Viešojo administravimo samprata
5 (100%) 1 vote

Viešojo administravimo samprata

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………….2

1. Viešojo administravimo apibūdinimas: viešojo administravimo, biurokratijos, viešojo sektoriaus sąvoka……………………………………………………………………………………………………….3

2. Viešojo administravimo sistema…………………………………………………………………………………..8

2. 1. Viešojo administravimo sistemos turinys, struktūra ir metodai ………………………………..8

3. Viešojo administravimo principai………………………………………………………………………………11

Išvados……………………………………………………………………………………………………………………14

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………15

ĮVADAS

Žmonių, gyvenančių visuomenėje tam tikri klausimai, gali būti išspręsti tik visų bendromis pastangomis. Valstybės, kaip politiniai organizuoto socialinio junginio, uždaviniai ir yra tenkinti bendruosius žmonių – to socialinio junginio narių – reikalus, rūpintis jų bendrais interesais. Kadangi valstybės uždavinių daugėja, jiems įgyvendinti valstybei tenka organizuoti daugiau naujų viešųjų tarnybų.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę iškilo labai svarbus reikalas kurti valstybę, kuri būtų orientuota į demokratinės visuomenės poreikius, nepriklausomai nuo kitų valstybių tvarkytų visus savo vidaus ir užsienio reikalus. Tam reikalingos gilios viešojo administravimo, kuris aiškina valstybės ar valdymo turinį, mokslo žinios. Todėl Lietuvoje šiuo metu daug dėmesio skiriama šiam mokslo dalykui.

Šiame darbe nagrinėsime viešojo administravimo sampratą, kadangi viešasis administravimas yra labai abstrakti ir įvairi kategorija, todėl mokslininkų jis apibrėžiamas labai miglotai, vartojami skirtingi terminai. Būtina suformuluoti bendrą apibrėžimą, apibūdinti viešojo administravimo sistemą ir principus, siekiant išvengti mokslininkų ir praktikų susirūpinimo viešojo administravimo disciplina ir praktika, taip pat tai padėtų nustatyti jo vietą plačiame politiniame, ekonominiame ir socialiniame kontekste. Esminė viešojo administravimo sistemos plėtojimo problema – kad visos viešojo administravimo struktūros bei jų funkcionavimo ir raidos trajektorijos atitiktų valstybės bei visuomenės vystimosi reikmių nuostatas.

1. Viešojo administravimo apibūdinimas: viešojo administravimo, biurokratijos, viešojo sektoriaus sąvoka

Viešasis administravimas yra pakankamai plati veiklos sfera, būdinga įvairioms valdymo formoms, turinti skirtingas administravimo struktūras, procesus ir techniką.

Viešojo administravimo kaip valstybės valdymo – administravimo funkcijos atsiradimas siejamas su organizuotos visuomenės atsiradimu. Modernaus viešojo administravimo pagrindas – centralizuotų valstybių atsiradimas. Naujausiųjų laikų administravimas atsirado D. Britanijoje ir JAV. Šios valstybės ėjo skirtingu keliu viena nuo kitos ir nuo kontinentinės Europos kraštų vystant savą viešojo administravimo modelį, pagrįstą administracinės piliečių atsakomybės įtvirtinimu.

Po nepriklausomybės atkūrimo, prasidėjus Lietuvos integracijos procesui į Europos Sąjungą, atsirado poreikis senas mokslo kategorijas keisti naujomis. Ypač dažnai imta vartoti sąvoką “viešasis administravimas”. Šiuo metu šią sąvoką dažnai galima išgirsti politikų ir valstybės valdžios atstovų kalbose bei sutikti teisės aktuose, taip pat ir žiniasklaidoje. Pradėjus vartoti šią kategoriją, pamažu bandoma atsisakyti ilgus dešimtmečius vartotos “valstybinio valdymo” sąvokos. Vakaruose viešojo administravimo teorija atsirado XIX a. pabaigoje, tačiau mokslininkai iki šiol neturi bendros nuomonės. “Amerikiečių mokslininkas D. H. Rosenbloomas vadovėlyje “Viešasis administravimas” aptaria tris skirtingas viešojo administravimo teorijas. Anot jo, vieni viešąjį administravimą supranta kaip vadybą (valdymą), kiti pabrėžia jo politinę prigimtį, o treti teigia, kad tai teisinis procesas, nes jis įgyvendinamas laikantis įstatymo raidės.”

Viešąjį administravimą gana komplikuota vienareikšmiškai apibrėžti, taip yra todėl, kad jis apima platų veiklos ir subjektų spektrą. Dauguma mokslininkų tvirtina, kad viešojo administravimo veiklos sfera apima ne tik įvairias organizacijas, bet ir asmenis, kurie dirba fizinį darbą. Dalis viešojo administravimo subjektų yra aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie formuoja nacionalinę politiką ir gali duoti naudos tautai. Kiti faktiškai neatsako už politikos ar tam tikros srities strategijos kūrimą ir paprastai vykdo nesudėtingas vykdomosios valdžios funkcijas. Viešojo administravimo subjektais taip pat laikomi gydytojai, teisininkai, mokslininkai, buhalteriai, vadybininkai bei kiti tarnautojai ir asmenys, atliekantys daugybę kitų funkcijų, nesusijusių su vykdomąja valdžia.

