Vietos savivalda Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Vietos savivalda Lietuvoje

1121314151

T U R I N Y S

ĮVADAS 3

1. VIETOS SAVIVALDOS SAMPRATA 4

2. ISTORINĖ VIETOS SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ

RAIDA LIETUVOJE 6

3. VIETOS SAVIVALDOS INSTITUCIJOS

3.1. Savivaldybės taryba 9

3.2. Savivaldybės meras 10

3.3. Savivaldybės administracija 10

4. SAVIVALDYBĖS FUNKCIJOS IR SANTYKIAI SU KITOMIS

VALDŽIOS INSTITUCIJOMIS

4.1. Savivaldybių funkcijos 11

4.2. Savivaldybės santykiai su kitomis valdžios institucijomis 13

IŠVADOS 15

LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Decentralizacijos tendencija yra būdinga demokratijai, o demokratinės institucijos pripažįsta laisvės ir savivaldos siekius kaip labai svarbius. Vietos savivaldybių institucijos, kontroliuodamos ir valdydamos dalį visuomeninių reikalų, riboja valstybinės valdžios galią ir yra vienas pagrindinių bet kurios demokratijos elementų, todėl savivaldybių institucijų įteisinimas ir stiprinimas šalyse padeda kurti visuomenę, pagrįsta demokratijos ir valdžios decentralizacijos principais. Po 1990 metų kovo 11d. akto, atkūrusio Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymą, politiniai pertvarkimai palietė ir vietos savivaldą. Imta kurti nepriklausomą demokratinę respubliką, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, priimti svarbiausi įstatymai, reguliuojantys vietos savivaldybių institucijų organizavimą ir jų funkcionavimą.

Šitame rašto darbe apie vietos savivaldą Lietuvoje pradėsiu nuo vietos savivaldos sampratos apibrėžimo, pagrindinių sąvokų bei Lietuvos Respublikos įstatymais pagrįstų principų apie vietos savivaldą. Apibrėžus vietos savivaldos sampratą, pereisiu prie vietos savivaldos institucijų raidos Lietuvoje t.y. aprašysiu kaip formavosi ir kito vietos savivalda Lietuvoje istoriniame kontekste, kokios buvo pagrindinės tendencijos. Sekančiai, nagrinėsiu vietos savivaldos institucijas, jų sandarą, struktūrą bei hierarchiją, savivaldybių kompetencijos ribų apibrėžimą per funkcijų nuostatas ir santykius su kitomis valdžios institucijomis Lietuvoje, po to pateiksiu apibendrinančias išvadas.

1. VIETOS SAVIVALDOS SAMPRATA

Savivaldi bendruomenė, galinti ir mokanti tvarkyti savo reikalus yra demokratijos pagrindas, nes savivalda suvokiama kaip sistema, kurioje žmonės savarankiškai sprendžia bendrus reikalus ir problemas, vadovaudamiesi savais interesais, įgyvendindami juos bendromis jėgomis, nepasitelkdami aukštesnės valdžios t.y. centro valdžios, o valdžios decentralizacija suprantama kaip vienas iš būtinų demokratijos veiksnių. Demokratija pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir laisvę, įtraukia piliečius į bendruomenės valdymo procesą bei sprendimų priėmimą. Tai legitimuoja įstatymas sudarydamas sąlygas savivaldžios bendruomenės organizavimuisi, o piliečiai įsijungia į bendruomenės valdymą tiesiogiai ir per rinktus atstovus. Pilietinis dalyvavimas ir rinkimai taip pat yra keletas esminių demokratijos veiksnių. Lietuvos Respublikos įstatymai aiškiai apibrėžia vietos savivaldos ir vietos savivaldybės sąvokas:

Vietos savivalda – tai valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės taryba bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas. Vietos savivalda tai pirmiausia teisė, apibrėžianti visumą funkcijų, veiksmų, kuriuos laisvai ir savarankiškai gali tvarkyti savivaldybė. Ši teisė laisvai ir savarankiškai veikti reiškia savivaldybių institucijų teisę priimti sprendimus pagal Konstituciją ir įstatymus. Vietos savivaldos institucijos, turėdamos įstatymais nustatytą kompetenciją ir disponuodamos finansiniais ištekliais, gali laisvai veikti daugelyje piliečių kasdieninio gyvenimo sričių: pvz., švietime, transporte, statyboje, kultūroje, sanitarinėje ir socialinėje apsaugoje, ekonominėje veikloje ir kt. Patys savivaldybės gyventojai šią teisę realizuoja per tiesiogiai išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas vykdomąsias institucijas.1

