Vertybė
5 (100%) 1 vote

Vertybė

11213141

ĮVADAS

Vertybių problema domino daugybę filosofų ir mokslininkų atstovavusių įvairias mokyklas ir pozicijas. Vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, moralines normas, tradicijas, savireguliaciją, vaizduotę ir visuomeninę nuomonę, o taip pat dar ilgesnį sąrašą labiau objektyvių ir materialių dalykų. Vertybės lydi mus kiekvieną dieną – padeda atskirti gėrį nuo blogio, viską įvertinti pagal savo vertybių sistemą, kurią suformavo tėvai, kuri keliavo ilgą laiką formuodamasi įvairiose sistemose ir režimuose. Vertybių pagalba mes judame pirmyn, planuojame, kuriame savo ateitį.

Pareiga yra viena didžiausių dorovinių vertybių. Tačiau neužtenka žavėtis šia vertybe, būtina siekti, kad pareiga taptų žmogaus vidine savybe.

Šio darbo tikslas:

– apžvelgti vertybių rūšis, apibrėžiant vertybės sampratą

– atskleisti vertybių tarpusavio sąveiką ir įtaką žmogaus gyvenimui

1. VERTYBĖS SAMPRATA

Žmogaus elgesį įtakoja asmens vidinės, psichologinės savybės, jo patyrimas, situacinė būsena, bei aplinkos, kurioje vyksta veiksmas, bendravimas sąlygos. Žinoma, kad tarp vidinių, psichologinių asmens savybių elgsenai yra svarbi vertybių sistema.

„Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei <…>. Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės“ [3].

Yra daug vertybių – sudėtingų, daugiaprasmių, kartais sunkiai suvokiamų, kurios taikomos labai siaurose srityse. Yra vertybių hierarchija, kurioje jos išsidėsto pagal svarbą, reikšmę, įtakos stiprumą. Vertybės tai kaip energijos rūšys, jėgos, kurios gali įtakoti veiksmus, sprendimus, pasirinkimus. Iš paties žodžio „vertybė“ galima suvokti kad šis žodis susijęs su žodžiu vertė, vertingas, verta. Priesaga -ybė, rodo, kad tų savybių yra daug, o gal net daugybė. Yra daugybė bendrų, visuotinai pripažintų vertybių, ir kiekvienas žmogus turi ir savo vertybes – tas, kurios būtent jam yra vertingos. Kiekvieną žmogų valdo individuali vertybių sistema, kurią formavo tėvai, papročiai, tradicijos, asmeninės savybės ir dar daugybė faktorių. Vertybės neaplenkia nei vieno žmogaus – kiekvienas, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai pasirenka vertybes, nusistato prioritetus. Literatūroje galima rasti įvairių vertybių apibrėžimų – Marks‘as Engels‘as teigia, kad „Vertybės yra žmogaus kūrinys, kurį jis sukuria savo darbu, kovodamas dėl egzistencijos ir kurdamas meno, mokslo bei elementaraus gyvenimo kūrinius“, žinomas filosofas Maks‘as Šeler‘is vertybes apibrėžia taip: „Vertybė – tai fenomenas, atsiskleidžiantis juslinės intuicijos akte, bet nesukuriamas jame, o pasirodadantis, aptinkamas“. Vertybės yra idėjos, kurios konkrečiu pavidalu iškyla žmogaus sąmonėje kaip idealai, kuriuos bendrąja prasme būtų galima įvardinti kaip atitinkamų reiškinių, dalykų viziją, užsibrėžtą siekį, kuriais žmogus vadovaujasi gyvendamas, dirbdamas, auklėdamas savo vaikus, kurdamas savo ateitį. Pagal Platoną, Sokratą idėjos – tiek vertybės, tiek idealai daro teigiamą įtaką žmogui ir asmenybės formavimuisi.

2. AMŽINOS IR LAIKINOS VERTYBĖS

Dar Platono laikais imta skirta gerus daiktus ir gėrį, gražius daiktus ir grožį, kilnius poelgius ir kilnumą, todėl būtų galima teigti, kad vertybės formuojasi ilgą laiką, įvairiomis sąlygomis, todėl daugelis jų pasižymi amžiškumu. Prancūzų filosofas E. Munjė apie vertybių ilgaamžiškumą rašo „Patvariausios vertybės pasižymi istorine būtimi“. Vertybių klasifikavimas gali būti įvairus, tačiau aukščiau išdėstytu požiūriu jas galima būtų klasifikuoti kaip amžinas ir laikinas.

