Viesojo administravimo kospektas
5 (100%) 1 vote

Viesojo administravimo kospektas

112131

TRADICINIS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO MODELIS

1. TRADICINIS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO MODELIS M. WEBERIO BIUROKRATIJA POWEBERINĖS BIUROKRATIJOS TEORIJOS: Max Weber teigė, kad visuomenei tampant vis sudėtingesnei, reikalingos ir sudėtingesnės institucijos. Pagal Weber, tai reiškė perėjimą nuo neformalių, asmeninių organizacijų prie biurokratinių. Weber biurokratijos skiriamasis bruožas buvo hierarchinė struktūra, kurioje tam tikrose pareigose buvo į jas paskirti žmonės, turintys pastovias oficialias pareigas, kurias jie patikimai vykdė pagal neįasmenintas racionalias taisykles tam tikroje jurisdikcijoje. Valdžioje, teigė Weber, tai yra tai, ką jis vadino “biurokratinė valdžia”, kai tuo tarpu privačiame sektoriuje tai buvo vadinama “biurokratiniu menedžmentu”. Žmonės, dirbantys skirtinguose hierarchinės piramidės lygiuose, mokosi, vertinamas jų išsilavinimas, gauna pareigas, vysto sugebėjimus ir sutinka lojaliai, ištikimai vykdyti pareigas, nepriklausomai nuo savo asmeninių įsitikinimų. Weber teigė, kad biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas.


VALDŽIOS TIPAI: 1. Teisinė 2. Tradicinė 3. Charizmatinė. Idealiosios biurokratijos analizė. Weberis teigė, kad kiekviena valdžios sistema turi sukurti ir apginti tikėjimą savo teisėtumu, ir tai gali padaryti įvairiais būdais. Jis nurodė tris teisėtos valdžios grynuosius tipus: (1) teisinė valdžia grindžiama tikėjimu tam tikrų modelių ar taisyklių teisėtumu ir teisinę valdžią turinčiųjų teise leisti įstatymus.(2) tradicinė valdžia, grindžiama tikėjimu besitęsiančiomis tradicijomis ir pagal tas tradicijas valdančiąsias, (3) charizmatinė valdžia, grindžiame emociniu prisirišimu ir atsidavimu tam tikram individui.


WEBER BIUROKRATIJOS PRINCIPAI:


Teisiškai apibrėžta kiekvieno pareigūno veiklos sfera


Hierarchija ir organizacijos lygmenys


Rašytiniai dokumentai “bylos”


Įstaiga valdo specialiai tam apmokyti pareigūnai


Pareigybė yra vienintelė ją užimančio darbovietė


Įstaigos valdymas remiasi stabiliomis taisyklėmis


Valstybės administravimo modelį M.Weberis formulavo “legalaus valdymo” sistemoje, kurią supriešino su paveldimu valstybės administravimu. Weberis teigė, kad valstybės raidai būtinas dalykiškumu, specializacija, hierarchija, organizacine struktūra ir tikslumu paremtas administracinis aparatas. Pagrindinis vaidmuo būtų skiriamas profesionaliems valdininkams. Weberis nurodė, kad biurokratinis organizavimas gali būti pritaikytas įvairiausioje aplinkoje, kaip racionaliausias būdas imperatyviai valdyti žmones ir kad tai vienintelė svarbi naujojo pasaulio raida. Jis suabsoliutino formalųjį administracinės organizacijos aspektą, neįvertino neformalių struktūrų įtakos administraciniams procesams, todėl jo idealios biurokratijos modelis turi nemažai trūkumų. Tačiau jo pažiūros ir tyrinėjimai padarė didelę įtaką VA organizacijų teorijos raidai.


WEBERIO IDEALAUS VALDYMO TEORIJA: koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti nuasmenintų santykių atmosfera. W. išdėstė idealaus biurokratinio valdymo teoriją. Weber koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti nuasmenintų santykių atmosfera. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. Tam, kad organizacija veiktų sėkmingai, ji privalo: sufromuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama sieks numatomų rezultatų. Nežinant ką nori pasiekti, veikla – beprasmė. Išskaidant grupinę veiklą į atskiras veiklas, būtina jas standartizuoti, nustatyti galimus bendrumus (analogiškoms darbų grupėms – analogiškai bendros taisyklės).Vadovas vadovaudamas privalo remtis formalizuotais reikalavimais. Jokių emocijų, jausmų, asmeninių požiūrių (jokio palankumo, populiarumo siekimo).


– – – – – – –


…..biurokratinis administravimo būdas techniniu požiūriu gali būti pats veiksmingiausias……….. ir racionaliausias. M. Weber


Tik charizmatiniai lyderiai sugebėtų valdyti biurokratinio administravimo sistemas


BIUROKRATINĖ ĮSTAIGA:


Aukščiausias racionalumo arba efektyvumo lygis (Weber)


Ekonominis neefektyvumas, administracinis bergždumas (Tullock, Niskanen)


Įstaigos veikla yra iracionali, įstaiga neturi vieningo veiklos tikslo. Iškylančių problemų sprendimas (Cyert & March)


BIUROKRATINĖS ĮSTAIGOS TRŪKUMAI:


Biurokratinė įstaiga iš priemonės pavirsta tikslu


Konfliktas tarp ekspertų ir administratorių


Pervertinama struktūros reikšmė


Nelankstumas


Formalių taisyklių sureikšminimas


(Argyris: Organizacijos sėkmė pasiekti tikslus priklauso nuo jos neformalios struktūros)


– – – – – – –


Biurokratijos teorija ir jos interpretacijos pliuralistinėje, elitistinėje, korporatyvinėje, marksistinėje ir ,,naujosios dešinės“ valstybės teorijose.


PAGRINDINĖS KONCEPCIJOS:


Elitizmas- telkia dėmesį į galios koncentravimo būdus;


Pliuralizmas-telkia dėmesį į galios išskaidymo būdus;


Marksizmas- telkia dėmesį į klasių konfliktą ir ekonominę galią;


Korporatizmas- telkia dėmesį į organizuotų interesų galią;


Profesionalizmas-telkia dėmesį į profesionalų galią;


Technokratija – telkia dėmesį į techninių ekspertų galią


BIUROKRATIJOS SAMPRATA PLIURALISTINĖJE TEORIJOJE:


galios išskaidymas


CH.Lindblomo argumentacija, kad politinį procesą saisto ir riboja kapitalistinės sistemos funkcionavimas, o konkrečiai – verslo bei rinkos interesai, modifikavo ir kitų teoretikų požiūrį


atviresnės ir teisingesnės demokratijos kūrimas.


Pliuralistinis modelis, atsižvelgiant į šiuolaikinės visuomenės aktualijas, yra viena aktualiausių sprendimų priėmimų koncepcijų. Tai, kad pliuralizmas telkia dėmesį į galios išskaidymo būdus, daro jį dar aktualesniu demokratinės visuomenės formavime, kur nei biurokratija, nei kitos interesų grupės neturėtų pernelyg didelės įtakos politikos formavimui. Pliuralizmas patyrė daug pataisų vadovaujantis marksistine bei elitistine kritika. Vienas iš svarbiausių teoretikų, padariusių didelę įtaką pliuralizmo evoliucijai yra CH.Lindblomas. jo argumentacija, kad politinį procesą saisto ir riboja kapitalistinės sistemos funkcionavimas, o konkrečiai – verslo bei rinkos interesai, modifikavo ir kitų teoretikų požiūrį.


Sprendimų priėmimas nėra neutralus procesas: verslo interesai kapitalistinėje santvarkoje nusveria kitų grupių interesus, bei yra svarbiausi biurokratijos šališkų sprendimų priėmime. Liberalioji demokratija, viešoji politika ir biurokratija pirmiausia tarnauja kapitalistinės sistemos interesams. Ši problema turi būti sprendžiama ne kapitalizmo panaikinimo būdu, o kuriant atviresnę ir teisingesnę demokratiją.


