Vieno vaiko patyrimas šeimoje
5 (100%) 1 vote

Vieno vaiko patyrimas šeimoje

1121314151

TURINYS

1. Įvadas………………………………………………………………………………………………………………..1

2. Tyrimas……………………………………………………………………………………………………………..2

3. Tikslas……………………………………………………………………………………………………………….4

4. Metodai……………………………………………………………………………………………………………..4

5. Rezultatai ir jų aptarimas……………………………………………………………………………………..5

6. Santykių su broliais ir seserimis patyrimo nebuvimas………………………………………………5

7. Tėvų ir vaiko santykių nebuvimas………………………………………………………………………….8

8. Buvimas „mažuoju suaugusiuoju“………………………………………………………………………….10

9. Susirūpinimas dėl ateities……………………………………………………………………………………..12

10. Išvados……………………………………………………………………………………………………………….14

11. Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………..16

ĮVADAS

Dabar Lietuvoje, kaip ir daugelis žinome, kad yra sumažėjęs gimstamumas, todėl mums gresia „išnykimas“. Šeimoje dažniausiai auga po vieną vaiką, tačiau mes nežinome ką tas vaikas jaučia. Nors Lietuvoje nebuvo atliktas toks tyrimas, tačiau JAV tai jau buvo susidomėja, todėl šiame referate bus atskleistas jų tyrimas.

Autoriai atliko išsamią dvidešimties jaunų žmonių, kurie augo šeimose vieni, apklausą interviu metodu. Teminė analizė atskleidė, kad buvimas vieninteliu vaiku turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Teigiami aspektai: brolių ir/ar seserų tarpusavio rungtyniavimo nebuvimas, malonumas būti vienumoje, privilegija su niekuo nesidalinti tėvų meile ir finansiniais resursais bei artimi santykiai su tėvais. Sunkumai, kylantys vienam šeimoje augančiam vaikui, yra šie: neturėjimas brolio ar sesers, kuriuo gali visiškai pasitikėti, jautimas spaudimo ką nors pasiekti, siekimas kitų žmonių nedalomo dėmesio, tam tikri sunkumai bendraujant su bendraamžiais bei nerimas dėl tolimesnio gyvenimo problemų, tokių kaip tėvų priežiūra ir vidinė tuštuma, atsirasianti mirus tėvams.

TYRIMAS

Vidutinis žmonių skaičius JAV šeimoje mažėja. Tiek vienišos motinos, tiek poros vis dažniau nusprendžia auginti vieną vaiką (Gallup & Newport, 1990). Nepaisant šių svarbių demografinių pokyčių, dar egzistuoja neigiami stereotipai apie vieną vaiką šeimoje. Nors yra tyrimų, kurie nagrinėja vaikų, augusių be brolių ir seserų, pasiekimus ir mokymąsi (Falbo, 1984; Falbo & Polit, 1986; Polit & Falbo, 1987), tačiau mažai žinoma apie subjektyvius šių asmenų išgyvenimus.

JAV visuomenė apskritai negatyviai vertina vieno vaiko poziciją šeimoje (Day, 1991; Gallup & Newport, 1990; Falbo, 1984; Katz & Boswell, 1984). Viename tyrime koledžo studentų buvo prašoma įvertinti vaiko gimimo eiliškumo pozicijas šeimoje (vyriausias, vidurinis, jauniausias, vienintelis), pradedant nuo geriausios, vieno vaiko pozicija atsidūrė sąrašo gale (Nyman, 1995). Naujausieji Gallup Poll tyrimai parodė, kad 70% JAV gyventojų nuomone, vieno vaiko padėtis yra nepalanki (Gallup & Newport, 1990). Vieno tyrimo rezultatai rodo, kad tik 3% JAV apklaustų gyventojų nurodė, jog vienas vaikas yra idealios šeimos dydis (Gallup & Newport, 1990). Be to, pagrindinė priežastis, dėl kurios tėvai nusprendžia turėti antrą vaiką, yra pastangos apsaugoti savo pirmąjį vaiką nuo vieno vaiko šeimoje pozicijos (Falbo & Polit, 1986; Feiring & Lewis, 1984; Glenn & Hoppe, 1984). Iš esmės vienturčiai vaikai šeimoje apibūdinami kaip žmonės, turintys nemalonių bruožų: išlepinti, egocentriški, prastai prisitaikantys, savanaudžiai, nebrandūs, perfekcionistai, nedraugiški ir nelankstūs (Day, 1991; Feiring & Lewis, 1984; Gee, 1992; Leder, 1991; Nachman & Thompson, 1997; Nyman, 1995; Sifford, 1989).