Nors kiekvienai kultūrai būdingos savitos vertybės ir bėgant laikui keičiasi požiūris į jas, manau, amžinos vertybės atsparios laikui, jos perduodamos iš kartos į kartą, išlieka žmonių sąmonėje kaip pagrindiniai gyvenimo siekiai, tikslai. Tai aukštesniojo lygio vertybės, nurodančios žmogaus gyvenimo kryptį, sudarančios pamatą kitokių, žemesnio lygio vertybių formavimuisi. Absoliučia amžinąja vertybe būtų galima įvardinti šventumą, gyvybę, po jų sektų dvasinės vertybės, gyvenimiškosios. Tarp visų vertybių ypatingą vietą užima dorovinės, kurios neturi savarankiško turinio, tačiau visuomet susijusios su kitomis, kurių reikia siekti ir kurios tampa aukščiausiuoju žmogiškos veiklos tikslu. Filosofo M. Šeler‘io požiūriu dorovingumas priklauso nuo jo santykio su kitomis vertybėmis – etinėmis, estetinėmis, pažinimo. Amžinosios vertybės – tai pagrindinės žmogaus gyvenimo ir egzistencijos plano dalys. Kalbant apie estetines vertybes, būtų galima teigti, kad visuomet kas vertinga yra vertinga kam nors. Negali būti niekam nepriklausančios vertybės, nors tai kas yra vienam vertybė, kitam anaiptol nebus vertybe. Subjektas, kuris sugeba suvokti vertybes ir jomis naudotis yra žmogus. Iš dalies vertybių kilmę būtų galima kildinti iš visuomenės, kurios dalis ir yra
žmogus. Juk jei žmogus yra nesąžiningas, negeras, būtų naivu tikėtis, kad jis turi tokių vertybių kaip orumas, garbė ir pan. Orumas – tai pagrindas, ant kurio šiandien statomos bene visos demokratinės vertybės.

Laiko įtakos vertybių formavimuisi yra didžiulė. Juk vertybių sistemą kuria ištisos kartos, o ją sugriauti galima greitai. Pažiūrėkime į netolimą praeitį – sovietinės okupacijos laikotarpį – juk ne visiems pavyko išsaugoti tą prosenelių ir tėvų puoselėtą vertybių sistemą, kuri buvo grįsta ekonomine valstybės ir jos piliečio galia, krikščioniškuoju dvasiniu mokymu, pagarba tautos istorijai. Šių dalykų pasigendame ir mūsų bei mūsų vaikų vertybių sistemoje. Troškimas gyventi kuo geriau ir per kuo trumpesnį laiką, nepasotinamas noras praturtėti, dalį visuomenės tarytum apakino. Juk vaikai perima tradicijas iš savo tėvų, kurie dar nėra sulaukę gilios senatvės, vartojimo pomėgį atsinešusių iš sovietinės stagnacijos laikų. Pažiūrėkime kiek mokyklose besipuikuojančių paauglių – bandančų pranokti vienas kitą brangesniai telefonais, daiktais, vyresnėse klasėse – ir mašinomis. Juk visa tai vyksta ne be tėvų įtakos. Vertybių sistema puoselėta mūsų senolių, nors ir ne visiems, tačiau kinta, ir dažnai ne į teigiamą pusę.

Laikinosios vertybės yra smulkesnės egzistencijos plano dalys. Jos nėra atsparios laikui, nes keičiasi žmogui augant tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kiekvienas žmogus remiasi savo gyvenimiška patirtimi, kuri atsiranda mokantis, dirbant, bendraujant.

Amžinos ir laikinos vertybės tarpusavyje glaudžiai sąveikauja ir yra neatsiejamos. Jos papildo viena kitą, sudaro pamatą materialinėms vertybėms, kurios turi būti antraeilis dalykas. Pirmojoje vietoje turi būti dvasinės vertybės, ir būtent jos turi padėti siekti materialinių. Jei bus priešingai, neišvengsime visuotinio gobšumo, savanaudiškumo, asmeninio intereso priešpastatymo visuomeniniam, abejingumo ir kitų dalykų, kas stabdo žmogaus, kaip asmenybės, vystymąsi.

2.1. SKIRTINGO AMŽIAUS INDIVIDŲ VERTYBĖS

Ne visos vertybės bendros mums visiems, ne visos vienodai svarbios skirtingiems individams. Kokie požymiai tai nulemia tai, kad vieniems asmenims tam tikros vertybės yra svarbios, kitiems – ne? Vienas svarbiausių kintamųjų šioje srityje yra amžius. Prof. B. Kuzmickas knygoje „Laimė, asmenybė ir vertybės“ išskiria skirtingas žmogaus amžiaus grupes, pateikdamas kaip skirtingai suvokiamos vertybės vaikystėje, paauglystėje ir brandžiame amžiuje.

