Viesojo administravimo kospektas
5 (100%) 1 vote

Viesojo administravimo kospektas

TRADICINIS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO MODELIS

1. TRADICINIS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO MODELIS M. WEBERIO BIUROKRATIJA POWEBERINĖS BIUROKRATIJOS TEORIJOS: Max Weber teigė, kad visuomenei tampant vis sudėtingesnei, reikalingos ir sudėtingesnės institucijos. Pagal Weber, tai reiškė perėjimą nuo neformalių, asmeninių organizacijų prie biurokratinių. Weber biurokratijos skiriamasis bruožas buvo hierarchinė struktūra, kurioje tam tikrose pareigose buvo į jas paskirti žmonės, turintys pastovias oficialias pareigas, kurias jie patikimai vykdė pagal neįasmenintas racionalias taisykles tam tikroje jurisdikcijoje. Valdžioje, teigė Weber, tai yra tai, ką jis vadino “biurokratinė valdžia”, kai tuo tarpu privačiame sektoriuje tai buvo vadinama “biurokratiniu menedžmentu”. Žmonės, dirbantys skirtinguose hierarchinės piramidės lygiuose, mokosi, vertinamas jų išsilavinimas, gauna pareigas, vysto sugebėjimus ir sutinka lojaliai, ištikimai vykdyti pareigas, nepriklausomai nuo savo asmeninių įsitikinimų. Weber teigė, kad biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas.


VALDŽIOS TIPAI: 1. Teisinė 2. Tradicinė 3. Charizmatinė. Idealiosios biurokratijos analizė. Weberis teigė, kad kiekviena valdžios sistema turi sukurti ir apginti tikėjimą savo teisėtumu, ir tai gali padaryti įvairiais būdais. Jis nurodė tris teisėtos valdžios grynuosius tipus: (1) teisinė valdžia grindžiama tikėjimu tam tikrų modelių ar taisyklių teisėtumu ir teisinę valdžią turinčiųjų teise leisti įstatymus.(2) tradicinė valdžia, grindžiama tikėjimu besitęsiančiomis tradicijomis ir pagal tas tradicijas valdančiąsias, (3) charizmatinė valdžia, grindžiame emociniu prisirišimu ir atsidavimu tam tikram individui.


WEBER BIUROKRATIJOS PRINCIPAI:


Teisiškai apibrėžta kiekvieno pareigūno veiklos sfera


Hierarchija ir organizacijos lygmenys


Rašytiniai dokumentai “bylos”


Įstaiga valdo specialiai tam apmokyti pareigūnai


Pareigybė yra vienintelė ją užimančio darbovietė


Įstaigos valdymas remiasi stabiliomis taisyklėmis


Valstybės administravimo modelį M.Weberis formulavo “legalaus valdymo” sistemoje, kurią supriešino su paveldimu valstybės administravimu. Weberis teigė, kad valstybės raidai būtinas dalykiškumu, specializacija, hierarchija, organizacine struktūra ir tikslumu paremtas administracinis aparatas. Pagrindinis vaidmuo būtų skiriamas profesionaliems valdininkams. Weberis nurodė, kad biurokratinis organizavimas gali būti pritaikytas įvairiausioje aplinkoje, kaip racionaliausias būdas imperatyviai valdyti žmones ir kad tai vienintelė svarbi naujojo pasaulio raida. Jis suabsoliutino formalųjį administracinės organizacijos aspektą, neįvertino neformalių struktūrų įtakos administraciniams procesams, todėl jo idealios biurokratijos modelis turi nemažai trūkumų. Tačiau jo pažiūros ir tyrinėjimai padarė didelę įtaką VA organizacijų teorijos raidai.


WEBERIO IDEALAUS VALDYMO TEORIJA: koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti nuasmenintų santykių atmosfera. W. išdėstė idealaus biurokratinio valdymo teoriją. Weber koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti nuasmenintų santykių atmosfera. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. Tam, kad organizacija veiktų sėkmingai, ji privalo: sufromuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama sieks numatomų rezultatų. Nežinant ką nori pasiekti, veikla – beprasmė. Išskaidant grupinę veiklą į atskiras veiklas, būtina jas standartizuoti, nustatyti galimus bendrumus (analogiškoms darbų grupėms – analogiškai bendros taisyklės).Vadovas vadovaudamas privalo remtis formalizuotais reikalavimais. Jokių emocijų, jausmų, asmeninių požiūrių (jokio palankumo, populiarumo siekimo).


