisijos organizuojamos efektyviai.

Būtent todėl nuolat yra aktualu kalbėti apie vertybinius popierius, apie vietą, kurią jie užima rinkoje. Būtent todėl mano darbe yra analizuojami vertybiniai popieriai, pagrindinės reguliuojančios bei tarpininkaujančios institucijos bei jų veikla, vertybinių popierių kotiravimo metodai ir pan. Darbas susideda iš šešių dalių: pirmoje trumpai aptariama vertybinių popierių atsiradimo istorija, rinkos ekonomikos raidos pradžia; antroje dalyje- pateikiamos pagrindinių vertybinių popierių rūšių charakteristikos. Trečia dalis- tai vertybinių popierių rinkos tipų ir jos dalyvių analizė, o ketvirtoje plačiau nagrinėjama būtent Lietuvos vertybinių popierių rinka- jos raida, struktūra, bendra Baltijos vertybinių popierių rinka. Penkta dalis- tai prekybos sistemos analizė, taip pat apžvelgiamas vertybinių popierių registravimas, kotiravimas, kotiravimo metodai. Paskutinėje, šeštoje dalyje analizuojamas vertybinių popierių santykis su ekonomika.

Darbo tikslas: išanalizuoti pagrindines vertybinių popierių charakteristikas ir vertybinių popierių įtaką ekonomikai.

Darbo objektas: vertybiniai popieriai.

Darbo uždaviniai:

1. Trumpai aprašyti vertybinių popierių atsiradimą, vertybinių popierių rinkos atsiradimą Lietuvoje, jos vietą bendroje rinkos ekonomikos sistemoje.

2. Pateikti dažniausiai sutinkamų vertybinių popierių charakteristikas;

3. Išanalizuoti vertybinių popierių rinkos struktūrą, rinkos dalyvius, prekybos sistemą.

Šiame darbe nagrinėjama tiek lietuvių (pvz., A.Vilimavičiaus, A.Rastenienės), tiek užsienio autorių(pvz., R.Breilio, S.Majerso, O.T.Lebedevo, T.J.Filippovos, A.R.Kankovskojos) literatūra. Taip pat naudojamasi Vertybinių popierių komisijos ataskaitomis, Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo interneto puslapiuose esančia informacija, teisniais aktais (Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymu). 1. Vertybinių popierių rinkos atsiradimas, rinkos ekonomikos raida.

Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpis- tai naujovių laikotarpis. Su šiuo laikotarpiu yra susijęs ir vertybinių popierių sąvokos atsiradimas. Tuo laikmečiu, dėl naujų atradimų, tautų tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo ryšių stiprėjimo, atsivėrė plačios erdvės tarptautinei prekybai, verslininkams prireikė didžiulio kapitalo, prekių pardavimas tapo neįmanomu pavieniams asmenims. Dėl šios priežasties atsirado akcinės bendrovės – anglų ir olandų kompanijos, prekiaujančios su Ost – Indija; jos ir tapo pirmaisiais vertybinių popierių emitentais. XVI- XVII amžiuje pastebimas akcinių bendrovių steigimosi bumas. Šie procesai ypač sparčiai vyko Anglijoje. Tuo metu anglų brokeriai sudarinėjo sutartis tiesiog gatvėse arba kavinėse. Iš čia kilo “gatvės” rinkos pavadinimas.

Akcijų prekybos pagyvėjimas pastebimas po pramonės perversmo ir apdirbimo įmonių susikūrimo. Akcijų prekybai Londono brokeriai išsinuomavo dalį karališkosios pinigų keityklos patalpų. Taip, 1773 metais atsirado pirmoji pasaulyje Londono Vertybinių popierių birža, o kartu su “gatvės” rinka pradėjo vystytis ir “organizuota” rinka. JAV pirmoji Vertybinių popierių birža savo veiklą pradėjo 1791 metais, Filadelfijoje.

