Vertybinių popierių rinka Lietuvoje
5 (100%) 2 votes

Vertybinių popierių rinka Lietuvoje

ĮVADAS…………………………………………………………………………. 2

1. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKA IR JOS ATSIRADIMAS………………. 3

2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RŪŠYS

2.1. Akcijos ……………………..………………………………………… 6

2.2. Obligacijos ……………………………..……………………………. 8

2.3 Vekseliai …………………………………………………………….. 9

2.4 Opcionai,čekiai, fjūčeriai, hipotekos lakštai ………………………….. 10

3. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKA LIETUVOJE

3.1. Vertybinių popierių rinkos Lietuvoje įkūrimas……….……………… 11

3.2. Vertybinių popierių rinkos infrastruktūra ir valdymas………………. 13

3.3. Prekybos vertybiniais popieriais sistema……………………………… 16

3.3.1. Centrinė rinka ……………………………………………. 17

3.3.2. Tiesioginiai sandoriai…………………………………….. 19

3.4. Vyriausybės vertybiniai popieriai, skolos vertybiniai popieriai……… 20

3.5 Vyriausybės vertybinių popierių aukcionai……………………………. 21

3.6 Vertybinių popierių ir pinigų skolinimas………………………………. 22

3.6 Vertybinių popierių registravimas, apskaita ir atsiskaitymai………….. 21

4. VERTYBINIŲ POPIERIŲ BIRŽOS VEIKLA………………………………… 25

5. RIZIKA CENTRINIO DEPOZITORIUMO VEIKLOJE. ……………………… 27

6. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS PLĖTROS PROBLEMOS IR

PERSPEKTYVOS……………………………………………………………… 30

IŠVADOS…………………………………………………………………….…… 32

LITERATŪRA………………………………………………………………..….. 33

ĮVADAS

Vertybiniai popieriai, kaip ir grynieji pinigai, turtas bei kitos priemonės yra sudėtinė šalies ekonomikos dalis, aktyviai dalyvaujanti tos šalies ekonominėje – finansinėje veikloje, įnešanti savo svarų indėlį ir užtikrinanti tam tikrus finansinius rezultatus.

Nors vertybinių popierių sąvoka pasaulyje buvo žinoma jau prieš keletą šimtmečių,bet keletą paskutinių dešimtmečių Lietuvoje jie buvo pamiršti. Apie bemaž vienintelius, tarybiniais laikais viešai platinamus, vertybinius popierius – obligacijas, ko gero esame girdėję iš tėvų. Dabartiniai 35 – 50-mečiai gerai atsimena tuos laikus, kada buvo viešai skelbiami valstybinių obligacijų pardavimai. Tuometinių obligacijų numeriai dalyvavo loterijose (žmonės galėjo išlošti nemažas pinigų sumas). Pasibaigus obligacijų galiojimo terminui, spaudoje pasirodydavo skelbimai apie jų supirkimo sąlygas. Tokiu būdu valstybė surinkdavo didžiules pinigų sumas ir kurį laiką naudojosi tomis lėšomis.

Pereinant prie rinkos ekonomikos, atsirado nauji terminai: akcijos, akcinis kapitalas, opcionai, vertybinių popierių rinka, finansų makleriai ir t.t. Kitaip tariant, akcijos, obligacijos, opcionai, čekiai ir kiti vertybiniai popieriai – ne vien tik popieriaus lapai, tai finansinė priemonė išreiškianti tam tikrą finansinę – turtinę vertę.

Vertybinių popierių rinka – tai struktūra, kuri suveda pirkėją ir pardavėją, perkančius ir parduodančius vertybinius popierius, siekiančius sėkmingai investuoti arba pasipelnyti.

Šiuo metu vertybinių popieriai parduodami vertybinių popierių biržose. Jei ketiname investuoti vertybinių popierių rinkoje, investicijų saugumą ir pelningumą lemia sėkmingas pasirinkimas, reikalaujantis informacijos. Tokią rinkos informaciją renka, kaupia analizuoja ir teikia klientams finansų makleriai.

1. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKA IR JOS ATSIRADIMAS

Žodis birža kilęs iš žodžio „bursa“, vėlyvoje lotynų kalboje reiškusio odinį maišelį (piniginę). Toks maišelis buvo pavaizduotas Briugės pirklių šeimos van der Burse herbe.