Pagrindinis bruožas skiriantis viešąjį administravimą nuo verslo yra – ryšys su valstybės valdymo procesais, politika. Tačiau
reikia skirti politiką ir administravimą.

Wilson J. Q. skirtumą tarp politikos ir administravimo apibrėžė taip: ”Valdymas yra už politiko įtakos ribų. Valdymo problemos yra ne politinės problemos. Nors politika nustato pagrindines valdymo užduotis, ji negali manipuliuoti vykdytojais” . Politikos srityje kylančios problemos yra sprendžiamos debatų ir jų pasekoje priimamų sprendimų pagalba; valdymo srityje – politika įgyvendinama neutralumo ir profesinės biurokratijos pagalba. Remiantis šiuo skirtumu, Wilson J. Q. teigimu, galima pasiekti reikiamos pusiausvyros tarp demokratinės atsakomybės ir valdymo kompetencijos.

Taigi Wilson J. Q. teigė, jog administravimas turi būti ir gali būti atskirtas nuo politikos. Po to, kai atsakingieji už politiką priima politinius sprendimus, šią politiką įgyvendinti turi tie, kas gerai supranta “administravimo mokslą” ir šį įgyvendinimą atliks efektyviausiais įmanomais būdais. Anot M. Weber, biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas šios teorijos įgyvendinimui.

Tarptautinių žodžių žodyne „biurokratija“ apibūdinama kaip valstybės ar kitos socialinės organizacijos valdymo sistema su įtakingų valdininkų aparatu, kuris yra beveik priklausomas nuo organizacijos narių daugumos valios.

M.Weberis sukūrė taip vadinamą “idealaus biurokrato teoriją”. Pagrindiniu valdymo aparato (valdininkijos) bruožu M.Weberis laikė jo racionalumą, teigdamas, kad šis racionalumas išreiškia kapitalistinės visuomenės racionalumą apskritai (racionalus – lot. “rationalis” – protingas, pagrįstas, apgalvotas, tikslingas). Ypatingą vaidmenį valdymo aparato veikloje turi vaidinti techniniai specialistai, įvaldę mokslinius darbo metodus. M.Weberis aiškino, kad valdymui būdingos šios savybės:

* efektyvumas, pasiekiamas griežtu darbo ir pareigų pasidalinimu. Tai leidžia į vadovaujančius postus paskirti kvalifikuočiausius specialistus;

* griežta valdžios hierarchizacija, įgalinanti aukštesnius pareigūnus kontroliuoti pavaldinių veiklą, vykdant jiems pavestas užduotis;

* formaliai nustatyta ir ryškiai fiksuota taisyklių sistema, garantuojanti valdymo veiklos vienodumą ir bendrų instrukcijų taikymą tam tikriems atvejams pačiu trumpiausiu laiku;

* administracinės veiklos “nuasmeninimas” ir emocinis valdymo aparato pareigūnų neutralumas, nes kiekvienas jų veikia ne kaip individas, bet kaip socialinės valdžios reiškėjas, tam tikros pareigybės atstovas.

Tradicinis viešasis administravimas numato aiškų, paprastą ir tiesioginį demokratinės atskaitomybės būdą. Kadangi administravimas gali būti atskirtas nuo politikos, ir kadangi biurokratinis valdžios aparatas ras ir priims efektyviausią bet kurios politikos įgyvendinimo būdą, visuomenė neturi rūpintis (nerimauti) dėl administravimo. Viskas, kuo piliečiai turi rūpintis, yra politika. Ir jei jiems nepatinka valdžios politika (ar administracijos priežiūros metodai), jie turi tiesioginių ir efektyvių priemonių koreguoti situaciją: jie gali balsuoti prieš išrinktus atstovus. Tai yra politinė atskaitomybė, tiesioginė atskaitomybė.

Tradicinis viešojo administravimo modelis yra labai nuoseklus, nes politikos ir administravimo atskyrimas leidžia sukurti paprastą, pritaikomą, tiesioginį politinės atskaitomybės modelį. Todėl, su visais savo trūkumais, senasis modelis turi vieną, labai didelį privalumą: politinį teisėtumą. Politinės atkaitomybės ryšiai, sąsajos yra aiškūs. Tradicinis viešojo administravimo modelis puikiai derinasi su tradiciniu demokratinės atskaitomybės modeliu.

Tradicinį viešąjį administravimą galima apibūdinti kaip įvairiapusę valdžios institucijų veiklą, jungiančią politiką, viešąsias programas ir projektus. Tai taip pat yra valstybės tarnyba, profesija, akademinės studijos, tam tikra atsakomybės rūšis, kuri yra taikoma įvairių lygių viešosiose institucijose. Viešųjų institucijų vykdomosios funkcijos yra politikos sprendimų įgyvendinimas, planavimas, vadovavimas, finansų resursų administravimas ir t. t.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1187 žodžiai iš 3953 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.