Viešojo administravimo tobulinimo prioritetai
5 (100%) 1 vote

Viešojo administravimo tobulinimo prioritetai

112131415161



VIEŠOJO ADMINSTRAVIMO TOBULINIMO

PRIORITETAI

Viešojo administravimo kursinis darbas

Turinys

Įžanga …………………………………………………………………………………………………………………………………… 3

I. Viešojo administravimo tobulinimas visuomenė ir valstybės modernizavimo procesų

sistemoje ……………………………………………………………………………………………………………………………….. 3

I. I. Administravimo tobulinimas kaip esminė viešojo administravimo sektoriaus raidos

sąlyga ……………………………………………………………………………………………………………………………………. 3

I. II. Viešojo administravimo tobulinimui skirtų darbų ir priemonių tikslai ir uždaviniai …………………. 3

II. Bendrieji valdymo sistemų efektyvumo prioritetai ………………………………………………………………….. 5

II. I. Valdymo sistemų ir jų efektyvumo didinimo samprata …………………………………………………………. 5

II. II. Pagrindiniai valdymo sistemų formavimo ir funkcionavimo bei jų sfektyvumo didinimo

principai ……………………………………………………………………………………………………………………………… 8

II. III. Valdymo sistemų efektyvumo didinimo aktualijos ir prioritetai Rytų ir Vidurio Europos

šalyse ……………………………………………………………………………………………………………………………………. 9

III. Valdymo efektyvumo viešajame sektoriuje didinimo prioritetai ……………………………………………. 12

III. I. Valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje lemiančios aplinkybės ……………………………………… 12

III. II. Valstybinio valdymo ir savivaldos institucijų veiklos efektyvumas ir jo didinimo

prioritetai ……………………………………………………………………………………………………………………………… 14

III. III. Viešojo sektoriaus valdymo tobulinimo prioritetai Rytų ir Vidurio Europos šalyse …………….. 16

III. IV. Viešojo administravimo efektyvumo didinimo galimybės liberaliosios bei socialiai orientuotosios rinkos plėtros sąlygomis ……………………………………………………………………………………. 17

III. V. Marketingo plėtojimas kaip reikšminga sąlyga didinti viešojo administravimo

efektyvumą …………………………………………………………………………………………………………………………… 19

III. VI. Marketingo plėtojimo viešojo administravimo sistemose tyrimų prioritetai ……………………….. 20

Išvados ………………………………………………………………………………………………………………………………. 21

Naudota literatūra ………………………………………………………………………………………………………………….. 22

Įžanga

Viešojo administravimo tobulinimas – esminė šiuolaikinės visuomenės ir valstybės modernizavo grandis, gerokai lemianti daugelio politinės, socialinės, ekonominės, technologinės raidos ir pažangos procesų rezultatyvumą ir efektyvumą. Ši grandis ypač svarbi radikalių visuomenės transformacijų sąlygomis, kai intensyviai kinta vertybių sistemos bei atsiranda ir masiškai plinta iš esmės nauji gyvenimo būdo modeliai, socialinės elgsenos stereotipai bei naujos, visas gyvenimo sritis apimančios technologijos.

Viešojo administravimo tobulinimas ypač svarbus ir aktualus Rytų ir Vidurio Europos šalims, kur vyksta labai sudėtingi ir prieštaringi politinių, socialinių, ekonominių ir kitokio pobūdžio reformų procesai, išreiškiantys esminius pokyčius ne tik įvairiose viešojo sektoriaus sistemose, bet ir visuomenėje, ir valstybės struktūrose apskritai. Galima teigti, kad viešojo administravimo tobulinimas traktuotinas kaip esminė sąlyga užtikrinti kryptingą ir efektyvų Rytų ir Vidurio Europos šalių visuomenės bei valstybiųmodernizavimą adekvačiai demokratiškos, humaniškos ir ekologiškos raidos nuostatoms. Beje, viešojo administravimo tobulinimas adekvačiai šioms nuostatoms suvoktinas kaip prioritetinė aplinkybė, lemianti Rytų ir Vidurio Europos šalių integracijos į Europos Sąjungą perspektyvas bei veikiantis Rytų ir Vidurio Europos visuomenės tolesnės raidos galimybes sėkmingai įsiliejant į globalinius informatizacijos procesus.