Birža atsirado iš pirklių susirinkimų riekšmingiausiuose Europos prekybos vietose. Briugėje šių susirinkimų vieta buvo prieš patricijaus namus „van der Burse“. Iš pardžių šiose biržose būdavo daugiausia prekiaujama vekseliais, kuriuos įvairiuose mugių miestuose pateikdavo pinigų keitėjai. Taip pat didelę reikšmę turėjo prekyba prekėmis, pavyzdžiui silkėmis ir pipirais. XVI amžiuje Amsterdame atsirado pirmoji birža šiandienine prasme. Vokiškai kalbančiose srityse juo netrukus pasekė Augsburgas ir Niurnbergas (1540), nors Nyderlandų sostinė taip ir liko svarbiausia Europos biržos vieta; čia 1602 metais parduotos pirmosios akcijos: Nyderlandų Ost Indijos bendrovės vertybiniai popieriai. Svarbiausiais vokiečių biržos miestais per kelis šimtmečius tapo Berlynas ir Frankufurtas prie Maino. Pastarasis, kai Berlynas 1945 metais buvo padalytas, pasidarė neginčijamu „pinigų miestu“.

Didžiasusios pasaulyje biržos yra Niujorke, Londone, Paryžiuje, Tokijuje, Ciuriche, Frankfurte prie Maino. Viena iš prestižinių pasaulio biržų yra Niujorko birža, įkurta 1817 m.

Vertybinių popierių birža – tai rinka, kurioje brokeriai (makleriai) perka ir parduoda ver-tybinius popierius savo klientų
vardu. Tiesiogiai parduodamų vertybinių popierių rinką sudaro visos šalies brokerių firmos, perkančios mažesnių “neįregistruotų” firmų vertybinius popierius ir juos viešai parduodančios. “Buliais” vadinami biržos lošėjai, kurie tikisi, kad vertybinių popierių kaina kils. “Lokiai” – tai biržos lošėjai, kurie tikisi, kad vertybinių popierių kaina kris, todėl jie parduoda trumpam. “Lokiai” pasipelno iš akcijų kainų kritimo. Jei iš tiesų kaina krenta, jie su-perka atgal mažesne kaina, o jų pelną sudaro kainų skirtumas.

Be nacionalinės vertybinių popierių rinkos įmonės ir ypač akcinės neturėtų galimybės su-kaupti pakankamai finansinių išteklių savo veiklai vystyti ir kartu slopintų viso krašto ekonomi-kos kilimą.

Efektyviai veikianti vertybinių popierių rinka turi tenkinti šias salygas:

• vertybinių popierių sandoriai turi būti sudaromi lengvai ir greitai;

sandorių sudarymas turi būti kontroliuojamas ir ypatingai tose srityse, kur lengva prasiskverbti suktybėms ir korupcijai;

• tam tikro vertybinio popieriaus rinka turi būti plati, kad jo kursas susiformuotų esant

pakankamai paklausai ir pasiūlai ir užtikrintų investitoriams maksimalų likvidumą;

• nustatytas vertybinių popierių kursas turi bûti visada ir greitai skelbiamas, taip pat

teikiamos žinios apie vertybinių popierių skaičių ir kita informacija.

Svarbus vertybinių popierių rinkos uždavinys – užtikrinti galimai pilną ir greitą piniginių sankaupų persiliejimą į investicijas pagal kainą, priimtiną pirkëjui ir pardavëjui. Tuo užtikrina-mas laisvas ir greitas kapitalo persiliejimas į efektyviausias veiklos sferas. Šio uždavinio sprendimas šiandien negalimas be vertybinių popierių rinkos tarnautojų – brokerių ir dilerių (dar vadinamų makleriais).

Vertybinius popierius galima apibūdinti įvairiais aspektais, bet finansų valdymo aspektu vertybiniai popieriai reiškia juos išleidusioje kompanijoje jos finansinį įsipareigojimą, o turėtojui – finansinį turtą.

Vertybinių popierių išleidimas į apyvartą vadinamas emisija. Emituoti vertybinius popierius gali bankai, valstybinės įmonės.

Svarbiausi vertybinių popierių prekybos fondų biržoje privalumai:

– tiksliau bei realiau nustatomas akcijų kursas;

– padidėja vertybinių popierių likvidumas;

– visuomenë daugiau gauna informacijos apie eminentą, rinkos būklę, o tai

palengvina priimti sprendimus;

– didėja emitento prestižas, papildoma reklama.

Vertybiniams popieriams, kaip specifinei prekei, būdingas rizikingumas. Paskolos ar in-vesticijos pajamos priklausys ne tik nuo tarpininko sumanumo bei profesionalumo, bet ir nuo rinkos rizikos, nes, kaip praktika rodo, galima gauti ne tik pajamø, bet neatgauti ir įdėto kapitalo. Mažiausiai rizikingi yra valstybiniai vertybiniai popieriai.

