Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų veiklos teisinis reguliavimas
5 (100%) 1 vote

Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų veiklos teisinis reguliavimas

11213141516171

TURINYS

Įžanga 3

1. Viešosios apyvartos tarpininkų samprata ir paskirtis 6

2. Viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimas 13

2.1. Paraiška licencijai gauti 14

2.2. Reikalavimai įmonėms, norinčioms gauti licenciją veiklai, bei atsisakymo išduoti

licenciją pagrindai 16

2.3. Licencijų rūšys bei finansų maklerio įmonių kategorijos 22

2.4. Komercinių bankų, siekiančių įgyti teisę vykdyti vertybinių popierių operacijas,

licencijavimo ypatumai 27

3. Viešosios apyvartos tarpininkų veiklai keliami reikalavimai 30

3.1. Pareiga informuoti apie viešosios apyvartos tarpininkų savininkų (akcininkų)

sudėties pasikeitimus 32

3.2. Pareiga dalyvauti kompensavimo investuotojams sistemoje 36

3.3. Taisyklės, taikomos viešosios apyvartos tarpininkų darbuotojų sudaromiems

asmeniniams sandoriams dėl vertybinių popierių bei dalyvavimui kitų įmonių valdyme 42

3.4. Viešosios apyvartos tarpininkams taikomi apribojimai investuoti į kitas įmones,

turint tikslą dalyvauti jų valdyme 45

3.5. Viešosios apyvartos tarpininkų auditoriams keliami reikalavimai 46

4. Sutartinių viešosios apyvartos tarpininkų ir jų klientų teisinių santykių reguliavimas 48

Išvados 58

Literatūros sąrašas 62

ĮŽANGA

Šiuolaikinėje visuomenėje vertybiniai popieriai tarnauja daugeliui tikslų. Jie gali būti priemone investuoti pinigus, įmonės veiklos riziką reguliuojančiu instrumentu, taip pat greitu pasipelnymo šaltiniu, sudarant spekuliacinius sandorius, ir panašiai. Vertybiniai popieriai, kaip civilinės apyvartos objektas, pasižymi tam tikra specifika. Vertybiniai popieriai paprastai yra nematerialūs, nuosavybės teisė į juos yra pažymima vertybinių popierių sąskaitose, o sandoriai dėl vertybinių popierių didžiąja dalimi yra sudaromi reguliuojamose rinkose, naudojant elektroninio ryšio priemones ir elektronines prekybos sistemas, kurios užtikrina maksimalią pasiūlos bei paklausos koncentraciją. Be to, investavimas į vertybinius popierius, prekyba jais reikalauja specialių žinių, patirties, techninių galimybių. Vertybinių popierių apskaitos, prekybos, investavimo į juos specifika sąlygojo specialaus verslo, susijusio su tarpininkavimu vertybinių popierių apyvartoje, vertybinių popierių apskaita bei prekyba, o taip pat konsultavimu investicijų į vertybinius popierius klausimais, atsiradimą. Šiuo verslu užsiima vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai (toliau – viešosios apyvartos tarpininkai).

Šiame darbe ir bus aptariami klausimai, susiję su viešosios apyvartos tarpininkų veikla, teisinėmis verslo sąlygomis, norminiais reikalavimais, keliamais viešosios apyvartos tarpininkams. Iki šiol Lietuvoje praktiškai nebuvo jokių tyrinėjimų šia tema. Tokia padėtis šiuolaikiniame Lietuvos teisės moksle yra pateisinama dėl palyginti trumpo Lietuvos vertybinių popierių rinkos egzistavimo laikotarpio , per kurį nesuspėta sukurti mokslinių darbų viešosios apyvartos tarpininkų veiklos teisinio reguliavimo tema.

Užsienio valstybėse, kuriose vertybinių popierių rinka bei pagrindiniai jos dalyviai – viešosios apyvartos tarpininkai – funkcionuoja ne vieną dešimtmetį, šiai temai yra paskirta nemažai veikalų. Daugelis užsienio autorių savo darbuose apsiriboja norminių aktų, reglamentuojančių viešosios apyvartos tarpininkų veiklą, analize, o teoriniai reguliavimo aspektai paprastai paliekami nuošalyje. Šiame darbe buvo naudojamasi Ch.Bright’o, H.S.Bloomenthal’io, Ch.R.Geisst’o, D.A.Lipton’o, J.W.Markham’o, Th.L.Hazen’o parašytais ar sudarytais darbais.

