Vieno vaiko ir vaiko nepilnoje šeimoje išgyvenimai
5 (100%) 1 vote

Vieno vaiko ir vaiko nepilnoje šeimoje išgyvenimai

11213141

Turinys

ĮVADAS 3

VIENO VAIKO ŠEIMOJE PATYRIMAS 4

TĖVŲ SKYRYBOS IR VAIKAS 4

KAIP VAIKAI AIŠKINA SKYRYBAS 5

KAIP VAIKAI JAUČIASI ? 6

SKYRYBŲ SOCIALINIAI, PSICHOLOGINIAI, EDUKACINIAI ASPEKTAI 8

KAIP TĖVAI GALI PADĖTI VAIKUI 9

PEDAGOGO PAGALBA 11

NETEKTĮ IŠGYVENANTIS VAIKAS 12

SUAUGUSIŲJŲ PAGALBA GEDINČIAM VAIKUI 13

PEDAGOGO PAGALBA NETEKTĮ PATYRUSIAM VAIKUI 14

ĮVADAS

Vaikui tėvų skyrybos ar netektis – vienas didžiausių stresinių išgyvenimų. Bet kad ir kaip norėtume apsaugoti vaiką nuo jam per skaudžių gyvenimo pasikeitimų, deja jie yra neišvengiami. Mes visi – ir suaugusieji, ir vaikai – gyvename nuolatinių pasikeitimų pasaulyje. Kaip vaikui pavyks atlaikyti artimų žmonių praradimą, priklauso nuo to, kiek mes, suaugusieji, galime jam padėti suprasti pasikeitimus apskritai. Turime padėti suprasti, kodėl pasikeitimai neišvengiami, kodėl mes turime prisitaikyti prie metų laikų, oro kaitos arba pirkti vis didesnius drabužius vaikui, nes jis pats auga ir gali pamatyti savo keitimąsi nuotraukosse.

Gebėti išgyventi pokyčius ir netektį padeda suvokimas, kad pasikeitimai – labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Be to, kai kurie pasikeitimai gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų padarinių.

VIENO VAIKO ŠEIMOJE PATYRIMAS

Buvimas vieninteliu vaiku turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Teigiami aspektai: brolių ir/ar seserų tarpusavio rungtyniavimo nebuvimas, malonumas būti vienumoje, privilegija su niekuo nesidalinti tėvų meile ir finansiniais resursais bei artimi santykiai su tėvais. Sunkumai, kylantys vienam šeimoje augančiam vaikui, yra šie: neturėjimas brolio ar sesers, kuriuo gali visiškai pasitikėti, jautimas spaudimo ką nors pasiekti, siekimas kitų žmonių nedalomo dėmesio, tam tikri sunkumai bendraujant su bendraamžiais bei nerimas dėl tolimesnio gyvenimo problemų, tokių kaip tėvų priežiūra ir vidinė tuštuma, atsirasianti mirus tėvams.

Vaikas, kuris auga vienas šeimoje, susiduria su sunkumais bendraudamas, kadangi jo artimame pasaulyje gyvena tik suaugusieji, kurių sugebėjimai daug geresni nei vaiko. Be to, labiau tikėtina, kad vieną vaiką pernelyg lepins tėvai ir jis visada bus dėmesio centre. Kadangi vienturčiai neturi patyrimo, ką reiškia augti kartu su bendraamžiais, jie gali nenorėti dalintis dėmesiu ar materialiais daiktais su kitais vaikais. Todėl yra didelė tikimybė, kad augęs šeimoje vienas vaikas bus mažiau konkuruojantis su bendramžiais. Vieno vaiko didžiausias sunkumas yra bendravimas su bendraamžiais ir dėl šios priežasties mokykloje jam gali būti sunkiau nei kitiems vaikams.

Kai kurie vaikai, augantys vieni šeimoje, neturėdami brolių ar seserų išvysto savo gebėjimus žaisti vaizduotės žaidimus ir tai lavina jų gebėjimą susiorientuoti ties vienu dalyku ir nesiblaškyti.

