Viešojo administravimo samprata
5 (100%) 1 vote

Viešojo administravimo samprata

112131

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………….2

1. Viešojo administravimo apibūdinimas: viešojo administravimo, biurokratijos, viešojo sektoriaus sąvoka……………………………………………………………………………………………………….3

2. Viešojo administravimo sistema…………………………………………………………………………………..8

2. 1. Viešojo administravimo sistemos turinys, struktūra ir metodai ………………………………..8

3. Viešojo administravimo principai………………………………………………………………………………11

Išvados……………………………………………………………………………………………………………………14

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………15

ĮVADAS

Žmonių, gyvenančių visuomenėje tam tikri klausimai, gali būti išspręsti tik visų bendromis pastangomis. Valstybės, kaip politiniai organizuoto socialinio junginio, uždaviniai ir yra tenkinti bendruosius žmonių – to socialinio junginio narių – reikalus, rūpintis jų bendrais interesais. Kadangi valstybės uždavinių daugėja, jiems įgyvendinti valstybei tenka organizuoti daugiau naujų viešųjų tarnybų.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę iškilo labai svarbus reikalas kurti valstybę, kuri būtų orientuota į demokratinės visuomenės poreikius, nepriklausomai nuo kitų valstybių tvarkytų visus savo vidaus ir užsienio reikalus. Tam reikalingos gilios viešojo administravimo, kuris aiškina valstybės ar valdymo turinį, mokslo žinios. Todėl Lietuvoje šiuo metu daug dėmesio skiriama šiam mokslo dalykui.

Šiame darbe nagrinėsime viešojo administravimo sampratą, kadangi viešasis administravimas yra labai abstrakti ir įvairi kategorija, todėl mokslininkų jis apibrėžiamas labai miglotai, vartojami skirtingi terminai. Būtina suformuluoti bendrą apibrėžimą, apibūdinti viešojo administravimo sistemą ir principus, siekiant išvengti mokslininkų ir praktikų susirūpinimo viešojo administravimo disciplina ir praktika, taip pat tai padėtų nustatyti jo vietą plačiame politiniame, ekonominiame ir socialiniame kontekste. Esminė viešojo administravimo sistemos plėtojimo problema – kad visos viešojo administravimo struktūros bei jų funkcionavimo ir raidos trajektorijos atitiktų valstybės bei visuomenės vystimosi reikmių nuostatas.

1. Viešojo administravimo apibūdinimas: viešojo administravimo, biurokratijos, viešojo sektoriaus sąvoka

Viešasis administravimas yra pakankamai plati veiklos sfera, būdinga įvairioms valdymo formoms, turinti skirtingas administravimo struktūras, procesus ir techniką.

Viešojo administravimo kaip valstybės valdymo – administravimo funkcijos atsiradimas siejamas su organizuotos visuomenės atsiradimu. Modernaus viešojo administravimo pagrindas – centralizuotų valstybių atsiradimas. Naujausiųjų laikų administravimas atsirado D. Britanijoje ir JAV. Šios valstybės ėjo skirtingu keliu viena nuo kitos ir nuo kontinentinės Europos kraštų vystant savą viešojo administravimo modelį, pagrįstą administracinės piliečių atsakomybės įtvirtinimu.

Po nepriklausomybės atkūrimo, prasidėjus Lietuvos integracijos procesui į Europos Sąjungą, atsirado poreikis senas mokslo kategorijas keisti naujomis. Ypač dažnai imta vartoti sąvoką “viešasis administravimas”. Šiuo metu šią sąvoką dažnai galima išgirsti politikų ir valstybės valdžios atstovų kalbose bei sutikti teisės aktuose, taip pat ir žiniasklaidoje. Pradėjus vartoti šią kategoriją, pamažu bandoma atsisakyti ilgus dešimtmečius vartotos “valstybinio valdymo” sąvokos. Vakaruose viešojo administravimo teorija atsirado XIX a. pabaigoje, tačiau mokslininkai iki šiol neturi bendros nuomonės. “Amerikiečių mokslininkas D. H. Rosenbloomas vadovėlyje “Viešasis administravimas” aptaria tris skirtingas viešojo administravimo teorijas. Anot jo, vieni viešąjį administravimą supranta kaip vadybą (valdymą), kiti pabrėžia jo politinę prigimtį, o treti teigia, kad tai teisinis procesas, nes jis įgyvendinamas laikantis įstatymo raidės.”