Darbo tema neabejotinai yra aktuali. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėta kurti viešosios apyvartos tarpininkų egzistavimui bei funkcionavimui reikalinga teisinė bazė. Neturint tokiai teisinei bazei sukurti reikalingos patirties, daugelis teisinio reguliavimo normų buvo perimtos iš įvairių užsienio valstybių. Kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas viešosios apyvartos tarpininkų teisinis reguliavimas sudaro Europos Sąjungos, JAV, kitų valstybių teisės normų “mišinį”, jau dabar galima identifikuoti nemažai tokio reguliavimo spragų bei trūkumų. Šiame darbe bus bandoma atsakyti į klausimą, kaip geriau ir efektyviau reikėtų reglamentuoti viešosios apyvartos tarpininkų veiklą bei teikiama įstatymų leidėjui tam tikrų pasiūlymų. Lietuvai ši tema yra aktuali dar ir dėl to, kad siekdama narystės Europos Sąjungoje, Lietuva įsipareigojo pilnai suderinti galiojančią teisinę bazę su Europos Sąjungos teise. Europos Sąjungos direktyvos detaliai ir pakankamai griežtai reglamentuoja viešosios apyvartos tarpininkų veiklą. Todėl darbe nemažas dėmesys yra skiriamas Europos Sąjungos teisės aktų analizei, siekiant nustatyti, kokiu laipsniu Europos Sąjungos teisės reikalavimai jau dabar atsispindi Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose viešosios apyvartos tarpininkų veiklą, bei kiek dar tokių reikalavimų reikės perkelti į Lietuvos teisę ateityje.

Diplominiame darbe lyginamosios analizės pagalba parodysime kai kurių užsienio šalių viešosios apyvartos tarpininkų veiklos teisinio reguliavimo ypatumus, pabandysime įvardinti tokio reguliavimo privalumus bei trūkumus, palyginsime jį su Lietuvoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Siekiant panagrinėti tiek Europos Sąjungos valstybių
narių, tiek valstybių, siekiančių narystės Sąjungoje, teisinį reguliavimą, šiame darbe buvo pasirinktos trys Europos Sąjungos valstybės narės (Vokietija, Švedija, Danija) bei trys kandidatės (Lenkija, Latvija, Estija). Užsienio valstybių teisės analizės pagrindu bandysime suformuluoti kai kuriuos siūlymus įstatymų leidėjui.

Rašant darbą, buvo analizuojama Lietuvos Respublikos teismų bei vertybinių popierių rinkos reguliavimo ir priežiūros institucijos – Vertybinių popierių komisijos – praktika viešosios apyvartos tarpininkų veiklos srityje. Tačiau tenka konstatuoti, kad nuo 1992 metų – viešosios apyvartos tarpininkų teisinio reguliavimo Lietuvoje pradžios – praktiką formavo tik Vertybinių popierių komisija, teikdama oficialius išaiškinimus vertybinių popierių rinkos dalyviams įvairiais teisiniais viešosios apyvartos tarpininkų veiklos klausimais. Tuo tarpu teismuose buvo nagrinėjamos tik kelios bylos, susijusios su viešosios apyvartos tarpininkų veiklos teisiniu reguliavimu, iš kurių nė viena nepasiekė Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo.

Diplominis darbas susideda iš keturių dalių. Pirmojoje dalyje yra pateikiama viešosios apyvartos tarpininkų samprata, trumpai analizuojamos tarpininkų teikiamos paslaugos. Antrojoje diplominio darbo dalyje yra nagrinėjama viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimo tvarka bei licencijai gauti keliami reikalavimai. Trečioji diplominio darbo dalis yra skirta viešosios apyvartos tarpininkų veiklos apribojimų bei pareigų analizei. Šioje dalyje išsamiai atskleidžiamos viešosios apyvartos tarpininkų, jų savininkų, vadovų, darbuotojų pareigos pagal Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktus. Taip pat glaustai apžvelgiamas šiuo metu Lietuvai itin aktualių kompensavimo investuotojams sistemų teisinis reglamentavimas pagal Europos Sąjungos direktyvą bei kai kurių užsienio valstybių įstatymus. Paskutinė darbo dalis yra skirta viešosios apyvartos tarpininkų bei jų klientų sutartinių santykių nagrinėjimui. Šioje dalyje siekiama parodyti šių santykių specifiką, taip pat analizuojamos teisės aktuose įtvirtintos klientų interesų apsaugai skirtos teisės normos.