Taigi, centrinė valstybės valdžia pripažįsta savo konkurentų – vietos savivaldybių, disponuojančių nors ir nedidele dalimi, – valdžios atsiradimą. Taip atsiranda skirtingi politiniai vienetai – valstybinė valdžia ir vietos savivaldybės. Valstybinės valdžios absoliučią galią apriboja vietos savivalda kaip institutas bei padeda apsaugoti individus nuo viską apimančios, jų laisvei grasinančios valstybinės valdžios ir jos galimybės piktnaudžiauti valdžia. Vietos savivaldos teisė nėra absoliuti, nes savivaldos institucijos privalo ją vykdyti teisėtai t.y. vietos savivaldos teisė realizuojama Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytais pagrindais ir negali viršyti nustatytos kompetencijos ribų, negali kištis į valstybinės valdžios kompetenciją, sprendžiant vidaus (saugumas, pinigai, teisė) arba išorinio (kariuomenė, diplomatija) suvereniteto klausimus, kurie lieka centralizuoti. Valstybinė valdžia įstatymų nustatytais atvejais prižiūri, kaip savivaldybės įgyvendina joms nustatytas funkcijas.

Į Europos vietos savivaldos chartijoje suformuluotą apibrėžimą labai panašus ir Lietuvos vietos savivaldos
apibrėžimas. Anot šio dokumento, vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai

1. Krupavičius A., Lukošaitis A. (2004) Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Žilinskas G. Vietos savivalda. Kaunas, Poligrafija ir informatika, 490 psl.

įstatymų nustatytuose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos visą atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais. Šią teisę turi tarybos ar susirinkimai, slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų būdu laisvai išrinkti nariai, kurie gali turėti jiems pavaldžius vykdomuosius organus.2 Vietos savivalda yra grindžiama šiais pagrindiniais principais:

1. atsakomybė rinkėjams. Savivaldybės tarybos nariai (toliau – tarybos nariai) už savo veiklą yra atsakingi ir atskaitingi rinkėjams;

2. gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Savivaldybės institucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjimą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia visuomeninių organizacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu;

3. savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus.

4. savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendinamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus;

5. veiklos skaidrumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma;

6. bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių;

7. viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę. Gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų bei atskirų valstybės tarnautojų darbą. Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla gali būti slapta ar konfidenciali tik įstatymų nustatytais atvejais;

8. savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus;

9. žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių bei moterų ir vyrų lygių galimybių.3

2. Europos chartija apie vietos savivaldą (1994), Savivaldybė, 1, 46 psl.

3. Krupavičius A., Lukošaitis A. (2004) Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Žilinskas G. Vietos savivalda. Kaunas, Poligrafija ir informatika, 491 psl.

Analizuojant vietos savivaldybės sampratą, įžvelgiamas prieštaravimas tarp vietos (autonomijos) savivaldumo ir teisinės ar ekonominės priklausomybės nuo aukščiausios valstybės valdžios. Šie du aspektai sąlygiškai atskiria vietos savivaldybių susikūrimo mechanizmus aiškinančias teorijas į dvi grupes. Pirmos grupės teorijų esmę sudaro tai, kad savivaldybių susikūrimo mechanizmas siejamas su jų teise skelbti peticiją dėl vietinės laisvės, o valstybė šią peticiją pripažįsta įstatymu. Šiuo atveju pripažįstamas savivaldybių pirmapradiškumas valstybės atžvilgiu. Šitoks aiškinimas būdingas anglų- amerikiečių vietos savivaldos sistemoms, nors ir JAV, kur savivaldybės turi daug teisių, jos vis dėl to turi paklusti valstijų valdžiai. Antrosios teorijos vietos savivaldybių sudarymo mechanizmą sieja su valstybės įstatymais, kurie nustato savivaldos institucijas, valdymo formas bei kompetenciją. Šioje koncepcijoje vietos savivaldybių institucijos santykiuose su valstybe neturi jokių savų teisių, nes teisės, kurias vykdo, yra valstybės teisės, o tai parodo, kad vietos savivaldybės institucijų “įstatymų leidimo” iniciatyva yra daug platesnė anglų-amerikiečių sistemose, negu ta, kuria disponuoja europinės sistemos savivaldos institucijos. Nors bendras šių sistemų bruožas toks, kad jos vis dėl to turi paklusti valstybės valiai.4