Viešąjį administravimą gana komplikuota vienareikšmiškai apibrėžti, taip yra todėl, kad jis apima platų veiklos ir subjektų spektrą. Dauguma mokslininkų tvirtina, kad viešojo administravimo veiklos sfera apima ne tik įvairias organizacijas, bet ir asmenis, kurie dirba fizinį darbą. Dalis viešojo administravimo subjektų yra aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie formuoja nacionalinę politiką ir gali duoti naudos tautai. Kiti faktiškai neatsako už politikos ar tam tikros srities strategijos kūrimą ir paprastai vykdo nesudėtingas vykdomosios valdžios funkcijas. Viešojo administravimo subjektais taip pat laikomi gydytojai, teisininkai, mokslininkai, buhalteriai, vadybininkai bei kiti tarnautojai ir asmenys, atliekantys daugybę kitų funkcijų, nesusijusių su vykdomąja valdžia.

Pagrindinis bruožas skiriantis viešąjį administravimą nuo verslo yra – ryšys su valstybės valdymo procesais, politika. Tačiau
reikia skirti politiką ir administravimą.

Wilson J. Q. skirtumą tarp politikos ir administravimo apibrėžė taip: ”Valdymas yra už politiko įtakos ribų. Valdymo problemos yra ne politinės problemos. Nors politika nustato pagrindines valdymo užduotis, ji negali manipuliuoti vykdytojais” . Politikos srityje kylančios problemos yra sprendžiamos debatų ir jų pasekoje priimamų sprendimų pagalba; valdymo srityje – politika įgyvendinama neutralumo ir profesinės biurokratijos pagalba. Remiantis šiuo skirtumu, Wilson J. Q. teigimu, galima pasiekti reikiamos pusiausvyros tarp demokratinės atsakomybės ir valdymo kompetencijos.

Taigi Wilson J. Q. teigė, jog administravimas turi būti ir gali būti atskirtas nuo politikos. Po to, kai atsakingieji už politiką priima politinius sprendimus, šią politiką įgyvendinti turi tie, kas gerai supranta “administravimo mokslą” ir šį įgyvendinimą atliks efektyviausiais įmanomais būdais. Anot M. Weber, biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas šios teorijos įgyvendinimui.

Tarptautinių žodžių žodyne „biurokratija“ apibūdinama kaip valstybės ar kitos socialinės organizacijos valdymo sistema su įtakingų valdininkų aparatu, kuris yra beveik priklausomas nuo organizacijos narių daugumos valios.

M.Weberis sukūrė taip vadinamą “idealaus biurokrato teoriją”. Pagrindiniu valdymo aparato (valdininkijos) bruožu M.Weberis laikė jo racionalumą, teigdamas, kad šis racionalumas išreiškia kapitalistinės visuomenės racionalumą apskritai (racionalus – lot. “rationalis” – protingas, pagrįstas, apgalvotas, tikslingas). Ypatingą vaidmenį valdymo aparato veikloje turi vaidinti techniniai specialistai, įvaldę mokslinius darbo metodus. M.Weberis aiškino, kad valdymui būdingos šios savybės:

* efektyvumas, pasiekiamas griežtu darbo ir pareigų pasidalinimu. Tai leidžia į vadovaujančius postus paskirti kvalifikuočiausius specialistus;

* griežta valdžios hierarchizacija, įgalinanti aukštesnius pareigūnus kontroliuoti pavaldinių veiklą, vykdant jiems pavestas užduotis;

* formaliai nustatyta ir ryškiai fiksuota taisyklių sistema, garantuojanti valdymo veiklos vienodumą ir bendrų instrukcijų taikymą tam tikriems atvejams pačiu trumpiausiu laiku;

* administracinės veiklos “nuasmeninimas” ir emocinis valdymo aparato pareigūnų neutralumas, nes kiekvienas jų veikia ne kaip individas, bet kaip socialinės valdžios reiškėjas, tam tikros pareigybės atstovas.

