Vertybinių popierių rinka Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Vertybinių popierių rinka Lietuvoje

REFERATAS

“Vertybinių popierių rinka Lietuvoje“

Klaipėda

2002 01 19

Įvadas

Pirmieji vertybiniai popieriai buvo išplatinti 1902 metais Olandijos Ritų Indijos bendrovėje ir pavadino šiuos vertybinius popierius dalyvaujančiaisiais bendrovės veikloje. Ši bendrovė organizavo prekybą su kolonizuota Indija. Taip Rytų Indijos bendrovė ėmė naudotis daugelio olandų kapitalu. 1622 metais savo vertybinius popierius išleido kita bendrovė, kuri juos pradėjo platinti ne tik su tuo susijusiose valstybėse, bet ir už jų ribų gretimose valstybėse.

Per kelis savo istorijos šimtmečius ir ypač – paskutiniais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais vertybinių popierių įvairovė labai išaugo. Dabar tai dominuojanti, tampanti vis sudėtingesnė šiuolaikinių finansų rinkos dalimi.

1990 metais kovo 11 dieną Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kartu su ekonomikos reformai būtinais įstatymais buvo priimtas ir Akcinių bendrovių įstatymas. Privatizuotos įmonės pradėdavo veikti pagal šį įstatymą. Taigi atkurtoje mūsų valstybėje vertybiniai popieriai buvo akcijos.

Lietuvos vertybinių popierių rinka – jaunas Lietuvos rinkos elementas, pradėtas atkurti tik 1991 metais. UAB “Vilniaus birža“ fondų skyrius buvo pirmoji institucija Lietuvoje, profesionaliai užsiimanti vertybinių popierių prekybos organizavimu. Tai buvo pirmoji vertybinių popierių biržos užuomazga.

Pirmoji prekyba ir sandoris vertybiniais popieriais įvyko 1991 metų lapkričio 15 dieną.

Tuo metu Lietuvoje buvo susidariusi situacija, kai dar nebuvo jokio valstybinio vertybinių popierių rinkos reglamentavimo, o UAB “Vilniaus birža“ jau vyko prekyba vertybiniais popieriais. Tad tam tikra visuomenės dalis neigiamai vertino UAB “Vilniaus birža“ veiklą vertybinių popierių rinkoje. Spaudoje buvo pradėta diskusija šiais klausimais, kuri faktiškai paskatino valstybės organus imtis veiksmų dėl vertybinių popierių rinkos sunorminimo Lietuvoje.

Tuo metu kai UAB “Vilniaus birža“ vyko pirmos prekybos operacijos, susidomėjimą vertybiniais popieriais išreiškė “Lietuvos birža“ ir “Baltijos birža“, vėliau tapusios Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigėjomis. “Baltijos biržoje“ buvo suformuotas vertybinių popierių skyrius, kuris tapo iniciatyvinės vertybinių popierių biržos steigimo grupės branduoliu. Ši grupė pradėjo rengti dokumentų paketą, reikalingą vertybinių popierių rinkai.

Tuo metu į darbą be “Lietuvos biržos“ ir “Baltijos biržos“ žmonių įsijungė ir Lietuvos laisvos rinkos institutas. Jis daugiausiai vadovavo darbui susijusiam su Vyriausybės nutarimo, reglamentuojančio vertybinių popierių rinką, projekto parengimu. Nutarimas “Dėl vertybinių popierių emisijos ir viešosios apyvartos bei vertybinių popierių biržos laikinųjų nuostatų patvirtinimo“ buvo priimtas 1992 metų spalio 30 dieną ir tai buvo pirmas ir bazinis dokumentas reglamentuojantis vertybinių popierių rinką Lietuvoje.

Vertybinių popierių rinkos ypatybės

Vertybinių popierių rinka sudaro atskirą bendros rinkos segmentą su jai būdingais dėsningumais ir ypatybėmis. Yra 3 išskirtinos problemos išreiškiančios šios rinkos specifiką:

1. Sudėtingumo problema

2. Apgaulės pavojaus problema

3. Likvidumo problema

1. Vertybinių popierių rinkos sudėtingumą lemia tai, kad joje dalyvauja daug subjektų. Tai – pirmiausia emitentai, leidžiantys vertybinius popierius. Tai – finansų maklerių įmonės, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės bei komerciniai bankai, dalyvaujantys platinant vertybinius popierius ir antrinėje jų apyvartoje. Taip pat investuotojai – įvairūs investiciniai fondai bei pavieniai privatūs asmenys, investuojantys savo pinigus į vertybinius popierius.

Rinkos sudėtingumo problema yra viena iš tų, dėl kurių yra būtinas rinkos reguliavimas ir priežiūra. Lietuvoje šias funkcijas atlieka vertybinių popierių komisija.

2. Vertybinių popierių rinkos reguliavimas bei priežiūra reikalinga dėl to, kad egzistuoja apgaulės pavojaus problemos. Kadangi šioje rinkoje mes turime reikalą su finansiniais instrumentais, nutolusiais nuo realaus kapitalo judėjimo ir išreiškiančiais tik kapitalo nuosavybės simbolius, egzistuoja padidėjusi galimybė apgauti investuotoją.

· Pirmiausia to gali norėti pats emitentas. Emitentas leisdamas vertybinius popierius, gali pateikti neišsamia ar neatitinkančią tikrovės informaciją apie save ir suklaidinti investuotoją.

· Antra apgaulės galimybė gali kilti ir iš vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų. Finansų makleris su savo klientais dažnai būna interesų konflikto situacijoje. Kai finansų makleris, naudodamasis kliento nekompetentingumu arba veikimo galimybių ribotumu, faktiškai apgauna klientą.