Išaiškinus vietos savivaldos sampratą, pagrindines sąvokas ir principus remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, galima pereiti nagrinėti istorinę vietos savivaldos institucijų raidą t.y. vietos savivaldos institucijų raidą Lietuvos istorijos kontekste.

2. ISTORINĖ VIETOS SAVIVALDOS RAIDA LIETUVOJE

XIII a. Feodalinėje Lietuvoje vietinių bendruomenių pagrindu formavosi vietos savivaldos institucijų sistema ir administracinė teritorinė struktūra, tai buvo dviejų pakopų teritorinis susiskirstymas. Pirmąją pakopą sudarė valsčiai, o keli ar keliolika valsčių sudarydavo stambesnį politinį teritorinį vienetą – žemę. Nuo 1413
Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėta sudarinėti vaivadijas. Vaivadijos buvo skirstomos į pavietu, kurie kartais prilygo senajam valsčiui ar apėmė kelis valsčius. Pavietas tapo bajorų luomo savivaldos vienetu. Pavietuose smulkesniu administraciniu vienetu buvo dvaras su savo baudžiavos sistema. Toks administracinis teritorinis padalijimas galutinai įgyvendintas po 1569 m. Liublino unijos, kai buvo sudaryta federacinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Tik 1795 m. Rusijai okupavus daugumą lietuviškų žemių, buvo pakeistas ir jų administracinis teritorinis padalijimas į gubernijas, o pastarosios suskirstytos į apskritis, vadinamas ujezdais. 1861 m. panaikinus baudžiavą, įkurti valsčiai, jie buvo luominės valstiečių vietos savivaldybės, kartu ir administraciniai valstiečių valdymo vienetai iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios. 1915 m. Vokietija okupuotoje Lietuvoje įveda savo administracinį teritorinį suskirstymą į apskritis – kreizus, o kreizai suskirstomi į valsčius – bezirkus. XX a. pradžioje Lietuvos valstybė atgavo nepriklausomybę ir keisti administracinę sistemą neskubėjo, nes buvo perimtas iš vokiečių okupacijos laikais nustatytas

4. Szlachta B.(1991) Vietinės savivaldos esmė. Politologija, 2 (2), 17 psl.

administracinis padalijimas apskritimis, o iš carinės Rusijos laikų vietos savivaldybės vienetu paliktas valsčius.

Lietuvos Respublikoje valstybės valdžia valsčiams ir apskritims suteikė vietos savivaldos teisę. Taigi, carinės Rusijos valsčių pasirinkus vietos savivaldybės konstrukcijos vienetu, jis buvo iš esmės reformuotas: valsčius buvo sutvarkytas demokratiniais pagrindais, t.y. jis jau nebebuvo valstiečių luomine savivaldos institucija, bet tapo vietos savivaldybės vienetu, apimančiu visus atitinkamos teritorijos gyventojus. Ir valsčius, ir apskritis, kuriems valstybinė valdžia suteikė vietos savivaldos teisę, kartu buvo ir šios valdžios dirbtinai sukurti, lietuviškų tradicijų neturintys administraciniai vienetai. Tarpukario (1922m.) Lietuvos konstituciją analizuodamas M.Romeris pažymi, kad: “pirmojo laipsnio vietos savivaldybės (valsčiaus) konstrukciją 1922 m. konstitucijoje negalima pavadinti tikrąją prasme komunaline: ji nėra vietos bendruomenių savivaldybė. Miestų atžvilgiu ji tikrai yra bendruomeninė (komunalinė); tačiau sodžiaus atžvilgiu jos subjektu yra ne bendruomenė, bet dirbtinis sudėtingas vienetas, valsčius, kuris su vietos bendruomene nesutampa ir apima visą grupę šių bendruomenių tam tikrame administracinio padalijimo plote.” 1918m. – 1940m. Lietuvos Respublikoje veikė trijų rūšių vietos savivaldos institucijos: valsčiai, miestai, apskritys. Buvo sudaryta dviejų lygių vietos savivaldybių sistema: valsčiai ir miestai, kurie turėjo valsčių teises, priklausė pirmajam savivaldybių lygiui, o apskritys – antrajam. Apskritys sudarė valsčiai ir miestai, turintys valsčiaus teises. Tik didieji miestai, kurie buvo priskirti apskritims, nepriklausė šiai sistemai, nes nebuvo susieti jokiais ryšiais nei su valsčiais, nei su apskritimis. Valsčiai buvo suskirstyti į seniūnijas, jos neturėjo vietos savivaldos teisių. Seniūnijų krivulės ir seniūnai buvo valsčiaus savivaldybės institucijos. Piliečiai visų seniūnijos problemų spręsti susirinkdavo į krivules ir jose rinko seniūnus, jų pavaduotojus.