1. VIEŠOSIOS APYVARTOS TARPININKŲ SAMPRATA IR PASKIRTIS

Visose išsivysčiusiose valstybėse funkcionuoja įmonės, besiverčiančios specializuota veikla, kurią sudaro vertybinių popierių apskaitos vedimas, tarpininkavimas vertybinių popierių apyvartoje, prekyba vertybiniais popieriais, akcijų emisijų platinimo organizavimas, konsultavimas investicijų į vertybinius popierius klausimais ir kt. Tačiau tokių įmonių rūšys, jų teikiamos paslaugos, veiklos reguliavimo ypatumai kiekvienoje valstybėje turi savo specifiką ir todėl teisinis tokių įmonių reguliavimas pasižymi nemenka įvairove skirtingose pasaulio šalyse. Visgi, reikia pripažinti, kad pastaraisiais dešimtmečiais Europoje vyko spartus teisinio reguliavimo harmonizavimas, kuris smarkiai palietė ir viešosios apyvartos tarpininkų reglamentavimą Europos Sąjungos (toliau taip pat vadinama ES) valstybėse narėse. Todėl šiuo metu iš esmės galėtume išskirti du pagrindinius viešosios apyvartos tarpininkų teisinio reguliavimo tipus:

1) Europos Sąjungos ir

2) Jungtinių Amerikos Valstijų.

JAV įtvirtintas viešosios apyvartos tarpininkų teisinis reguliavimas pasižymi tuo, kad išskiria dvi įmonių, besiverčiančių paslaugų teikimu vertybinių popierių rinkoje, rūšis. Pirma, tai taip vadinami “broker-dealers”, kurių pagrindinė veiklos sritis bei paskirtis yra tarpininkavimas vertybinių popierių apyvartoje. Tarpininkavimas (angl. brokerage arba broking) yra apibrėžiamas, kaip veikla, kurios tikslas yra suvesti kartu vertybinių popierių pirkėją ir pardavėją antrinėje rinkoje, gaunant už tai komisinį mokestį. Kaip teigia Ch.R.Geisst, tarpininkavimo esmė yra suvesti klientus, bet nenupirkti vertybinių popierių iš vieno ir parduoti kitam paties tarpininko sąskaita.

Be tarpininkavimo vertybinių popierių apyvartoje, broker-dealers dar verčiasi akcijų emisijų platinimo veikla. Tačiau kartais būtent emisijų platinimas, o ne tarpininkavimas tampa pagrindine broker-dealers veikla. Anot Ch.R.Geisst’o, JAV pastaruoju metu yra įprasta, kad dideli investiciniai bankai įsteigia dukterines įmones, kurių pagrindinė funkcija yra išplatinti naujas akcijų emisijas.

Antra viešosios apyvartos tarpininkų rūšis JAV – “investment advisers”. Šios įmonės už atlyginimą verčiasi konsultavimo veikla vertybinių popierių vertės nustatymo, investavimo į vertybinius popierius klausimais, taip pat atlieka ir skelbia analitinius pranešimus apie vertybinius popierius. Šioms firmoms nėra leidžiama užsiimti tarpininkavimo vertybinių popierių apyvartoje veikla. Ir atvirkščiai, įmonėms, teikiančioms tarpininkavimo paslaugas (broker-dealers), yra draudžiama konsultuoti savo klientus investavimo į vertybinius popierius klausimais už atlyginimą. Pažymėtina, kad istoriškai, broker-dealers turėjo teisę patarti savo klientams, tačiau JAV Kongresas nusprendė griežtai atriboti tarpininkavimo ir konsultavimo veiklą, nustatydamas atskirą šių veiklos rūšių licencijavimą. Mūsų nuomone, toks reguliavimas yra visiškai pagrįstas, kadangi skirtingų rūšių viešosios apyvartos tarpininkams suteikus teisę teikti vienodas
susidarytų prielaidos nesąžiningai konkurencijai egzistuoti. Pavyzdžiui, leidus broker-dealers verstis konsultavimo veikla, investment advisers atsidurtų prastesnėje padėtyje, nes investuotojams būtų paprasčiau gauti visą aptarnavimą (pradedant konsultacijomis ir baigiant tarpininkavimu) pas broker-dealers.

Vis dėlto, broker-dealers yra leidžiama retkarčiais pakonsultuoti savo klientą, jeigu konsultavimo paslauga yra teikiama kartu su tarpininkavimo paslauga, bet tik tokiu atveju, jei toks konsultavimas yra teikiamas retai arba atsitiktinai bei neimant už tai jokio papildomo atlyginimo. JAV Investment Advisers Act nustato dar kelias išimtis iš “investment adviser” apibrėžimo. “Investment adviser” yra nelaikomi (1) bankai, kurie nėra investicinės kompanijos, (2) tam tikrų profesijų, įskaitant teisininkus ir apskaitininkus, atstovai, kurie teikia investicinius patarimus “visiškai atsitiktinai tiek, kiek tai įprasta jų profesinei veiklai”, (3) laikraščių, naujienų žurnalų bei publikacijų leidėjai, (4) asmenys, kurių patarimai dėl vertybinių popierių apsiriboja įsipareigojimų Jungtinėms Valstijoms vykdymu (t.y. valstybės atstovai). Šiems subjektams yra leidžiama teikti konsultacijas be specialios licencijos.

