Turinys
Įvadas 3
Vietos savivaldos principai 3
Vietos savivaldos sistema ir teritorinis valdžios pasiskirstymas 4
Vietos savivaldos institucijos 4
Savivaldybės taryba 6
Savivaldybės meras 9
Savivaldybės administracija 10
Savivaldybių funkcijos 11
Išvados 13
Literatūros sąrašas 14
Priedas 15
Įvadas
Vietos savivalda – valstybės teritorijos administracinio vieneto –
savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos
Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto
nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą, bei
jos sudarytą vykdomąją ir kitas institucijas.[1]
Lietuva – demokratinė valstybė ir mes tuo galime didžiuotis.
Demokratija įtraukia piliečius į valdymo procesą bei sprendimų priėmimą.
Savivalda yra suvokiama kaip sistema, kur žmonės patys sprendžia bendrus
reikalus ir iškilusias problemas, vadovaujasi savais interesais, viską
įgyvendina bendromis pajėgomis, nepasitelkdami aukštesnės valdžios.
Piliečiai įsilieja į bendruomenės valdymą tiesiogiai ir per rinktus
atstovus. Teisė laisvai ir savarankiškai veikti reiškia savivaldybių
institucijų teisę priimti sprendimus pagal Konstituciją ir įstatymus.[2]
Šią teisę realizuoja patys savivaldybės gyventojai per išsirinktą
savivaldybės tarybą ir jos sudarytas vykdomąsias institucijas.
Kad ir kaip mes norėtume, vietos savivaldos teisė irgi nėra absoliuti.
Pagrindinis apribojimas – tai, kad vietos savivalda negali kištis į
valstybės valdžios kompetenciją, sprendžiant vidaus arba išorinio
(kariuomenė, diplomatija) suvereniteto klausimus, kurie ir lieka
centralizuoti.
Šio rašto darbo tikslas yra apžvelgti savivaldybės darbą, jos
struktūrą ir funkcijas. Panagrinėti praėjusių savivaldybių rinkimų
rezultatus Panevėžio mieste. Čia pateikta truputi statistinių duomenų apie
rinkimus įvykusius nuo 1995m. iki 2002m.
Vietos savivaldos principai
Vietos savivalda grindžiama devyniais pagrindiniais principais: 1)
atsakomybė rinkėjams (Savivaldybės nariai yra atsakingi ir atskaitingi
rinkėjams); 2) gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės
reikalus (gyventojai gali tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų
projektus, organizuojant apklausas ir t.t.); 3) savivaldybių ir valstybės
interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus; 4)
savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas (jos
įgyvendindamos įstatymus priima sprendimus); 5) veiklos skaidrumas (veikla
turi būti aiškiai suprantama gyventojams, jei jie reikalauja turi gauti
paaiškinimus); 6) bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų
derinimas (savivaldybės institucijų priimti sprendimai neturi pažeisti
įstatymų garantuotų gyventojų teisių); 7) viešumas ir reagavimas į
gyventojų nuomonę (gyventojai turi teisę susipažinti su savivaldybės
institucijų priimtais sprendimais, pareikšti apie juos savo nuomonę; 8)
savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų
teisėtumas (visi priimti sprendimai turi atitikti įstatymus ir kitus teisės
aktus); 9) žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas (priimti
sprendimai turi nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių, orumo, vyrų ir moterų
lygių galimybių. Vietos savivaldybių institucijų egzistavimas visiškai
priklauso nuo įstatymų.[3]
Vietos savivaldos sistema ir teritorinis valdžios pasiskirstymas
Politinė valstybės valdžia yra padalyta tarp centrinės, vietos
savivaldos, regionų institucijų. Valstybės teritorija visuomet yra padalyta
į administracinę arba politinę reikšmę turinčius darinius, kuriuose gyvena
gyventojai.[4] Lietuvos Respublika yra unitarinė valstybė. Unitarinė
valstybė – tai valstybė, kurioje veikia vieningos įstatymų, valstybės
administracijos, teismų sistemos, yra viena pilietybė.[5] Lietuvos
teritorija suskirstyta į šiuos administracinius vienetus: (1) apskritis –
Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesniuosius administracinius vienetus,
kurių valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos vyriausybė. Apskritis
sudaroma iš savivaldybių teritorijų; (2) savivaldybes, kurios yra Lietuvos
respublikos administracinis vienetas, valdomas jos gyventojų bendruomenės
išrinktos savivaldos institucijos.[6] Lietuvoje yra 10 apskričių ir 60
savivaldybių. Panevėžio apskričiai priklauso Panevėžio miesto, Biržų,
Kupiškio, Pasvalio ir Rokiškio rajonų savivaldybių teritorijos.