Nuo 7 dešimtmečio pliuralizmo raidoje būta ir viešosios politikos analizės. Šios srovės teoretikai kelią į tobulesnės visuomenės sukūrimą grindė racionalesnės politikos sukūrimu kuriame sprendimų priėmimas būtų grindžiamas žiniomis. šiuo atveju buvo manoma, kad biurokratiją turėtų apšviesti teoretikų teikiama analizė, o technokratija buvo suprantama ne kaip problema, o kaip sprendimų realizavimo būdas.


BIUROKRATIJOS SAMPRATA ELITISTINĖJE VALSTYBĖS TEORIJOJE:


galia koncentruojama kelių grupių ar individų rankose;


politinių sprendimų priėmimo procesas tarnauja elito interesams;


Mosca ir Paretas savo darbuose argumentavo, jog visame istorijos procese visuomenę valdė tam tikros elito grupės, todėl Marxo vizija apie beklasę visuomenę yra mitas;


demokratija gali būti traktuojama kaip tokia politikos forma, kur elitai, kad užtirintų savo valstybės valdymo teisėtumą, konkuruoja dėl žmonių balsų.


Elitistiniai politikos proceso modeliai remiasi teze, kad galia koncentruojama kelių grupių ar individų rankose. Elitistų nuomone, politinių sprendimų priėmimo procesas tarnauja elito interesams. Šio požiūrio pradininkais yra laikomi italų teoretikai Mosca ir Paretas. Savo darbuose jie argumentavo, jog visame istorijos procese visuomenę valdė tam tikros elito grupės, todėl Marxo vizija apie beklasę visuomenę yra mitas. Net demokratinėje visuomenėje šių elito grupių įtaka yra neišvengiama. Vėliau Mosca pakeitė savo požiūrį į problemą, bei iškėlė idėją, kad demokratija gali būti traktuojama kaip tokia politikos forma, kur elitai, kad užtirintų savo valstybės valdymo teisėtumą, konkuruoja dėl žmonių balsų. Tokiu požiūriu jis labiau priartėjo prie pliuralistinės sampratos. Vėliau šią sampratą plėtojo kiti teoretikai. R Michelsas formuluodamas organizacijose veikianti “geležinį oligarchijos dėsnį” teigė, kad anksčiau ar vėliau organizacijų elitas pradeda vadovautis savo paties interesais, kurie skiriasi nuo organiz narių interesų. Svarbu pažymėti, kad ir Maxas Weberis daug dėmesio skyrė organizaciniam ir biurokratiniam galios aspektui. Jis teigė, kad kapitalistinėje visuomenėje, vykstant “racionalizacijos” procesams sukuriama biurokratija, kuri dėl savo prigimties išstumia kitas organizacijos formas ir, nesant griežtos parlamentinės atskaitomybės linkusi pati priimti savo interesus atitinkančius sprendimus. Tuo ji kelia grėsmę demokratinei, renkamųjų politikų vykdomai politikai.


Iškilusią problemą, kaip realaus pasaulio elitizmą suderinti su valdžios demokratinės legitimacijos reikalavimu, išsprendė ekonomistas Schumpeteris. Jis į šią problemą pažvelgė ekonominiais aspektais. Jis teigė, jog demokratinėje visuomenėje elitizmą legitimizuoja konkuruojančių partijų ir elitų politinės rinkos egzistavimas. Rinkėjai, kurie renkasi iš pažadų ir politinių programų,


netiesiogiai dalyvaujasprendimų priėmimo procese.


Kitas svarbus elitistinei koncepcijai teoretikas, kuris tradiciškai elitizmui, telkė dėmesį į politinės galios koncentravimo būdus, buvo Lasswellas. Jis manė, kad geriausia elito legitimizacija yra ne politinės rinkos funkcionavimas, o prevencinė politika, kur pažinimas darytų svarbesnę įtaką sprendimų priėmimui. Jis pripažino Pareto idėją, kad demokratijos sąlygomis vyksta elito cirkuliacija, ir manė, kad šiuolaikinėje epochoje vyksta ne marksistinio pobūdžio klasių kova, o kova “skirtingų įgūdžių” grupių. Viena iš tokių grupių yra biurokratija, kuri turi organizavimo arba administravimo įgūdžių. Autorius baiminosi, kad biurokratija susijungusi su kitomis elito grupėmis, gali sukelti grėsmę demokratijos egzistavimui. Didžiausias Laswello rūpestis buvo, paieška būdų kaip užkirsti kelią tokiai raidai ir sutvirtinti demokratijos pagrindus. Jo įsitikinimu, viešosios politikos mokslai privalo atlikti pagrindinį vaidmenį stiprinant demokratiją – skatinti platesnį ir labiau pliuralistinį galios pasiskirstymą.


Millsas mėgino parodyti, kad priimant sprendimus JAV vyrauja galingasis karinis pramoninis biurokratinis elitas.


Apibūdinti administraciniams elitams, naudojasi technokratijos sąvoka. Technokratai disponuoja galia, grindžiama mokslo žiniomis, kurios kokybiškai skiriasi nuo tradicinio administracinio elito žinių. Kitaip nei įprasti biurokratai, kurių administraciniai sugebėjimai gali būti dubliuoti, technokratai negali būti lengvai pakeisti; atskiruose politikos sektoriuose vyrauja specializuoti administracijos kadrai. Pripažįsta, kad v-bės ir visuomenės sąsajos reikalauja nuolatinės kontrolės ir intervencijos.


BIUROKRATIJOS SAMPRATA KORPORATYVINĖJE TEORIJOJE:


Korporatizmas gali būti apibrėžtas kaip tokia interesų atstovavimo sistema, kurios sudedamosios dalys organizuojamos į nedidelį skaičių privalomų, nekonkuruojančių, valstybės pripažįstamų grupių, kurioms mainais už valstybės teisę kontroliuoti jų vadovų atranką bei interesų artikuliavimo būdą suteikiamas atitinkamų interesų atstovavimo monopolis.


pabrėžiamas valstybės tarimosi ir derėjimosi su interesų grupėmis vaidmuo


Čia sprendimų priėmimo formos nuo pliuralizmo skiriasi tuo, kad v-bė mėgina organizuoti pagrindines visuomenę sudarančias grupes bei elitus. (Švedija, Austrija). Kad būtų įveikta darbo ir kapitalo interesų priešprieša, v-bės politiniame procese turi dalyvauti į jį inkorporuotos interesų grupės. Korporatizmas gali būti apibrėžtas kaip tokia interesų atstovavimo sistema, kurios sudedamosios dalys organizuojamos į nedidelį skaičių privalomų, nekonkuruojančių, valstybės pripažįstamų grupių, kurioms mainais už valstybės teisę kontroliuoti jų vadovų atranką bei interesų artikuliavimo būdą suteikiamas atitinkamų interesų atstovavimo monopolis.


Korp galima apibūdinti kaip interesų derinimo ir derėjimosi procesą, kur dalyvauja v-bės agentūros, interesų organizacijos, kur politiniai susitarimai įgyvendinami talkinant interesų organ. derėjimasis be interesų org įsipareigojimo. Garantuoti, kad jų nariai susitarimų laikysis, nėra korporatizmo politika. Sprendimai čia priimami naudojant ne rinkimų, parlamentinės politikos ir biurokratinio-teisinio racionalumo mechanizmus, bet “viešųjų korporacijų” sistema, kurioje į vieną sulydyta įstatymų leidybos ir biurokratijos galia. Autorių įžvelgiamas didėjantis sprendimų priėmimo depolitizavimas ir stiprėjanti nepriklausomybė nuo organizuotų interesų bei v-bės derybų rezultatų. Siekia modernizuoti sprendimų priėmimo procesą. Siekiama, kad savanaudiški kolektyviniai tikslai galėtų pasitarnauti viešosios politikos tikslams. Kai organizuota grupė yra suinteresuota siekti “savo gėrybės” bandoma ją suderinti ar sutapatinti su visuomenės “kolektyvine gėrybe”. Šis sutapimo mastas priklauso nuo būdų, kuriais grupės interesai organizuojami į struktūras bei procesus ir nuo derybų tarp organizuotų interesų bei v-bės rezultato. Svarbus korporatistinių modelių bruožas – jų pabrėžiamas v-bės tarimosi ir derėjimosi su interesų grupėmis vaidmuo. Veiksmingai integruoja skirtingas org bei inst..