Europos Sąjungoje, skirtingai nuo JAV, viešosios apyvartos tarpininkai nėra skirstomi į atskiras rūšis, pagal tai, kokias paslaugas jie teikia. Europos Tarybos 1993 m. gegužės 10 d. direktyva 93/22/EC dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje (toliau darbe ši direktyva vadinama direktyva dėl investicinių paslaugų) visus asmenis, kurių reguliarus darbas ar veikla yra profesionalus investicinių paslaugų teikimas trečiosioms šalims, vadina investicinėmis firmomis (“investment firm”) .

Kaip matome iš direktyvoje pateikto investicinės firmos apibrėžimo, pagrindinis skiriamasis investicinės firmos bruožas yra reguliarus bei profesionalus investicinių paslaugų teikimas savo klientams. Investicinė paslauga reiškia bet kurią direktyvos priedo A dalyje išvardintą paslaugą, teikiamą trečiajai šaliai, kai paslauga yra susijusi su bet kuriuo priedo B dalyje pateiktu instrumentu . Direktyvos dėl investicinių paslaugų priedo A dalis vardina tokias investicines paslaugas:

1) (a) pavedimų, susijusių su vienu ar daugiau instrumentų, išvardintų priedo B dalyje, priėmimas ir perdavimas investuotojų vardu;

(b) tokių pavedimų vykdymas ne savo sąskaita;

2) sandorių su bet kuriuo instrumentu, išvardintu priedo B dalyje, sudarymas savo sąskaita;

3) investicijų portfelių valdymas pagal investuotojų suteiktus įgaliojimus, jeigu į tokius portfelius įeina vienas ar daugiau instrumentų, išvardintų priedo B dalyje;

4) bet kokių priedo B dalyje išvardintų instrumentų emisijos viešo platinimo garantavimas ir/ar tokių emisijų paskirstymas.

Įmonė, norinti vykdyti bent vieną iš aukščiau nurodytų veiklos rūšių, privalo iš ES valstybės narės atsakingos institucijos gauti atitinkamą licenciją. Licencija nustato, kokias investicines paslaugas, išvardintas direktyvos dėl investicinių paslaugų priedo A dalyje, ta įmonė turi teisę teikti. Licencija taip pat gali apimti vieną ar daugiau nepagrindinių paslaugų, pateiktų priedo C dalyje. Direktyvos dėl investicinių paslaugų priedo C dalis vardina tokias investicines paslaugas:

1) vieno ar daugiau instrumentų, išvardintų priedo B dalyje, saugojimas ir tvarkymas;

2) investicijų saugojimo paslaugos;

3) paskolų suteikimas investuotojui, siekiant suteikti jam galimybę vykdyti sandorį vienu ar daugiau instrumentų, išvardintų priedo B dalyje, kada firma, suteikianti paskolą, dalyvauja sandoryje;

4) konsultacijos įmonėms dėl kapitalo struktūros, gamybos strategijos ir susijusių dalykų bei patarimai ir paslaugos, susijusios su įmonių susiliejimais ir pirkimais;

5) paslaugos, susijusios su emisijos platinimo garantavimu;

6) investicinės konsultacijos dėl vieno ar daugiau instrumentų, išvardintų priedo B dalyje;

7) užsienio valiutos keitimo paslaugos, kada jos yra susijusios su investicinių paslaugų teikimu.

Jeigu įmonė nori verstis vien tik paslaugomis, išvardintomis priedo C dalyje, tai licencija šiai veiklai nėra reikalinga ir tuo pačiu tokiai įmonei nėra taikoma direktyva dėl investicinių paslaugų.

Panašiai, kaip JAV Investment Advisers Act nustato išimtis iš “investment adviser” sąvokos, direktyva dėl investicinių paslaugų taip pat vardina įmones bei asmenis, kuriems ši direktyva nėra taikoma. Be kai kurių kitų atvejų, direktyva nustato, kad ji netaikoma (1) firmoms, kurios teikia investicines paslaugas išimtinai tik savo patronuojančioms įmonėms, savo dukterinėms įmonėms ar kitoms savo patronuojančios įmonės dukterinėms įmonėms, (2) asmenims, teikiantiems investicines paslaugas, kada tokios paslaugos teikiamos atsitiktinai, vykdant profesinę veiklą, kuri yra reguliuojama teisės aktais ar etikos kodeksu, o pastarieji nedraudžia teikti investicinių paslaugų, (3) centriniams valstybių narių bankams ir kitoms valstybinėms įstaigoms, atliekančioms panašias funkcijas, bei kitoms valstybės institucijoms, kurios valdo valstybės skolą ar dalyvauja valstybės skolos valdyme.