Pradžioje biržos prekiavo ne tiek akcijomis, kiek obligacijomis, kurias noriai leido vyriausybė ir geležinkelio kompanijos. 60 -ais XIX amžiaus metais Vokietijoje atsirado universalūs investiciniai bankai, apsiėmę vykdyti visas tarpines operacijas su VP. Eksploatuodami netradicinius kapitalo šaltinius ir formuodami vos ne ištisas pramonės šakas, jie turėjo didžiulę reikšmę pirmaujančių šalių (tokių, kaip JAV, Švedijos, Prancūzijos) pramonės vystyme. Iš šių šalių brokerinis verslas toliau plito po kitas pasaulio šalis.

Labai svarbu susieti vertybinių popierių rinką su tokiomis
rinkų rūšimis kaip kapitalo rinka, finansų rinka, pinigų rinka ir t.t. Tradiciškai šiose rinkose ir prasideda piniginių išteklių judėjimas. Tarptautinėje praktikoje priimtoje terminologijoje: finansų rinka = pinigų rinka + kapitalo rinka. Pinigų rinkoje vyksta trumpalaikių – iki vienerių metų santaupų, kapitalo rinkoje – vidutinių ir ilgalaikių (daugiau nei vienerių metų) santaupų judėjimai.

Vertybinių popierių rinka skiriasi nuo visų kitų rinkų pirmiausia savo preke, kuria prekiauja. Ta prekė- vertybiniai popieriai. Taigi, vertybinių popierių cirkuliacija lemia rinkos dalyvių sudėtį, jos vietos padėtį, funkcionavimo tvarką, reguliavimo taisykles ir t.t. Visi vertybiniai popieriai yra fiktyviojo kapitalo forma. Jie atspindi natūroje esantį kapitalą, o savo realios vertės neturi. Tačiau kadangi jie duoda pajamas palūkanų arba dividendo forma ir fondų biržose perkami ir parduodami, tai jie turi ir savo kainą.

2. Pagrindinės vertybinių popierių rūšys

2.1 Akcijos.

Kokie gi yra tie vertybiniai popieriai? Vertybiniai popieriai Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme yra apibrėžiami kaip:

1) akcinių bendrovių akcijos bei depozitoriumo pakvitavimai dėl akcijų;

2) skolos vertybiniai popieriai. [3;1skirsnis, 3 straipsnis].

Vertybiniai popieriai tai pirmiausia- akcijos. Kaip teigiama http://www.csdl.lt/, akcijos– tai nuosavybės vertybiniai popieriai, kuriuos įsigijęs asmuo įgyja tam tikrų teisių, pavyzdžiui, teisę dalyvauti bendrovės valdyme, t.y. balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, teisę gauti dividendus, teisę į bendrovės turto dalį, likusią po bendrovės likvidavimo, ir kt. Priklausomai nuo to, kiek akcijų asmuo įsigijo, jis tampa bendrovės bendrasavininkiu ar vieninteliu savininku. Kiekviena akcija yra maža bendrovės dalelė ir asmuo jų gali įsigyti mažesnį ar didesnį skaičių – priklauso nuo to, kiek jis gali skirti tam pinigų.[8]. A.Vilimavičius pateikia panašų apibūdinimą. Anot jo, akcijos- tai<> [5;7psl.].

Pagal O.T.Lebedev, T.J.Filippova, A.R.Kankovskaja, akcija- tai <>[7;154psl.].

Gana dažnai žmonės įsivaizduoja, kad akcija– tai materialus daiktas. Labai svarbu žinoti, kad taip būna ne visais atvejais. Įsigydami akcinės bendrovės akcijų, tokių materialių akcijų akcininkai negauna, nes akcinių bendrovių akcijos gali būti tik nematerialios. Įsigijus akcinės bendrovės akcijų, finansų maklerio įmonėje (t.y. pas sąskaitų tvarkytoją) yra atidaroma asmens vertybinių popierių sąskaita, kurioje fiksuojama, kiek ir kokių akcijų jis turi. Šiek tiek kitaip yra su uždarųjų akcinių bendrovių akcijomis, nes jos gali būti ir nematerialios, t.y. nuosavybė fiksuojama asmens vertybinių popierių sąskaitoje, ir materialios, t.y. popieriaus lakštas su visais reikalingais rekvizitais.