TĖVŲ SKYRYBOS IR VAIKAS

Vaikui tėvų skyrybos – vienas didžiausių stresinių išgyvenimų. Pirmiausia todėl, kad skyrybos dažniausiai susijusios su konfliktais, barniais, nesantarve, prievarta. Vaikams baisu, kai tėvai pykstasi, jie jaučiasi bejėgiai, neišmoksta tinkamai spręsti iškilusių nesutarimų, nesuvokia motinos ar tėvo vaidmens santuokoje. Tačiau ne tik gyvenimas nedarnioje šeimoje neigiamai veikia vaiką. Kai kurie skyrybų situacijos ypatumai: vaikas atskiriamas nuo vieno iš tėvų, artimų giminaičių, suuyra ankstesnė saugi aplinka, pakinta drausminimo būdai, kyla ištikimybės konfliktų, tenka prisitaikyti prie naujo šeimos modelio – tai sukelia daug skausmo bei pareikalauja naujų įgūdžių. Gausūs tyrimai parodė, kad išsiskyrusių tėvų vaikai patiria daugiau sunkumų nei vaikai, gyvenantys su motina ir tėvu ,bei, kai kuriais duomenimis, turi daugiau elgesio problemų negu vaikai, išgyvenę vieno iš tėvų mirtį. Turėdami abu gyvus tėvus, vaikai kenčia pirmiausia todėl, kad jie praranda pagalbos sistemą, kuri žlunga iširus šeimai. Mirus vienam iš tėvų vaiką palaiko artimieji, be to, skausmą palengvina gedėjimo ritualai, o po skyrybų vaikas dažniausiai priverstas pats vienas galinėtis su užklupusiais rūpesčiais. Skyrybos skausmingos vaikui ir todėl, kad jam tenka priimti tiesą, jog tėvai patys pasirinko šį kelią ir savo noru, laisva valia suteikė vaikui daug sunkių išgyvenimų.

Dažniausiai skyrybų poveikis yra dvejopas: trumpalaikis ir ilgalaikis. Trumpalaikis poveikis būdingas visiems vaikams ir gali trukti iki pusės metų. Šis laikotarpis apibūdinamas krizės modelio terminu. Po tėvų skyrybų vaikai turi prisitaikyti prie streso, susijusio su tėvų išsiskyrimu, įveikti konfliktus, praradimą, netikrumą. Kalbant apie ilgalaikį psichologinį poveikį vaiko prisitaikymui, turima galvoje, kad jis trunka ilgą laiką, tačiau taip pat gali būti praėjus kuriams laikui. Viena žymiausių skyrybų poveikio vaikui tyrinėtojų J. Wallerstein pastebėjo, kad kai kurios moterys, vaikystėje išgyvenusios tėvų skyrybas, vėliau, jau brandžiame amžiuje, suserga depresija. Ji tai pavadino „miegančiu“ skyrybų poveikiu. Nors tuoj po skyrybų mergaičių prisitaikymas naujojoje situacijoje atrodė normalus, sunkumai išryškėjo bemaž po dešimtmečio.

Nėra bendros nuomonės apie skyrybų poveikio ir vaiko amžiaus santykį. Manoma, kad šeimos iširimas labiau žaloja, kai vaikai skyrybų metu dar labai maži.
Ikimokyklinukai labiau pažeidžiami, nes jie nesugeba suprasti tėvų emocinių sunkumų, dažniau kaltina tėvus. Be to, suirus šeimai mažylis netenka vienintelės galimos pagalbos sistemos, ir neretai skyrybų poveikis tęsiasi iki brandaus amžiaus. Kia vertus, kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau konfliktų jis prisimena, jam nereikia pratintis prie pakitusio šeimos modelio, jis įpratęs gyventi su mama. Be to, jaunesni vaikai lengviau prisitaiko prie naujų tėvų partnerių.