Kokiu būdu žmoguje atsiranda vertybės? Turbūt daugelis pasakys, kad jos įskiepijamos nuo mažens. Vaikystėje besiformuojančios asmenybės psichiką didžiąja dalimi veikia tėvų ir kitų šeimos narių įtaka, jų reiškiami jausmai. Jeigu vaikas yra tikrai mylimas, suagusių santykis su juo yra nuolat palankus, formuojasi ta emocinė nuostata, kuirą psichologai vadina pirminiu pasitikėjimu arba nesąmoningu įsitikinimu, kad pasaulis yra geras [1,62p.]. Tas, kuris vaikystėje susiduria su neigiamu suaugusiųjų santykiu, bendraudamas su šeimos nariais patiria nepasitenkinimą, auga susiformavęs neigiamą požiūrį į aplinką, nepasitikėjimą kitais, vėliau susiduria su sunkumais bendraujant ne tik sus suaugusiais, bet ir su bendraamžiais. Vaikystėje, maždaug iki šešerių metų, turi nusistovėti tokia vaiko jausmų ir proto harmonija, kad brandžiame amžiuje jausmai ir aistros nenustelbtų proto ir, atvirkščiai, protas nenustelbtų jausmų [1,63p.]. Vienos senos skandinavų sagos herojus sakė „Kas iš jaunumės neturi rūščios širdies, tas jos neturės niekad“.

Šiuolaikinis gyvenimas suteikia labai daug galimybių rinktis, tuo pačiu supainiodamas žmogų, o ypatingai jauną besivystančią asmenybę. Paskutiniais dešimtmečiais įvyko labai žymūs pokyčiai visose socialinio gyvenimo sferose: sumažėjo šeimos įtaka – išaugo skyrybų, vis didėja dirbančių mamų skaičius, technologinių priemonių vystymasis sumažino bendravimą šeimoje, skatina žmones orientuotis į kitokias vertybes, keičia įprasto, tradicinio elgesio modelį, stiprėja įvairių sektų veikla. Padidėjęs mobilumas, nauji įspūdžiai gali sąlygoti vertybinių orientacijų formavimąsi. Paauglystė ir jaunystė tai visapusiško brendimo laikotarpis, kuriame prasideda ankstyvasis asmenybės brendimas. Šiame laikotarpyje dingsta vaikiškas naivumas, prabyla instinktyvieji poreikiai ir potraukiai, ryškėja individualūs polinkiai, atrandamas savasis „aš“, pradedamas suvokti savosios individualybės savitumas, išskirtinumas nuo kitų. Paauglystėje išryškėja poreikis suprasti save patį, analizuoti bei vertinti savo poelgius ir mintis, jausmus ir besikeičiančias nuotaikas. Juk jokiame savo gyvenimo tarpsnyje žmogus neskiria tiek daug laiko „bendraudamas“ su nebyliu draugu – dienoraščiu, kuriam patiki savo paslpatis, pirmuosius patyrimus. Vokiečių jaunimo psichologijos tyrinėtojas E. Spranger‘is lygindamas jaunuolio ir vaiko savimonę išskyrė klausimus, kurie kyla skirtinguose amžiaus tarpsniuose. Jei vaikui labiausiai rūpi „Kur aš buvau, kai buvau dar negimęs?“, tai paaugliui kyla kitoks klausimas – „Kodėl aš esu?“ [1,68p.]. Paauglystėje stengiamasi suprasti savo gyvenimo prasmę, suvokti kaip gyventi yra teisinga. Juk būtent šiame gyvenimo laikotaryje
maištaujama, lengviausiai padaroma kitų įtaką, nes paauglys dar neturi iki galo suformuotos vertybių sistemos. Todėl būtent šiuo laikotarpiu yra labai svarbu, kad besiformuojančios vertybės ir idealai būtų teisingi, įvairiapusiški ir turiningi. Išugdyta vertybių sistema, tai receptas prieš žmogaus blogus poelgius, jo nevaldomas aistras. Būtent šiame gyvenimo tarpsnyje svarbu atsirinkti pavyzdžius, kurie yra svarbūs, reikšmingi ir stiprūs. Šis sudėtingas laikotarpis tęsiasi kol žmogus įgija išsimokslinimą, pradeda savarankišką veiklą, sukuria šeimą, prisiimdamas atitinkamas pareigas ir atsakomybę. Taip tampama brandžia asmenybe.