Akcijos jų savininkams suteikia nuosavybės teisę į įmonės turtą ir pajamas, liekančius atsiskaičius su kreditoriais [6;5psl.]. Visos bendrovių akcijos yra vardinės, o pagal akcijų savininkams suteikiamas teises jos skirstomos į klases. Yra skiriamos dviejų klasių akcijos – paprastosios ir privilegijuotosios. Paprastosios akcijos (PVA) suteikia [8]: 1. balsavimo teisę visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; 2. teisę į dividendus, jeigu bendrovė dirba pelningai; 3. galimybę bendrovės klestėjimo laikotarpiu gauti didesnius dividendus, negu privilegijuotųjų akcijų savininkai, kurių dividendai yra nustatyti bendrovės įstatuose.

Privilegijuotosios vardinės akcijos (PrVA) [8]:

• garantuoja investuotojams tam tikrus dividendus, tačiau

• paprastai nesuteikia balsavimo teisės.

Pagrindinis privilegijuotųjų akcijų skirtumas nuo paprastųjų yra būtent dividendai bei jų išmokėjimai– privilegijuotosios akcijos suteikia teisę gauti nustatyto procento dividendus ir jie turi būti išmokami pirmiau nei dividendai už paprastąsias akcijas. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad paprastųjų akcijų savininkai turi “galutinę” teisę į įmonės pajamas ir turtą (žinoma, turi būti išmokėti dividendai privilegijuotųjų akcijų savininkams, sumokėtos palūkanos ir padengti kiti įsipareigojimai), todėl jų akcijų vertė gali padidėti ir žymiai viršyti kitų savininkų, pavyzdžiui, privilegijuotųjų akcijų turėtojų, akcijų vertę. Anot Michael T.Reddy, ši privilegija “padengia” rinkos riziką, susijusią su paprastųjų akcijų turėjimu [6,10].

Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju arba su nekaupiamuoju dividendu. Privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui garantuojama teisė į nustatyto dydžio dividendą, tačiau jeigu dividendams skirtos pelno dalies neužtenka visam nustatytam dividendui išmokėti, išmokama proporcingai sumažinta suma, o neišmokėta suma perkeliama į kitus finansinius metus. Tuo tarpu privilegijuotųjų akcijų su nekaupiamuoju dividendu savininkams neišmokėta suma į
metus neperkeliama. Jeigu per 2 metus bendrovė neskiria privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui viso nustatyto dividendo, šios akcijos įgyja balsavimo teisę iki tų metų, kuriais visiškai atsiskaitoma su šių akcijų savininkais, pabaigos.

Akcininkams nusprendus, privilegijuotosios akcijos gali būti konvertuotos (pakeistos) į paprastąsias. [8].

2.2 Obligacijos.

Kita vertybinių popierių rūšis- obligacijos. Anot O.T.Lebedevo, T.J.Filippovos, A.R.Kankovskojos pateiktą apibrėžimą, obligacija- tai <>[7;156psl.].

A.Vilimavičius pateikia kiek supaprastinta obligacijos apibrėžimą. Jis rašo, kad obligacija- <> [5;6psl.].

Dar paprasčiau obligacija apibūdinama tinklalapyje http://www.nse.lt, kuriame rašoma, kad obligacija – tai <>.[10].

Investuotojas skolina bendrovei tam tikrą pinigų sumą iš anksto nustatytomis sąlygomis ir sutartam laikotarpiui. Pasibaigus nustatytam laikui, bendrovė grąžina investuotojui pasiskolintą pinigų sumą (išperka obligaciją) ir už leidimą naudotis pinigais sumoka investuotojui. Palūkanos, priklausomai nuo nustatytų sąlygų, gali būti mokamos skirtingai. Jos gali būti sumokamos visos iš karto tuo metu, kai grąžinama paskola (išperkama obligacija), arba, jeigu obligacijos terminas yra ilgas, palūkanos gali būti mokamos keletą kartų priklausomai nuo nustatytų sąlygų. Obligacijos dažnai dar yra vadinamos fiksuotų pajamų vertybiniais popieriais, nes investuotojas žino, kokią sumą jis gaus.