– – – – – – –


…..biurokratinis administravimo būdas techniniu požiūriu gali būti pats veiksmingiausias……….. ir racionaliausias. M. Weber


Tik charizmatiniai lyderiai sugebėtų valdyti biurokratinio administravimo sistemas


BIUROKRATINĖ ĮSTAIGA:


Aukščiausias racionalumo arba efektyvumo lygis (Weber)


Ekonominis neefektyvumas, administracinis bergždumas (Tullock, Niskanen)


Įstaigos veikla yra iracionali, įstaiga neturi vieningo veiklos tikslo. Iškylančių problemų sprendimas (Cyert & March)


BIUROKRATINĖS ĮSTAIGOS TRŪKUMAI:


Biurokratinė įstaiga iš priemonės pavirsta tikslu


Konfliktas tarp ekspertų ir administratorių


Pervertinama struktūros reikšmė


Nelankstumas


Formalių taisyklių sureikšminimas


(Argyris: Organizacijos sėkmė pasiekti tikslus priklauso nuo jos neformalios struktūros)


– – – – – – –


Biurokratijos teorija ir jos interpretacijos pliuralistinėje, elitistinėje, korporatyvinėje, marksistinėje ir ,,naujosios dešinės“ valstybės teorijose.


PAGRINDINĖS KONCEPCIJOS:


Elitizmas- telkia dėmesį į galios koncentravimo būdus;


Pliuralizmas-telkia dėmesį į galios išskaidymo būdus;


Marksizmas- telkia dėmesį į klasių konfliktą ir ekonominę galią;


Korporatizmas- telkia dėmesį į organizuotų interesų galią;


Profesionalizmas-telkia dėmesį į profesionalų galią;


Technokratija – telkia dėmesį į techninių ekspertų galią


BIUROKRATIJOS SAMPRATA PLIURALISTINĖJE TEORIJOJE:


galios išskaidymas


CH.Lindblomo argumentacija, kad politinį procesą saisto ir riboja kapitalistinės sistemos funkcionavimas, o konkrečiai – verslo bei rinkos interesai, modifikavo ir kitų teoretikų požiūrį


atviresnės ir teisingesnės demokratijos kūrimas.


Pliuralistinis modelis, atsižvelgiant į šiuolaikinės visuomenės aktualijas, yra viena aktualiausių sprendimų priėmimų koncepcijų. Tai, kad pliuralizmas telkia dėmesį į galios išskaidymo būdus, daro jį dar aktualesniu demokratinės visuomenės formavime, kur nei biurokratija, nei kitos interesų grupės neturėtų pernelyg didelės įtakos politikos formavimui. Pliuralizmas patyrė daug pataisų vadovaujantis marksistine bei elitistine kritika. Vienas iš svarbiausių teoretikų, padariusių didelę įtaką pliuralizmo evoliucijai yra CH.Lindblomas. jo argumentacija, kad politinį procesą saisto ir riboja kapitalistinės sistemos funkcionavimas, o konkrečiai – verslo bei rinkos interesai, modifikavo ir kitų teoretikų požiūrį.


Sprendimų priėmimas nėra neutralus procesas: verslo interesai kapitalistinėje santvarkoje nusveria kitų grupių interesus, bei yra svarbiausi biurokratijos šališkų sprendimų priėmime. Liberalioji demokratija, viešoji politika ir biurokratija pirmiausia tarnauja kapitalistinės sistemos interesams. Ši problema turi būti sprendžiama ne kapitalizmo panaikinimo būdu, o kuriant atviresnę ir teisingesnę demokratiją.


Nuo 7 dešimtmečio pliuralizmo raidoje būta ir viešosios politikos analizės. Šios srovės teoretikai kelią į tobulesnės visuomenės sukūrimą grindė racionalesnės politikos sukūrimu kuriame sprendimų priėmimas būtų grindžiamas žiniomis. šiuo atveju buvo manoma, kad biurokratiją turėtų apšviesti teoretikų teikiama analizė, o technokratija buvo suprantama ne kaip problema, o kaip sprendimų realizavimo būdas.