Palyginę dvi pagrindines pasaulyje egzistuojančias viešosios apyvartos tarpininkų teisinio reguliavimo sistemas, panagrinėkime Lietuvos teisėje
įtvirtintą modelį. Lietuvoje pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis viešosios apyvartos tarpininkų teisinį statusą bei veiklos sąlygas, yra Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas (toliau šiame darbe taip pat vartojama įstatymo santrumpa VPVAĮ). Šio įstatymo 2 straipsnyje viešosios apyvartos tarpininkai yra apibrėžti, kaip finansų maklerio įmonės, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės bei komerciniai bankai. Toks apibrėžimas nenusako viešosios apyvartos tarpininkų paskirties bei ypatumų, o tik išvardina jų rūšis. Atskirų viešosios apyvartos tarpininkų rūšių sąvokos taip pat yra pateiktos VPVAĮ 2 straipsnyje. Finansų maklerio įmonė (toliau šiame darbe taip pat vadinama FMĮ) yra apibūdinta kaip bet kokia įmonė, besiverčianti tarpininkavimo veikla viešojoje vertybinių popierių apyvartoje, o investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė (toliau šiame darbe taip pat vadinama IVKĮ) – kaip bet kokia įmonė, besiverčianti konsultavimo veikla investavimo į vertybinius popierius klausimais. Komercinių bankų sąvoka šiame įstatyme nėra pateikiama, kadangi komercinių bankų veiklą bei licencijavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas , o Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo nuostatos komerciniams bankams yra taikomos tik tiek, kiek tai yra susiję su komercinių bankų vykdoma tarpininkavimo vertybinių popierių viešojoje apyvartoje veikla bei konsultavimu investavimo į vertybinius popierius klausimais. Mūsų nuomone, komerciniai bankai nėra laikytini atskira viešosios apyvartos tarpininkų rūšimi, kadangi jų teikiamos tarpininkavimo ir konsultavimo paslaugos yra tapačios A kategorijos finansų maklerio įmonių teikiamoms paslaugoms. Todėl galime teigti, kad Lietuvos Respublikos teisė išskiria dvi pagrindines viešosios apyvartos tarpininkų rūšis – finansų maklerio įmones bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmones. Abiejų šių rūšių įmonės savo veiklai turi įgyti skirtingas licencijas, suteikiančias teisę verstis skirtinga veikla: FMĮ – tarpininkavimu viešojoje vertybinių popierių apyvartoje, o IVKĮ – konsultavimu investavimo į vertybinius popierius klausimais. VPVAĮ 12 str. 2 dalis vardina tokias veiklos rūšis, kuriomis turi teisę verstis FMĮ:

1) tarpininkauti vertybinių popierių viešojoje apyvartoje:

a) pirkdamos ar parduodamos vertybinius popierius savo ar klientų vardu klientų sąskaita;

b) pagal susitarimą su emitentu platindamos jo vertybinius popierius, taip pat garantuodamos išplatinti šių vertybinių popierių emisiją;

2) pirkti ar parduoti vertybinius popierius savo vardu ir savo sąskaita;

3) konsultuoti investavimo į vertybinius popierius klausimais, išskyrus investicinių bendrovių ir pensijų fondų vertybinių popierių portfelio valdymą, taip pat konsultuoti emitentus vertybinių popierių emisijos ir investicijų pritraukimo klausimais;

4) saugoti savo klientų vertybinius popierius ir valdyti savo klientų pinigines lėšas, skirtas operacijoms su vertybiniais popieriais;

5) tvarkyti emitentų ir investitorių vertybinių popierių apskaitą, taip pat savo vardu įsigytų vertybinių popierių apskaitą;

6) pagal Vertybinių popierių komisijos patvirtintas taisykles skolinti klientams vertybinius popierius bei savo lėšas vertybiniams popieriams įsigyti ir skolintis iš klientų vertybinius popierius.

Investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių teikiamos paslaugos yra apibrėžtos VPVAĮ 11 str. 1 dalyje. Pagal VPVAĮ, konsultavimu investavimo į vertybinius popierius klausimais laikoma ši už atlyginimą atliekama veikla:

1) kitų asmenų konsultavimas, kaip nustatyti vertybinių popierių vertę;

2) patarimai investavimo į vertybinius popierius, jų pirkimo ar pardavimo klausimais;

3) analitinių tyrimų, teikiančių konkrečias rekomendacijas investicijų į vertybinius popierius klausimais, skelbimas ir publikavimas;

4) kitų fizinių ar juridinių asmenų vertybinių popierių portfelio valdymas.