Tačiau empiriniai tyrimai, kurie tiria, kaip buvimas vienu vaiku šeimoje ar kitose pozicijose veikia vaiko vystymąsi, dažniausiai atkleidžia šiek tiek kitokį vaizdą. Skirtumas tarp vienintelio vaiko ir vaikų, turėjusių brolių ar seserų, arba visai nepastebimas, arba palankus vieno vaiko pozicijai. Fablo ir Polit (1986) atliko daugiau nei vieno tūkstančio tyrimų metaanalizę, kurios metu paaiškėjo, kad vienintelių vaikų intelektas ir pasiekimai reikšmingai aukštesni, palyginti su vaikais, turėjusiais brolių ar seserų, ypač lyginant su vėliau gimusiais vaikais iš didesnių šeimų. Tyrimai, nagrinėję prisitaikymą ir charakterio formavimąsi, atskleidė, kad buvimas tam tikroje pozicijoje nelemia konkrečių bruožų susiformavimo, ir taip pat nepagrindė hipotezės, kad vieno vaiko pozicija yra nepalanki, palyginti su broliais, seserimis ar bendraamžiais (Claudy, 1984; Fablo ir Polit, 1986; Glenn & Hoppe, 1984; Polit & Fablo, 1987; Polit, Nuttall, &
Nuttall, 1980; Watson & Biderman, 1989). Tyrimų, lyginusių vienintelių vaikų ir kitų vaikų socialumo kintamuosius, duomenys taip pat rodo rezultatų nepastovumą, tačiau remiantis skirtumais, rastais savo apibūdinimuose, manoma, kad vieninteliai vaikai gali susidurti su daugiau keblumų socialinėje sferoje nei kiti vaikai (Fablo, 1984; Fablo & Polit, 1986; Polit & Fablo, 1987). Apibendrinant galima teigti, kad empiriniai tyrimai nepatvirtina nuomonės, jog vienintelių vaikų pozicija yra nepalanki.

Plačiausiai teorinė klausimo pusė svarstoma individualiojoje psichologijoje, konkrečiai – Alfredo Adlerio ir Rudolfo Dreikurso darbuose. Jų manymu, vaiko charakterio ir jo gyvenimo stiliaus formavimuisi svarbią įtaką turi šeimos konsteliacija ir vaiko užimama pozicija šeimoje. Vieno vaiko šeimoje pozicija yra unikali tuo, kad toks vaikas niekada nenukarūnuojamas ir mažiau tikėtina, kad jis jaus spaudimą, atsirandantį dėl šalia esančio konkurento, jis nesusidurs su situacijomis, su kuriomis susiduria pirmas vaikas šeimoje ir jo broliai ar seserys (Sweeney, 1989). Vaikas, kuris auga vienas šeimoje, susiduria su sunkumais bendraudamas, kadangi jo artimame pasaulyje gyvena tik suaugusieji, kurių sugebėjimai daug geresni nei vaiko (Dreikurs, 1958). Be to, labiau tikėtina, kad vieną vaiką pernelyg lepins tėvai ir jis visada bus šeimos dėmesio centre. Kadangi vienturčiai neturi patyrimo, ką reiškia augti kartu su bendraamžiais, jie gali nenorėti dalintis dėmesiu ar materialiais daiktais su kitais vaikais. Todėl yra didelė tikimybė, kad augęs šeimoje vienas vaikas bus mažiau konkuruojantis su bendraamžiais (Monaster & Corsini, 1982). Sweeney (1989) nuomone, vieno vaiko didžiausias sunkumas yra bendravimas su bendraamžiais ir dėl šios priežasties mokykloje jam gali būti sunkiau nei kitiems vaikams. Tačiau adleristai pabrėžia, kad gimimo pozicija savaime nesuteikia pakankamai informacijos daryti apibendrinimus (Sharf, 1996). Siekiant suprasti, kokią įtaką gyvenimo stiliaus formavimuisi daro šeimos kontekstas, reikia atkreipti dėmesį ir į kitus šeimos konsteliacijos aspektus bei šeimos atmosferą.