Viešojo administravimo tobulinimo prioritetą nustatymo, pagrindimo ir atrankos problemos sprendimas ir teorijos, ir praktikos požiūriu sudaro prielaidas kryptingai plėtoti viešąjį sektorių, viešojo administravimo priemonėmis iš esmės modernizuoti ir visą visuomenę, ir šiuolaikinę valstybę.

I. Viešojo administravimo tobulinimas visuomenės ir valstybės modernizavimo procesų sistemoje

I. I. Administravimo tobulinimas kaip esminė viešojo sektoriaus raidos sąlyga

Viešojo administravimo tobulinimas ir Rytų ir Vidurio Europos, ir kitose šalyse yra aktuali šiuolaikinės raidos kryptis, reikalaujanti suvokti ir spręsti
konkrečias tokio tobulinimo problemas. Iš tokių problemų ypač išsiskiria viešojo administravimo tobulinimo prioritetų nustatymo, pagrindimo ir jų atrankos problema, pasireiškianti tuo, jog realioje viešojo administravimo praktikoje bei šią praktiką apibendrinančioje teorijoje nėra sukurti taigi ir nepaskleisti šiuolaikiškus reikalavimus tenkinantys metodai, padedantys pagrįstai nustatyti ir įgyvendinti viešojo sektoriaus tobulinimo bei viešojo administravimo efektyvumo didinimo prioritetus.

I. II. Viešojo administravimo tobulinimui skirtų darbų ir priemonių tikslai ir uždaviniai

Viešojo administravimo tobulinimo darbą bei įgyvendintinų priemonių pagrindinis tikslas yra modernizuoti viešąjį sektorių adekvačiai normoms, standartams ir tradicijoms, susiformavusioms, pasklidusioms ir realizuotoms pažangiausiose šalyse ir yra tiesiogiai orientuotos į informacinės visuomenės kūrimą bei į tolesnę raidą globalizacijos ir tarptautinės integracijos sąlygomis,

Yra ir papildomas tokių darbų ir priemonių tikslas, kuris išreiškiantis Rytų ir Vidurio Europos šalių specifiką, modernizuoti šių šalių viešąjį sektorių adekvačiai Europos integracijos ir Europos Sąjungos plėtros nuostatoms.

Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, turi būti sprendžiami atitinkami uždaviniai. Svarbiausiais uždaviniais laikomi šie uždaviniai:

• viešojo administravimo tobulinimui skirtas įvairių valdymo sistemų efektyvumo didinimo galimybių tyrimas ir apibendrinimas, numatant išryškinti pagrindinius valdymo sistemų formavimo, funkcionavimo ir jų efektyvumo didinimo principus, apibrėžti įvairių valdymo sistemų ypatumus bei įvertinti valdymo sistemų efektyvumo didinimo specifiką Rytą ir Vidurio Europos šalyse;

• valdymo efektyvumą viešajame sektoriuje lemiančių aplinkybių išryškinimas, ypatingą dėmesį skiriant toms, kurios nusako šiuolaikinei visuomenei būdingą viešojo sektoriaus reikšmingumą ir svarbą;

• valstybinio valdymo ir savivaldos institucijų, sričių valdymo tobulinimo prioritetų išryškinimas adekvačiai modernios visuomenės ir valstybės normoms ir standartams;

• viešojo sektoriaus tobulinimo ypatumų Rytų bei Vidurio Europos šalyse išryškinimas, numatant atsižvelgti į politinių, socialinių, ekonominių, technologinių transformacijų specifiką;

• viešojo administravimo efektyvumo didinimui skirtą priemonių ypatumų įvertinimas, atsižvelgiant į liberalios bei į socialiai orientuotos rinkos plėtros specifiką, taip pat numatant galimybes įvairiapusiškai plėtoti viešojo sektoriaus rinkodarą.