Optimali vertybinių popierių forma turi tenkinti šias sąlygas:

– užtikrinti nuosavybës teisės apsaugą (pametimai, vagystės, falsifikacijos turi būti neįmanomos);

– greito pervedimo galimybė: pirkėjai ir pardavėjai tarpusavyje turi per trumpą laiką apsi-keisti vertybiniais popieriais ir pinigais;

– minimalios saugojimo ir tvarkymo išlaidos bankams, finansų makleriams ir pačioms

įmonėms.

Vertybinių popierių ″gyvenimo″ciklas susideda iš trijų nevienodų pagal laiką fazių:

1. Dvi-trys savaitės skiriamos naujai išleidžiamų vertybinių popierių projektavimui.

2. Dvi-trys savaitës reikalingos vertybinių popierių pirminiam pardavimui (pirminė rinka).

0. Vertybinių popierių ″ilgas gyvenimas″antrinėje rinkoje.

Pirminė rinka yra vertybinių popierių pirminės emisijos rinka, kurioje įvyksta piniginių dokumentų pirminis paskirstymas investitorių ir kreditorių tarpe. Pirminės vertybinių popierių rinkos svarbiausias bruožas – pilnas informacijos pateikimas apie emitento finansinę būklę, vertybinių popierių rodiklius, kurie leistų investitoriui ar kreditoriui daryti pagrįstus savo laisvų piniginių lėšų panaudojimo sprendimus.

Antrinėje rinkoje vyksta emituotų pirminėje rinkoje vertybinių popierių apyvarta. Antrinės vertybinių popierių rinkos svarbiausias bruožas, yra jos likvidumas, t.y. galimybė per trumpą laiką vertybinius popierius paversti grynais pinigais ir atvirkščiai, įvertinant jų kurso svyravimus ir siekiant kuo mažesnių realizavimo kaštų

Emitento požiūriu vertybinius popierius galima suskirstyti į valstybinius ir privačius fondų rinkos vertybinius popierius Valstybinius vertybinius popierius gali išleisti centrinė val-džia, vietiniai valdžios organai ir valstybinės ar dalinai valstybinës įmonės bei įstaigos.

Vertybinių popierių emitentas išleidžia vertybinius popierius siekdamas šių tikslų:

1. Suformuoti arba padidinti jau suformuotą įstatiną kapitalą.

2. Suformuoti arba padidinti skolintą kapitalą.

Lėšos, gautos už išplatintus pirminėje vertybinių popierių rinkoje vertybinius popierius, yra naudojamos emitento veiklai vystyti arba jo skoloms padengti.

Žmonių ir įmonių įsigytos akcijos ir obligacijos perkamos ir parduodamos fondų biržose ar tiesioginio pardavimo (nebiržinėse) rinkose. Bendrovių vertybiniais popieriais prekiaujama investavimo arba spekuliavimo tikslais.

Brokerių ir dilerių vaidmuo vertybinių popierių rinkoje labai svarbus, nes jie geriausiai žino, kokioje būklėje yra
kada ir kokiomis sąlygomis ir kokius vertybinius popierius iš-leisti, taip pat jie moka laiku pasitraukti iš pasyvios rinkos ir spėja grįžti į aktyvią rinką, kai pra-deda kilti kainos. Dažniausiai brokeris tik suveda vertybinių popierių pirkėją ir pardavėją ir gau-na už tai komisinį mokestį, o dileris dar ir perka savo vardu ir savomis lėšomis vertybinius po-pierius, kuriuos vėliau tikisi perparduoti palankiomis sąlygomis. Vertybinių popierių perparda-vimo įplaukos, minusavus išlaidas, sudaro dilerio pelną. Tai spekuliacinė operacija gerąja pras-me, nes tai yra vertybinių popierių rinkos vystymo ir jos likvidumo užtikrinimo pagrindas. Esant ilgalaikiam investavimui, kai norima tik dalyvauti valdyme, gauti dividendus, t.y. be spekulia-cinių operacijų ir trumpalaikio investavimo rinkos konjuktūros tikslais, galima tikėtis, kad verty-bini popierių rinka vystysis lėtai.

2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RŪŠYS

2.1. Akcijos

Svarbiausia vertybinių popierių rūšis yra akcijos. Jų vertę kiekvieną dieną nulemia paklausa ir pasiūla. Vienas svarbiausių akcinių bendrovių finansavimo šaltinių yra akcijų pardavimas. Akcijos turi nominaliają, emisijos, buhalterinę, rinkos ir kurso kainą.