Tradicinis viešasis administravimas numato aiškų, paprastą ir tiesioginį demokratinės atskaitomybės būdą. Kadangi administravimas gali būti atskirtas nuo politikos, ir kadangi biurokratinis valdžios aparatas ras ir priims efektyviausią bet kurios politikos įgyvendinimo būdą, visuomenė neturi rūpintis (nerimauti) dėl administravimo. Viskas, kuo piliečiai turi rūpintis, yra politika. Ir jei jiems nepatinka valdžios politika (ar administracijos priežiūros metodai), jie turi tiesioginių ir efektyvių priemonių koreguoti situaciją: jie gali balsuoti prieš išrinktus atstovus. Tai yra politinė atskaitomybė, tiesioginė atskaitomybė.

Tradicinis viešojo administravimo modelis yra labai nuoseklus, nes politikos ir administravimo atskyrimas leidžia sukurti paprastą, pritaikomą, tiesioginį politinės atskaitomybės modelį. Todėl, su visais savo trūkumais, senasis modelis turi vieną, labai didelį privalumą: politinį teisėtumą. Politinės atkaitomybės ryšiai, sąsajos yra aiškūs. Tradicinis viešojo administravimo modelis puikiai derinasi su tradiciniu demokratinės atskaitomybės modeliu.

Tradicinį viešąjį administravimą galima apibūdinti kaip įvairiapusę valdžios institucijų veiklą, jungiančią politiką, viešąsias programas ir projektus. Tai taip pat yra valstybės tarnyba, profesija, akademinės studijos, tam tikra atsakomybės rūšis, kuri yra taikoma įvairių lygių viešosiose institucijose. Viešųjų institucijų vykdomosios funkcijos yra politikos sprendimų įgyvendinimas, planavimas, vadovavimas, finansų resursų administravimas ir t. t.

Kažkada buvęs pagrindinis būdas aiškinti valstybės ar valdymo turinį, viešojo administravimo mokslas šiuo metu pradėjo prarasti savo statusą, į jo vietą ėmė veržtis daug koncepcijų, schemų ir teorijų iš įvairių kitų mokslo sričių. Svarbią vietą čia pradėjo užimti viešasis sektorius – valdymo veiklos sritis, susijusi su išdėstymu, perskirstymu ir reguliavimu, kuris tarsi sujungia pagrindines politikos formavimo, įgyvendinimo ir vadybos modernioje valstybėje teorijas. Tačiau ir čia, kuriant šiuolaikinės valstybės valdymo modelį (struktūrą) remiamasi senosiomis žymiųjų mokslininkų teorijomis, jos imamos kaip pagrindas ir pertaisomos pagal šiandienos vartotojų poreikius.

Viešojo sektoriaus sąvoka apima tiek viešųjų institucijų veiklos rūšis, tiek ir sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą tose institucijose. Viešasis sektorius apima įvairias institucijas, kurias pasitelkus priimami ir įgyvendinami sprendimai įvairių rūšių interesų atžvilgiu. Kaip elgiamasi su tais interesais – priklauso tiek nuo interesų prigimties, tiek nuo institucijų tipo. Viešojo sektoriaus institucijos neapibrėžia interesų ir neįgyvendina jų automatiškai. Liberalių demokratijų sąlygomis ekonomikoje ir
visuomenėje skiriami du sektoriai – viešasis ir privatusis. Viešajame sektoriuje veikia politinės institucijos, vyriausybė bei įstaigos, tuo tarpu privačiajame – įsikūrusios įvairios rinkos institucijos.