II. Bendrieji valdymo sistemų efektyvumo prioritetai

II. I. Valdymo sistemų ir jų efektyvumo didinimo samprata

Norint deramai suvokti ir spręsti valdymo sistemų ir jų efektyvumo didinimo problemas, būtina apibrėžti svarbiausias sąvokas, nusakančias ir valdymo sistemų, ir jų efektyvumo bei efektyvumo didinimo prasmę. Beje, tai svarbu dar ir dėl to, kad šiuolaikinėje valdymo teorijoje valdymo sistemų, jų efektyvumo bei efektyvumo didinimo samprata yra įvairiai metodologiškai traktuojama ir vertinama.

Paprasčiausiai sistema gali būti apibrėžiama kaip tam tikriems objektams ir jų visumai valdyti skirtų tarpusavyje susietų priemonių ir galimybių kompleksas, užtikrinantis valdymo subjektams sugebėjimą priimti ir įgyvendinti šių objektų atžvilgiu valdymo sprendimus ir kartu pasiekti savo tikslus bei realizuoti savo interesus. Tai reiškia, kad kiekviena valdymo sistema gali būti apibrėžiama, atsižvelgiant į labai konkrečiai apibūdinamas valdymo subjekto, jo tikslų ir interesų, taip pat į valdymo objektų charakteristikas. Vadinasi apibrėžiant ir apibūdinant valdymo sistemas, būtina įvertinti, jog:

• kiekviena valdymo sistema skirta panaudoti tam tikrų objektų ar visumos valdymui; valdymo sistema turi būti adekvati tiek valdymo objekto funkcionavimo ir raidos sąlygoms bei galimybėms, tiek ir valdymo objektui būdingoms funkcijoms, jų struktūrai bei šių funkcijų vykdymo mastams;

• kiekviena valdymo sistema turi akumuliuoti ir integruoti savyje kompleksą tokių tarpusavyje susietų ir suderintų priemonių ir galimybių, kurių visuma galėtų užtikrinti valdymo subjekto tikslų ir interesų įgyvendinimą, darant kryptingus valdymo poveikius valdymo objektams.

Kiekviena valdymo sistema turi būti apibrėžiama ir vertinama ją betarpiškai siejant ir su jos paskirtį lemiančiais konkrečiais valdymo subjektais, jų tikslais ir interesais, ir su konkrečiais valdymo objektais bei jų charakteristikomis, ypatybėmis, taip pat jų funkcijomis ir jiems keliamais uždaviniais. Kiekviena valdymo sistema turi būti apibrėžiama ir vertinama, atsižvelgiant į jos vidinę struktūrą nusakančią ir visumą, ir galimas kombinacijas tų valdymui skirtų priemonių ir galimybių.

Tokia samprata atspindi sisteminį požiūrį į kiekvienos valdymo sistemos formavimą ir funkcionavimą. Toks požiūris gali pasireikšti dvejopai, kadangi sisteminį požiūrį į kiekvienos sistemos formavimą ir funkcionavimą išreiškia būtinumas atsižvelgti į:

• kiekvieną tokią sistemą būtinai turi būti integruotos grandys ir elementai, nusakantys tiek valdymo subjektų dalyvavimą kryptingai veikiant valdymo objektus, tiek valdymo objektų nuostatas ir polinkius būti valdomiems bei šių objektų adaptyvumą reaguojant
įvairius poveikius, tiek ir ryšių tarp valdymo subjektų ir valdymo objektų būdus, taip pat priemones šiems ryšiams įgyvendinti bei juos plėtoti; šia prasme sisteminis požiūris į valdymo sistemą pasireiškia suvokimu, jog valdymo veiksmai, vykdytini bet kuriomis sąlygomis, yra įmanomi tik susidarius vientisai valdymo subjektų, valdymo objektų bei valdymo priemonių ir galimybių grandinei, integruojančiai elementus „kas“ (valdymo subjektai, nusakantys tai, kas vykdo valdymą), „ką“ (valdymo objektai, nusakantys tai, ką savo poveikiais veikia valdymo subjektas), „kaip“ (valdymo priemonės ir galimybės, nusakančios, kaip vykdomi valdymo veiksmai): tokios grandinės susidarymas kartu reiškia, kad kiekvienoje valdymo sistemoje gali būti išskirti valdantieji, valdomieji ir aprūpinantieji posistemiai;