Nominalioji kaina būna pažymėta akcijoje. Pavyzdžiui vienos akcijos nominalioji vertė yra 100 litų. Nominalioji akcijos kaina parodo, kokia įstatinio kapitalo dalis tenka vienai akcijai įmonės įkurimo metu.

Emisijos kaina – tai kaina, kuria parduodamos akcijos pirminėje rinkoje. Ji negali būti mažesnė už nominaliąją kainą. Akcijų emisija gali būti vieša ir uždara. Vieša akcijų emisija gerina įmonės likvidumą, palengvina kapitalo pritraukimą, tačiau reikalauja didesnių išlaidų, ji išviešina įmonės komercinę informaciją. Emisijos kaina nustatoma akcijų pasirašymo metu.

Buhalterinė kaina nustatoma pagal buhalterinio balanso turtą, kuris dalijamas iš apyvartoje esančių akcijų skaičiaus. Ši kaina akcininkams reikalinga tam, kad jie žinotų kiek gaus turto likviduojant įmonę.

Akcijomis prekiaujama tam tikru kursu. Kursas – tai kaina, kuria akcijos parduodamos rinkoje. Ji vertinama kaip dabartinė rinkos vertė. Kainai gali daryti įtaką įvairūs veiksniai, tačiau ją lemia pajamos, kurias duoda viena akcija, palyginti su rinkoje susiformavusia vidine pajamų norma. Taip pat įtakos turi paklausa ir pasiūla, įmonės ūkinė veikla, įmonės pelno didėjimas ir kt.

Akcijos – tai įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami investicijų vertybiniai popieriai, rodantys, kad jų savininkai – akcininkai dalyvauja formuojant akcinės bendrovės kapitalą, ir suteikiantys turtines ir asmeninės neturtines teises. Kitaip tariant, akcija – bendrovės nuosavybės vienetą paliudijantis sertifikatas. Jos esti kelių rūšių (žr. 1 pav.)

1 pav. Akcinės bendrovės akcijų klasifikacija

Akcijos

Pagal disponavimo būdą

Pagal suteikimo teises

Vardinės

Pareikštinės Darbuotojų Privilegijuotosios Paprastosios

Su kaupiamuoju

dividendu Be kaupiamojo

dividendo

Akcijos būna materialios ir nematerialios (daromi įrašai). Akcinių bendrovių akcijos turi būti nematerialios ir įregistruotos Vertybinių popierių komisijoje. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios ir nematerialios. Akcijos nominali vertė nurodoma litais be centų.

Rinkos ekonomikoje, siekiant geriau patenkinti akcininkų poreikius, akcijų išleidžiama įvairiausių rūšių:

1. dalyvaujančios akcijos – pirmenybinės akcijos su pirmumo teise gauti dividendą virš nustatytos pradinės sumos, jei paprastosioms mokamas didesnis dividendas;

2. pirmenybinės akcijos – suteikia pirmenybę gauti dividendą, o bendrovę likviduojant gauti proporcingą turto dalį;

3. konvertuojamos privilegijuotosios akcijos – tai akcijos, keičiamos į paprastąsias akcijas;

1. auksinės akcijos – suteikia jų savininkams veto teisę visuotiniame akcininkų susirin-

kime;

2. akcijos be nominaliosios vertės – likviduojant įmonę garantuoja jų savininkams tik

dalies lėšų, o ne visos nominaliosios vertės grąžinimą;

3. aktyviosios akcijos – dideliais kiekiais kiekvieną dieną perkamos ir parduodamos

akcijos.

2.2. Obligacijos

Obligacijos – tam tikros rūšies skolos pažymėjimai, viešai parduodami paliudijimai, atspindintys akcinės bendrovės įsiskolinimą obligacijų turėtojams. Nustatytu laiku savininkui išmokama pažymėjime nurodyta nominalo suma, be to, periodiškai visą obligacijos galiojimo laiką mokamos palūkanos.

Obligacijos yra skirstomos:

0. Pagal mokėjimų formą.

1. Pagal padengimą.

2. Pagal apyvartos tipą.

Obligacijos – paskolos susitarimas, kuris reiškia, kad bet kuriuo atveju skolininkas privalo kreditoriui mokėti palūkanas ir grąžinti visą paskolos sumą tam tikru metu, kuris vadinamas išpirkimo momentu. Skolininkai turi teisę grąžinti skolą ankščiau. Bet daugelio obligacijų priešlaikinio skolos grąžinimo teisės būna apribotos. Tai savotiška pirkėjo apsauga, kuri reiškia, kad išpirkus obligaciją anksčiau laiko, jos savininkui turi būti išmokėta tam tikra suma, viršijanti obligacijos nominalią vertę.