Biurokratijos samprata marksistinėje teorijoje:


dvilypės valstybės modelis, kuriame teigiama, kad valstybė kapitalistinėje visuomenėje siekia politiką struktūralizuoti taip, kad tos viešosios politikos sritys , su kuriomis tiesiogiai susiję kapitalo interesai, koncentruotai priklausytų aukščiausiojo lygmens biurokratijos sprendimų kompetencijai. Tačiau žemesniuose lygmenyse, kur svarbūs legitimizacijos dalykai , gali būti toleruojamas labiau pliuralistinis politikos stilius.


Marksistinis požiūris evoliucionavo kitų valstybės teorijų kontekste. Marksistam teko pripažinti, kad sprendimų priėmimas nėra toks paprastas procesas, nei jo vaizdas, kurį teikia klasinio viešpatavimo ir valstybės kaip tokio viešpatavimo įrankio, įvaizdis.


Mibbandas kėlė tezę, esą kapitalistinėje visuomenėje valstybė yra valdančiosios klasės įrankis, tarnaujantis jos interesams. Biurokratija ir verslo magnatai, jo nuomone, yra tos pačios socialinės klasės žmonės, ginantys kapitalistinės sistemos interesus.


Šios koncepcijos kritikai, kaip Paulanzas, jai prieštaravo dėl to, kad lemiamą įtaką daro ne viešųjų pareigūnų ar kita klasė, bet struktūrinė kapitalo galia, kuri galiausiai stuktūrizuoja sprendimų priėmimo procesą, o valstybės sprendimai daugeliu atveju yra palyginti nepriklausomi nuo kapitalistinės sistemos. Tam tikra prasme biurokratijos samprata šiame modelyje artima pliuralizmui.


Viena svarbesnių iš marksizmo išsirutuliojusių teorijų yra dvilypės valstybės modelis, kuriame teigiama, kad valstybė kapitalistinėje visuomenėje siekia politiką struktūralizuoti taip, kad tos viešosios politikos sritys, su kuriomis tiesiogiai susiję kapitalo interesai, koncentruotai priklausytų aukščiausiojo lygmens biurokratijos sprendimų kompetencijai. Tačiau žemesniuose lygmenyse, kur svarbūs legitimizacijos dalykai , gali būti toleruojamas labiau pliuralistinis politikos stilius.


NAUJOJI DEŠINĖ:


politinės idėjos turi būti keliamos pasitelkus visus šiuolaikinių socialinių mokslų argumentus


Rinkos liberalizmo ir liberaliosios demokratijos gynėjai


Kuo mažiau prielaidų


Jeigu valstybės intervencija neišvengiama ji turi būti minimaliausia


trūkumus siūloma šalinti decentralizavimo ir privatizavimo būdais


Naujoji dešinė – apima platų intelektinį spektrą, visą virtinę politinių sąjūdžių (reikalauja radikalaus v-bės išlaidų mažinimo bei globos v-bės apkarpymo. Jos atstovai laikosi nuomonės, kad politinės idėjos t.b. keliamos pasitelkus visus šiuolaikinių socialinių mokslų argumentus. Ji yra specifinė Šiaurės Amerikos socialinė teorija. Rinkos liberalizmo ir liberaliosios demokratijos gynėjai. Politinius reiškinius jie nagrinėja taip kaip gamtamokslininkas fizinius reiškinius. Daug dėmesio skiria matematiniams bei statistiniams aspektams. Prielaidų t būti kuo mažiau. Mano, kad faktai gali būti atskirti nuo vertybių. Socialiniai reiškiniai t būti aiškinami kaip tikslingos žmonių veiklos numatyti.ar nenumatyti padariniai. Naujosio deš atstovai pabrėžia interesų grupių plitimo ir jų daromos įtakos valdžiai svarbą, visada neigiamai vertina šios įtakos padarinius v-binio intervencionizmo mastams bei kryptingumui. Jeigu v-bės intervencija neišvengiama ji t būti minimaliausia. Nujoji deš visiškai atmeta tiesioginį v-bės vadovavimą teikiant viešasias paslaugas, išskyrus -nacionalinę gynybą bei viešosios tvarkos palaikymą.


Užslėpta papirkinėjimo politika yra būdinga tiems politikams, kurie priklauso institucijoms. V-biniai sprendimų priėmimo subjektai tampa tarpininkais tarp kitų tarpininkų (pvz lobistų), o privačių interesų įtakos ir v-binės galio susiliejimo faktai tampa priežastimi piliečiams nusivilti viešaja valdžia. V-bines institucijas traktuoja kaip “juodąją dėžę”, kurios vidaus operacijos negali būti analizuojamos tiesiogiai. Priimamos tik daugumos pritarimo sulaukusios programos. Daugelis tradicinių v-bės intervencijos apribojimų buvo paaukoti karinei pergalei pasiekti. Padidėjęs mokesčių lygmuo ir sumažėjęs privačiai teikiamų gėrybių asortimentas. Naujieji deš siūlo šalinti trūkumus decentralizavimo ir privatizavimo būdais.


Valstybinėse agentūrose biurokrato gerovė priklauso nuo jos biudžeto dydžio, didesnis biudžetas sukuria daugiau etatų, gerina tarnybinės karjeros perspektyvas, lengvina vadovavimą; daugiau išlaidų leidžia atitraukti nuo viešųjų reikalų tvarkymo ir nukreipti juos savo privatiems interesams tenkinti.


2. HERBERTAS SIMONAS: RACIONALAUS ADMINISTRAVIMO MODELIS: Racionalusis administravimo modelis užima iškilią vietą viešojo administravimo literatūroje. Anksčiausiai ir įspūdingiausiai viešąjį administravimą, kaip racionalųjį adminstravimo modelį, pristatė H. Simonas (1957 m.) savo “Adminstraciniame elgesyje”. (Denhardt R. B., 2001)


Herberto Simono darbai yra esminiai sprendimų priėmimo racionalumo analizei. Visuose jo darbuose pastebima viena, jį ypač dominusi tema: sprendimų priėmimas organizacijoje. (Parsons W., 2001)


Sprendimai organizacijose turi papildomų komplikacijų. Pasak H. Simono, bent jau vienu atžvilgiu sprendimo problema privačiose organizacijose yra daug paprastesnė negu viešosiose tarnybose. Privačioje organizacijoje reikia atsižvelgti tik į tas sprendimo pasekmes, kurios liečia tik tą organizaciją. O viešojoje tarnyboje sprendimas turi būti pasvertas viešųjų ar bendruomeninių vertybių atžvilgiu. (Pivoras S., 2002)


ADMINISTRAVIMO PRINCIPAI:


specializaciją;


įsakymų vienovė;


kontrolės apimtis;


valdomumo mastas ir organizavimas pagal tikslus, procesą, klientūrą nei vietą.


Racionalus administravimo modelis suprantamas kaip žmogaus elgesio


organizacinėje aplinkoje standartas. Simononuomone, mokslinė teorija yra neutrali ir objektyvi, neteikianti pirmenybės jokiai vertybei. Žmogus yra racionalus tik būdamas efektyvus, o ne efektyviausias – jei veikia pagal sistemos planą. Racionalumas virsta paklusnumu hierarchinei aukštesnei valdžiai.