KAIP VAIKAI AIŠKINA SKYRYBAS

Skiriantis tėvams dažnai vaikai nesupranta, kas vyksta. Stiprus nerimo jausmas, kurį išgyvena besipykstančių sutuoktinių atžalos, verčia juos ieškoti paaiškinimo, kas vyksta ir kuris dėl to kaltas. Dauguma vaikų dėl nesantarvės kaltina tėvą ir retai kuris, dažniausiai sūnus, mano, kad kalta yra mama. Tie atvejai kai berniukas gyvena su motina manydamas, kad ji atsakinga už skyrybas – ypač sudėtingi. Tokie vaikai dažnai netinkamai elgiasi pedagogo organizuojamos veiklos metu, nepaiso elgesio normų, nepaklūsta pedagogams, be to, ir namie mamai sunku drausminti priešiškai nusiteikusį sunų.

Kartais mažyliai negali suprasti ir paaiškinti skyrybų, tačiau jiems susidaro įspūdis, kad dėl jų elgesio pašlijo santarvė namuose. Juk dažnai tėvai susibara svarstydami vaiko auklėjimo klausimus. Vaikai pastebi, kad dėl jų elgesio pykstasi tėvai, ir mano, kad jei jie būtų buvę geresni, tėvai vis dar gyventų kartu. Šis klaidingas įsitikinimas – savęs kaltinimas – sukelia bene labiausiai žalojančius padarinius.

Įveikti skausmingą išsiskyrimą reikia laiko. Nelengva priimti įvykusias skyrybas, kurį laiką vaikas viliasi, kad šeima susijungs. Keletą mėnesių viltis guodžia, tačiau ilgainiui ima kliudyti prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.

KAIP VAIKAI JAUČIASI ?

Viena iš dažnesnių vaikų reakcijų į stresinę situaciją – neigimas. Tai nesamoningas, tačiau labai galingas mechanizmas. Jis apsaugo vaiką, nes iš sąmonės išstumiamas traumos egzistavimo faktas. Vertinant iš laiko perspektyvos, tai nėra adaptyvus, padedantis prisitaikyti prie aplinkos mechanizmas, nes trugdo išreikšti ir įveikti tikrąsias emocijas. Tačiau neigimas sumažina skausmą, suteikia galių atsigauti, ir gali būti vertinamas ne vien negatyviai. Neigimas suteikia stabilumo ir leidžia vaikui pamažu susitaikyti su trauma.

Vaikai realiai nepraranda tėvų po skyrybų, tačiau kaip ir į netektį reaguoja liūdėdami. Vokietijoje plačiai tyrinėjusi išsiskyrusių šeimų vaikus J. Oppawsky mano, kad skyrybos, priešingai nei mirtis, gali sukelti chronišką gedėjimą. Gedintis vaikas nuolatos grįžta mintimis prie išėjusio vieno iš tėvų. Tokie apmąstymai palengva mažina jautrumą traumai ir leidžia prie jos prisitaikyti. Šiuo laikotarpiu vaikas dažniausiai pasitraukia, fantazuoja, tačiau tai nėra emocinis sutrikimas, tai – aktyvus gedėjimas.

Nusiminę vaikai mažiau domisi lig tol buvusia įdomia veikla, menkina save, tačiau patys gali nepripažinti pasikeitimų. Ilgainiui vaiko nusiminimas mažėja, tačiau, atsiradus papildomų problemų, gali peraugti į depresiją. Depresinė reakcija po skyrybų normali, tačiau manoma, kad ji turėtų praeiti po kelių savaičių.

Vaikams gali atsirasti baimė prarasti globą – tai ne tik baimė visam laikui netekti to, kuris išėjo iš namų, bet baimė, kad tave paliks ir tas, kuris yra su tavimi. Tai viena iš bendriausių reakcijų, kurią daugiau ar mažiau intensyviai pajunta visi vaikai. Baimės priežastis yra įsitikinimas, kad jei galėjo vienas iš tėvų palikti vaiką, taip gali pasielgti ir kitas. Pastebėta, kad vaikai, kurie bijo būti palikti, tampa irzlesni, užsiplieskia dėl menkiausios kliūties, be to, jie sunkiai užmiega, negali susikaupti, gali atsirasti ir kūno reakcijų, tikų.