BIUROKRATIJOS SAMPRATA ELITISTINĖJE VALSTYBĖS TEORIJOJE:


galia koncentruojama kelių grupių ar individų rankose;


politinių sprendimų priėmimo procesas tarnauja elito interesams;


Mosca ir Paretas savo darbuose argumentavo, jog visame istorijos procese visuomenę valdė tam tikros elito grupės, todėl Marxo vizija apie beklasę visuomenę yra mitas;


demokratija gali būti traktuojama kaip tokia politikos forma, kur elitai, kad užtirintų savo valstybės valdymo teisėtumą, konkuruoja dėl žmonių balsų.


Elitistiniai politikos proceso modeliai remiasi teze, kad galia koncentruojama kelių grupių ar individų rankose. Elitistų nuomone, politinių sprendimų priėmimo procesas tarnauja elito interesams. Šio požiūrio pradininkais yra laikomi italų teoretikai Mosca ir Paretas. Savo darbuose jie argumentavo, jog visame istorijos procese visuomenę valdė tam tikros elito grupės, todėl Marxo vizija apie beklasę visuomenę yra mitas. Net demokratinėje visuomenėje šių elito grupių įtaka yra neišvengiama. Vėliau Mosca pakeitė savo požiūrį į problemą, bei iškėlė idėją, kad demokratija gali būti traktuojama kaip tokia politikos forma, kur elitai, kad užtirintų savo valstybės valdymo teisėtumą, konkuruoja dėl žmonių balsų. Tokiu požiūriu jis labiau priartėjo prie pliuralistinės sampratos. Vėliau šią sampratą plėtojo kiti teoretikai. R Michelsas formuluodamas organizacijose veikianti “geležinį oligarchijos dėsnį” teigė, kad anksčiau ar vėliau organizacijų elitas pradeda vadovautis savo paties interesais, kurie skiriasi nuo organiz narių interesų. Svarbu pažymėti, kad ir Maxas Weberis daug dėmesio skyrė organizaciniam ir biurokratiniam galios aspektui. Jis teigė, kad kapitalistinėje visuomenėje, vykstant “racionalizacijos” procesams sukuriama biurokratija, kuri dėl savo prigimties išstumia kitas organizacijos formas ir, nesant griežtos parlamentinės atskaitomybės linkusi pati priimti savo interesus atitinkančius sprendimus. Tuo ji kelia grėsmę demokratinei, renkamųjų politikų vykdomai politikai.


Iškilusią problemą, kaip realaus pasaulio elitizmą suderinti su valdžios demokratinės legitimacijos reikalavimu, išsprendė ekonomistas Schumpeteris. Jis į šią problemą pažvelgė ekonominiais aspektais. Jis teigė, jog demokratinėje visuomenėje elitizmą legitimizuoja konkuruojančių partijų ir elitų politinės rinkos egzistavimas. Rinkėjai, kurie renkasi iš pažadų ir politinių programų,


netiesiogiai dalyvaujasprendimų priėmimo procese.


Kitas svarbus elitistinei koncepcijai teoretikas, kuris tradiciškai elitizmui, telkė dėmesį į politinės galios koncentravimo būdus, buvo Lasswellas. Jis manė, kad geriausia elito legitimizacija yra ne politinės rinkos funkcionavimas, o prevencinė politika, kur pažinimas darytų svarbesnę įtaką sprendimų priėmimui. Jis pripažino Pareto idėją, kad demokratijos sąlygomis vyksta elito cirkuliacija, ir manė, kad šiuolaikinėje epochoje vyksta ne marksistinio pobūdžio klasių kova, o kova “skirtingų įgūdžių” grupių. Viena iš tokių grupių yra biurokratija, kuri turi organizavimo arba administravimo įgūdžių. Autorius baiminosi, kad biurokratija susijungusi su kitomis elito grupėmis, gali sukelti grėsmę demokratijos egzistavimui. Didžiausias Laswello rūpestis buvo, paieška būdų kaip užkirsti kelią tokiai raidai ir sutvirtinti demokratijos pagrindus. Jo įsitikinimu, viešosios politikos mokslai privalo atlikti pagrindinį vaidmenį stiprinant demokratiją – skatinti platesnį ir labiau pliuralistinį galios pasiskirstymą.


Millsas mėgino parodyti, kad priimant sprendimus JAV vyrauja galingasis karinis pramoninis biurokratinis elitas.