SIMONO PRIĖMIMŲ PRIĖMIMO PROCESAS:


mąstymo ( po tam tikro stebėjimo priimamas sprendimas);


projekto (alternatyvių veiklos formų paieška ar jų radimas);


pasirinkimo (sėkmingiausios alternatyvos išsirinkimas).


RIBOTAS RACIONALUMAS:


Viena iš racionalaus ekonominio modelio alternatyvų yra ribotas racionalumas. Ribotas racionalumas – požiūris, kad vadovai priima pačius logiškiausius sprendimus, kokius tik sugeba, ribojami informacijos ir savo sugebėjimų. Užuot ieškoję puikaus ar idealaus sprendimo, vadovai dažnai apsistoja ties tuo, kuris atitinka jų tikslus. H. Simono terminais tariant, tai pasitenkinimas, kai vadovai priima pirmąjį juos tenkinantį sprendimą, o ne maksimizuoja ir ieško paties geriausio.


SPRENDIMŲ PRIĖMIMO MODELIAI:


Racionalus sprendimų priėmimo modelis


Inkrementinis sprendimų priėmimo modelis


“Mišraus skenavimo” sprendimų priėmimo modelis


“Šiukšlių dėžės” sprendimų priėmimo modelis


RACIONALAUS MODELIO BRUOŽAI:


Sprendimų rengėjai kontroliuoja politinių problemų atskyrimą tam, kad galėtų šias problemas palyginti tarpusavyje


Sprendimų rengėjai apibrėžia tikslus, vertybes ir sąlygas, išskiria jas pagal svarbą sprendimų priėmimo procese


Priimant sprendimus, yra siūlomos ir išbandomos įvairios alternatyvos


Priimantiems sprendimus, yra žinomos visos išvados, gautos priėmus kiekvieną alternatyvą


Kiekviena pasirenkama alternatyva bei planuojami rezultatai palyginami su kitomis alternatyvomis ir rezultatais


Sprendimus priimantieji turi sugebėti atrinkti alternatyvą ir jos pasekmes, kurios maksimizuoja tikslų, vertybių ir sąlygų įgyvendinimo galimybes

















INKREMENTINIO MODELIO BRUOŽAI:


tikslų ir sąlygų tarpusavio sąveikos, o ne skirtumų paieška


Sprendžiant problemas, atsižvelgiama ne į visas galimas alternatyvas, o tik į tas, kurios ne daug skiriasi nuo esamos politikos, bet nėra šiai politikai kardinaliai priešingos


Tik tuomet, jei alternatyva pripažįstama “svarbia”, jai skiriama pakankamai dėmesio


Kadangi, moderuojant pozicijų skirtumus, inkrementalizmas leidžia panaudoti daug įvairių reguliavimo variantų ir vadybinių metodų, tarp sprendimų priėmėjų sumažėja konfliktų


Inkrementinė teorija eliminuoja absoliučiai “teisingus”ir pozityvius sprendimus, geriausi sprendimai pasiekiami susitarimų, kompromisų pagrindu


ŠIUKŠLIŲ DĖŽĖS MODELIS:


Ši metafora, arba modelis, pabrėžia anarchistinį organizacijų pobūdį, jas apibūdina kaip „palaidą idėjų rinkinį“ ir priešpriešą racionalioms darnioms struktūroms“.


—–


Cohen siūlo „šiukšlių dėžės“ metaforą organizacijoms. Ši metafora, arba modelis, pabrėžia anarchistinį organizacijų pobūdį, jas apibūdina kaip „palaidą idėjų rinkinį“ ir priešpriešą racionalioms darnioms struktūroms“. Organizacijos kaip „šiukšlių dėžės“ yra sprendimų rinkiniai. Ieškantys problemų ir problemų sprendimo situacijų, kuriose galėtų pasiūlyti savo sprendimus. Į šiukšlių dėžę sumetamos „įvairios problemos ir siūlomi jų sprendimai“


MIŠRAUS SKANAVIMO MODELIS:Sprendimų priėmimų procese detaliai tiriamos tik kai kurios problemos sritys – bendru žvilgsniu problema aptariama kaip visuma


POLITIKOS ĮGYVENDINIMO TEORIJOS:


Įgyvendinimas “iš viršaus į apačią” – įgyvendinimo sėkmės sąlygos: pakankami finansiniai ištekliai, koordinavimas, hierarchinė atskaitomybė, kompetencija ir pan. (tobulas administravimas)


Įgyvendinimas “iš apačios į viršų” – įgyvendinimo sėkmės sąlygos: suinteresuotų grupių palaikymas, politikos bendruomenės, politinė kultūra


——-


Įgyvendinimas “iš viršaus į apačią” – įgyvendinimo sėkmės sąlygos: administracinė sistema su viena valdžios linija, vienodų taisyklių ir tikslų įgyvendinimas, aiškūs tikslai, visiškas paklusimas arba tobula administracinė kontrolė, tobulas koordinavimas ir tobula informacija (Ch.Hoodas, „tobulas administravimas“)

Wildavsky: įgyvendinimas kaip evoliucija (t.y. įgyvendinimas nebūtinai yra baigtinis, jo metu gali būti performuluojami tikslai ir naujai interpretuojami rezultatai) ir kaip mokymasis  (įgyvendinantieji patikslina tikslus, nuolat mokosi).

Įgyvendinimas “iš apačios į viršų” – įgyvendinimo sėkmės sąlygos: suinteresuotų grupių palaikymas, politikos bendruomenės, politinė kultūra

Įgyvendinimas kaip struktūra – įgyvendinimui būdingos tokios savybės kaip sudėtingumas, dalyvių saviatranka, tikslų ir motyvų gausa, veikimo laisvė.

Įgyvendinimas kaip koalicija: įgyvendinimo procesai susideda iš palaikymo koalicijų


Įgyvendinimo nesėkmės priežastys: vadovų/vykdytojų konfliktas, sutrikimai komandų grandinėje, žmogiškieji santykiai, informacijos srautų netobulumas, pasąmonės veiksniai, galios stoka, netinkama organizacijos kultūra


POLITIKOS VERTINIMO POŽIŪRIAI:


Faktais pagrįstas vertinimas


Teorija pagrįstas vertinimas


Dėmesingas vertinimas


Realistinis vertinimas


Dalyvių vertinimas


Procesų (processes) ir išdavų (outcomes) vertinimas


3. NAUJOSIOS VIEŠOSIOS VADYBOS IR NAUJOSIOS VIEŠOSIOS TARNYBOS SAMPRATOS:


Globalūs socialiniai-ekonominiai reiškiniai kelia vis didesnius reikalavimus valstybių viešojo valdymo struktūroms. Nuo viešųjų organizacijų gebėjimo planuoti, efektyviai parengti ir priimti sprendimus, koordinuoti jų įgyvendinimą telkiant išteklius ir galimybes priklauso visuomenės ekonominė situacija, plėtros galimybės, valstybės pajėgumas ir įvaizdis integracijos procesuose, galimybė naudotis pasaulio politinių ir finansinių institucijų parama[1]. Veiksmingas viešasis administravimas tampa vienu iš svarbiausių faktorių vystant modernią ir konkurencingą valstybę. Tai kelia naujus reikalavimus valstybės valdymui ir skatina pagal modernius personalo vadybos principus reformuoti valstybės tarnybą, pertvarkyti viešąsias organizacijas, remiantis organizacijų vadybos teorija ir praktika bei tobulinti sprendimų priėmimo mechanizmus, atsižvelgiant į naujas piliečių dalyvavimo nuostatas.


Jau devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iš pradžių anglosaksiškose šalyse, o paskui ir kitose Vakarų valstybėse pradėjo formuotis naujas vadybinis požiūris, integruojantis į viešojo valdymo sistemą geriausius verslo valdymo, ekonomikos principus. Naująjį vadybinį požiūrį C. Hood pavadino naująja viešąja vadyba (toliau – NVV)[2].