Pagrindinės obligacijų charakteristikos yra [10]:

• nominali obligacijos vertė – iš anksto nustatyta suma, kurią investuotojas skolina bendrovei, pirkdamas vieną obligaciją.

• Obligacijų išpirkimo data – data, kurią bendrovė turi grąžinti investuotojui jo paskolintą pinigų sumą

• Palūkanų norma – tai bendrovės mokamos palūkanos už pasiskolintas lėšas. Dažniausiai bendrovės palūkanos išreikiamos procentais – skaičiuojant nuo nominalios obligacijos vertės .

Be pagrindinių obligacijos charakteristikų, investuotojui reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitas iš anksto nustatytas sąlygas. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta bendrovės teisė išpirkti obligaciją nepasibaigus terminui. Tokia pati teisė gali būti suteikta ir investuotojui – t.y. investuotojas gali turėti teisę reikalauti, kad bendrovė išpirktų obligaciją prieš išpirkimo terminą. Tačiau net ir tuo atveju, kai jeigu tokia teisė investuotojui nenustatyta, jam nebūtina laukti išpirkimo termino. Investuotojas kada panorėjęs gali parduoti savo kitam investuotojui.

Panašiai kaip ir akcijų, taip ir obligacijų atveju galima išskirti kelias šių popierių rūšis [9]: įmonių išleidžiamos obligacijos ir valstybės (-ių) išleidžiamos obligacijos. Įmonių išleidžiamos obligacijos yra:

• obligacija su fiksuota palūkanų norma – tai obligacija, kurią įsigydamas investuotojas tiksliai žino, kokio dydžio palūkanos jam bus sumokėtos. Palūkanų mokėjimo terminai yra aptarti ir nustatyti iš anksto – jos gali būti mokamos visos iškart, išperkant obligacijas, kartą per metus, kitais nustatytais laikotarpiais.

• Diskontuota obligacija – tai taip pat obligacija su fiksuota palūkanų norma, bet parduodama ji žemesne kaina nei nominali vertė, o išperkama, sumokant sumą lygią nominaliai vertei, tokiu būdu išpirkimo momentu sumokamos ir visos palūkanos. Obligacijos kaina šiuo atveju priklauso ir nuo palūkanų normos, ir nuo įsigijimo dienos.

• Obligacija su kintama palūkanų norma – tai obligacija, kurią įsigydamas investuotojas negali tiksliai apskaičiuoti būsimos palūkanų sumos, tačiau jam yra nurodyta taisyklė (formulė), kuria remiantis, suėjus palūkanų mokėjimo terminui, bus apskaičiuojamos jo gautinos palūkanos.paprastai nurodytoje formulėje yra vienas kintamas dydis, kurio tiksli reikšmė nustatoma palūkanų mokėjimo dieną. Taigi šiuo atveju kiekvieną palūkanų mokėjimo datą investuotojo gaunama palūkanų suma keisis.

• Konvertuojamosios obligacijos – tai tokios obligacijos, kai, atėjus obligacijos išpirkimo laikui, vietoj paskolintos sumos investuotojas gauna ne pinigus, o atitinkamą skaičių bendrovės akcijų. Dažnai investuotojui suteikiama teisė pasirinkti, ar gauti akcijas, ar paskolintą pinigų sumą. Tačiau kartais iš anksto tiksliai įvardijama, kiek akcijų investuotojas gaus už vieną obligaciją. Obligacijos galiojimo laikotarpiu investuotojui mokamos palūkanos.

