ĮVADAS
Šikšnosparniai – vieninteliai žinduoliai, kurie gali skraidyti. Jie nesugeba vaikščioti ar stovėti. Jų kojos ir pėdos nėra tokios stiprios, kad sugebėtų atlikti šias funkcijas. Dėl šių priežasčių, kad neapkrautų galūnių savo svoriu, šikšnosparniai kabo žemyn galva.
Jų kojų pirštai turi ilgus, aštrius nagus kaip žnyples, o sausgyslės taip pat labai stiprios. Dėl to, pirštai labai stipriai susigniaužia ir nagai įsikabina į lubas. Kartais kai miega, šikšnosparniai kabo tik ant vienos kojos. Pasitaiko atvejų, kad randami bekabantys jau negyvi šikšnosparniai.
Šikšnosparniai taip pat turi ir kitų sugebėjimų. Jie gali surasti skrendančius vabzdžius tamsoje pagal ultragarsines bangas. Taip pat jie gali pasukti galvą 180o kampu, todėl jie kabėdami viską mato aplinkui. Taip pat jų kūnas prisitaikęs tilpti siauruose plyšiuose ir nišose.
Gana paslaptinga, be galo įdomi, sunkiai tiriama bei labai reikšminga gamtai ir mokslui yra skraidančių žinduolių grupė – šikšnosparniai. Pasaulyje yra apie 1105 rūšių šikšnosparnių. Europoje saugomos visos jų rūšys, o Lietuvoje – net 9 iš 14 gyvenančių. Rajone aptikta 13 šikšnosparnių rūšių, iš kurių 8 įrašytos į Raudonąją knygą. Tinkamiausios šių gyvūnų buveinės yra seni parkai, apleisti trobesiai bei ūkiniai pastatai, brandūs medynai, esantys arčiau vandens. Tokiuose biotopuose žvėreliai susiranda saugių ir tinkamų uoksų, urvelių, kur gali gyventi, randa pakankamai maisto. Taigi visoje rajono teritorijoje iš ausylių genties gyvena rudasis ausylis, iš nakvišų – mažasis ir rudasis nakvišos, iš pelėausių, kurių rūšių yra daugiausiai, – Branto, kūdrinis, Natererio, vandeninis, vėlyvasis, iš plikšnių – tiktai viena, dvispalvis plikšnys, kuris yra be galo retas, iš šikšniukų genties – šiaurinis, vėlyvasis, Natuzijaus ir nykšukas.
VIENINTELIAI SKRAIDANTYS ŽINDUOLIAI –
ŠIKŠNOSPARNIAI
Šikšnosparniai yra vieninteliai skraidantys žinduoliai. Tai dideli ar vidutinio dydžio gyvunėliai, prisitaikę ilgai skraidyti. Priekinės galūnės pakeistos sparnais: tarpupietis ir plaštakos kaulai, bei pirštų falangai, išskyrus pirmąjį, labai pailginti, tarp piečių, menčių, pirštų, kūno šonų ir užpakalinėmis galūnėmis yra plona, elastinga, skraidimo plėvelė, turi trumpą uodegą arba ji yra redukuota. Užpakalinės galūnės išverstos taip, kad keliai apversti dorzaliai. Ausys dažniausiai ilgi, kartais palyginant su kūno tiesiog didžiulės, karstais kai kurių su odišku išsikišimu. Tarpžandikauliniai kaukolės kaulai visada labai silpnai išsivystę arba išviso redukuoti. Turi visas dantų rūšis. Vidury esantis kandžiai visada redukuoti, o apatinio žandikaulio kandžiai labai maži. Iltys labai dideli. Krūminiai dantys skiriami į: mažus prieškrūminius, didelius prieškrūminius ir krūminius. Pieniniai dantys labai skiriasi nuo normalių. Kaplių ir mažų prieškrūminių dantų skaičius turi didelę reikšmę šikšnosparnių taksonomijoje. Šikšnosparnių galvos smegenys, palyginus, yra gan dideli. Didžiuosiuose pusrutuliuose yra vagos. Ypač gerai yra išsivystę didžiųjų pusrutulių požieviniai centrai, todėl šikšnosparniai pasižymi gera klausa. Regos sistema pakanakamai išsivusčiusi, tačiau dauguma šikšnosparnių rūšių turi mažas akis, todėl tikriausiai jie mato blogai ir dienos metu, ir naktį. Šikšnosparniai paplitę visame pasaulyje iki pusiaujo ribų. Jų nėra Arktikoje ir Antarktidoje ir kai kuriose okeano salose. Labiausiai paplitę tropinėse ir subtropinėse regionuose. Šikšnosparnių tėvyne laikomi Rytų pusrutulio tropikai, kur iki šių dienų išliko ir patys primityviausi jų atstovai, priskiriami atskiram būriui.