Valsčiaus gyventojai valsčiaus tarybą rinko tiesiogiai: iki 1929m. ją rinko pagal proporcinę rinkimų sistemą, o vėliau atstovūs į tarybą rinko piliečiai seniūnijų sueigose, kurios nuo 1931m. vadinamos krivulėmis. Kitus valsčiaus pareigūnus – tarybos pirmininką ir jo pavaduotoją, viršaitį, jo padėjėją ir iždininką (pastarieji trys sudarė valdybą) bei revizijos komisiją iš trijų narių – rinko taryba. Nuo 1929m. renkamų pareigūnų skaičius sumažėjo: tarybos rinko tik viršaitį ir jo pavaduotoją.

Valsčiai ir miestai, turintys valsčiaus teises sudarė apskritys. Apskričių tarybas sudarė valsčių atstovai, kuriuos rinko valsčių ir miestų tarybos. Nuo 1929 m., be jų, į tarybas įėjo valsčių viršaičiai ir antraeilių miestų burmistrai. Tokia taryba iš savo narių rinko pirmininką ir jo pavaduotoją bei apskrities valdybą iš trijų narių. Valdybos pirmininką taip pat rinko taryba. Nuo 1924 m. apskrities valdybos pirmininku tapo apskrities viršininkas – valstybinės valdžios atstovas apskrityje, todėl taryba rinko tik du valdybos narius, kurios nuo 1931m. tvirtino Vidaus reikalų ministras. Apskrityje nebuvo nė vieno piliečių tiesiogiai renkamo pareigūno. Valsčių, miestų ir apskričių institucijų kadencija buvo nustatyta vienoda: pradžioje – dveji, o nuo 1921 m. – treji metai, tik tarybų pirmininkai ir jų pavaduotojai buvo renkami vieneriems metams. Nuo 1931 m. pirmaeilių miestų, o nuo 1934 m. antraeilių miestų burmistrai ir valsčių viršaičiai bei jų padėjėjai, apskričių valdybų nariai buvo renkami septyniems metams, o nuo 1937 m. – penkiems metams. Taigi, tarybų ir jų renkamų viršaičių, burmistrų, valdybų kadencijos nesutapo.

Apibendrinant vietos savivaldybių raidos tendencijas tarpukario Lietuvoje, galima teigti, kad Lietuvoje, kaip ir kituose valstybėse, savivaldybėms buvo suteiktos palyginti plačios teisės, tik po 1926 m. valstybinio perversmo vietos savivaldos institucijų laisvės buvo apribotos.

1940 m. lapkričio 12
d. SSRS okupavusi Lietuvą, panaikino tradicinę vietos savivaldos institucijų sistemą. Sovietinė sistema vietos savivaldos instituto nepripažino, kadangi rėmėsi valdžios centralizmo principu, todėl sovietinės valdžios sąrangoje buvo tik centrinei valstybinei valdžiai pavaldūs vietinės valdžios ir valdymo organai.