Valstybės išleidžiamos obligacijų atveju skolinasi ne bendrovė, bet valstybė, ir būtent valstybė prisiima įsipareigojimą iš anksto sutartu terminu išpirkti obligaciją bei sumokėti nustatytas palūkanas. Laikoma, kad valstybės išleidžiamos obligacijos yra saugesnės ar net visiškai saugios, nes valstybė visada vykdo
įsipareigojimus – t.y. laiku išperka obligacijas ir sumoka palūkanas. Tik išimtiniais atvejais dėl perversmų ar kataklizmų – valstybės obligacijų išpirkimas gali būti atidėtas. Kaip tik dėl to, kad valstybės obligacijos laikomos saugiomis, už jas paprastai mokamos mažesnės palūkanos nei už įmonių obligacijas.

Valstybės vardu Vyriausybės išleidžiamos obligacijos yra vadinamos Vyriausybės vertybiniais popieriais. Lietuvos Vyriausybės vertybiniai popieriai yra Vyriausybės obligacijos, iždo vekseliai ir taupymo lakštai [10].

Obligacijos, kurių išpirkimo terminas ilgesnis nei vieneri metai, yra vadinamos Vyriausybės obligacijomis. O tos, kurių išpirkimo terminas yra trumpesnis nei vieneri metai, vadinamos iždo vekseliais. Tiek Lietuvos Vyriausybės obligacijas, tiek iždo vekselius gali įsigyti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Abi Vyriausybės vertybinių popierių rūšys gali būti išleidžiamos ir su fiksuotomis, ir su kintamomis palūkanų normomis.

Atskira Vyriausybės vertybinių popierių rūšis– vadinamieji taupymo lakštai. Tai Vyriausybės obligacijos, skirtos tik fiziniams asmenims, skatinant gyventojus taupyti. Taupymo lakštų antrinė apyvarta negalima, tačiau investuotojas gali, išleidimo momentu nustatytomis sąlygomis, pareikalauti, kad taupymo lakštai būtų išperkami pirma laiko.

2.3 Vekseliai.

Trečioji vertybinių popierių rūšis yra vekseliai. Vekselis- tai <>. [5;7psl.].

Vekseliai būna dviejų rūšių: paprasti ir įsakytiniai. Paprastas vekselis išrašomas ir pasirašomas skolininko. Įsakytinis vekselis išrašomas ir pasirašomas kreditoriaus ir yra įsakymas skolininkui numatytu terminu grąžinti nustatytą skolos sumą trečiajai šaliai. Tam, kad kreditoriaus įsakymas įsigaliotų, skolininkas turi patvirtinti savo sutikimą grąžinti skolą numatytu terminu. Toks sutikimas, pateiktas raštiškai vadinamas akceptu [7;156- 157psl.].

Tokios yra pagrindinės vertybinių popierių rūšys. Kadangi egzistuoja vertybiniai popieriai, egzistuoja ir vertybinių popierių rinka.3. Vertybinių popierių rinkos tipai ir jos dalyviai

Vertybinių popierių rinka– vieta, kurioje vyksta organizuota prekyba vertybiniais popieriais [3;1 skirsnis, 2 straipsnis].

Vertybinių popierių rinka atlieka ypatingą vaidmenį ekonominėje sistemoje, kuri nėra centralizuotai valdoma ir kur vyriausybės vaidmuo ekonomikoje pasiskirstant finansinius bei materialinius išteklius yra ribotas. Todėl rinkos ekonomikos šalyse ekonominiai subjektai rinkoje įsigyja tiek materialinių, tiek finansinių išteklių.

3.1 Vertybinių popierių rinkos tipai.

Taigi, vertybinių popierių rinką pagal įvairius požymius galima skirstyti į tam tikrus tipus [Priedai,psl.29]. Gali būti skirstoma pagal šiuos požymius[4;6psl.]:

1. emitentai;

2. ekonominė vertybinių popierių prigimtis;

3. vertybinių popierių ryšys su pirminiu jų pasiskirstymu ir tolimesne apyvarta;

4. finansinių aktyvų cirkuliacijos terminas;

5. pajamų išmokėjimo būdas;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2480 žodžiai iš 8264 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.