Skraidymo aparatas ir skrydis – tai pirma ypatybė, skirianti šikšnosparnius nuo kitų gyvūnų. Apversta sparnų pusė elastinga, kaip audinys, ištemptas tarp pirštų, dideliai galūnių kaulais ir kūno šonais. Sparnai ne plokšti, o kupolo formos. Kai sparnas nuleidžiamas, kupolas prisipildo oru ir taip susidaro tam tikras laikinas pasipriešinimas, pakyla slėgis ir išstuma orą, kurio įtaka nėra vienoda skirtingose sparno dalyse. Skraidant šikšnosparnis laiko savo kūną beveik vertikaliai, o kartais jo skrydis panašus į slidymą, bet dažniausiai jie skraido pasiirant. Evoliucijos bėgyje šikšnosparnių skraidymas ir skraidymo aparatas patobulėjo. Skraidyme dalyvauja ne tik sparnai, bet ir ausys, galva, kaklas, tarpšonkaulinė plėvė ir uodega.
Antra svarbi šikšnosparnių savybė – tai orientavimasis aplinkoje. Jau 1793 metais buvo atlikti tyrimai, kurie parodė gerą šikšnosparnių skraidymo orientaciją tamsiame kambaryje, kur pelėdos buvo bejėgios. Gyvūnėliai su užmerktom akim skraidydavo taip pat gerai kaip ir su atvirom. Šveicarų biologas Š. Žiurinas 1794 m.atlikdamas tyrimus su šikšnosparniais pastebėjo, kad užkimšus šikšnosparniui ausis vašku jis prarasdavo orientaciją ir skrydžio metu tapdavo bejėgiu, nes susidurdavo su įvairiais daiktais esančiais kambaryje. Tuo pačiu jis įrodė, kad šikšnosparnių ausis atlieka ne tik klausos, bet ir regos funkciją. Tačiau ši teorija buvo atstumta. 1800 m. Ž. Kiuvje bandė susieti ši reiškinį su šešto šių gyvunėlių pojūčio buvimu. 110 metų laikotarpyje buvo laikomasi šios teorijos,
jog šikšnosparniai turi gerai išvystyta lytėjimo pojūtį esant dideliam atstumui. Tik 1912 metai mokslininkas Ch. Maksimas ir 1920 m. anglų neurofiziologas Ch. Chartridžas įrodė, kad paradoksas „matyti ausimis“ gali būti paaiškintas echolokacijos mechanizmo principu. Tačiau ši hipotezė nesulaukė pripažinimo ir tik 1938 metais D. Grifinas Harvardo universiteto laboratorijoje atlikdamas tyrimus pastebėjo, jog laikydamas šiuos gyvūnus prie aparato, kuris buvo sukurtas G. Pirsono plačio diapozono garsų gaudimui ir įrašymui, jie išskirdavo daugybę garsų aukštesnių už žmogaus girdimumo slenkstį nuo 30 000 iki 70 000 Hz. Taip pat buvo įrodyta, kad šie gyvūnėliai išskiria garsus impulsų pavidalu, kurių trūkmė buvo nuo 0,01 iki 0,02 sekundžių, o dažnis keisdavosi priklausomai nuo aplinkos. Taip jau XX amžiuje jau išbandyta ultragarsinės echolokacijos teorija, kurios dėka šikšnosparniai orientuojasi erdvėje, buvo pripažinta mokslo. Visdėlto mosklininkams buvo iki galo neaišku, ar šikšnosparniai naudojasi orientavimiasi erdvėje kokiais nors kitais organų pojūčiais. Todėl dar daugelį metų buvo atliekami įvairūs tyrimai, kurių rezultate buvo pripažinta, kad tyriamieji gyvūnai orientavimiase erdvėje kitais organų pojūčiais nesinaudojo, o echolokacijos organų pilnai pakako, kad šikšnosparniai normaliai skraidytų, nors ir su atvirom akim.