Vertybės ir vertybinės orientacijos
5 (100%) 1 vote

Vertybės ir vertybinės orientacijos

1121

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………..3

1. Vertybės ir vertybinės orientacijos, jų įtaka žmogaus elgesiui…………………………………………….4

2. Vertybių rūšys………………………………………………………………………………………………………………5

3. Vertybinių orientacijų funkcijos ir rūšys………………………………………………………………………….6

3.1. Neproduktyviosios ir produktyviosios vertybinės orientacijos…………………………………….6

3.2. Imlioji (receptive) vertybinė orientacija……………………………………………………………………6

3.3. Išnaudotojiška (exploitative) vertybinė orientacija……………………………………………………..7

3.4. Kaupimo (hoarding) vertybinė orientacija………………………………………………………………..7

3.5. Rinkos (market) vertybinė orientacija………………………………………………………………………8

3.6. Produktyvioji vertybinė orientacija………………………………………………………………………….9

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………….10

Literatūra……………………………………………………………………………………………………………………….11

ĮVADAS

Vertybės ir vertybinės savybės nėra kažkokios ypatingos objektyviai egzistuojančios objektų savybės. Vertingas ar žalingas objektas arba jo savybė priklauso nuo žmonių poreikių. Objektyviai tas pats lietus javų derlių auginantiems ir tą derlių nuimantiems ūkininkams bus labai skirtingos vertės.

Vertybės yra sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reiškinių reikšmingumą asmenybėms ir grupėms.

Vertybinės orientacijos yra sudėtingos asmenybės ar grupės nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas.

UŽDAVINIAI. Išanalizuoti ir aptarti:

1. Vertybes, jų funkcijas ir rūšis.

2. Vertybines orientacijas, jų funkcijas ir rūšis.

TIKSLAS – išnagrinėti iškeltas temas.

1. VERTYBĖS IR VERTYBINĖS ORIENTACIJOS, JŲ ĮTAKA ŽMOGAUS ELGESIUI

Daiktas, procesas arba reiškinys, kuriam asmenybė teikia didžiausią reikšmę, santykis su kuriuo asmenybės Ego yra svarbus ir kuris lemia asmenybės veiklos kryptingumą, vadinamas vertybine orientacija, arba tiesiog vertybė. Vertybė įeina į asmenybės savęs vaizdo struktūrą. Tad iššūkis arba grėsmė vertybei kartu reiškia ir grėsmę asmenybės Ego. Dėl šios priežasties vertybės yra ginamos. Vertybės nepaisymas arba pažeidimas sukelia pasipiktinimą. Pažeidimas yra iššūkis asmenybės Ego. Jis sukelia giluminę nesaugią būseną. Vertybė žmogui yra atramos taškas gyvenime. Ji įprasmina veiklą. Pažeidžiant vertybes arba staigiai joms keičiantis, to atramos taško netenkama.

Universalių, visuotiniai pripažintų vertybių nėra. Todėl nėra ir bendro vertybių pažeidimo. Tai, kas vienam yra vertybė, kitam nereikšmingas dalykas. Tingėjimas piktina darbštuolį, girtuokliavimas – blaivininką it t.t. Skirtingos vertybės yra tipiškas, giluminis konfliktų šaltinis. Tai įsisąmoninti ne taip lengva. Kur kas paprasčiau konfliktus aiškinti senoviškai – charakterio nesutapimais.

Vertybės paaiškina žmogaus elgesį, užtikrina asmenybės kryptingumą. Jos reguliuoja žmonių santykius, yra savotiškas imperatyvas, privaloma elgesio taisyklė. Privalomumas žmones įpareigoja nevienodai. Palyginkime, kas nutiktų krikščioniui ir mususlmonui, jei jie nustatytomis dienomis nepasninkautų, nesimelstų, sugalvotų skirtis. Taigi vertybių rėguliuojamoji funkcija gali ir susilpnėti. Jei ji susilpnėja smarkiai, vertybė prilygsta tik viešai deklaracijai. Politiniai veikėjai gali deklaruoti tokias vertybes kaip taika, teisingumas, gėris, tačiau patys jų nesilaikyti. Kai vertybė neatlieka elgesio reguliavimo funkcijos, kai, pavyzdžiui, žmogus nereaguoja į plėšimą, vagystę arba smurtą, jei tik jis pats nenukenčia, socialinį elgesį ima reguliuoti individualus egoistinis Ego. Žmogaus pozicija tampa tokia: į formaliai pripažįstamų tam tikrų vertybių pažeidimą reaguoti tik tada, kai tie pažeidimai turi reikšmės mano paties interesams ir ambicijoms. Samprotaujama taip: “Sutinku, kad tai negerai, bet kol aš pats su šiais dalykais nesusidūriau, jie man nerūpi”. Tai – egocentrinė orientacija. Egocentriškai orientuoti žmonės sudaro egocentriškos orientacijos visuomenę. Jos nariai jau patys kenčia nuo tokios orientacijos padarinių: abejingumo, nenoro padėti.

Vertybės bandomos klasifikuoti įvairiai, nelygu koks klasifikavimo kriterijus pasirenkamas. Teoriškai vertybe gali tapti daug kas. Girtuokliui vertybė yra alkoholis. Tai – saulė, šviečianti butelyje. Sunku su alkoholiu rungtis tokioms vertybėms kaip šeima, meilė, pareiga. Esant tokiai padėčiai ir kyla poreikis kalbėti apie tikrąsias ir tariamąsias vertybes. Bet kas yra tikrosios, o kas
tariamosios vertybės, galima diskutuoti be galo.