Vietos savivaldos institucijos
Demokratinė visuomenė savivaldą suvokia kaip
savireguliuojančią
sistemą, kurioje žmonės savarankiškai ir savo atsakomybe turi teisę spręsti
reikalus vadovaudamiesi bendruomenės poreikiais ir veikiančiais
įstatymais.[7] Savivaldybė yra pagrindinė institucija tvarkanti vietos
savivaldos reikalus. Vietos savivaldybei būdingi šie požymiai: 1) apibrėžta
teritorija (vietos savivaldos teisė visuomet įgyvendinama tam tikroje
teritorijoje, savivaldybių teritorija sutampa su valstybės teritoriniais
administraciniais vienetais; 2) juridinio asmens statusas (savivaldybės ir
jos institucijų įsteigti juridiniai asmenys turi tenkinti viešuosius
interesus); 3) Gyventojų bendrumo pagrindas – jų gyvenimas toje pat
teritorijoje ( tai ne kraujo, ideologiniai ar ekonominiai ryšiai, bet
žmonių gyvenimas toje pačioje erdvėje, teritorijoje; 4) bendras tikslas (
vietos savivaldybių tikslas – rūpintis vietos bendruomenės interesais,
reikalais.
Lietuvos Respublikoje nuo 1995m. veikia vieno lygio vietos
savivaldybių sistema, kuriai priklauso miestai ir rajonai.[8] Nuo 1995m.
prasidėjo savivaldybių teritorijų reforma. Gyventojams dažnai nepatinka,
kad yra keičiamos savivaldybių ribos, nes tai kartais sukelia jiems
nepatogumų. Taip įvyksta dėl reformos skubotumo ir neatsižvelgimo į
gyventojų nuomonę.
Savivaldos institucijos yra: 1) renkamoji atstovaujamoji – tai
savivaldybės taryba, 2) vykdomosios – tai savivaldybės meras arba
savivaldybės meras ir savivaldybės valdyba (sudaroma tarybos sprendimu), 3)
kontrolės – tai savivaldybės kontrolierius. Kontrolierius, neviršydamas
Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarybos sprendimų nustatytų įgaliojimų,
prižiūri, kaip naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos, ar teisėtai,
tikslingai ir efektyviai eksploatuojama savivaldybės nuosavybė, taip pat
savivaldybei patikėta valstybės nuosavybė. Panevėžio savivaldybės
kontrolieriaus tarnybai šiuo metu vadovauja Savivaldybės kontrolierius
Marija Danutė Kažukauskienė. Savivaldybės kontrolierius į šias pareigas
skiriamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka atviro konkurso būdu
penkeriems metams. Kontrolieriaus tarnybos veiklos uždavinius įgyvendina
tarnybos specialistai, kurie yra viešojo administravimo karjeros valstybės
tarnautojai (jų Panevėžio Miesto Savivaldybės kontrolieriaus tarnyboje
dirba 7). Iš viso Kontrolieriaus tarnyba Panevėžyje kontroliuoja 124
įmones, biudžetines įstaigas ir Savivaldybės akcines bendroves.
Kontrolieriaus tarnybos specialistai aktyviai dalyvauja Lietuvos
savivaldybių kontrolierių asociacijos darbe.
Savivaldybės institucijų įgaliojimai pasibaigia, kai į pirmąjį posėdį
susirenka naujai išrinkta taryba. Visus tarybos narius dviems metams renka
savivaldybės gyventojai – Lietuvos Respublikos piliečiai, Lietuvos
Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nustatyta tvarka.
Savivaldybės taryba sudaro komitetus, komisijas ir kitus pagal Lietuvos
Respublikos įstatymų numatytus organus. Pagrindinė savivaldybės tarybos
veiklos forma yra posėdis.
Savivaldybės taryba
Savivaldybės taryba yra atstovaujamoji institucija, kuri įgyvendina
savivaldos teisę. Savivaldybių tarybos nariai nuo 2002 metų renkami
ketverių metų kadencijai ir jų skaičius svyruoja nuo 21 iki 51. Taryba
renkama pagal proporcinį rinkimų modelį. Savivaldybės taryba po rinkimų
savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą ir mero
siūlymu – mero pavaduotoją. Meras ir mero pavaduotojas renkami slaptu
balsavimu. Be to savivaldybės taryba gali nuspręsti ir savo įgaliojimų
laikui iš tarybos narių sudaryti vykdomąją instituciją – valdybą,
nustatydama ir jos narių skaičių. Savivaldybės taryba savo įgaliojimus
įgyvendina kolegialiai savo tarybos posėdžiuose.[9]
Tarybos savarankiškoji kompetencija – tai kai taryba: (1) renka ir
atleidžia iš mero pareigų merą ir mero pavaduotoją; (2) sudaro komitetus, o
nutarusi ir valdybą, tvirtina mero pasiūlytas komitetų ir komisijų
pirmininkų kandidatūras; (3) nustato administracijos struktūrą, etatų