Reikalinga platesnė informacija apie vieno vaiko patyrimą, nes apytikriai 20% vaikų auga be brolių ir seserų (Falbo, 1987; Rice, 1999). Nepaisant, kad dalis šių vaikų turės brolius ar seseris, gimsiančius vėliau, Bird ir Melville (1994) teigia, kad nuo 1978 iki 1990 metų padvigubėjo vienturčių vaikų, kurių mamos buvo tarp 40 ir 44 metų, skaičius. Nors dauguma moterų, galinčių gimdyti vaikus, teigia, kad norėtų turėti du ar daugiau vaikų, mažiausiai 12% teigia, kad norėtų auginti tik vieną vaiką. Šis santykis reikšmingai išaugo nuo 1978 iki 1990 metų (Bird & Melville, 1994, Rice, 1999).

Kadangi mažų šeimų skaičius didėja, vienas vaikas šeimoje vis labiau tampa norma. Siekiant geriau suprasti šį reiškinį, terapeutams reikia daugiau informacijos, ką buvimas vienu vaiku šeimoje reiškia jam pačiam.

TIKSLAS

Šio tyrimo tikslas – išryškinti subjektyvius vieno vaiko šeimoje išgyvenimus, kuriuos pateikė tyrime dalyvavę jauni žmonės. Vienas vaikas šeimoje – asmuo, kuris yra vienintelis vaikas savo tėvams (gyviems ar mirusiems) ir kuris nuo vaikystės iki pilnametystės namuose augo be bendraamžių. Tyrime dalyvavo jauni žmonės nuo 20 iki 29 metų.

METODAI

Tyrime dalyvavo 20 suaugusių žmonių – 12 moterų ir 8 vyrai. Dalyviai surinkti Universitete paskaitų metu perskaitant skelbimą arba perduodant informaciją žodžiu. Vienuolikos dalyvių amžius – nuo 20 iki 24 metų ir devynių – nuo 25 iki 29 metų. Keturi dalyviai buvo įvaikinti, kiti – biologiniai savo tėvų vaikai. Visi dalyviai tyrimo metu gyveno viename pietryčių mieste ar jo apylinkėse. Aštuoniasdešimt penki procentai dalyvių baltaodžiai, 10% Amerikos afrikiečių ir 5% vietinių (tikrųjų) amerikiečių. Penkiolika procentų dalyvių tyrimo metu buvo susituokę, 85% niekada nebuvo susituokę. Penkiasdešimt penki procentai dalyvių save siejo su protestantiškąja bažnyčia, 30% – nė su viena iš įteisintų religijų ir 15% – su kitomis įteisintomis religijomis (katalikų, žydų ar šamanų). 100% dalyvių tyrimo metu studijavo aukštojoje mokykloje arba jau turėjo bakalauro ar magistro laipsnius. 15 iš 20 tyrimo dalyvių lankė dienines studijas (11 – paskutinio kurso studentai ir 4 – turintys mokslo laipsnį), 5 dalyviai tyrimo metu dirbo visu etatu. Dauguma dalyvių (85%) augo šeimose, kuriose tėvai visą laiką gyveno santuokoje, 4 dalyvių tėvai išsiskyrė ar bent vienas iš jų mirė, kai jiems buvo 20 metų ar daugiau. Dviejų dalyvių tėvai išsiskyrė, kai šie dar buvo maži vaikai. Vieną dalyvį augino tik mama, kuri niekada nebuvo ištekėjusi.

