Vienatvės ėjimo į mirtį motyvas algimanto mackaus kūryboje
5 (100%) 1 vote

Vienatvės ėjimo į mirtį motyvas algimanto mackaus kūryboje

„Zemininku“ dvasine patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau iseivijos salygomis brendo tie poetai, kurie is gimtines nedaug ka teissiveze. Jie vadinami „bezemiu“, kartais ir „neornamentuotos“ kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Sie poetai jau nebegali atsiremti nei i namus, nei i gimtaja zeme, nes nebejaucia ju realumo.Suabejojama, ar zmogus apskritai turi koki nors dvasines atramos taska, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybe. Labiausiai Mackaus pasaulejauta pakeite staigus besiformuojancio pasaulio sugriuvimas, tevynes praradimas. Jo pasaulejauta skaudi, dramatiska, o kartais ir tragiska. Todel nenuostabu, kad Mackaus kuryboje dazna yra zmogaus vienisumo tema. Ji kiekviename rinkinyje vis labiau jauciama:

Tapo kapo vieta vienisa-

Be medzio, be paukscio, be vasaros.

Tik lino antklodem isklotos lovos

Kaip karstai ant tu mariu mariuju

( eil. „Apvaleja menulis“)

Vienisas zmogus, vienisa ir jo kapo vieta.

Visa Mackaus bendrazygiu karta jautesi esanti istorijos auka, kuriai atimta galimybe realizuoti savo jegas, o zmogus jau ne zmogus, tik praeities nuolauzu ir griuvesiu karta.Lieka vienintelis saviraiskos budas, iprasminantis buvima cia ir dabar- poezija. Ir labai daznai ta poezija yra tarytum atausta ivairiomis mirties pasireiskimo formomis.

Viena is mirties formu- gimtosios zemes praradimas. Dar mitinis mastymas teigia, kad negali buti zmogaus be jo aplinkos. Gimtoji zeme- sventoji erdve, apgaubta saugumo aureole, sauganti „mano“ pasauli nuo kito, svetimo, pazenklinto chaoso zenklu. Tik savoje zemeje imanoma prigimtine harmonija, is jos kyla kurybines jegos, ji- istoriniu namu simbolis.

Mackus viename eilerastyje rase: „As niekada neturejau zemes…“ Del to ir 1952 m. eiliu rinkinys pavadintas „Jo yra zeme“. Zodzio „jo“ vartojimas sukuria itampa, isplecia poetine erdve, zadina netikrumo, svetimumo ispudi. Zemes nera, ji toli, salta ir svetima, yra tik lengvai duztanti iliuzija, nuspalvinta banalia viltim:

Jeigu rasciau gimtuosius namus,-

Niekas manes is ju neisnes

Ne karste, ne mirty.

Praradus rysi su gimtaja zeme, prarandamas rysys su namais ir gamta. A. Mackus, paklaustas, ar jis savo poezijoje turi namus, atsove: „As nuomoju buta“. Poetiniame pasaulyje visiskai isnyksta Lietuvos gamtovaizdis, jo detales. Dominuoja savokos- bendrybes be reiksmes atspalviu: ziedai, zole, lietus, sausra, krantas, smelis, jura.

Likes be zemes, smogus lieka pats su savimi ( pats sau zeme) ir savyje turi atrasti tai, ko jam reikia. „Hermetiskoje dainoje“ poetas prabyla:

Maitinuos savimi:

Sanariams – kandoras,

Sanariams esu hiena.

Is naujo sukurti pasaulio neimanoma. Pirmiausia reikia paneigti, kas buvo sukurta kitu, ir is griuvesiu lipdyti tai, kas nauja. Is turimos patirties nuolauzu verta isaugojimo tik vaikystes patirtis. „Uzrasuose apie egzile“ A. Mackui vaikyste- sviesus metas:“ Tegul neateina i ezera gerti juodi vabalai, tegul zmones dar leidzia vaikams pazaisti. As gerai zinau, ka reiskia netekti zaidimu. Tegul buna neatimtos vaikystes su zaidimais“.