Apibūdinti administraciniams elitams, naudojasi technokratijos sąvoka. Technokratai disponuoja galia, grindžiama mokslo žiniomis, kurios kokybiškai skiriasi nuo tradicinio administracinio elito žinių. Kitaip nei įprasti biurokratai, kurių administraciniai sugebėjimai gali būti dubliuoti, technokratai negali būti lengvai pakeisti; atskiruose politikos sektoriuose vyrauja specializuoti administracijos kadrai. Pripažįsta, kad v-bės ir visuomenės sąsajos reikalauja nuolatinės kontrolės ir intervencijos.


BIUROKRATIJOS SAMPRATA KORPORATYVINĖJE TEORIJOJE:


Korporatizmas gali būti apibrėžtas kaip tokia interesų atstovavimo sistema, kurios sudedamosios dalys organizuojamos į nedidelį skaičių privalomų, nekonkuruojančių, valstybės pripažįstamų grupių, kurioms mainais už valstybės teisę kontroliuoti jų vadovų atranką bei interesų artikuliavimo būdą suteikiamas atitinkamų interesų atstovavimo monopolis.


pabrėžiamas valstybės tarimosi ir derėjimosi su interesų grupėmis vaidmuo


Čia sprendimų priėmimo formos nuo pliuralizmo skiriasi tuo, kad v-bė mėgina organizuoti pagrindines visuomenę sudarančias grupes bei elitus. (Švedija, Austrija). Kad būtų įveikta darbo ir kapitalo interesų priešprieša, v-bės politiniame procese turi dalyvauti į jį inkorporuotos interesų grupės. Korporatizmas gali būti apibrėžtas kaip tokia interesų atstovavimo sistema, kurios sudedamosios dalys organizuojamos į nedidelį skaičių privalomų, nekonkuruojančių, valstybės pripažįstamų grupių, kurioms mainais už valstybės teisę kontroliuoti jų vadovų atranką bei interesų artikuliavimo būdą suteikiamas atitinkamų interesų atstovavimo monopolis.


Korp galima apibūdinti kaip interesų derinimo ir derėjimosi procesą, kur dalyvauja v-bės agentūros, interesų organizacijos, kur politiniai susitarimai įgyvendinami talkinant interesų organ. derėjimasis be interesų org įsipareigojimo. Garantuoti, kad jų nariai susitarimų laikysis, nėra korporatizmo politika. Sprendimai čia priimami naudojant ne rinkimų, parlamentinės politikos ir biurokratinio-teisinio racionalumo mechanizmus, bet “viešųjų korporacijų” sistema, kurioje į vieną sulydyta įstatymų leidybos ir biurokratijos galia. Autorių įžvelgiamas didėjantis sprendimų priėmimo depolitizavimas ir stiprėjanti nepriklausomybė nuo organizuotų interesų bei v-bės derybų rezultatų. Siekia modernizuoti sprendimų priėmimo procesą. Siekiama, kad savanaudiški kolektyviniai tikslai galėtų pasitarnauti viešosios politikos tikslams. Kai organizuota grupė yra suinteresuota siekti “savo gėrybės” bandoma ją suderinti ar sutapatinti su visuomenės “kolektyvine gėrybe”. Šis sutapimo mastas priklauso nuo būdų, kuriais grupės interesai organizuojami į struktūras bei procesus ir nuo derybų tarp organizuotų interesų bei v-bės rezultato. Svarbus korporatistinių modelių bruožas – jų pabrėžiamas v-bės tarimosi ir derėjimosi su interesų grupėmis vaidmuo. Veiksmingai integruoja skirtingas org bei inst..


Biurokratijos samprata marksistinėje teorijoje:


dvilypės valstybės modelis, kuriame teigiama, kad valstybė kapitalistinėje visuomenėje siekia politiką struktūralizuoti taip, kad tos viešosios politikos sritys , su kuriomis tiesiogiai susiję kapitalo interesai, koncentruotai priklausytų aukščiausiojo lygmens biurokratijos sprendimų kompetencijai. Tačiau žemesniuose lygmenyse, kur svarbūs legitimizacijos dalykai , gali būti toleruojamas labiau pliuralistinis politikos stilius.


Marksistinis požiūris evoliucionavo kitų valstybės teorijų kontekste. Marksistam teko pripažinti, kad sprendimų priėmimas nėra toks paprastas procesas, nei jo vaizdas, kurį teikia klasinio viešpatavimo ir valstybės kaip tokio viešpatavimo įrankio, įvaizdis.