Dalyvių apklausa vyko 45-75 minučių intervalais ir visa buvo įrašyta į magnetines juostas. Remiantis Weiss (1994) kokybinio interviu metodu, asmuo, atlikdamas dalyvių interviu (pirmasis autorius), juos klausinėjo, skatino kalbėti, detalizavo ir stengėsi išsiaiškinti dalyvių požiūrį. Abu autoriai skaitė ir peržiūrėjo visus užrašytus interviu ir kartu analizavo juos, remdamiesi vietinės integracijos metodu (Weiss), bei suskirstė turinį į teminius vienetus. Dalyvių pasisakymai buvo apibendrinti, paliekant citatas iliustracijai, užrašant dalyvių požiūrius siejančias
temas. Įvairioms temoms prasmę suteikė apimančios integracijos metodas (Weiss). Siekiant išsaugoti dalyvių konfidencialumą, buvo panaudoti pseudonimai.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Reikia pabrėžti, kad tyrimo dalyviai, nors ir būdami vienturčiai savo šeimose, neaugo izoliuoti nuo kitų gyvenimo faktorių ir aplinkybių. Nors buvimas vieninteliu vaiku šeimoje buvo svarbiausias tyrimo dalyvių atrankos kriterijus, tačiau visiems tyrimo dalyviams tai buvo tik vienas gyvenimo aspektas. Be to, jis ne visada atrodė pats svarbiausias. Abigailė, įvaikinta tyrimo dalyvė, sakė: ,,Kai galvodavau apie save, dažniau galvodavau apie tai, kad esu įvaikinta, o ne apie tai, kad esu vienintelė šeimoje”. Nansi visada jautėsi kitokia nei visi, nes jos mama niekada nebuvo ištekėjusi: Aš iš viso niekada nebuvau prisirišusi prie jokio vyriškio… O mano buvimas vieninteliu vaiku šeimoje, nežinau… Manau, tiesiog buvo dar vienu dalyku, kuris taip pat mane skyrė nuo kitų. Turbūt ir tai… Kiti žmonės galbūt irgi buvo vieninteliai vaikai šeimose, tačiau jie turėjo tėčius, todėl jie buvo šiek tiek normalesni.

Tyrimo dalyviai minėjo daugybę kitų gyvenimo aspektų ir faktorių, kurie turėjo įtakos jų vystymuisi. Kai kurie, pavyzdžiui, augo šeimoje iš didelės giminės. Kai kurie iš jų užaugo darbininkų šeimose, kiti – vidutinės ar aukštesnės klasės šeimose. Bent vienas dalyvis augo alkoholikų šeimoje. Keletas dalyvių augo šeimose, kurios dažnai keitė savo gyvenimo vietą. Dalyvių šeimos struktūriškai buvo panašios, bet jų atmosfera skyrėsi. Nepaisant šių skirtumų, dvidešimties tyrimo dalyvių pasakojimai pasikartoja ir galima atrasti aiškius ir pastovius panašumus. Iš surinktų duomenų buvo išskirtos keturios temos: santykių su broliais ar seserimis patyrimo nebuvimas; tėvų ir vaiko santykių artimumas; buvimas “mažuoju suaugusiuoju” ir susirūpinimas dėl ateities. Visose šiose temose dalyviai išskyrė tiek privalumus, tiek trūkumus, kuriuos jie patyrė augdami šeimoje.

SANTYKIŲ SU BROLIAIS AR SESERIMIS PATYRIMO NEBUVIMAS

Faktą, kad augo kitokioje šeimoje nei žmonės, turėję brolių ar seserų, tyrimo dalyviai iš principo vertino pozityviai. Dauguma tyrimo dalyvių nesijautė nuskriausti, kad neturėjo brolių ar seserų, ir nejautė nuolatinio noro juos turėti. Pavyzdžiui, Tomas sakė: Aš puikiausiai jaučiausi būdamas šeimoje vienas, o Abigailė pridūrė: Aš niekada nereikalavau daug dėmesio, kaip ir nenorėjau, kad kas nors su manimi žaistų. Tai, kad neturėjau brolių ar seserų, man niekada netrukdė. Kolyn buvo įsitikinusi, kad jai labai pasisekė, kad neturėjo brolių ar seserų.