[1] Raipa A. Viešasis administravimas: pokyčiai, modernizavimo tendencijos. Tiltai, 2001, Nr. 2, 47-58


[2] Hughes, O. E. Public Management and Administration:an Introduction. New York: St. Martin’s Press Inc., 1994


DAŽNIAUSIAI NVV DIMENSIJA APIBŪDINAMA ŠIAIS TRIMIS PAGRINDINIAIS BRUOŽAIS:


1) NVV kaip ideologija, paremta efektyvumo siekimu visuose viešojo valdymo lygiuose;


2) NVV kaip mokslinių studijų objektas;


3) NVV kaip globalinė viešojo sektoriaus reforma


Naujosios viešosios vadybos sąvoka vartojama, siekiant apibūdinti, kaip privačiame sektoriuje taikyta vadybinė technika yra transformuojama į viešojo sektoriaus praktiką. Naujosios viešosios vadybos esmę sudaro viešojo sektoriaus ekonomizacija, kurios tikslas- padaryti viešąjį sektorių efektyvesnį. Tai ji siūlo spręsti verslo metodais: decentralizacija, kontraktavimu, atskaitomybės sustiprinimu, konkurencija, orientacija į rezultatus, orientacija į vartotoją, ėjimas į rinkas, biurokratijos mažinimu. Naująją viešąją vadybą galima apibūdinti kaip visų verslo metodų taikymą viešajame administravime, išskyrus asmeninį pasipelnymą. Pelno atsiradimas arba sukūrimas viešajame sektoriuje gali būti panaudojamas tik viešųjų organizacijų tikslams siekti. Pradėjusi formuotis Didžiojoje Britanijoje, ji plito į JAV , Australijoje ir ypač N.Zelandijoje, vėliau Skandinavijos ir kitose Europos šalyse. Viešoji vadyba tapo sudedamąja vadybinių pertvarkymų, žinomų vadybinės revoliucijos vardu, dalimi, valdant resursus, struktūrizuojant paslaugų planavimą, paskirstymą, formuluojant reguliavimo svertus ir taisykles, derinant esminius valdymo ir administravimo uždavinius- reguliavimą, paslaugų teikimą, aprūpinimą, tarpininkavimą, kontraktų parengimą ir įgyvendinimą. Šiuolaikinė naujoji viešoji vadyba susideda iš kelių elementų: valstybinės valdžios, vykdymo institucijų, resursų bei gyventojų. Viešoji vadyba nėra tik mados reikalas ar koks trumpalaikis vadybininkų teoretikų susižavėjimas. Viešoji vadyba gana neutrali ideologiniu požiūriu, lankstesnė plečiant viešųjų institucijų veiklą kontraktų sferoje, joje bandoma sujungti tradicines viešojo sektoriaus teorijas (tokia kaip viešojo pasirinkimo ir kt.) su šiandieniniais rinkos, privatizavimo, decentralizacijos ir kitais uždaviniais. Naujoji viešoji vadyba atsirado ir vystosi, apibendrinant realius eksperimentus, viešojo sektoriaus reformas ir rekomenduojant naujus valdymo,


paslaugų efektyvumo būdus.


NAUJOJI VIEŠOJIVADYBA KAIP VIEŠOJO VALDYMO REFORMOS PROGRAMA :


Biurokratijos modelis ir valstybės finansų modelis – orientuoti į mažas valstybės valdymo struktūras, sudarytas laikantis aiškiai apibrėžtų taisyklių, kurios garantuoja stabilumą ir teisėtumą.


Dabartinis viešasis sektorius yra ypač sudėtinga išteklių paskirstymo sistema, veikianti nuolat kintančioje aplinkoje, tad valdymas turi itin lanksčiai spręsti sudėtingiausius klausimus.


NAUJOJI VIEŠOJI VADYBA KAIP VIEŠOJO VALDYMO REFORMOS PROGRAMA:


Pradedant kalbėti apie viešojo valdymo reformas, reiktų prisiminti J. E. Lane tradicinio viešojo administravimo modelio apibūdinimą. Autoriaus teigimu, M. Vėberio biurokratijos modelis ir valstybės finansų modelis – orientuoti į mažas valstybės valdymo struktūras, sudarytas laikantis aiškiai apibrėžtų taisyklių, kurios garantuoja nematomumą ir teisėtumą. Šiuolaikinės valstybių valdymo struktūros nebėra mažos, dėl globalizacijos nuolat plečiasi, o didelių valstybės valdymo struktūrų veikla negali remtis į taisykles orientuotą elgseną – tradicinį viešąjį administravimą. Dabartinis viešasis sektorius yra ypač sudėtinga išteklių paskirstymo sistema, veikianti nuolat kintančioje aplinkoje, tad valdymas turi itin lanksčiai spręsti sudėtingiausius klausimus[1]. Tai skatino ieškoti efektyvesnių viešojo administravimo modelių, kurie tenkintų didesnius viešajam valdymui keliamus reikalavimus. Todėl, kaip rašo B. Guy Peters[2], visą dešimtmetį (tarp 1970 m. ir 1980 m.) brendo suvokimas, kad viešasis valdymas veikia neveiksmingai ir reikalauja esminių pokyčių. Tai įtakojo viešojo valdymo reformas daugelyje valstybių.


VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ PRIEŽASTYS:


Pagrindinės priežastys, lėmusios viešojo valdymo reformas per pastaruosius du dešimtmečius įvairiuose pasaulio šalyse, tai:


tikslas riboti valstybės išlaidas, mažinti biurokratizmo naštą bei pertvarkyti socialinę politiką;


socialiniai ir demografiniai pokyčiai;


politinė sistema – naujos valdymo idėjos, piliečių spaudimas, partijų pilietinės idėjos.


Viešojo valdymo reformų priežastys: Per pastaruosius dešimtmečius, pradedant nuo aštunto dešimtmečio vyko daugybė viešojo administravimo reformų. C. Pollit ir G. Bouckaert teigimu, per įvairias valstybes nusirito reformų banga. Autoriai pateikia viešojo valdymo reformų modelį, kuriame atsispindi reformų procesas daugelyje šalių[1]. Pagal minėtąjį modelį viena plačiai paplitusių viešojo valdymo reformų priežasčių – tikslas riboti valstybės išlaidas, palengvinti biurokratizmo naštą ir pertvarkyti socialinę politiką.


Kitas svarbus reformų pagrindas – socialiniai ir demografiniai pokyčiai. Pagrindinis šių socialinių pokyčių poveikis buvo tas, kad padidėjo valstybės teikiamų ir valstybės finansuojamų paslaugų paklausa – ypač sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos ir socialinio draudimo.


Kita viešojo valdymo reformai įtakingų veiksnių grupė – politinė sistema, tai yra naujos valdymo idėjos, piliečių spaudimas, partijos pilietinės idėjos. Vienas svarbiausių nagrinėjamai temai elementų yra naujų valdymo idėjų įsiliejimas į viešąjį sektorių.


Įvairiuose šalyse minėtosios priežastys turėjo skirtingą įtaką viešojo valdymo reformoms, priklausomai nuo šalies ekonominės, politinės, sociokultūrinės situacijos, tačiau autoriai stengėsi suformuluoti bendrąjį modelį, apibendrindami nagrinėtų šalių patirtį.


VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ ESMĖ: „geriau dirbanti ir mažiau kainuojanti valdžia“


Viešojo valdymo reforma, tai priemonė daugeliui tikslų pasiekti. Tais tikslais galėtų būti: valstybės išlaidų taupymas (ekonomija), viešųjų paslaugų kokybės gerinimas, valdžios veiklos našumo ir galimybių didinimas. Kaip pateikia C. Pollit ir G. Bouckaert[1], „viešojo valdymo reformą sudaro sąmoningi pokyčiai viešojo sektoriaus organizacijų struktūrose ir procesuose, siekiant, kad jie veiktų geriau (tam tikra prasme)“. J. E. Lane išskiria tris pagrindinius viešojo sektoriaus reformos tikslus: efektyvumą, lygybę, taupymą[2]. Lygybės tikslas pasireiškia, kai prireikia keisti valdžios perskirstymo vaidmenį. Abiejų autorių pozicijos sutampa su B. Guy Peterio iškeltu viešojo valdymo reformų siekiniu „geriau dirbanti ir mažiau kainuojanti valdžia“ .