Po skyrybų vaikai jaučiasi palikti ir tai jiems kelia ne tik baimę, bet ir pyktį. Pyktis rodo, kad vaikas priešinasi faktui, jog jis yra kitoks nei kiti. Be to, pyktį gali kelti ir tai, kad tėvai dažniausiai užsiėmę savimi ir vaikams skiria mažiau dėmesio. Vaikas arba išreiškia pyktį, arba slopina. Jei vaikai tramdo ir slopina pyktį, pyktis kaupiasi, bet nemąžta. Priešingai, kuo ilgiau vaikas laiko šį jausmą savyje, tuo labiau tiktina, kad jis peraugs į įtūžį, įniršį ir taps nekontroliuojamas, prasiverš netikėčiausiose situacijose. Išoriškai slopinamas pyktis pasireiškia įtampa, nerimu, košmariškais vaiko sapnais. Vaikas gali išreikšti pyktį tiesiogiai, išlieti jį tėvams, pedagogams ir net draugams. Galiausiai pyktis gali išsilieti įniršio priepuoliu. Ugdymo įstaigose pasitaiko situacijų, kai vaikai netikėtai žiauriai pasielgia su jaunesniais, kai nuskriaudžia bejėius gyvūnus, apspardo ir užgauna draugus. Netikėtai prasiveržus pykčiui, tokie vaikai nesijaučia kalti arba net neprisimena tik ką buvusių įvykių. Aišku, tai nėra tinkamas būdas bendrauti su draugais, tačiau išreikštas tiesiogiai pyktis gali suteikti vaikui stiprybės. Jam nebereikia naudoti energijos pykčiui kontroliuoti, todėl atsiranda papildomos energijos traumai įveikti. Kartais išgyvenęs skyrybas vaikas pykdamas tiesiog siekia pats kontroliuoti situaciją, pats nustatyti atstumą, kaip jis nori bendrauti su aplinkiniais. Jis nėra nusiteikęs pasyviai reaguoti į tai, kad iš namų išeina vienas iš tėvų.

Po
vaikai jaučia kaltę, neva jie kažką padarė ne taip. Skyrybos jiems atrodo kaip bausmė už jų elgesį. Kaltės jausmas žaloja vaiką, kai jis kaltina save už tai, už ką nėra atsakingas. Tai dažna išsiskyrusių šeimų vaikų problema. Kaltės jausmo pagringas – mintis, kad jis padarė ne viską, jog tėvai liktų gyventi kartu. Šis kaltės jausmas tuo silpnesnis, kuo vyresnis vaikas. Jaunesni vaikai jaučia didesnę kaltę, nes nesupranta (arba ne visiškai supranta) tėvų skyrybų priežasčių. Vaikų jaučiama kaltė gali būti išorinė ir vidinė. Išorinė – su jų auklėjimu susiję tėvų tarpusavio nesutarimai. Vidinė – susijusi su vaiko įsitikinimu, kad tėvai išsiskyrė todėl, kad jis buvo blogas. Vaiko nepasitenkinimą savo būkle po skyrybų lemia keletas veiksnių;

• Vaikas, gyvenantis tik su vienu iš tėvų, suvokia skirtumą tarp savęs ir vaikų iš darnių šeimų, taip pat jaučia, kad tas skirtumas yra ne jo naudai;

• Tėvų skyrybas vaikas suvokia kaip asmeninę savo nesėkmę;

• Vaikas jaučia, kad pablogėja ne tik materialinė padėtis, bet ir socialinis jo statusas;

• Nauja padėtis po skyrybų trugdo vaikui jaustis lygiaverčiu partneriu su bendraamžiais, kas skatina nepasitikėjimą savimi, uždarumą.

Neretai vaikai į traumą reaguoja regresyviu elgesiu. Pirštų čiulpimas, šlapinimasis į lovą, irzlumas, šveplavimas po skyrybų, labiau būdingas mažiems vaikams. Toks elgesys neturėtų ilgai trukti, jei jo neskatina tėvai. Tačiau, kartais gali būti, kad tėvai tokį vaiką ima dar labiau globoti, tuo tik pastiprindami regresyvų elgesį.