Nuo 1990 m. Lietuvoje įsigali demokratinė politinė santvarka, kuri iš esmės pakeičia visą politinę sistemą. Jau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymas nustatė naują veitinės valdžios sistemą Lietuvoje: tai iš esmės nauja žemesniųjų valdymo lygių raida, decentralizacija ir žemesniųjų administravimo struktūrų savarankiškumas. Tai reiškė valstybės valdžios ir vietos savivaldos atskyrimą, nors kurį laiką išliko sovietinis administracinis teritorinis suskirstymas: 44 rajonai, 12 respublikos miestų, 80 rajonų miestų, 19 miesto tipo gyvenviečių ir 427 apylinkės. 1990m. nustatytos dvi savivaldybių pakopos: žemesnioji ir aukštesnioji. Žemesniosios pakopos savivaldybėms priskirtos apylinkės (valsčiai), gyvenvietės (valsčiai) ir rajono (apskrities) miestai, o aukštesniosioms – rajonai (apskritys) ir respublikos miestai. Taigi išliko dviejų lygių vietos savivaldos sistema, į kurią neiėjo tik respublikos miestai, vadinasi buvo grįžtama prie labai panašios tarpukario Lietuvoje egzistavusios dveijų lygių savivaldybių sistemos. Ši vietos savivaldos institucijų sistema veikė tik iki 1995 m., nes naujasis vietos savivaldos modelis buvo pradėtas įgyvendinti 1994 m. liepos mėn., priėmus naujus teisės aktus: Vietos savivaldos, Savivaldybių tarybos rinkimų, LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų, Apskrities valdymo. Šios reformos rezultatas: buvo įkurta 10 apskričių, buvę LR pavaldumo miestai bei rajonai tapo savivaldybėmis, panaikintos apylinkės kaip administraciniai vienetai, pirmą kartą Lietuvoje buvo nustatyta tik vieno lygio vietos savivaldybių sistema. Nauji įstatymai nustatė bendrą miestų ir rajonų savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką. Taip buvo sudaromos tokios pat savivaldos institucijos, joms nustatoma vienoda kompetencija visose šalies savivaldybėse ir sostinėje, ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ir rajonuose. LR piliečiai – savivaldybės gyventojai daugiamandatėse rinkimų apygardose rinko savivaldybės tarybos narius trejiems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir netiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu pagal proporcinę rinkimų sistemą.5

Apžvelgus istorinę Lietuvos savivaldos institucijų raidą, pagrindines tendencijas, galima teigti, kad Lietuvoje įsigalėjo demokratinė visuomenės savivalda su vietos savivaldos instiucijomis sudarydama bendrą Lietuvos valstybės politinę sistemą.

5. Krupavičius A., Lukošaitis A. (2004) Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Žilinskas G. Vietos savivalda. Kaunas, Poligrafija ir informatika, 497 psl.

3. VIETOS SAVIVALDOS INSTITUCIJOS

3.1. SAVIVALDYBĖS TARYBA

Savivaldybės taryba yra atstovaujamoji institucija, kuri įgyvendina savivaldos teisę. Savivaldybės taryba susideda iš demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų. Nuo 2002 m. savivaldybės tarybos nariai, kurių skaičius svyruoja nuo 21 iki 51, renkami ketverių metų kadencijai. Savivaldybių tarybos renkamos pagal proporcinių rinkimų sistemą, tokia rinkimų sistema suteikia galimybę į savivaldybių tarybas patekti ir mažoms, neįtakingoms politinėms partijoms. Kad vienai partjai gauti absoliučią daugumą ir laimėti tarybos rinkimus yra sunkiai pasiekiamas rezultatas, aiškiai parodė 2000 m. kovo 19d. Įvykę savivaldybių tarybų rinkimai, kur mandatus į tarybas pasiskirstė 24 politinės partijos iš 28 dalyvavusių. Politinė fragmentacija ypač išryškėja, analizuojant rinkimų rezultatus atskirose savivaldybių tarybose. Pažymetina, kad tik 8 iš 60 tarybų viena partija sugebėjo gauti absoliučią daugumą mandatų 2000 m.. 2002 m. savivaldybių rinkimų rezultatai parodė dar didesnę politinę fragmentaciją nei prieš tai, todėl esant tokiai situacijai, norint rezultatyviai dirbti, partijoms būtina sudaryti koalicijas, nes nuo koalicijų tvirtumo priklauso mero valdžios stabilumas. Esant netvirtoms koalicijoms, mero įtaka susilpnėja, ir priešingai – tvirtos koalicijos didina jo valdžios galias.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2722 žodžiai iš 5272 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.