Vis tik daugumos tyrimo dalyvių patyrime atsirado situacijų, kai brolio ar sesers buvimas buvo reikalingas. Dylanas sakė: Mano gyvenime būdavo tokių momentų, kai norėjau turėti brolį ar seserį. Tik mažoji tyrimo dalyvių dalis visą laiką norėjo brolio ar sesers. Fait pasakojo: Mano geriausia draugė turėjo jaunesnį ir vyresnį brolį. Aš labai pavydėjau jų draugystės ir norėdavau pati augti tarp brolių ar seserų. Ankstyvosios paauglystės metais dauguma tyrimo dalyvių ilgėjosi vyresnio brolio ar sesers, dažniau brolio, kuris galėtų padėti įveikti paauglystės sunkumus. Šiai ,,vyresnio brolio fantazijai” buvo patikimi visi esminiai ir šviežiausi paauglystės jausmai bei išgyvenimai. Šeri sakė: Kai mokiausi aukštesniojoje mokykloje (vyresnėse klasėse), svajojau apie vyresnį brolį: jis jau būtų turėjęs pažįstamų, ir man būtų buvę lengviau pritapti”. Kenet sakė, kad paauglystėje dauguma problemų ar dalykų, kurie keldavo man nerimą, buvo iš santykių su draugais srities. Visko mokytis turėjau klaidų ir bandymų metodu, jei būčiau turėjęs vyresnį brolį ar seserį, būčiau galėjęs pasiklausti jų.

Tyrimo metu dalyviai negatyviai vertino brolių ir seserų tarpusavio karus ir konkurenciją, kurią jie matė savo draugų ar kaimynų namuose. Todėl jie iš principo jautėsi dėkingi, kad jiems nereikėjo spręsti panašių konfliktų savo šeimoje. Penelopė kaip pavyzdį pateikia savo pasakojimą: Bendraudama su savo drauge ir jos seserimi, aš mačiau visa tai: ,,dink iš mano kambario!” ir kitus nemalonius dalykus, tada pradėjau galvoti, jog esu laiminga, augdama viena.

Kaip įprasta, dalyviai džiaugėsi, kad nereikėjo dalintis su broliais ir seserimis tuo, ką jiems skyrė tėvai. Erikas sakė: Man patiko būti vienu vaiku šeimoje, nes tada nereikia su niekuo dalintis. Delia pridėjo: Visi mano draugai manė, kad man pasisekė. Aš turėjau daugiau žaislų, galėjau lankyti šokių pamokas, gimnastiką, nes mano tėvai neturėjo papildomų išlaidų brolio ar sesers poreikiams. Panašu į tai, kad dalyviams patiko ir tai, kad jiems nereikėjo dalintis tėvų dėmesio. Tai patvirtina Nanci komentaras: Iš tiesų nereikia su niekuo lenktyniauti ar varžytis. Kiek žinau, broliai ir seserys turi nuolat dėl ko nors varžytis. Man taip keista, kai galvoju, kad mano mama galėtų mylėti dar ką nors taip stipriai, kaip myli mane, arba kad būtų kažkas, su kuo aš turėčiau varžytis.

Dar daugiau, šie, užaugę vieni, vaikai mėgavosi galimybe pabūti vienumoje. Dauguma jų manė, kad jei turėtų brolių ar seserų, jie arba būtų nepatenkinti tuo, kad neužtektų laiko pabūti vieniems, arba jie negalėtų pilnai
savo sugebėjimo džiaugtis vienatve. Irena tai paaiškino labai paprastai: Man patinka būti vienai. Penelopė pasakojo apie vienturčių patyrimą apskritai: Vaikai, kurie šeimoje auga vieni, nemato jokių problemų, kad žaidžia ar būna vieni net tuomet, kai paauga. Iš tikrųjų jiems reikia laiko, kuomet jie galėtų pabūti vieni.