NAUJAS VIEŠOJO VALDYMO POŽIŪRIS:


Įvairių šalių mokslininkai skirtingai įvardijo tą naują viešojo administravimo reformų paradigmą:


C. Pollitt naująjį vadybinį požiūrį vadino menedžerializmu;


kiti postbiurokratine paradigma, ar rinka pagrįstu viešuoju administravimu;


Osborn ir Gaebler – antreprenerių valdžia;


naujasis viešasis valdymas;


ilgainiui prigijo NVV terminas.


Naujas viešojo valdymo požiūris: Siekiant šių tikslų devintame dešimtmetyje viešajame sektoriuje pradėjo formuotis naujas vadybinis viešojo valdymo požiūris. Įvairių šalių mokslininkai skirtingai įvardijo tą naują viešojo administravimo reformų paradigmą, pavyzdžiui C. Pollitt naująjį vadybinį požiūrį vadino menedžerializmu, kiti – postbiurokratine paradigma, ar rinka pagrįstu viešuoju administravimu, Osborn ir Gaebler – antreprenerių valdžia, naujuoju viešuoju valdymu, tačiau ilgainiui prigijo NVV terminas.


PAGRINDINIAI FAKTORIAI, LĖMĘ VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO REFORMĄ EBPO ŠALYSE:


Politiniai


Ekonominiai


Socialiniai


Technologiniai


Aplinkosauginiai


Juridiniai


POLITINIAI FAKTORIAI:


neo-liberalizmo ideologija ir globalizacija;


padidėję piliečių lūkesčiai dėl viešųjų paslaugų kokybės;


suinteresuotų pusių reikalavimai dėl didesnės valdžios atskaitomybės ir sprendimų priėmimo skaidrumo;


reikalavimas įtraukti visas suinteresuotas grupes į viešosios politikos formavimo procesus;


politinio elito populiarumo praradimas, naujų visuomenei patrauklių idėjų poreikis;


EKONOMINIAI FAKTORIAI:


ekonomiškai aktyvių žmonių skaičiaus didėjimas;


devintojo dešimtmečio biudžeto deficitas;


neigiamas piliečių požiūris į mokesčių didinimą;


profsąjungų vaidmens mažėjimas ir darbo rinkos liberalizavimas


SOCIALINIAI FAKTORIAI:


tradicinių socialinių institutų (šeima, klasė) reikšmės sumažėjimas;


tradicinių visuomenės autoritetų (mokykla, bažnyčia, žiniasklaida) sumažėjimas;


vertybiniai visuomenių pokyčiai – nuo įsipareigojimo visuomenei prie savirealizacijos ir individualizmo;


visuomenės senėjimas;


padidėję reikalavimai gyvenimo kokybei;


„tabloidinės visuomenės“ atsiradimas – naujos manipuliavimo visuomenės nuomone galimybės;


visuomenės požiūrio į darbą ir karjerą pokyčiai.


TECHNOLOGINIAI FAKTORIAI


informacinių kompiuterinių technologijų ir interneto įtaka viešųjų paslaugų teikimo procesams;


informacinė visuomenė;


APLINKOSAUGINIAI FAKTORIAI


pasaulinis klimato atšilimas;


neatsinaujančių energijos šaltinių deficito didėjimas;


didėjantis spaudimas vyriausybėms reikalaujant atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus.


JURIDINIAI FAKTORIAI


didėjanti viršnacionalinių ir viršvalstybinių darinių (pav. Pasaulio bakas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulinė prekybos organizacija, Europos sąjunga) įtaka šalių įstatimdavystei.


NAUJOSIOS VIEŠOSIOS VADYBOS TEORINIAI ŠALTINIAI:


Viešojo pasirinkimo teorijos (Public Choice Theorie);


Menedžerizmas (Managerialismus)


Viešojo sektoriaus reformų teoriniai pamatai – visų pirma viešojo pasirinkimo teorija (Public Choice Theorie), antra, vadinamasis menedžeralizmas (Managerialismus)[1].


Viešojo pasirinkimo teorijos argumentai remiasi prielaida, jog visi individai yra racionalūs savanaudžiai. Valdžios tarnautojai elgiasi kaip savo poreikius ir biudžetą maksimizuojantys biurokratai. Norint to išvengti, diegiami rinkos ekonomikos reguliavimo mechanizmai, didesnė konkurencija, atskiriami paslaugų gamintojai ir kontroliuojantys asmenys.


Menedžerizmas pasižymi vadybos principų taikymu specifinėms problemoms spręsti. Menedžerizmas viešajame valdyme veda į galios dekoncentravimą, kuris, vykdant administravimą gali būti pasiektas per decentralizavimą, dereguliavimą ir funkcijų perdavimą.


Viešojo sektoriaus reformų ištakos – viešojo pasirinkimo teorija (public choice theory). Viešojo pasirinkimo teorija kritiškai vertina tradicinį viešojo administravimo modelį, kuris rėmėsi vokiečių sociologo Makso Weberio suformuluotu idealiu biurokratijos modeliu. Viešojo pasirinkimo teorijos argumentai remiasi prielaida, jog visi individai yra racionalūs savanaudžiai. Kadangi biurokratai savo prigimtimi nesiskiria nuo kitų žmonių, deklaracijos apie biurokratų pasišventimą visuomeniniam gėriui tėra apgaulė ir priedanga siekiant asmeninės naudos. Biurokratinės įstaigos siekia plėstis, neefektyviai naudoja lėšas, biurokratai yra suinteresuoti įvairiomis privilegijomis, o didžiulio, neefektyvaus biurokratinio aparato išlaikymas sunkia našta gula ant eilinių piliečių, mokesčių mokėtojų, pečių. „Biurokratai siekia savotiškos rentos, t. y tokios praktikos, iš kurios gaunama naudos pagerinus valdžios pozicijas. Biurokratijos neefektyvumas kyla dėl administratorių noro plėsti savo „imperijas“ tam, kad būtų pagerintos


jų karjeros perspektyvos. Taigi individualus racionalus ekonominis elgesys tampa iracionaliuvertinant jį iš visuomeninių interesų pozicijų“ [2, p. 273]. Biurokratai paskirsto nacionalinę pridėtinę vertę toli gražu ne visų visuomenės ar suinteresuotų grupių, o savo naudai. Naujosios viešosios vadybos esmę išreiškia ekonomizacijos principas. Tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje žmogus savo sprendimus nesąmoningai suvokia kaip prekę- jis siekia priimti tokius sprendimus, kurie maksimizuoja naudingumo funkciją. Tiek biurokratai, tiek jų klientai vadovaujasi ekonomikos principais: pirmiausia lygina savo ribinę naudą ir kaštus, kurių reikia priimant sprendimus. Viešasis


Administravimas – tai ta pati rinka, kurioje biurokratai ir jų klientai mainosi savo suteikiamomis viešosiomis paslaugomis ir asmeniniais poreikiais. Viešojo pasirinkimo teorija valstybę ir jos biurokratiją traktuoja kaip areną, kurioje „konkuruojama dėl teisės priimti sprendimus, už galimybę priartėti prie resursų, už vietas hierarchinėje struktūroje“ [14]. Naujosios viešosios vadybos reformų esmę sudaro visų privataus sektoriaus vadybos metodų taikymas viešajame sektoriuje, išskyrus pelno naudojimą asmeniniams poreikiams tenkinti


“Verslininkiškos valdžios” principai:


Katalitinė valdžia


Bendruomenės valdžia


Konkurencinė valdžia


Į misiją orientuota valdžia


Į vartotoją orientuota valdžia


Į rezultatus orientuota valdžia


Į pelną orientuota valdžia


Decentralizuota valdžia


Prevencinė valdžia


Į rinką orientuota valdžia


Pagrindiniai NVV principai atskleisti minėtoje D. Osborne ir T. Gaebler 1992-aisiais metais išleistoje knygoje „Perkuriant valdžią“[1], turėjo tiesioginį poveikį JAV prezidento Billo Clintono administracijos vykdytai valdžios pertvarkymo politikai. Anot knygos autorių, pagrindiniai verslininkiškos valdžios bruožai yra šie:


1) Katalitinė valdžia: vairavimas, o ne irklavimas. Valdžios institucijos turi generuoti sprendimus, o paslaugų teikimą perduoti privačiam sektoriui, nevyriausybinėms organizacijoms arba paslaugas teikiančioms įstaigoms. Politikos formavimas ir administravimas turi būti atskirtas nuo paslaugų teikimo.