Mibbandas kėlė tezę, esą kapitalistinėje visuomenėje valstybė yra valdančiosios klasės įrankis, tarnaujantis jos interesams. Biurokratija ir verslo magnatai, jo nuomone, yra tos pačios socialinės klasės žmonės, ginantys kapitalistinės sistemos interesus.


Šios koncepcijos kritikai, kaip Paulanzas, jai prieštaravo dėl to, kad lemiamą įtaką daro ne viešųjų pareigūnų ar kita klasė, bet struktūrinė kapitalo galia, kuri galiausiai stuktūrizuoja sprendimų priėmimo procesą, o valstybės sprendimai daugeliu atveju yra palyginti nepriklausomi nuo kapitalistinės sistemos. Tam tikra prasme biurokratijos samprata šiame modelyje artima pliuralizmui.


Viena svarbesnių iš marksizmo išsirutuliojusių teorijų yra dvilypės valstybės modelis, kuriame teigiama, kad valstybė kapitalistinėje visuomenėje siekia politiką struktūralizuoti taip, kad tos viešosios politikos sritys, su kuriomis tiesiogiai susiję kapitalo interesai, koncentruotai priklausytų aukščiausiojo lygmens biurokratijos sprendimų kompetencijai. Tačiau žemesniuose lygmenyse, kur svarbūs legitimizacijos dalykai , gali būti toleruojamas labiau pliuralistinis politikos stilius.


NAUJOJI DEŠINĖ:


politinės idėjos turi būti keliamos pasitelkus visus šiuolaikinių socialinių mokslų argumentus


Rinkos liberalizmo ir liberaliosios demokratijos gynėjai


Kuo mažiau prielaidų


Jeigu valstybės intervencija neišvengiama ji turi būti minimaliausia


trūkumus siūloma šalinti decentralizavimo ir privatizavimo būdais


Naujoji dešinė – apima platų intelektinį spektrą, visą virtinę politinių sąjūdžių (reikalauja radikalaus v-bės išlaidų mažinimo bei globos v-bės apkarpymo. Jos atstovai laikosi nuomonės, kad politinės idėjos t.b. keliamos pasitelkus visus šiuolaikinių socialinių mokslų argumentus. Ji yra specifinė Šiaurės Amerikos socialinė teorija. Rinkos liberalizmo ir liberaliosios demokratijos gynėjai. Politinius reiškinius jie nagrinėja taip kaip gamtamokslininkas fizinius reiškinius. Daug dėmesio skiria matematiniams bei statistiniams aspektams. Prielaidų t būti kuo mažiau. Mano, kad faktai gali būti atskirti nuo vertybių. Socialiniai reiškiniai t būti aiškinami kaip tikslingos žmonių veiklos numatyti.ar nenumatyti padariniai. Naujosio deš atstovai pabrėžia interesų grupių plitimo ir jų daromos įtakos valdžiai svarbą, visada neigiamai vertina šios įtakos padarinius v-binio intervencionizmo mastams bei kryptingumui. Jeigu v-bės intervencija neišvengiama ji t būti minimaliausia. Nujoji deš visiškai atmeta tiesioginį v-bės vadovavimą teikiant viešasias paslaugas, išskyrus -nacionalinę gynybą bei viešosios tvarkos palaikymą.


Užslėpta papirkinėjimo politika yra būdinga tiems politikams, kurie priklauso institucijoms. V-biniai sprendimų priėmimo subjektai tampa tarpininkais tarp kitų tarpininkų (pvz lobistų), o privačių interesų įtakos ir v-binės galio susiliejimo faktai tampa priežastimi piliečiams nusivilti viešaja valdžia. V-bines institucijas traktuoja kaip “juodąją dėžę”, kurios vidaus operacijos negali būti analizuojamos tiesiogiai. Priimamos tik daugumos pritarimo sulaukusios programos. Daugelis tradicinių v-bės intervencijos apribojimų buvo paaukoti karinei pergalei pasiekti. Padidėjęs mokesčių lygmuo ir sumažėjęs privačiai teikiamų gėrybių asortimentas. Naujieji deš siūlo šalinti trūkumus decentralizavimo ir privatizavimo būdais.