• tarpusavio priklausomybes ir daugiakanales įvairialypes sąveikos tarp valdymo subjektų bei jiems būdingų tikslų, interesų, prioritetų ir charakteristikų ir tarp valdymo objektų ir jiems būdingų polinkių, savireguliacijos galimybių bei valdymo objektus nusakančių vidinių struktūrų ir jų stabilumą užtikrinančių veiksnių; priklausomybės, sąveikos ir ryšiai tarp šiųdviejų valdymo subjektus ir valdymo objektus nusakančių požymių ir parametrų kartu nusako kiekvienos valdymo sistemos sudėtingumu jos neatskiriamumą nuo dar sudėtingesnių valdymo sistemų ir reikalauja kiekvieną valdymo sistemą suvokti kaip tam tikrą daug stambesnių ir sudėtingesnių sistemų dalį. Čia sisteminis požiūris į valdymo sistemas sietinas su visuotinės įvairių valdymo sistemll sąsajos ir daugialypės hierarchijos idėja, išreiškiančia tai, kad valdymo procesai vyksta tam tikroje erdvėje, kurią veikia išorinės aplinkos pokyčiai bei išorinėje aplinkoje priimami valdymo sprendimai.

Sisteminis požiūris į valdymo sistemas, jų formavimą ir funkcionavimą tiesiogiai sietinas su nuostata, jog valdymo sistemoms būdinga didžiulė įvairovė reškia:

• valdymo subjektų, jų tikslų, interesų, prioritetų, taip pat sąveikos su išorine savo atžvilgiu aplinka formų ir būdų įvairovė;

• valdymo objektų, jų vidinių struktūrų, jų reagavimo į poveikius, jų reguliavimosi galimybių bei polinkių būti valdomiems įvairovė;

• valdymo priemonių ir galimybių įvairovė, kurią nusako įvairialypių organizacinių valdymo struktūrų įgyvendinimo bei. daugybės valdymo metodų taikymo perspektyvos.

Valdymo sistemų įvairovės bei jų paskirties samprata leidžia apibūdinti valdymo sistemų efektyvumo prasmę. Paprastai valdymo sistemos efektyvumas turėtų būti suprantamas kaip jos sugebėjimų įgyvendinti tam tikro valdymo subjekto tikslus ir interesus konkretaus valdymo objekto atžvilgiu charakteristika, išreiškianti dėl valdymo veiksmų gautų ar gautinų rezultatų ir šiems rezultatams gauti reikalingų sąnaudų santykį. Efektyvesne valdymo sistema laikoma toji, kurioje sugebama gauti didesnį rezultatą, patyrus tas pačias sąnaudas, arba gauti tokį patį rezultatą, esant mažesnėms sąnaudoms. Dėl valdymo veiksmų gautas ar gautinas rezultatas bet kuriuo atveju tiesiogiai siejamas su valdymo sistemos paskirtimi ir apibrėžiamas atsižvelgiant į valdymo subjekto tikslus ir interesus, į valdymo objektui keliamų uždavinių sprendimą ir priskirtų funkcijų vykdymą.

Valdymo sistemų efektyvumas gali būti suprantamas kaip absoliutinis, ir kaip santykinis. Absoliutinis valdymo sistemų efektyvumas nusako konkrečiai valdymo sistemai būdingą sugebėjimą pasiekti tam tikrą valdymo rezultatą, esant tam tikroms šį rezultatą lemiančioms sąnaudoms tam tikromis aplinkybėmis. Santykinis valdymo sistemų efektyvumas nusako tam tikrai valdymo sistemai būdingą sugebėjimą pasiekti valdymo rezultatą tam tikromis sąlygomis ir aplinkybėmis, kai šio sugebėjimo vertinimui jį tenka palyginti su tam tikra atitinkamai valdymo sistemai būdinga efektyvumo norma arba etalonu.

