Viešųjų pasisakymų rūšys ir jų stilius
5 (100%) 1 vote

Viešųjų pasisakymų rūšys ir jų stilius

Vilniaus universitetas

Komunikacijos fakultetas

Komunikacijos ir informacijos teorijos katedra

Monika Sverdiolaitė

Informologijos specialybės

I kurso studentė

Viešųjų pasisakymų rūšys ir jų stilius

Dėstytoja doc. B. Grebliauskienė

Vilnius 2000

Viešųjų kalbų rūšių ir žanrų yra labai daug ir kiekvienas mėginimas jas susisteminti yra tik apytikslis, sąlyginis. Esama įvairių klasifikacijų, bet apsistoti ties viena yra sunku. Klasifikuojant viešąsias kalbas paprastai remiamasi trijų matų sistema, atsižvelgiama į:

1. parengimo būdą;

2. tematiką ir oratoriaus veiklos sritį;

3. teksto funkcijų dominantę.

Šiais laikais populiariausias iš jų yra trečiasis būdas, tačiau verta apžvelgti ir du pirmuosius.

Kalbos pagal parengimo ir sakymo būdą

Jeigu viešosioms kalboms taikysime jų parengimo ir sakymo būdų kriterijus, tai būtų logiška jas skirstyti taip: skaitomosios, laisvosios ir improvizuotos kalbos.

Skaitomosios kalbos – įvairių žanrų panešimai, referatai, paskaitos, parlamentarų, diplomatų, valstybės vadovų ir kit. Kalbos, parašytos ir skaitomos nuo pradžios iki galo. Tinka oficialioje aplinkoje.

Laisvosios kalbos. Tai tokia parengimo forma, kai visa kalba kruopščiai iš anksto apmąstoma, parašomas tekstas arba kalbos apmatai, kartais tik pagrindiniai jos punktai, konspektas, planas, tezės, bet išeinama kalbėti be parašyto teksto. Laisvu kalbėjimu pasiekiamas betarpiškumas su klausytojais. Ypač tai tinka politinėms, teologinėms, proginėms kalboms, tam tikrų rūšių paskaitoms.

Improvizuotos kalbos. Tai trumpos apeliacinės, taip pat emocinės – proginės, pramoginės kalbos, sakomos be išankstinio pasiruošimo neoficialioje aplinkoje.

Kalbos pagal teksto funkcijų dominantę

Viešosios kalbos stiliaus įpatybes lemia ne tiek tematika, oratoriaus profesija bei kalbos vartojimo sritis, kiek funkcija (lot. Functio – veikla, padarymas, įvykdymas). Atlikti funkciją, vadinasi, įvykdyti tam tikrą komunikacijos paskirtį, tikslą, užduotį. Retorikoje skiriamos trys pagrindinės teksto funkcijos: 1) informacinė, turinti informacinės komunikacijos paskirtį, atitinkanti pažinimą ir mąstymą, veikianti protą, 2) apeliacinė, turinti paveikiosios komunikacijos paskirtį, veikianti valią, sąmonę, įsitikinimus ir jausmus – tai iškalbos centras, 3) estetinė, turinti estetinės komunikacijos paskirtį, veikianti jausmus.

Informacinė funkcija

Informuoti, supažindinti arba mokyti yra pirmasis ir svarbiausias iškalbos tikslas, nes be jo neįmanomas susižinojimas, tarpusavio supratimas. Ši funkcija būtina, ji priklauso intelekto, pažinimo sferai, jos paskirtis – padėti suvokti ir išaiškinti tam tikrus kultūros (mokslo, meno, švietimo), politikos, moralės klausimus, kelti klausytojų lygį. Retorinis mokymas neatskiriamai susijęs su auklėjimu, tačiau pageidautina, kad jis būtų be pamokslavimo, kad nekyšotų didaktikos pirštas, kad mokymas žadintų natūralų klausytojų smalsumą ir norą toliau gilintis į kalbamus dalykus. Su informacine funkcija susijusios intencijos nusakomos taip : informuoti, pranešti, mokyti, referuoti, išaiškinti, pamokyti, išmokyti, supažindinti, suteikti žinių, padėti suvokti, patarti, rasti teisingą sprandimą, iškelti hipotezes, įrodyti. Ši funkcija net ir informacinėse kalbose nėra vienintelė: kitų funkcijų – apeliacinės ir estetinės – komponentai, jų būtinybė skiria iškalbą, arba retorinį diskursą, nuo loginio, sakytinį tekstą nuo rašytinio. Pakanka palyginti akademinį pranešimą, gyvai perskaitytą temperamentingo oratoriaus, neprisirišusio prie teksto, jaučiančio auditorijos nuotaikas ir reakcijas, bendraujančio su klausytojais, čia pat operatyviai aistringai aiškinančio savo dalyką, ir to paties turinio pranešimą, išspausdintą žurnale.

Apeliacinė funkcija

Apeliuoti (lot. Appellare – kreiptis į ką nors, kviesti ko nors, patraukti), vadinasi, stengtis paveikti klausytoją. Ši funkcija dar vadinama impresine (lot. Imprimere – įspausti, palikti žymę), nes ji veikia klausytojų valią, mintis, nuostatas, įsitikinimus bei elgesį; šia funkcija siekiama nugalėti auditoriją. Retorinė persvazija susideda iš trijų komponentų: įtikinimo, įtaigos ir skatinimo veikti. Šie komponentai yra retorikos mokslo šerdis, jos esmė ir tikslas. Norint paveikti reikia pirmiau padėti suvokti, įrodyti, po to emociškai apeliuoti į klausytojus, bendrauti su jais, būti jų vadovu. Todėl šią funkciją tik sąlygiškai galime vadinti apeliacine. Didžiausias oratoriaus laimėjimas – įtikinti klausytoją, išjudinti, daryti įtaką, palenkti savo pusėn, pakeisti, paskatinti veikti. Tačiau įtikinimo funkcija be pirmosios (informacinės) ir paskutiniosios (estetinės) negali gyvuoti. Ir atvirkščiai – kiekvienai viešajai kalbai, net akademiniam pranešimui, nepakanka vien informacinės funkcijos. Tik visų funkcijų dermė gali garantuoti sėkmę. Įtaigiais argumentais, logiškai samprotaudamas kalbėtojas ir moko, ir įtikina.

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 696 žodžiai iš 1250 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.