3. Likvidumo problema taip pat viena pagrindinių vertybinių popierių rinkos bruožų. Kadangi perkant akcijas investuotus pinigus galima paprastai atgauti tik jas perparduodant kitam investuotojui, tai kiekvienas investuotojas suinteresuotas kuo didesne jų apyvarta. Antrinės vertybinių popierių apyvartos dydis yra likvidumo rodiklis, todėl vertybinių popierių reguliavimo institucijos rūpinasi ir kontroliuoja rinkos plėtrą. Kuo daugiau kartų tas pats vertybinis popierius pereina iš rankų į rankas, tuo didesnė
apyvarta ir likvidumas. Todėl svarbu, kad visuomenėje susiformuotų vertybinių popierių perpardavinėjimo tradicijos ir net spekuliantų vertybiniais popieriais sluoksnis.

Rinkos klasifikacija

Vertybinių popierių rinkoje pirmiausia išskirtina tai, kas įeina į viešosios apyvartos sąvoką. Lietuvos respublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas vertybinių popierių viešąją apyvartą apibrėžia kaip vertybinių popierių siūlimq, platinimą ar perleidimą per vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkus ir per reklamą ar kaip kitaip viešai kreipiantis į visuomenę arba kreipiantis į daugiau kaip 50 asmenų. Lietuvos respublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas numato, kad investicinės bendrovės, draudimo įmonės, institucijos, besiverčiančios gyventojų pensijų draudimo veikla, komerciniai bankai, kiti juridiniai asmenys, jeigu jie perka ar parduoda akcijų paketą, antrinėje rinkoje negali sudaryti privačių sandorių ir privalo naudotis viešosios vertybinių popierių apyvartos tarpininkų paslaugomis. Taigi sandoriai, sudaromi dėl vertybinių popierių privačiai sudaro atskirą rinkos segmentą.

Vertybinių popierių rinka skirstoma į PIRMINĘ ir ANTRINĘ rinkas.

1. Pirminėje rinkoje vertybiniai popieriai, išleidžiami emitento, parduodami pirmą kartą.

2. Antrinėje rinkoje jie perparduodami. Antrinė vertybinių popierių rinka gali būti organizuota vertybinių popierių biržoje arba egzistuoti kaip užribinė prekyba. Lietuvoje, remiantis Lietuvos respublikos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymu, nustatyta, kad antrinė vertybinių popierių apyvarta privalo vykti biržoje, jeigu:

1. prekiaujama emitento, kurio įstatinis kapitalas yra didesnis kaip 1 milijonas litų, akcijomis;

2. vertybiniai popieriai yra Oficialiame vertybinių popierių biržos sąraše.

Lietuvoje egzistuoja aukšto koncentracijos laipsnio vertybinių popierių rinkos koncepcija, kurioje užribinei prekybai paliekama nedaug vietos. Tai galima paaiškinti tuo, kad jauna Lietuvos vertybinių popierių rinka yra gana siaura ir nelikvidi, todėl imamasi įstatyminių priemonių jai koncentruoti ir taip skatinti jos plėtrą.

Pagrindinis reikalavimas antrinei vertybinių popierių rinkai yra jos likvidumas, kurį palaiko apyvarta.

Rinka gali būti suskirstyta į :

· diskretinę – vienkartinio kotiravimo

· tęstinę – nenutrūkstamo kotiravimo

Diskretinėje rinkoje prekyba vyksta tam tikru laiko momentu. Kartais diskretinėje rinkoje būna iš anksto nustatytos kainos. Tuo atveju rinkos dalyviai tik nurodo vertybinių popierių kiekį, kurį norėtų pirkti ar parduoti. Vėliau kaina keičiama taip, kad pirkimas ir pardavimas būtų labiausiai subalansuotas.

Testinė rinka susiformuoja kur yra didelė vertybinių popierių apyvarta. Tęstinės rinkos ypatybė yra ta, kad pavedimai gali būti vykdomi nuolat sudarant sandorius operatyviai ir geriausia įmanoma kaina kiekvieno konkretaus sandorio atveju.

VERTYBINIAI POPIERIAI IR JŲ FORMOS

Vertybiniai popieriai – tai serijomis leidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale ir teises, kylančias iš kreditinių santykių, ir suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas. Finansiniai instrumentai, patvirtinantys teisę ar pareigą pirkti – parduoti finansavimo priemones, taip pat yra vertybiniai popieriai. Nuosavybę liudijanti vertinė kapitalo pusė, kuri funkcionuoja lygiagrečiai su fizine kapitalo puse kaip savarankiškas pirkimo – pardavimo objektas taip pat yra vertybiniai popieriai.

Finansinės turto formos Fizinės turto formos

Pinigų rinka Kapitalo rinka

Pinigai Mišriosios Tradiciniai Indėliai Kiti Obliga- Mišrieji Akcijos Apyvartinis Įrenginiai Nekilnoja-

ir beveikpirnigiai su VP pinigų cijos VP kapitalas ir kitas masis

sublokuotosios savybėmis rinkos kilnojamasis turtas

sąskaitos VP turtas

Vertybiniai popieriai Fizinis kapitalas

VP – vertybiniai popieriai

1. Verslo įmonių vertybiniai popieriai

1.1 Akcijos – serijomis leidžiami vertybiniai popieriai, liudijantys apie dalyvavimą nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta dalimis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1250 žodžiai iš 4149 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.