Atplesto nuo zemes ir prigimties zmogaus samoneje isirezia ilgesys, skausmas, kuris igyja nauja, simboline prasme. Norint atsikratyti praeitimi, kuri nereikalinga, reikia is samones istrinti skausma ir ilgesi:

issunkta akiu melynuma.

Uzgniazta zaislu apvaluma.

Pries dangaus suletejima.-

Uzgniauzk

Kuriamos poetines tikroves zmogaus isisamoninimas, kad jis yra cia, dabar ir niekur kitur, taip pat reiskia mirti.

Aptartina ir antroji mirties forma- tikejimo mirtis, arba egzilis. Egzilis nera vienkartinis, baigtas savo zemes praradimo aktas. Egzilis is istorijos gileja zmogaus samoningume. Ir juo labiau jis gileja, juo labiau zmogus pajunta savo beprasmiskuma pacioje egzistencijoje. Likes zmogus vienas su savo „buk“, ima neigti ne tik buvusi pasauli, tradicijas, bet ir vertybes, zinoma. Dieva taip pat. A. Mackus pasirenka teise tiketi Dieva ir teise juo abejoti ar net neigti. Jo poetines tikroves zmogus blaskosi tarp Dievo ir transcendencijo ( buvimas, egzistavimas uz, anapus ko nors , pvz., daikto buvimas uz proto, pazinimo ribu arba absoliucios buties- uz materialios tikroves ribu), gyvenimo prasmes ieskojimo:

Musu nesujungs<…> kraujas,

Nes gyslos yra stangriai uzdaros

Priartek, nors nelaukiu.

As tik pavarges. Laukimas mane isvargino.

Senasis krikscioniskasis Dievo supratimas mires, bet iskyla butinybe ieskoti prasmes, tikrumo, kas nepraeitu su dingstancia akimirka laiko tekmeje, kas savo dvasine verte perzengtu laika.Sakoma, kad bet kuris zmogus, ieskodamas Dievo, renkasi viena is triju ieskojimo keliu, t.y. Dieva suranda arba priimdamas absoliucios artimo meiles kvietima, arba ruosdamasis mirti ir mastydamas apie gyvenimo struktura mirties perspektyvoje , arba ieskodamas horizontu, kuriuos atskleidzia egziztencine viltis. Kuris kelias artimiausias A. Mackaus zmogui? Gal treciasis?

Blaskymasis ir ieskojimas prasmes isakomas vienu akimirksniu, kur harmoningai jungiama vizija ir realybe, tikrumas ir abejone:

As ji tikrai buvau sutikes. Viena vidurnakti

Jis akimirkai pakele saule virs zemes.

As zinau: jis buvo Dievas.

Tikrasis dievybes supratimas gali ateiti tik is vidaus, todel kiekvienas esame “ savo Dievo motina“.

Dar vienas is apibedrinimu, paaiskinanciu Dievo paneigimo teisinguma, yra Kristaus ir poeto kancios palyginimas. Dievo ir zmogaus zaizdu dydis juos viena nuo kito atitolina, nes nera jungties, kuri sietu:

Kentekim issiskyre,

Nes mano zaizdos yra menkesnes.

As tik kartkartem
bandysiu jas pertvarstyti,

Bet ne atnaujinti.

Nera ir Dievo prisikelimo, o tai tolygu Jo beprasmei egzistencijai, skelbiamas tikejimas didziuoju evangelistu- Mirtimi.

Mirtis nepaliko ramybeje ir paties poeto. Ji, anot Blekaicio, “ prie jo selino, lyg butu gresminga butybe, iasmeninta jega, pasiuntus jam ne viena artejimo signala“. Tie signalai kraupus ir siurpinantys visa zmogaus esybe. A. Mackaus bute netiketai mirsta J. Kaupas , autoavarijoje zusta artimas biciulis A. Skema. Del to ir paskutinysis rinkinys „Chapel B“, nors ir dedikuotas A. Skemai, vadintas giesme ar adoracija mirciai. Cia ji viespatauja erdveje ir laike, yra salia zmogaus ir laukia savo veikimo valandos:

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 853 žodžiai iš 1600 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.