Brandaus amžiaus vertybės skiriasi nuo anksčiau aptartųjų – susiduriama su jaunystės idealų nerealumu, atsisakoma utopinių tikslų, pereinama prie kasdieninės, realios, konkrečios, neretai ir gan smulkmeniškos veiklos. Šiame gyvenimo tarpsnyje jau sėkmingai, pagal nusistovėjusius kriterijus, skiriamas gėris nuo blogio, tiesa nuo melo ar klaidos, tikrumas nuo dirbtinumo, žmogus jau praėjęs ieškojimo ir išbandymo metus. Tik platus vertybinis akiratis leidžia įsitraukti į produktyvią veiklą, daro asmenybę savarankiškesne, atsparesne neigiamiems aplinkos poreikiams. Juk kiek yra žmonių, kuriems iš šalies žiūrint nieko netrūksta, tačiau jų ir jų artimųjų likimas klostosi anaiptol nesėkmingai. O tų nesėkmių ir nepasitenkinimo priežastis – siauras ir vienpusiškas siekių akiratis. Būtų galima suprasti skurstančio žmogaus siaurą akiratį, kaip teigė E. Munjė „ Tam kad žmogus galėtų prieiti prie aukštesnių vertybių, papraščiausiai reikia jį ištraukti iš fiziologinio ir dvasinio skurdo…“. Tačiau atidžiau pažvelgus į šiandieninę spaudą, neretai supranti, kad kone ties skurdo riba gyvenančios daugiavaikės šeimos, iš paskutiniųjų besistengiančios neskursti, vaikams skiepija dvasines vertybės nesureikšminant materialiųjų, o tie, kuriems nieko netrūksta, akcentuoja turto, pinigų, komforto ir kitokių materialinių vertybių siekį. Galima būtų teigti, kad nemaža dalimi žmogaus laimė priklauso nuo to kokioms gėrybėms jis teikia pirmenybę – laikinoms, kurios greit išnyksta, ar pastovioms, universalesnėms, mažiau nykstančioms vertybėms. Dažniau turėtume gilintis į dvasines vertybes, kurios yra atsparesnės laikui, universalesnės. Žmonės besiorientuodami į šias vertybes yra atsparesni stersams, mažiau palūžta nuo sunkumų.

3. PAGRINDINĖ VERTYBĖ – GYVYBĖ

Nors tobulybių šiais laikais nėra, bet kalbant apie vertybes, būtų galima bandyti apibrėžti kas yra tobulas žmogus. Turbūt tai bus tas, kuris turi savyje daugiausia vertybių – esminių, pagrindinių – ir moka jas tobulai taikyti ir naudoti. Atliekant konkrečias užduotis žmogui reikia naudotis vienomis vertybėmis, nuslopinant kitas, reikalingąsias iškeliant į viršų. Tobulas žmogus mokės įvertinti pačias vertybes, atrinkti esmines, pamatines vertybes. Kokios jos? Manau pagrindinė pamatinė vertybė yra ta, kuri veikia beveik visuose žmonėse. Kiekvienam, ar bent didžiai daliai žmonių, pagrindinė vertybė yra gyvybė. Kas galėtų garsiai ir drąsiai pasakyti, kad gyvybė nėra vertybė? Gyvybės išsaugojimas yra viena svarbiausių visų gyvybės rūšių vertybė, egzistencijos pagrindas. Atrodytų net nereikia tuo rūpintis – juk tai įrašyta kiekvieno žmogaus genuose. Suvokimas, kad reikia saugoti ne tik save, bet ir kitus, tai dvasingumą išreiškianti savybė. Ar bus gyvybė vertybe žmogui, kuris šiaip sau iššaudė niekam neprasikaltusius gandrus? Jam gyvybė nėra vertybė, tai trūkumas, defektas, neigiama savybė, kurią būtų galima vadinti blogybe. Kad tai blogai – turbūt niekas neabejoja. Tačiau vien tokių faktų egzistavimas įrodo, kad kažkur yra slypinčios to blogio priežastys. Priežastys, auginančios žmoguje neigiamas savybes. Iš šios trumpos apžvalgos būtų galima daryti išvadą, kad esminės, pagrindinės, pamatinės vertybės yra globalios reikšmės. Vienas žymiausių humanistinės psichologijos atstovų A. Maslow teigia, kad kai kurios vertybės yra bendros visai žmonijai, ir kad tai kas bendra visai žmonijai yra bendros vertybės. Tokias ir reikėtų laikyti pagrindinėmis.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2243 žodžiai iš 4178 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.