Išsiskyrus tėvams vaikui gresia per ankstyvas subrendimas. Žymaus psichoterapiauto R. Gardnerio teigimu, vaikas gali būti toks subrendęs, kad net tampa suaugusiųjų karikatūra. Manieromis, kalbos intonacija jie mėgdžioja suaugusiuosius. Paprastai toks elgesys atrodo priimtinas tėvams, nes su tokiu vaiku gali pasitarti, jis gali paguosti ir apginti ir net atstoti išėjusį sutuoktinį. Vaikui gali patikti tai, kad jausdamasis suaugusiuoju jis pats sau simboliškai atstoja tėvą ir motiną. Vis dėlto toks elgesys dažniausiai yra ne kas kita kaip bejėgiškumo skyrybų situacijoje kompensacija. Bėda ta, kad retai kas pastebi, jog per anksti subrendusiems vaikams reikalinga pagalba.

Vaikui taip pat gali iškilti nesaugumas ir žemas savęs vertinimas. Vaiko savęs vertinimą po skyrybų lemia keletas veiksnių. Pirmiausia tai nesugebėjimas kontroliuoti iš tikrųjų nekontroliuojamo dalyko – tėvų apsisprendimo skirtis. Tai vaikas priima kaip asmeninę nesėkmę. Be to, mažylis pastebi, kad jis gyvena su vienu iš tėvų, o lygindamas save su kitais vaikais suvokia savo padėtį kaip žeminančią. Savęs vertinimo pokyčius sukelia ir pablogėjęs šeimos socialinis emocinis statusas. Be to, išsiskyrusių šeimų vaikai patiria mažiau meilės, ypač skyrybų metu, kai tėvams tikrai sunku. Meilės trūkumą vaikas suvokia kaip atstūmimą, kartais net apibendrindamas, kad jo apskritai nėra už ką mylėti. Dideli pokyčiai sukelia nesaugumo jausmą. Vaikui atrodo, kad mylimas žmogus gali išeiti bet kada, o namų stabilumas – trapus. Tai skatina vaio bejėgiškumą, sukelia žemesnį savęs vertinimą.

SKYRYBŲ SOCIALINIAI, PSICHOLOGINIAI, EDUKACINIAI ASPEKTAI

Tėvų skyrybų įtaka vaikui, jo socialinei adaptacijai nagrinėjo daugelis įvairių šalių mokslininkų. Plintant skyryboms, kaip socialiniam reiškiniui, ši tema buvo ir lieka labai aktuali. Dauguma mokslininkų, nagrinėjusių skyrybų problemą, pagrininį dėmesį kreipė į sutuoktinių tarpusavio santykius ir skyrybų priežastis. Tėvų skyrybų įtakos tema vaikui, jo elgesiui ir psichikai didesnio dėmesio susilaukia tik per pastaruosius du dešimtmečius, kai buvo pastebėta grėsminga skyrybų skaičiaus didėjimo tendencija.

I. A. Bowlby(1973) tyręs skyrybas, išgyvenusi vaikų pojūčius nustatė, kad apatija, Depresija ir visiškas abejingumas tėvams atsirandantis po tėvų skyrybų, priklauso nuo netekties masto šiuo atveju.

E. A. Grollman (1979) tyręs berniukus iš išsiskyrusių šeimų konstatavo, kad septynių – dešimties metų berniukus labiausiai veikia tėvo trūkumas, nepriklausomai nuo jų ryšių su atskirai gyvenančiais tėvais kokybės ir susitikimų dažnumo.

I. Oppawsky (1981) teigia, kad berniukai po tėvų skyrybų turi daugiau elgesio problemų nei mergaitės, pablogėja jų mokymosi pažangumas. Tačiau mergaitėms labiau būdinga depresija bei nerimas.

G. B. Blaine (1979) atliktų tyrimų duomenimis, trijų – šešerių metų vaikams ypač reikia abiejų tėvų, o šešių – dvylikos metų – tos pačios lyties tėvo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2409 žodžiai iš 4813 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.