Valdymo sistemų ir absoliutinio, ir santykinio efektyvumo samprata labai glaudžiai sietina su šią sistemų patikimumu: efektyvia laikoma tik tokia valdymo sistema, kuriai funkcionuojant tiksliai ir patikimai įvykdomi valdymo objekto atžvilgiu priimami valdymo sprendimai bei adekvačiai įgyvendinami valdymo subjekto tikslai ir interesai. Valdymo sistemos patikimumu laikomas jos sugebėjimas užtikrinti tikslą ir griežtą reagavimą į valdymo poveikius adekvačiai keliamiems reikalavimams, nusakantiems valdymo sprendimų įgyvendinimo sąlygas bei pasiektinų rezultatų lygį. Tokiu atveju patikimumas išreiškia tikimybę, jog valdymo sistemos reagavimas bus adekvatus valdymo sprendimui bei šiuo sprendimu programuojamam valdymo rezultatui, užtikrinant, kad realiai gaunama ar gautino rezultato nukrypimas nuo laukto ar laukiamo rezultato neperžengtų tam tikrų ribų.

Valdymo sistemų patikimumas ir jų sugebėjimas funkcionuoti tiksliai, kartu nusakantis jų veikimo tikslumą, gali būti suvokiami kaip esminiai valdymo sistemų efektyvumo požymiai, į kuriuos būtina atsižvelgti, sprendžiant valdymo sistemų efektyvumo didinimo problemas.

Pateiktoji valdymo sistemų bei jų efektyvumo samprata leidžia valdymo sistemų efektyvumo didinimą apibrėžti kaip procesą, kurio prasmė – parengti ir įgyvendinti priemones, padedančias užtikrinti aukštesnį valdymo sistemų patikimumo bei jų funkcionavimo tikslumo
ir kartu pasiekti kokybiškai naują ar kiekybiškai didesnį valdymo rezultatą, nedidinant arba santykinai net mažinant šio rezultato pasiekimą lemiančias sąnaudas.

Vertinant valdymo sistemų efektyvumo didinimo galimybes, pastebėtina ryški skirtingų visuomenės raidos ir pažangos sektorių specifika.

II. II. Pagrindiniai valdymo sistemų formavimo ir funkcionavimo bei jų efektyvumo didinimo principai

Gyvenime egzistuojančių bei potenciniai sukurtinų ir įgyvendintinų valdymo sistemų formavimo, funkcionavimo bei šių sistemų efektyvumo didinimo sąlygomis įvertintini principai pasižymi didžiule įvairove bei klasifikavimo galimybėmis. Tačiau galima išskirti svarbiausius principus:

• humaniškumo ir demokratiškumo prioritetų principas. Jis išreiškia nuostatą, kad valdymo sistemoje būtina orientuotis į humanistines vertybes, bendražmogiškąią moralę bei demokratijos idealus;

• inovatyvumo ir adaptatyvumo principas. Jis išreiškia nuostatą, kad kiekviena valdymo sistema tuiri veikti, inovatyviai reaguodama į intensyviai vykstančius pokyčius, prisitaikydama prie naujų sąlygų ir aplinkybių bei adaptuojančiai veikdama savo poveikio objektus bei jų aplinką;

• sugebėjimo subalansuoti normalios būsenos palaikymą bei problemų išsprendimą principas. Jis išreiškia tai, kad valdymo sistema turi tuo pačiu metu užtikrinti sugebėjimą palaikyti normaliąja laikomą valdymo objekto būseną, nuolatos stebint, fiksuojant bei šalinant nukrypimus nuo tam tikrų normų ir standartų, taip pat sugebėjimas numatyti bręstančias bei jau pasireiškusias problemas, jas kryptingai spręsti ir valdomąjį objektą „pervesti“ ar „perkelti“ į kokybiškai naują būseną: šių dviejų sugebėjimų sugretinimas ir jų kombinuota raiška iš esmės nusako kiekvienos valdymo sistemos adekvatumąjos paskirčiai;