2) Bendruomenės valdžia: įgaliojimas, o ne tarnavimas. Valdžia turi ne tik teikti paslaugas gyventojams, bet ir skatinti žmones pačius spręsti savo problemas, remti gyventojų dalyvavimą jiems svarstant ir sprendžiant aktualius reikalus.


3) Konkurencinė valdžia: sukuriamos konkurencinės


paslaugų teikimo sąlygos. Konkurencija yra viena iš priemonių, kuria galima pagerinti viešųjų paslaugų


kokybę ir užtikrinti efektyvesnį viešąjį paslaugų teikimą.


4) Valdžia, kuri vadovaujasi misija, o ne taisyklėmis. Valdžios institucijų veiklos orientyrais tampa efektyvumas ir veiksmingumas. Kadangi per didelis veiklos reglamentavimas dažnai ne padeda, o trukdo, siekiama mažinti taisyklių ir procedūrų skaičių.


5) Valdžia, besiorientuojanti į rezultatus: siekiama finansuoti rezultatus, o ne sąnaudas. Valdžios institucijose


daugiau dėmesio pradedama skirti veiklos rezultatų nustatymui ir vertinimui, biudžetas sudaromas institucijos veiklos prioritetus pagrindus pagal numatomus rezultatus.


6) Valdžia, besiorientuojanti į klientus: siekiama tenkinti kliento, o ne biurokratijos poreikius. Valdžios


institucijos įvairiais būdais tiria, kaip klientai vertina teikiamas viešąsias paslaugas – atlieka gyventojų


apklausas, numato piliečių skundų ir prašymų nagrinėjimo procedūras. Įgyvendinamas visuotinės kokybės vadybos principas, teigiantis jog svarbiausias asmuo organizacijai yra klientas.


7) Valdžia, veikianti kaip įmonė: uždirbanti, o ne išleidžianti. Valdžios institucijos ne tik išleidžia biudžeto lėšas finansuodamos įvairias programas ar priemones, bet ir ieško būdų, kaip uždirbti lėšų, pavyzdžiui, nuomoja žemės sklypus ar patalpas, teikia paskolas už palūkanas, teikia paslaugas, už kurias tiesiogiai moka paslaugų vartotojai.


8) Prevencinė valdžia: užuot taisius padėtį, siekiama užkirsti kelią problemoms atsirasti. Valdžios institucijos ne tik sprendžia susidariusias problemas, bet ir įgyvendina priemones, kuriomis sumažinama


problemų atsiradimo galimybė, pavyzdžiui, ne tik gesinami gaisrai miškuose, bet ir imamasi gaisrų prevencijos.


9) Decentralizuota valdžia: pereinama nuo hierarchijos prie dalyvavimo ir komandinio darbo. Valdžios institucijų ir kitų viešojo sektoriaus organizacijų valdymo struktūra yra decentralizuojama, suteikiamos didesnės sprendimų priėmimo galios organizacijų padalinių vadovams ir specialistams, skatinamas darbuotojų aktyvumas ir komandinis darbas. Decentralizacija įgyvendinama suteikiant didesnį savarankiškumą viešąsias paslaugas teikiančioms įstaigoms, pavyzdžiui, mokykloms, ligoninėms.


10) Į rinką besiorientuojanti valdžia: kaita reguliuojama rinkos svertais. Valdžios institucijos atsisako centralizuotų viešųjų programų ir tradicinių reguliavimo


būdų. Siekiant viešųjų tikslų pradedama labiau išnaudoti rinkos galimybes, reguliavimo politika vis labiau remiasi įtaka rinkos dalyvių paskatoms, o ne nurodymais ir draudimais. Pavyzdžiui, aplinkos apsaugos srityje pradedama taikyti „žaliuosius mokesčius“ ir kitas naujoves, atsisakant tradicinių baudų už aplinkos teršimą.


Naujoji viešoji vadyba – tai plati sąvoka, apimanti įvairaus pobūdžio viešojo sektoriaus reformas, kurios siekia įdiegti privataus sektorius valdymo modelius bei padidinti biurokratinių valdymo struktūrų efektyvumą ir atskaitomybę. ]


Viešojo sektoriaus reformų pirmosios ėmėsi Naujoji Zelandija ir Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada bei Prancūzija.


Kontinentinėse Europos šalyse NVV principų taikymas yra sudėtingas dėl tradicinio viešojo administravimo modelio vyravimo. Tose Europos šalyse tradiciniam, vėberiniam viešojo valdymo modeliui susiliejus su NVV principams, formuojasi tarpinis viešojo valdymo modelis vadinamas „viešuoju valdymu“ arba „naująja viešąja tarnyba“. Šiame tarpiniame modelyje pagrindiniai reformų akcentai yra ne verslo vadybos principų diegimo prioritetas, bet bendruomenių teisių plėtra įtakojant viešojo valdymo (ypač lokaliniame lygmenyje) sprendimus.


Kaip teigia V. Domarkas, pastaraisiais metais šiek tiek nuslūgus žavėjimusi naujojo viešojo administravimo idėjoms, vis dažniau imama akcentuoti, kad viešajame administravime labiau turėtų dominuoti sąvokos demokratija, savigarba ir pilietis, o ne rinka, konkurencija ir klientas[1]. Bendruomenių įtraukimą į viešąjį valdymą akcentuoja ir Jerzy Supernat[2]. Autorius dar pabrėžia, kad vykdant viešojo administravimo reformas svarbu ne aklai kopijuoti naujo viešojo administravo principus, bet atsižvelgti į šalies sociokultūrinę ir geopolitinę padėtį. W. Parsons teigimu, apskritai grynuoju pavidalu (idealiai tipiniu) pavidalu novacija viešojoje politikoje yra retas reiškinys. Nauji elementai paprastai formuluojami esamos politikos ir egzistuojančių institucijų kontekste. Iš novacijos labiau tikėtina sulaukti naujų politikos instrumentų „mišinių“[3]. Tai ypač būdinga kontinentinės Europos viešojo valdymo reformoms.


SIŪLOMI TRYS POKYČIAI, KURIE GALĖTŲ GALĖTŲ PADĖTI VALSTYBĖS ADMINISTRATORIAMS NAUJAI PAŽVELGTI Į PILIEČIUS IR PILIETIŠKUMĄ:


1. Siūloma vertinti piliečius kaip piliečius, o ne kaip rinkėjus ar vartotojus, kad jie dalytusi valdžia sumažintų kontrolę bei pasitikėtų bendravimo veiksmingumu


2. Siūloma didinti reagavimo kokybę kartu didinant pileičių pasitikėjimą, valdžiai bei administratoriams aktyviai investuojant į piliečių dalyvavimą.


3. Įspėjama, kad aktyvaus dalyvavimo negalima laikyti esminio individų gyvenimo pagerėjimo pakaitalu, ypač jeigu jie neturi darbo ar turi socialinių problemų. Piliečiai raginami kartu ieškoti svarbių valstybinių problemų sprendimų.