Toks viešosios apyvartos tarpininkų skirstymas į dvi rūšis iš esmės primena Jungtinėse Valstijose funkcionuojantį modelį. Šiuo atveju, finansų maklerio įmonė yra broker-dealer, o investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė – investment adviser atitikmuo. Tačiau yra ir nemažai skirtumų, kuriais Lietuvos teisinis viešosios apyvartos tarpininkų reguliavimas skiriasi nuo JAV. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad pagal VPVAĮ finansų maklerio įmonės, skirtingai nuo broker-dealers, gali verstis ne tik tarpininkavimo, bet ir konsultavimo veikla. Tokiu būdu Lietuvoje yra nukrypstama nuo svarbiausio JAV teisėje įtvirtinto principo – aiškaus FMĮ ir IVKĮ funkcijų atskyrimo. Minėto principo nesilaikymas, mūsų nuomone, yra pagrindinis VPVAĮ įtvirtinto viešosios apyvartos tarpininkų skirstymo į rūšis netobulumas. Lietuvoje investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms nustatyti veiklos reikalavimai ne tik nėra paprastesni, bet tam tikrais atvejais yra dar griežtesni už finansų maklerio įmonėms taikomus reikalavimus. Todėl nebelieka jokios prasmės įmonei įgyti licenciją IVKĮ veiklai, kai galima įgyti licenciją FMĮ veiklai ir tokiu būdu verstis ne tik konsultavimo, bet ir kita finansų maklerio įmonėms leidžiama veikla. Plačiau ši problema yra išnagrinėta bei pasiūlymai, kaip ją spręsti, yra pateikiami šio darbo antrojo
trečiajame skirsnyje.

VPVAĮ nustato, kad licencijos konsultuoti trečiąsias šalis investicijų į vertybinius popierius klausimais nereikia valstybei, Lietuvos bankui, valstybinėms tarnyboms ar agentūroms, Vyriausybės sprendimu įsteigtoms skatinti vidaus ar užsienio investicijas, taip pat visuomenės informavimo priemonėms, jų savininkams ir darbuotojams, per šias priemones skelbiantiems finansines ar verslo žinias neapibrėžtai asmenų grupei ir šiose žiniose nesinaudojantiems duomenimis apie konkretaus asmens vertybinių popierių portfelį.

Šios išimtys yra panašios į tas, kurias nustato JAV įstatymai bei ES teisės aktai. Tačiau yra ir skirtumų. LR VPVAĮ nenumato išimčių tais atvejais, kai konsultavimo veikla atsitiktinai verčiasi teisininkai ar kitų profesijų asmenys, užsiimdami savo įprasta veikla. Iš ES direktyvos dėl investicinių paslaugų į VPVAĮ reikėtų perkelti ir kitas normas, nustatančias atvejus, kada licencija nėra reikalinga. Be to, pažymėtina, kad VPVAĮ įtvirtina išimtis, kurios taikomos tik konsultavimo veiklai. Tuo tarpu ES direktyva dėl investicinių paslaugų, nustatydama asmenų grupes, kurioms ši direktyva nėra taikoma, kalba apie asmenis, teikiančius investicines paslaugas, o ne apie asmenis, užsiimančius tik konsultavimo veikla. Todėl reikia atitinkamai papildyti VPVAĮ nustatant, kad licencijos nereikia tam tikriems subjektams, besiverčiantiems bent viena IVKĮ ar FMĮ veiklos rūšimi.

Baigdami šį skyrių, norėtume pažymėti, kad pagal VPVAĮ, finansų maklerio įmonėms draudžiama verstis kita, VPVA įstatyme nenurodyta veikla. Ši įstatymo norma praktikoje yra sukėlusi diskusijų dėl to, ar FMĮ gali sudarinėti sandorius, kurie nėra susiję su jų vykdoma tarpininkavimo veikla, pvz. nuomoti patalpas ir pan. LR vertybinių popierių komisija yra išaiškinusi, kad be sandorių, kurių pagalba FMĮ vykdo savo veiklą (tarpininkaujant viešojoje vertybinių popierių apyvartoje perka ir parduoda vertybinius popierius, platina emitento vertybinius popierius ir kt.), FMĮ gali sudaryti ir kitus būtinus sandorius, be kurių neįmanoma normali įmonės ūkinė veikla, tačiau tik tokiu atveju, jeigu tokie sandoriai yra atsitiktiniai, laikino pobūdžio bei šių sandoriu sudarymu nesiekiama pelno. Iš tikrųjų, reikia sutikti su Vertybinių popierių komisijos išvadomis, kadangi įstatymų leidėjas VPVA įstatyme nebereikalo išvardino baigtinį sąrašą veiklos rūšių, kuriomis gali verstis FMĮ. Šiuo apribojimu įstatymų leidėjas siekė, kad įmonės koncentruotųsi ties savo pagrindine, licencijoje nurodyta veikla, o ne ieškotų kitų pajamų šaltinių, sudarinėdamos finansų maklerio įmonėms nebūdingus sandorius. Toks teisinis reguliavimas yra sąlygotas tos priežasties, kad viešosios apyvartos tarpininkų teikiamos paslaugos yra finansinio pobūdžio, susijusios su rizika patirti nuostolius. Todėl svarbu, kad viešosios apyvartos tarpininkai profesionaliai teiktų savo paslaugas, o jų darbuotojai nuolat keltų savo kvalifikaciją. Tai, matyt, nebūtų įmanoma, jei viešosios apyvartos tarpininkai verstųsi dar ir kita, ne tik licencijoje nurodyta veikla. Kadangi visi čia paminėti argumentai tinka abiejų rūšių viešosios apyvartos tarpininkams, siūlytume papildyti VPVAĮ, nustatant, kad ne tik finansų maklerio įmonėms, bet ir investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms yra draudžiama verstis kita, VPVA įstatyme nenurodyta veikla.