• tiesioginio ir grįžtamojo ryšio harmonijos principas. Jis išreiškia valdymo subjekto sugebėjimą priimti ir įgyvendinti savo sprendimus adekvačiai valdymo objekto ir jo aplinkos būsenai, užtikrinti savo tiksų ir interesų subalansavimą su valdymo objektui bei jo aplinkai būdingomis pokyčių galimybėmis, taip pat pasiekti kompromisą ar konsensusą, nustatant valdymo objektui keliamus uždavinius ir priskiriant jam tam tikras funkcijas, atsižvelgus į įvairių valdymo proceso dalyvių nuostatas;

• įgaliojimų ir atsakomybės delegavimo bei rizikų sąnaudų ir rezultatų racionalaus padalijimo principas. Jis išreiškia būtinumą valdymo sistemoje racionaliai paskirstyti funkcijas, tinkamai įvairioms grandims deleguoti įgaliojimus, priimti ir įgyvendinti tam tikrus sprendimus adekvačiai atsakomybės mastams, taip pat nuostatą į tai, kad vidinė valdymo sistemos struktūra turi būti optimali rizikų ir sąnaudų minimizavimo bei teigiamų rezultatų maksimizavimo prasme;

• orientacijų į galutinį rezultatą principas. Jis išreiškia nuostatą į tai, kad valdymo sistema turi užtikrinti galimybes, pasitelkus valdymo veiksmus, išspręsti visus valdymo objektui keliamus uždavinius ir atlikti visas priskirtas funkcijas, kartu sudarant prielaidas valdymo subjektui pasiekti jo tikslus ir įgyvendinti jo interesus.

Šiais principais būtina vadovautis sprendžiant valdymo sistemų formavimo, funkcionavimo bei efektyvumo problemas. Šie principai gali būti suvokiami kaip universalūs, tinkantys visoms šiuolaikinėje visuomenėje taikomoms ir taikytinoms tiek viešojo, tiek ir verslo sektorių sistemoms.

Remiantis visais šiais principais, gali būti formuluojami ir tam tikri integrotieji universalaus pobūdžio principai, išreiškiantys kompleksines nuostatas valdymo sistemų fonnavimo, funkcionavimo bei jų efektyvumo didinimo atžvilgiu. Iš tokių integruotų principų ypač išskirtinas valdymo sistemų rinkodaros prevencijos principas, reikalaujantis, kad kiekviena valdymo sistema turi pasižymėti tam tikrais bruožais:

• siekimu įgyvendinti valdymo subjekto tikslus ir interesus tik suvokus ir visiškai patenkinus valdymo objekto sistemoje besireiškiančius poreikius, identifikuotinus su vartotojų ir klientų poreikiais;

• būtinumu valdymo sistemos paskirtį betarpiškai susieti su vartotojų ir klientų poreikių nustatymu ir tenkinimu, taip pat su kryptingais poveikiais formuoti, keisti ir tobulinti vartotojų ir klientų poreikius;

• nuostatomis didinti valdymo sistemos efektyvumą tomis kryptimis, kurios išreiškia vartotojų ir klientų poreikių tenkinimo prioritetus.

Valdymo sistemų rinkodaros prevencijos principas iš esmės nusako tai, jog valdymo sistemos formavimas, funkcionavimas ir efektyvumo didinimas gali būti prasmingas tik tada, kai ši sistema integruojama į tam tikrų vartotojų ir klientų poreikių formavimo, atskleidimo ir patenkinimo procesą.

II. III. Valdymo sistemų efektyvumo didinimo aktualijos ir prioritetai Rytų ir Vidurio Europos šalyse

Valdymo sistemų efektyvumo didinimo problemos svarbios ir aktualios visur – šių problemų prioritetiškumas suvokiamas visose šalyse. Būtent šios problemos pasižymi ypatinga svarba, o jų sprendimas – ypatingu aktualumu būtent Rytų ir Vidurio Europoje.