Nominalioji obligacijos vertė – tai vertė, kuri buvo užrašyta ant obligacijos, ją išleidžiant; tai suma, kurią reikia sumokėti, pasibaigus obligacijos galiojimo laikui.

Daugumai obligacijų yra
nustatytas pirminio mokėjimo terminas, kuriam pasibaigus nominalas turi būti padengtas. Obligacijas išleidusi kompanija privalo kartą per metus, per pusmetį, arba per ketvirtį mokėti nustatytą palūkanų sumą litais. Tai mokėjimas pagal kuponą. Jį padalinus iš obligacijos nominalios vertės, gaunama kuponų palūkanų norma. Mokėjimas pagal kuponą nustatomas obligacijos išleidimo pradžioje ir teisiškai galioja tol, kol galioja obligacija.

Kuponas – tai obligacijos dalis, atkerpama ir įteikiama kaip kvitas, patvirtinant ir išduodant palūkanas arba dividendą. Obligacijos kainą rinkoje lemia kupono palūkanų mokėjimai, kuo jie didesni, tuo aukštesnė obligacijos kaina rinkoje.

Pirmasis Lietuvos valstybės obligacijų aukcionas buvo surengtas 1994 m.liepos19d.

2.3 Vekseliai

Vekselis – vertybinis dokumentas, kuriuo išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą kredito sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam. Vekselį išrašęs asmuo yra vekselio davėjas, jis perduoda vekselį teisėtam jo savininkui, jeigu jis įrodo šią teisę nenutrūkstama indosamentų (įrašas vekselio kitoje pusėje arba pratąsoje, patvirtinantis visų teisių pagal vekselį perdavimą kitam asmeniui) eile.

Vekseliai gali būti įsakomieji ir paprastieji. Įsakomuoju vekseliu jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui. Tokie vekseliai daugiausia vartojami tarptautinėje prekyboje. Paprastuoju (solo) vekseliu jo davėjas pats besąlygiškai pasižada išmokėti jame nurodytą pinigų sumą. Kiekvienas vekselis gali būti perduotas kitam asmeniui indosamentu.

Vekselio turėtojas, kol sueis mokėjimo terminas, gali pateikti mokėtojui (jo gyvenamojoje vietoje) įsakomąjį vekselį akceptuoti (patvirtinti), kad akcepte padaręs įrašą asmuo sutinka vekselį apmokėti laiku. Vekseliai, mokėtini per nurodytą laiką po pateikimo, turi būti pateikti akceptuoti per vienus metus nuo jų išdavimo dienos. Tačiau vekselio davėjas gali šį terminą sutrumpinti arba pratęsti, o indosantai – nustatytą vienų metų terminą arba vekselio davėjų nustatytus sutrumpintus ar pratęstus terminus sutrumpinti. Akcepto esmė yra tai, kad akceptavęs įsakomąjį vekselį mokėtojas įsipareigoja apmokėti vekselį pasibaigus jo mokėjimo terminui.

Jeigu vekselis neapmokėtas, vekselio turėtojas gali tiesiai pareikšti akceptantui reikalavimus pagal vekselį sumokėti visas sumas, t.y.:

• neakceptuoto arba neapmokėto vekselio sumą su palūkanomis, jeigu jos buvo numatytos;

• 6 proc. metų palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo;

• protesto išlaidas, pranešimų siuntimo bei kitas išlaidas.

Apmokėjęs vekselį asmuo ruti teisę atgalina tvarka reikalauti iš jam įsipareigojusių asmenų:

• visos jo sumokėtos sumos;

• sumokėtos sumos 6 proc. metų palūkanų, skaičiuojamų nuo sumokėtos dienos;

• visų jo turėtų išlaidų.

Vekselis gali būti išrašytas apmokėti:

• jį pateikus;

• per konkretų laiką nuo pateikimo;

• per konkretų laiką nuo išrašymo dienos;

• nustatytą dieną.

Vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti pateiktas apmokėti per vienus metus nuo išrašymo dienos. Vekselio, mokėtino per konkpetų laiką po pateikimo, apmokėjimo terminas nustatomas pagal vekselio akcepto arba jo protesto datą. Vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per konkretų laiką nuo jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi vėlesnes darbo dienas. Vekselio neakceptavimas arba neapmokėjimas turi būti patvirtintas oficialiu aktu – protestu dėl atsisakymo akceptuoti arba apmokėti. Vekselius protestuoja notarai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2569 žodžiai iš 8387 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.