Keletas dalyvių, vaikystėje neturėdami brolių ar seserų, išvystė savo gebėjimus žaisti vaizduotės žaidimus. Jie tuo tikėjo, nes žaidė vieni, jų žaidimai neturėjo derybų pagrindo ir juose nereikėjo siekti kompromiso, kurio reikėjo žaidžiant su partneriu. Melisa sakė: Man visa tai padėjo išvystyti tikrai gerą vaizduotę. Dylanas pasakojo: Aš buvau vienu žmogumi, o tada kairė ranka buvo kitu žmogumi. Taip mes kalbėdavomės vienas su kitu. Kartais aš net pasislinkdavau į kitą pusę ir vaidindavau vieną iš žmonių. Aš manau, jei ten būtų kalbėjęs brolis ar sesuo, jie būtų nutildyti.

Taip pat buvo kalbama apie emocinio ryšio trūkumą su bendraamžiu: su juo gali pasikalbėti apie sunkumus ar išgyvenimus, susijusius su šeima. Vieni šeimoje augę vaikai galvojo, kad jei būtų turėję bendraamžį namuose, jiems būtų lengviau susidoroti su sunkumais ar sunkiais išgyvenimais. Fait tai apibendrino: Nėra jokio dalinimosi, tad nėra ir galimybės pasidalinti savo išgyvenimais. Žinote, smagu, kai nereikia dalintis savo žaislais, tačiau būtų smagu, jei galėtum pasipasakoti savo jausmus kam nors, kas tave suprastų. Holis pastebėjo: Aš neturėjau su kuo susėsti ant lovos vakare ir kalbėtis iki vėlumos. Turėjau išmokti problemas spręsti pats. Yra daugybė dalykų, kurių vaikai negali pasipasakoti savo tėvams. Žinote, vaikui reikia pasikalbėti su vaiku. Ir yra dalykų, apie kuriuos pasikalba tik broliai su seserimis, apie kuriuos kalbėti su draugais nelabai norisi. Aš viso to neturėjau. Su visa tuo turėjau susitvarkyti pats.

Delia papasakojo apie savo išgyvenimus: Būtų buvę smagu pasikalbėti apie savo pamotę su tuo, kas tikrai galėtų suprasti. Galima pasikalbėti su draugais, tačiau jie nežino, ką reiškia iš tikrųjų gyventi tokioje šeimoje.

Kai kurie tyrimo dalyviai išreiškė mintis, kad tai, jog jie neturėjo brolių ir seserų, galėjo turėti įtakos jų socialinių santykių vystymuisi. Jie svarstė, ar tai, kad jie neturėjo brolių ir seserų, galėjo juos pastūmėti labiau užsidaryti ir susitelkti į save. Džeikas svarstė: Kartais aš galvoju, ar būčiau tapęs toks drovus, jei turėčiau brolių ar seserų. Lorela papasakojo savo įžvalgas: Kai augau, visada elgiausi kaip aš norėjau. Man sunku išmokti dirbti komandoje.

Taigi paaiškėjo, kad nors buvo išskirti privalumai, jog ,,nereikėjo dalintis”, kartu dalyviai susidūrė su sunkumais, kad ,,nebuvo su kuo dalintis”. Nors, kaip grupė, šie vienturčiai vaikai pozityviai kalbėjo apie savo sugebėjimus pabūti vienumoje, kai kurie pastebėjo, kad malonus buvimas vienumoje pastūmėjo juos pasitraukti nuo kitų žmonių. Vienišumas, atsiradęs kaip pasekmė, dalyvių nuomone, buvo ne privalumas, o sunkumas. Fait buvo svarbu turėti kambario draugę: Nors aš mėgstu būti tarp žmonių ir mėgstu bendrauti, turiu keistą potraukį atsiriboti. Keista, tačiau aš nesuprantu, kaip galiu turėti abu šiuos bruožus. Tačiau gyventi vienai man pavojinga, aš labai greitai galiu tapti tikra atsiskyrėle.