Vertybės kinta, vieni dalykai praranda prasmę, kiti, priešingai, įgyja. Visuomenėje vertybės kartais keičiasi staigiai ir dramatiškai. Reiškinys, kai vertybės netenka savosios reikšmės, vadinamas vertybių devalvacija arba nuvertinimu. Ji gali sukelti beprasmybės jausmą, dvasinį vakuumą, kurį užpildyti bandome tariamosiomis arba pseudovertybėmis. Yra vilties, kad tą vakuumą užpildo tikėjimas.

2. VERTYBIŲ RŪŠYS

Vertybės formuojasi asmeninės patirties keliu, suprantant savo poreikius ir lyginant juos su aplinkos objektais. Daiktai, reiškiniai ar žmonės, kurie tiesiogiai patenkina, padeda patenkinti arba spėjama, jog ateityje patenkins asmenybės materialinius ar dvasinius poreikius, laikomi vertybėmis. Ir priešingai, poreikius patenkinti kliudantys objektai laikomi nevertingais ir žalingais.

Vertybės yra trijų rūšių:

1. Poreikius tenkinantys objektai.

2. Priemonės vertybiniams objektams pasiekti.

3. Sąlygos vertybiniams objektams pasiekti tam tikromis priemonėmis.

Pavyzdžiui, jei esant maisto poreikiui duona yra vertybinis objektas, tai darbas reikalingas duonai pagaminti yra vertybinė priemonė, o turėti sėklos, žemės, darbo įrankių, kurių pagalba duona pagaminama yra vartybinės sąlygos.

Vertybės yra skirstomos į pagrindines ir nepagrindines, aukštesnes ir žemesnes, tikrąsias ir įsivaizduojamas. Pagrindinėmis laikomos gyvenimo, estetinės, dorovinės, politinės, pažintinės, religinės vertybės. Filosofo N. Hartmanno požiūriu, dvasinių vertybių pasaulį sudaro etinės, estetinės, pažinimo vertybės. Jo bendraamžis M. Scheleris skyrė hedonistines, gyvenimo, dvasios ir šventybės vertybės, dorovinių neberasdamas. Kiekviena bendroji vertybių kategorija gali būti skaidoma į specialesnes vertybės. Gyvenimo vertybių kategorijoje randa vietą ir laimė. Žmogaus gyvenimo pilnatvės ir laimės vertybė yra aukščiausioji vertybė.

Vertybės tampa vertybinėmis orientacijomis, kai atsiranda tų vertybių siekimas.

3. VERTYBINIŲ ORIENTACIJŲ FUNKCIJOS IR RŪŠYS

Vertybinės orientacijos formuojasi vertybių sistemos pagrindu. Jos yra labiau nutolusios nuo poreikių, nes su jais jos siejasi per vertybines mintis ir vaizdinius. Jų objektai būna ne tik materialūs, ekonominiai, bet ir dvasiniai, filosofiniai, religiniai, politiniai, etiniai ir estetiniai reiškiniai.

Atskirų asmenų ar grupių vertybinės orientacijos dažniausiai perimamos iš tos kultūros visuomenės, kuriai individai ar grupės priklauso. Tačiau atskirų individų vertybinių orientacijų sistemos vis dėlto turi skirtumų, priklausančių nuo grupių, kuriose jie veikia (šeimos, mokyklos, organizacijos, religinės bendruomenės, partijos ir kt.), nuo asmenybės gabumų ir sugebėjimų, nuo profesinės veiklos ypatybių ir kt. Vertybinių orientacijų skirtumai priklauso ir nuo amžiaus (vaikų, jaunuolių, senyvų žmonių), ugdymo turinio, masinės informacijos skleidžiamų (grupinio spaudimo) nuostatų ir kitų vidinių bei išorinių sąlygų.

3.1. Neproduktyviosios ir produktyviosios vertybinės orientacijos

Garsusis amerikiečių psichologas E. Frommas savo kūriniuose “Bėgimas nuo laisvės”, “Žmogus sau”, “Žmogaus destruktyvumo anatomija” ir kituose kėlė žmogaus veiklos konstruktyvumo idėją. Kaip ir kiti psichologai humanistai, E. Frommas tikėjo, kad žmogus gimsta gražus ir geras, tik vėliau netinkami, nekonstruktyvūs tikslų siekimo būdai gali jį nukreipti destruktyvumo linkme.

E. Frommas aprašo net kelias neproduktyviąsias orientacijas.

3.2. Imlioji (receptive) vertybinė orientacija

Imlioji (receptive) vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmogui būdingas įsitikinimas, kad visko, kas yra gera, šaltinis glūdi išoriniame pasaulyje. Trokštamo dalyko įsigijimas prilygsta jo paėmimui iš išorinio pasaulio. Nesvarbu, ar tas trokštamas dalykas yra materialus daiktas ar jausmas, – vienintelis būdas jį įsigyti yra paimti. Daikto paėmimas imliosios orientacijos žmogui nereiškia jo atėmimo ar pasisavinimo. Tai greičiau dovana arba pagalba. Už ką tos dovanos? Už paklusnumą, prisirišimą, gerumą. Imliosios orientacijos žmogus yra nesaugus. Saugiai jis pasijunta tik tada, kai sulaukia pagalbos, t.y. kai kas nors sutvarko už jį jo reikalą. Kadangi problemų daug, imliosios orientacijos žmogus turi būti daug kam lojalus. Bijodamas būti negeras, likti be paramos, jis negali nesutikti, prieštarauti. Imliosios orientacijos žmogus yra itin priklausomas nuo kitų žmonių. Tai pasakytina ir apie emocinius santykius. Meilė imliosios orientacijos žmogui reiškia būti mylimam. Tokia meilės samprata skatina pasyviai laukti įsivaizduojamo mistinio „stebukladario“, „gelbėtojo“ ir neorientuoja į jausmų abipusiškumą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1278 žodžiai iš 2512 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.