Savo poziciją šiuo klausimu yra išsakę ir Lietuvos Respublikos teismai. Pavyzdžiui, LR Aukštesniojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra nusprendusi, kad FMĮ, teikdama paskolas tretiesiems asmenims ne vertybinių popierių įsigijimui (kaip to reikalauja VPVAĮ 12 str. 2 dalies 6 punktas), bet kitiems tikslams, pažeidė VPVAĮ nustatytą draudimą verstis kita, įstatyme nenurodyta veikla. Teisėjų kolegija akcentavo, kad vertimosi uždrausta veikla mastas VPVA įstatyme neaptartas, todėl neturi reikšmės, kokio dydžio pajamos gautos iš šios veiklos.

2. VIEŠOSIOS APYVARTOS TARPININKŲ LICENCIJAVIMAS

Lietuvos Respublikoje įmonė turi teisę užsiimti bet kokia komercine – ūkine ar kitokia veikla, jeigu tokia veikla nėra suvaržyta ar uždrausta įstatymų nustatyta tvarka (Įmonių įstatymo 12 str. 1 d.). Tačiau tam tikroms veiklos rūšims Lietuvos Respublikos įstatymai numato privalomą licencijavimą. Licencijuojamos tos komercinės – ūkinės veiklos sritys, kurios yra susijusios su padidėjusiu pavojumi žmogaus gyvybei, sveikatai, aplinkai, ginkluotės gamyba ir įsigijimu, taip pat prekėmis ir paslaugomis, kurioms įstatymai gali nustatyti specialią prekių pardavimo ar paslaugų teikimo tvarką (Įmonių įstatymo 13 str. 3 d.). Tik teisės aktų nustatyta tvarka licencijuota įmonė turi teisę verstis tokiomis veiklos rūšimis.

Tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla bei konsultavimas investavimo į vertybinius popierius klausimais yra specifinė veikla, reikalaujanti įmonės darbuotojų specialaus išsilavinimo, žinių, įgūdžių, patirties. Kadangi tokia veikla paprastai yra susijusi su piniginių lėšų bei vertybinių popierių saugojimu, yra reikalingi tam tikri teisiniai svertai, kuriais galima būtų riboti investuotojų vertybinių popierių bei piniginių lėšų praradimo riziką. Šių bei daugelio kitų reikalavimų, taikytinų viešosios
tarpininkams, laikymąsi geriausiai gali užtikrinti įmonių, besiruošiančių verstis tarpininkavimo ar konsultavimo veikla, licencijavimas bei vėlesnė jų priežiūra. Dėl savo specifikos viešosios apyvartos tarpininkų veikla yra licencijuojama visame pasaulyje. Kaip jau minėjome pirmame skyriuje, ES direktyva dėl investicinių paslaugų nustato, kad firmos, teikiančios investicines paslaugas, turi gauti “gimtosios” valstybės narės licenciją. Direktyva tokį reikalavimą grindžia siekiu apsaugoti investuotojus ir išlaikyti finansų sistemos stabilumą.

Ne išimtis ir Lietuva. VPVAĮ 11 str. 1 dalis nustato, kad tik įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotą licenciją, ir įstatymų nustatyta tvarka licencijuoti komerciniai bankai, kurių licencijos nėra apribotos vertybinių popierių operacijos, turi teisę verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla ir konsultuoti trečiąsias šalis investavimo į vertybinius popierius klausimais. Toliau šiame skyriuje panagrinėsime viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimo tvarką, viešosios apyvartos tarpininkams keliamus reikalavimus licencijai gauti, suteikiamų licencijų rūšis ir kt.