Valstybės institucija – įstaiga, kaip klasikinė valdymo forma viešajame sektoriuje, veikia vadovaudamasi racionalumo sąlyga pagal nusistovėjusias subjekto ir vykdytojo santykius. Įstaigos subjektai (politikai arba piliečiai), visada siekia gauti visus atsakymus į klausimą apie ekonominę šalies ar vietos valdžios organizaciją, o konkrečiai į esminį klausimą ar įstaiga, efektyviai teikia paslaugas arba reguliuoja privatų sektorių. Yra vienas būdas modeliuoti subjekto ir vykdytojo sąveiką institucijoje tai – vykstanti sąveika tarp politikų ir įstaigos, kuri yra asimetrinė informacija, paremta prielaida apie pasyvų politinį subjektą. Tokio pat pobūdžio problema iškyla, kai valstybė vietoj viešojo išteklių paskirstymo kaip priemonės rinkai papildyti imasi valstybinio reguliavimo. Racionalumo arba efektyvumo viešajame sektoriuje pasekmė yra ta, kad reikia rasti tam tikrą institucinę schemą optimaliam sprendimui įgyvendinti. Tokiu atveju vyriausybė gali pavesti įstaigai pačiai gaminti reikiamas prekes ir teikti paslaugas. Viešasis sektorius dažnai suprantamas kaip valstybės įstaigų ir įmonių visuma, teikianti paslaugas, kurių poreikius nustato ne piliečiai, o politikai. Šio sektoriaus veikla iš esmės susijusi su politikų sprendimų įgyvendinimu administraciniu būdu, t.y. priverčiant visuomenę laikytis tam tikrų taisyklių.

Paprastai viešasis sektorius sutapatinamas su valstybiniu sektoriumi, nes labai sunku nustatyti jo sudedamųjų dydį, kuris gali kirstis vienas kito atžvilgiu. Sąvoka „viešasis sektorius“ tai – Vyriausybės veikla ir jos pasekmės. Tai tradicinio požiūrio išraiška į viešąjį sektorių kaip viešojo administravimo arba viešosios valdžios sektorių; tai – Vyriausybės bendrieji sprendimai ir jų pasekmės; tai – Vyriausybės vartojimas, investicijos ir išmokos.

Doc. A. Šakočius teigia, kad “siūlytina viešąjį administravimą suprasti kaip valstybės valdymą arba valstybės administravimą (plačiąja prasme) ir valstybinį valdymą, arba valstybinį administravimą (siaurąja prasme). Anot jo, viešąjį administravimą, įgyvendinamą visų valstybės institucijų, galime vadinti valstybės valdymu, o viešąjį administravimą, įgyvendinamą vykdomosios valdžios institucijų – valstybės administravimu.”

Manome, kad yra teisingas teiginys: administravimas – tai bet kokios institucijos valdymas, nes administravimą sudaro šios pagrindinės funkcijos, kurių visuma ir sudaro valdymo sąvoką: techninė, komercinė, finansinė, apsaugos, buhalterinė, administracinė. Valdymo procesas, t. y. administracinė veikla sudaryta iš šių sudėtinių dalių: numatymo, organizavimo, tvarkymo, koordinavimo ir kontrolės.

Yra daug viešojo administravimo apibrėžimų, tačiau daugumos jų autoriai sutinka, kad viešasis administravimas apima:

– administracinio personalo elgseną ir motyvacijas,

– organizacinius susitarimus, įgyvendinant svarbias, valstybinės reikšmės viešąsias programas,

– administracinę aplinką, kurią sukuria administracinės sistemos ryšiai su politine sistema ir su visuomene.

Lietuvoje 1999 m. birželio 17 d. priimtas Viešojo administravimo įstatymas, kurio 3 straipsnio 1 dalyje “ viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosios paslaugoms administruoti”. [1] Akivaizdu, kad viešasis administravimas Lietuvoje traktuojamas teisine prasme ir yra siejamas su būtent vykdomąja valdžia bei jos praktiniu įgyvendinimu. Viešojo administravimo subjektai turi veikti pagal jiems priskirtą kompetenciją, kurią nustato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.

Apibendrinant galima būtų teigti, kad viešasis administravimas apima veiklą, susijusią su politika ir jos strategijos kūrimu bei sutelktą į vykdomosios valdžios sritį. Viešasis administravimas yra valdymo, politinių ir teisinių teorijų bei procesų taikymas įgyvendinant įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias, kuriomis užtikrinamas sėkmingas valstybės uždavinių ir funkcijų vykdymas. Tai procesas, jungiantis organizacijas, individus, veikiančius pagal tam tikrus įstatymus ir taisykles, parengtus įstatymų leidėjų, vykdomosios valdžios ir teisinių institucijų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1994 žodžiai iš 3953 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.