Kai kurie dalyviai, dažniausiai moterys, brolio ar sesers nebuvimą kompensuodavo netikrais broliais ar seserimis. Pavyzdžiui, Brenda pasakė: Su dauguma savo draugų turėjau ypatingai artimus santykius, kurie man buvo panašūs į brolių ir seserų santykius, kokius juos įsivaizdavau. Vietoj draugų Abigailė turėjo ,,žvėrelių, daugybę žvėrelių”. Melisa pasakojo apie savo pusbrolį: Aš turėjau pusbrolį, kuris irgi augo vienas šeimoje, mūsų santykiai buvo tokie, kad jaučiausi lyg turėdama vyresnį brolį.

Apibendrinant galima teigti, kad visi tyrimo dalyviai išreiškė tiek pozityvių, tiek negatyvių minčių apie tai, kad neturėjo brolių ar seserų. Iš teigiamų dalykų jie išsakė tai, kad nereikėjo patirti nemalonių išgyvenimų: dalinimosi, peštynių ir konkurencijos. Didžioji dalis išmoko būti vienumoje, užsiimti savimi ir dažniausiai būti patenkinti savo paties draugija. Kai kurie iš jų išsiugdė kūrybiškumą ir vaizduotę. Dauguma, neturėdami brolių ar seserų, išmoko sukurti artimus santykius su savo amžiaus draugais, pusbroliais ar gyvūnėliais. Kita vertus, neturėdami brolių ir seserų, šie žmonės susidūrė su sunkumais. Kai kuriems buvo nesmagu, kad neturėjo vedlio, kuris galėtų padėti įveikti sunkumus, kuriuos pats jau būtų įveikęs. Dauguma kartais svajodavo apie tai, kaip būtų gerai turėti savo amžiaus draugą, kuriam galima pasipasakoti savo išgyvenimus ir sunkumus. Kai kurie save vertino kaip nedrąsius ir atsitraukusius ir svarstė, kad turėdami brolių ar seserų jie gal būtų užaugę kitokie.

TĖVŲ IR VAIKO SANTYKIŲ NEBUVIMAS

Santykio tarp tėvų ir jų vienintelio vaiko niekada nesusilpnina ir nepaveikia kiti šeimos vaikai. Todėl šie santykiai potencialiai gali būti gana intensyvūs. Dauguma tyrimo dalyvių pripažino, kad jų santykiai su tėvais buvo labai artimi.

Beveik visi dalyviai pripažino faktą ir pozityviai vertino tai, kad jiems vieninteliams tėvai skyrė visą savo dėmesį. Melisa
sakė: Aš visada žinojau, kad mama ir tėtis mane myli labiausiai. Ir aš iš tiesų nejutau, kad turėčiau su kuo nors varžytis dėl savo mamos ar tėčio meilės. Irena kalbėjo apie konkretesnius dalykus: Aš gavau daugybę dėmesio. Jie su manimi praleisdavo labai daug laiko žaisdami, padėdami ruošti namų darbus, padėdami mokytis, jie visada buvo ten, kuo tik aš domėjausi. Jei kuriais metais aš žaisdavau kamuoliu, jie stebėdavo visas varžybas. Man tikrai skyrė daugybę dėmesio ir meilės.

Dauguma tyrimo dalyvių teigė, kad būti vienu vaiku šeimoje gerai ir dėl to, kad tėvai galėjo finansiškai daugiau juos paremti. Jie jautėsi privilegijuoti, galėdami gauti tiek daug materialių dalykų ir įgyvendinamų galimybių, tokių, kaip muzikos ir šokių pamokos, sporto inventorius ir klubų narystė. Kolenas sakė: Kalbant apie pinigus ir galimybes, būdamas vienas šeimoje, aš gaudavau daugiau, nei būčiau gavęs, turėdamas brolį ar seserį.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3281 žodžiai iš 6469 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.