2.1. Paraiška licencijai gauti

Įmonė, norėdama gauti finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licenciją, Vertybinių popierių komisijai pateikia paraišką, kurioje turi būti nurodyta:

1) įmonės pavadinimas ir buveinės adresas;

2) įmonės savininkų (akcininkų) vardai ir pavardės, adresai, kapitalo ir balsų dalis bei duomenys apie dalyvavimą kitų įmonių veikloje ir turimą kitų įmonių kapitalo dalį;

3) veikla, kuriai vykdyti norima gauti licenciją;

4) asmenų, atsakingų už paraiškoje nurodytos veiklos organizavimą ir valdymą, vardai ir pavardės, adresai, profesija, kvalifikacija, darbovietės per paskutiniuosius penkerius metus;

5) nuosavas kapitalas ir skolintų lėšų suma, kurią numatoma panaudoti paraiškoje nurodytai veiklai organizuoti, bei skolintų lėšų įgijimo šaltiniai;

6) duomenys apie ankstesnę įmonės veiklą ir priežastys, dėl kurių ši veikla yra nutraukiama;

7) asmenų, turinčių teisę įmonės vardu sudaryti sandorius dėl vertybinių popierių, sąrašas;

8) duomenys apie visų paraiškoje nurodytų asmenų neišnykusį teistumą už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams (VPVAĮ 16 str. 3 d.).

Be aukščiau paminėtos informacijos, įmonė, siekianti įgyti licenciją FMĮ ar IVKĮ veiklai, Vertybinių popierių komisijai turi pateikti steigimo ir kai kuriuos kitus dokumentus.

Siekiant tiksliai ir aiškiai informuoti potencialius įmonės klientus apie įmonės veiklos pobūdį, finansų maklerio įmonių bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių steigimo dokumentams yra keliamas reikalavimas, kad įmonės pavadinime atitinkamai būtų žodžiai “finansų maklerio įmonė” arba “investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė”.

ES direktyva dėl investicinių paslaugų detaliai nereglamentuoja paraiškos licencijai gauti pateikimo tvarkos bei joje pateikiamų duomenų. Tačiau šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės narės privalo reikalauti, kad kiekvienas prašymas gauti licenciją veiklai būtų grindžiamas veiklos programa, nustatančia, tarp kitų dalykų, ir tos investicinės firmos numatomos veiklos tipą bei organizacinę struktūrą. LR VPVAĮ 16 str. 4 dalis taip pat reikalauja, kad prie paraiškos finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licencijai gauti, būtų pridėtas veiklos planas, apibūdinantis, kaip įmonė ketina organizuoti ir vykdyti savo veiklą. Vertybinių popierių komisijos teisės aktuose nustatyti reikalavimai veiklos plano turiniui yra pakankamai išsamūs ir, mūsų nuomone, atitinka ES direktyvos dėl investicinių paslaugų 3 straipsnio 4 dalį. Be to, Vertybinių popierių komisija turi teisę, jei pateiktas neišsamus veiklos planas, pareikalauti papildomos, veiklos plane neatspindėtos informacijos.

ES direktyvos dėl investicinių paslaugų 4 straipsnis nustato, kad atsakingos institucijos nesuteikia licencijos investicinės firmos veiklai tol, kol joms nebus pranešta apie tai, kas yra tos firmos akcininkai ar nariai, kurie turi akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą ir koks tų paketų dydis. Pagal ES direktyvą dėl investicinių paslaugų, akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketas yra apibrėžiamas kaip tiesioginis ar netiesioginis dalyvavimas investicinės firmos kapitale, sudarantis 10% ar daugiau kapitalo ar balsavimo teisių, arba kuris leidžia daryti žymią įtaką investicinės firmos valdymui. Tuo tarpu LR VPVAĮ reikalauja, kad paraiškoje būtų pateikti duomenys apie visus įmonės savininkus (akcininkus), t.y. ne tik apie tuos, kurie turi įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą. Abejojame, ar tikslinga reikalauti informacijos apie visus be išimties savininkus (akcininkus). Juk daugelis savininkų (akcininkų) nedaro įmonės valdymui praktiškai jokios įtakos, nes neturi pakankamai didelės dalies balso teisių. Todėl VPVA įstatyme nustatyta pareiga pateikti duomenis apie visus savininkus (akcininkus) tėra biurokratinis suvaržymas, ypač tais atvejais, kai įmonė, pretenduojanti gauti finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licenciją, yra akcinė bendrovė, nes šiuo atveju
smulkiųjų akcininkų skaičius gali būti tikrai nemažas. Akcinei bendrovei pateikti detalius duomenis apie visus savo akcininkus dažnai gali būti visai neįmanoma. Todėl siūlytume įstatymų leidėjui liberalizuoti informacijos apie savininkus (akcininkus) atskleidimo reikalavimus, suderinant juos su Europos Sąjungos direktyvoje įtvirtintomis taisyklėmis, t.y. nustatant pareigą atskleisti duomenis tik apie tuos įmonės savininkus (akcininkus), kurie turi įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4393 žodžiai iš 8582 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.