Pagrindinė priežastis, kuri lemianti valdymo sistemų efektyvumo didinimo Rytų ir Vidurio Europos šalyse išskirtinį aktualumą ir ypatingą svarbą, yra ta, jog šiose šalyse vykstančių transformacijų sąlygomis radikaliai kinta vertybių
prioritetai, labai sparčiai susiformuoja ir pasklinda iš esmės naujos politinės, socialinės, ekonominės, technologinės orientacijos, atsiranda nauji poreikiai ir naujos galimybės juos patenkinti. Visi šie pokyčiai labai spartūs, vyksta dažniausiai ne evoliucinėmis, bet revoliucinėmis formomis, radikaliai keičia nusistovėjusius gyvenimo būdo modelius, pasižymi nepakankamu ar netgi netinkamu visuomenės pasirengimu kardinalioms permainoms.

Transformacijų sąlygomis pasi reiškiantys ypatingo valdymo sistemoms keltini reikalavimai atspindi ir šių sistemų efektyvumo didinimo specifiką. Tokiu atveju valdymo sistemų efektyvumo didinimas gana dažnai turi būti grindžiamas netradicinėmis idėjomis ir gali būti orientuotas įnetradicinių modelių bei sprendimų įgyvendinimą. Vadinasi valdymo sistemų efektyvumo Rytų ir Vidurio Europos šalyse didinimui reikia tikslinga išskirti svarbiausias šių sistemų tobulinimo aktualijas bei jų efektyvumo didinimo prioritetus:

1. Tobulinant valdymo sistemas Rytų ir Vidurio Europos šalyse, būtina pasiekti, kad šios sistemos savo charakteristikomis būtų adekvačios modemiose Vakarų šalyse igyvendintoms normoms ir standartams. Šis reikalavimas ypač aktualus, nes Rytų ir Vidurio Europos šalyse realiai egzistuojančios valdymo sistemos daugeliu požiūrių nėra adekvačios modernų lygį reprezentuojantiems reikalavimams: Rytų ir Vidurio Europos šalyse paplitusių valdymo sistemų patikimumas, jų funkcionavimo tikslumas, rezultatą, tenkančių vienam sąnaudų vienetui, lygis paprastai yra žemesnis nei moderniose Vakarą šalyse.

2. Valdymo sistemos Rytų ir Vidurio Europos šalyse gana dažnai pasižymi nepakankamu pragmatiškumu: šios sistemos daugeliu atvejų nėra pritaikytos iki galo atlikti joms priskirtas funkcijas ir iš esmės nėra adekvačios savo paskirčiai; nepakankamą pragmatiškumą iš dalies lemia Rytų ir Vidurio Europos šalyse dar iki transformaciniu laikotarpiu giliai įsišaknijusi „dvejopos moralės“ tradicija, išreiškusi faktiškųjų vertybių, tikslų ir nuostatų ir viešai deklaruotų siekių bei idealų neatitikimą: ši tradicija gana plačiai paplitusi Rytų ir Vidurio Europos šalyse dar ir dabar neigiamai veikia įvairiose visuomenės raidos ir pažangos grandyse vykstančius valdymo procesus. Realiai šiuo metu pasireiškiantis nepakankamas valdymo sistemų pragmatiškumas nusako tiek tai, jog valdymo sistemos gana dažnai orientuotos į tam tikrų viešai nedeklaruojamų ir „šešėliniais“ vadintinų tikslų ir interesų įgyvendinimą, tiek ir tai, jog į valdymo sistemas integruotos valdymo sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo priemonės ir galimybės yra aiškiai nepakankamos ar net netinkamos, kad pačios sistemos būtų efektyvios.