Valstybinėse agentūrose biurokrato gerovė priklauso nuo jos biudžeto dydžio, didesnis biudžetas sukuria daugiau etatų, gerina tarnybinės karjeros perspektyvas, lengvina vadovavimą; daugiau išlaidų leidžia atitraukti nuo viešųjų reikalų tvarkymo ir nukreipti juos savo privatiems interesams tenkinti.


2. HERBERTAS SIMONAS: RACIONALAUS ADMINISTRAVIMO MODELIS: Racionalusis administravimo modelis užima iškilią vietą viešojo administravimo literatūroje. Anksčiausiai ir įspūdingiausiai viešąjį administravimą, kaip racionalųjį adminstravimo modelį, pristatė H. Simonas (1957 m.) savo “Adminstraciniame elgesyje”. (Denhardt R. B., 2001)


Herberto Simono darbai yra esminiai sprendimų priėmimo racionalumo analizei. Visuose jo darbuose pastebima viena, jį ypač dominusi tema: sprendimų priėmimas organizacijoje. (Parsons W., 2001)


Sprendimai organizacijose turi papildomų komplikacijų. Pasak H. Simono, bent jau vienu atžvilgiu sprendimo problema privačiose organizacijose yra daug paprastesnė negu viešosiose tarnybose. Privačioje organizacijoje reikia atsižvelgti tik į tas sprendimo pasekmes, kurios liečia tik tą organizaciją. O viešojoje tarnyboje sprendimas turi būti pasvertas viešųjų ar bendruomeninių vertybių atžvilgiu. (Pivoras S., 2002)


ADMINISTRAVIMO PRINCIPAI:


specializaciją;


įsakymų vienovė;


kontrolės apimtis;


valdomumo mastas ir organizavimas pagal tikslus, procesą, klientūrą nei vietą.


Racionalus administravimo modelis suprantamas kaip žmogaus elgesio


organizacinėje aplinkoje standartas. Simononuomone, mokslinė teorija yra neutrali ir objektyvi, neteikianti pirmenybės jokiai vertybei. Žmogus yra racionalus tik būdamas efektyvus, o ne efektyviausias – jei veikia pagal sistemos planą. Racionalumas virsta paklusnumu hierarchinei aukštesnei valdžiai.


SIMONO PRIĖMIMŲ PRIĖMIMO PROCESAS:


mąstymo ( po tam tikro stebėjimo priimamas sprendimas);


projekto (alternatyvių veiklos formų paieška ar jų radimas);


pasirinkimo (sėkmingiausios alternatyvos išsirinkimas).


RIBOTAS RACIONALUMAS:


Viena iš racionalaus ekonominio modelio alternatyvų yra ribotas racionalumas. Ribotas racionalumas – požiūris, kad vadovai priima pačius logiškiausius sprendimus, kokius tik sugeba, ribojami informacijos ir savo sugebėjimų. Užuot ieškoję puikaus ar idealaus sprendimo, vadovai dažnai apsistoja ties tuo, kuris atitinka jų tikslus. H. Simono terminais tariant, tai pasitenkinimas, kai vadovai priima pirmąjį juos tenkinantį sprendimą, o ne maksimizuoja ir ieško paties geriausio.


SPRENDIMŲ PRIĖMIMO MODELIAI:


Racionalus sprendimų priėmimo modelis


Inkrementinis sprendimų priėmimo modelis


“Mišraus skenavimo” sprendimų priėmimo modelis


“Šiukšlių dėžės” sprendimų priėmimo modelis


RACIONALAUS MODELIO BRUOŽAI:


Sprendimų rengėjai kontroliuoja politinių problemų atskyrimą tam, kad galėtų šias problemas palyginti tarpusavyje


Sprendimų rengėjai apibrėžia tikslus, vertybes ir sąlygas, išskiria jas pagal svarbą sprendimų priėmimo procese


Priimant sprendimus, yra siūlomos ir išbandomos įvairios alternatyvos


Priimantiems sprendimus, yra žinomos visos išvados, gautos priėmus kiekvieną alternatyvą


Kiekviena pasirenkama alternatyva bei planuojami rezultatai palyginami su kitomis alternatyvomis ir rezultatais


Sprendimus priimantieji turi sugebėti atrinkti alternatyvą ir jos pasekmes, kurios maksimizuoja tikslų, vertybių ir sąlygų įgyvendinimo galimybes



Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 2928 žodžiai iš 8230 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.