Išaugusi iš organizacinio humanizmo ir naujojo viešojo administravimo, filosifiškai palaikoma veiksmo teorijos eigos, kritinės teorijos ir postmodernizmo, naująją valstybės tarnybą įkūnijo daugelis revoliucingų valstybės tarnautojų, kurie naudojosi minėtomis idėjomis, kad pagerintų organizacijų tarnavimą visuomenei. Tačiau šios naujosios valstybės tarnybos pagrindas yra valstybės tarnybos koncepcija, idėja, ką svarbu atskirti. Tų vadovų ir į juos panašių darbas svarbus tuo, kad atspindi pasiryžimą padaryti pasaulį geresnį, padaryti ką nors prasmingo, ką nors svarbaus. Pasišventimas valstybės tarnybai yra ne tik pagrindinis dalykas, bet gali sujungti piliečius ir profesionalus sprendžiant svarbias valstybės problemas. Valsrybės transformacija turėtų būti sutelkta į pilietiškumo jausmo perkėlimą į pačios valdžios veiklą. Siūlomi trys pokyčiai, kurie galėtų galėtų padėti valstybės administratoriams naujai pažvelgti į piliečius ir pilietiškumą:


1. Siūloma vertinti piliečius kaip piliečius, o ne kaip rinkėjus ar vartotojus, kad jie dalytusi valdžia sumažintų kontrolę bei pasitikėtų bendravimo veiksmingumu


2. Siūloma didinti reagavimo kokybę kartu didinant pileičių pasitikėjimą, valdžiai bei administratoriams aktyviai investuojant į piliečių dalyvavimą.


3. Įspėjama, kad aktyvaus dalyvavimo negalima laikyti esminio individų gyvenimo pagerėjimo pakaitalu, ypač jeigu jie neturi darbo ar turi socialinių problemų. Piliečiai raginami kartu ieškoti svarbių valstybinių problemų sprendimų. Jie kaip piliečiai turėtų parodyti savo susirūpinimą bendruomene, pasišventimą reikalams bei savo norą prisiimti asmeninę atsakomybę už tai, kas vyksta kaimynijoje ar bendruomenėje. Esantys valdžioje turi būti pasirengę


išklausyti ir savo sprendimuose bei veiksmuose pirmiausia atsižvelgti į piliečių poreikius bei vertybes.Turi ieškoti naujų ir novatoriškų būdų suprasti, kas rūpi pileičiams, atsiliepti į jų poreikius bei interesus. Požiūris į piliečius kaip į vartotojus yra ribotas. Vartotojai sutelkia savo dėmesį į savo troškimus ir norus, o piliečiai- į bendrą gėrį ir ilgalaikius padarinius bendruomenei. ,,Pirmiausia piliečiai“ skatina abipusį dėmeėsingumą. Kaip turėtų viešajame administravime atitikti savo vaidmenį naujoji viešoji tarnyba? Viešasis administratorius, kuris būtų pripažįstamas kaip efektyvus politikos įgyvendintojas, bet kaip teisėtas veikėjas valdymo procese, o tai gali įvykti demokratizuojant viešąjį administravimą. Ypač svarbi tema naujojoje viešojoje tarnyboje- kintantis vadovybės pobūdis viešosiose institucijose. Visų gerai dirbančių organizacijų vadovybės tikslas yra sumažinti subordinacijos priklausomybę ir suformuoti pačių indivudualių darbuotojų bei komandų vadovybę. Privalu saugoti tas valstybės tarnybos vertybes, kurios yra jų atstovaujamų institucijų dalis. Į pilietiškumo sąvoka įeina ne tik teisės, bet ir pareigos prisiimti pozityvų vaidmenį vardan visuomenės gerovės didinimo. Pilietis siekia bendro labo ir laikosi pagrindinių politinės sistemos vertybių- politinio dalyvavimo, lygybės,, teisingumo.Pilietis, tapęs viešuoju administratoriumi, prisiima ,,piliečio administratoriaus“ vaidmenį ir tampa ne tik piliečiu, bet ir dirba piliečiams. Jo aukščiausia pareiga- teikti visuomenės gėrybes ir paslaugas taip, kad pagerėtų bendra gerovė ir bendruomenės gyvenimas, per kurį formuojamos būdo savybės ir pilietinės dorybės.


NAUJOSIOS VIEŠOSIOS TARNYBOS PRINCIPAI:


Įsipareigojimas vertybėms


Tarnavimas visuomenei


Įgaliojimas ir dalijimasis vadovavimu


Pragmatinis inkrementalizmas


Pasišventimas valstybės tarnybai


– Įsipareigojimas vertybėms. Vadovas organizacinius pokyčius bando vykdyti ne skirdamas dėmesį struktūrai, bet išsiugdydamas persmelkiantį pasišventimą organizacijos misijai ir vertybėms, ypač profesionalumo ir integralumo, tarnybos kokybės vertybėms. Vertybes aiškiai suformuluoja vyriausiasis vadovas ir joms pritaria visi esantys organizacijoje.


-Tarnavimas visuomenei.vadovas teikia pirmenybę klientų ir piliečių aptarnavimui. Pirmenybę palaiko aukšti darbo atlikimo ir atsakingumo standartai bei nuolatinis dėmesys kokybei. Sbarbiausia, vadovas pripažįsta, kad vien techninėmis pastangomis to nepasieksi, todėl būtina tiek pat ar netgi daugiau dėmesio skirti žmogoškajai pusei, ypač bendruomenės jausmo už jos ribų kūrimui.


-Įgaliojimas ir dalijimasis vadovavimu. Vadovas visus organizacijos narius skatina dalyvauti gerinant organizacijos kokybę ir našumą. Vadovavimas gali būti papildytas organizacijos individus įgaliojus perimti vadovavimą savo darbo baruose.


– Pragmatinis inkrementalizmas. Kaita vyksta laisvo proceso metu, kai vadovas bando pasinaudoti įvariomis netikėtomis galimybėmis, kad organizaciją pakreiptų reikiama kryptimi vadovui kaita atrodo natūralus ir tinkamas organizacijos gyvavimo bruožas, jo požiūris į kaitą kūrybingas ir žmogiškas, jis atsižvelgia į asmeninius narių, klientų ir kitų rūpesčius bei interesus.


Pasišventimas valtybės tarnybai. Asmenys visoje organizacijoje supranta ir vertina ypatingą velstybės tarnybos pobūdį, ypač viešųjų organizacijų vaidmenį demokratinio valdymo procese. Vadovas reikalauja, kad organizacijos nariai išlaikytų aukštas etines normas ir skatina, kad organizaciją jie paverstų vientisumo modeliu panašioje padėtyje esančioms grupėms.


Kitaip nei naujasis viešasis valdymas, kuris grindžiamas ekonominėmis sąvokomis, tokiomis kaip savų interesų maksimizacija, naujoji valstybės tarnyba grindžiama visuomenės interesų idėja, jos viešieji administratoriai tarnauja piliečiams ir tvarko reikalus tų, kuriems tarnauja.


NAUJOJI VIEŠOJI TARNYBA (NEW PUBLIC SERVICE):


Naujoji viešoji vadyba kritikuojama dėl nepakankamo dėmesio demokratiniams principams, tokiems kaip lygybė, teisingumas, piliečių dalyvavimas valdyme. Atsiranda dar naujesni požiūriai į viešąjį administravimą. Pagrindiniai šio požiūrio principai:


1. Ne vairuoti, bet tarnauti: pagrindinis valdininko uždavinys – padėti piliečiams tenkinti jų poreikius. Nereikia „vairuoti“ visuomenės, moderni visuomenė per daug sudėtinga.

Šiuo metu Jūs matote 86% šio straipsnio.
Matomi 7096 žodžiai iš 8230 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.