3. Rytų ir Vidurio Europos šalyse realiai veikiančios valdymo sistemos gana dažnai nėra pritaikytos tinkamai funkcionuoti krizių sąlygomis; maža to, šios sistemos nėra reikiamai orientuotos į kompromisų radimą bei į bekonjliktinių situacijų formavimą ir palaikymą. Rytų ir Vidurio Europos šalyse veikiančios valdymo sistemos nepakankamai užtikrina įvairaus pobūdžio politinės, socialinės, ekonominės ir kitokios diferenciacijos ir poliarizacijos „sušvelninimą“ ir neutralizavimą, jos nėra reikiamai pritaikytos eliminuoti realią ir potencinę priešpriešą tarp įvairių visuomenės sluoksnių, tarp valstybės struktūrų ir nevalstybinio, ypač verslo, sektoriaus, tarp darbdavių ir dirbančiųjų, tarp konkurentų, tarp daugelio kitų visuomenės grandžių: reali ir potencinė priešprieša gana dažnai yra destrukcinio pobūdžio, neįgauna konstruktyvių formų, todėl gali būti gana pavojinga.

4. Rytų ir Vidurio Europos šalyse veikiančioms valdymo sistemoms gana dažnai būdinga inovatyvumo stoka, o šių sistemų intelektualinis pajėgumas neadekvatus informacinės visuomenės standartams bei Europos integracijos bei globalizacijos plėtros sąlygojamiems reikalavimams.

Valdymo sistemų tobulinimo bei jų efektyvumo didinimo Rytų ir Vidurio Europos šalyse aktualijų suvokimas leidžia apibrėžti svarbiausius prioritetus, sietinus su valdymui tobulinti skirtų priemonių parengimu ir įgyvendinimu. Iš tokių prioritetų išskirtini šie:

1. Prioritetai, išreiškiantys įvairiapusišką valdymo struktūrų racionalizavimą numatant siekti, kad:

• kiekvienai valdymo sistemai būdinga struktūra tiksliai atitiktų pačios sistemos paskirtį ir įgalintų valdymą organizuoti taip, kad būtų tinkamai vykdomos visos valdymo sistemai priskirtos funkcijos ir visiškai vykdomi valdymo sistemai keliami uždaviniai;

• kiekvienoje valdymo sistemoje būtų įgyvcndinama nuostata racionalizuoti sąnaudas, iškeltiems uždaviniams spręsti ir numatytoms funkcijoms vykdyti;

• kiekvienoje valdymo sistemoje būtų įgyvendinama nuostata racionaliai derinti įgaliojimų bei atsakomybė padalijimą tarp įvairių gandžių su toms grandims suteiktomis šavivaldos bei savireguliacijos galimybėmis, kartu užtikrinant visos sistemos orientavimą į bendrus tikslus bei į sugebėjimą gauti sinerginį efektą.

2. Prioritetai, išreiškiantys valdymo sistemų tobulinimą jų inovacinųb intelektinių ir konkurencinių galių didinimo prasme, suvokiant, jog šie prioritetai apima tokias priemones kaip:

• valdyme dalyvaujančių vadovų ir spccialistų vadybinės, administracinės ir kitokios
ir kompetencijos adekvatumo keliamiems reikalavimams bei spręstinų valdymo problemų ir uždavinių turiniui užtikrinimas;

• prevencinis valdyme dalyvaujančių vadovų ir specialistų kvalifikacijos ugdymas bei būsimųjų spręstinų uždavinių ir problemųdiagnozavimas, prognozavimas ir, numatant kvalifikacijos ugdymą, betarpiškas orientavimas į minėtųjų problemų ir uždavinių išsprendimą ;

• informacinių technologijų įgyvendinimas, įgalinantis radikaliai keisti valdymo struktūras ir kokybiškai tobulinti pačias valdymo sistemas;

• racionalių bendradarbiavimo formų su partneriais, klientais ir konkurentais radimas, įgalinantis didinti konkurencines galias;

• kryptinga investicinė politika, skirta valdymo sistemoms tobulinti, orientuota į tai, kad laiku būtų modemizuojama kiekvienos valdymo sistemos materialinė, techninė ir informacinė bazė bei sudaromos ekonominės prielaidos efektyviai spręsti daugialypes motyvavimo ir rėmimo problemas;

• tinkamas valdymo sistemų rinkodaros aprūpinimas, igalinantis kiekvienos valdymo sistemos tobulinimą bei efektyvumo didinimą papildyti ir pagrįsti atitinkamomis rinkodaros priemonėmis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3577 žodžiai iš 7145 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.