Vietos savivalda vokietijos ir prancūzijos atvejai
5 (100%) 1 vote

Vietos savivalda vokietijos ir prancūzijos atvejai

Turinys

Įvadas 2

I. Prancūzija 4

Dalyviai ir institucijos: centrinis lygmuo 4

Atstovai ir institucijos sub-centriniame lygmenyje 6

II. Vokietija 8

Pokyčiai Vokietijoje po 1990 metų 11

Pokyčiai Prancūzijoje po 1980 metų 11

Išvados 12

Literatūros sąrašas 13

Priedas Nr. 1 14

Įvadas

Demokratija įtraukia piliečius į valdymo procesą bei sprendimų priėmimą. Savivalda yra suvokiama kaip sistema, kur žmonės patys sprendžia bendrus reikalus ir iškilusias problemas, vadovaujasi savais interesais, viską įgyvendina bendromis pajėgomis, nepasitelkdami aukštesnės valdžios. Piliečiai įsilieja į bendruomenės valdymą tiesiogiai ir per rinktus atstovus. Kad ir kaip mes norėtume, vietos savivaldos teisė irgi nėra absoliuti. Pagrindinis apribojimas – tai, kad vietos savivalda negali kištis į valstybės valdžios kompetenciją, sprendžiant vidaus arba išorinio (kariuomenė, diplomatija) suvereniteto klausimus, kurie ir lieka centralizuoti.

Prancūzijos respublika ir Vokietijos federacinė respublika, tai dvi labai skirtingos valstybės savo politinės sistema ir santvarka. Jei Prancūzijos modelis dar kiek panašus į Lietuvą ir mums lengviau suprantamas, tai Vokietija priešingai. Nebent galėtume Lietuvą prilyginti vienai Vokietijos žemei, tiek dydžiu tiek santvarka. Tai ir yra pagrindinė priežastis kodėl pasirinkau šią temą. Ji padeda labiau įsigilinti į paskaitose nagrinėjamą medžiagą ir praplečia akiratį apie vienas iš svarbiausių Europos valstybes.

Elgie R. knyga Political institutions in contemporary France ir Schmidt M. G. knyga Political institutions in the federal republic of Germany suteikia daugiausia žinių apie šių konkrečių valstybių santvarkas ir vietos savivaldos sistemas. Žinioms gilinti pasinaudojau Hachke D. straipsniu Local Government Administration in Germany (http://www.iuscomp.org/gla/literature/localgov.htm). Šis straipsnis suteikė naujausių žinių apie Vokietijos vietos savivalda, o Wollmann H. straipsnis Local government reforms in Great Britain, Sweden, Germany and France: between multi-function and single-purpose organisations, suteikė žinių apie naujausias reformas įgyvendintas šiose šalyse.

Darbo tikslas – apžvelgti Vokietijos ir Prancūzijos vietos savivaldos vaidmenį visuomenės gyvenimui, pačią vietos savivaldos politinę santvarką. Darbe remsiuosi aprašomuoju analitiniu metodu. Pirmo darbo dalyje apžvelgsiu Prancūzijos vietos savivaldą, antroje – Vokietijos federacijos, o trečioje pateiksiu kokios naujausios reformos buvo įgyvendintos šiose šalyse.

I. Prancūzija

Prancūzijos vietos savivaldos sistema pirmiausia yra visiškai paveikta, tiek istorinio konteksto kuris gyvuoja jau 200 metų, tiek šiuolaikinės politinės aplinkos. Istorinis kontekstas centrinės periferijos santykių Prancūzijoje yra aiškus: centras dominavo periferijai, vietinės administracijos sistema reikalavo vienodų institucinių nuostatų visoje teritorijoje. Šiuolaikinė politinė situacija yra vienodai aiški: centras nebeatlieka tokios periferijos kontrolės funkcijos kaip anksčiau ir naujoji vietinės valdžios sistema reiškia, kad pokyčiai sistemoje yra vis labiau neišvengiami. To pasėkoje, vietinės valdžios atstovai turi daugiau laisvės, nei kada nors anksčiau, siekdami veikti nepriklausomai nuo nieko. Prancūzijos centrinės periferijos sistema buvo paremta dviem normatyviniais principais: tai kad centrinė valdžia turi kontroliuoti periferiją ir tai, kad turi būti lygus elgesys su piliečiais visoje šalies teritorijoje. Principas, kad centrinė valdžia turi vadovauti periferijai yra atėjęs net iš Napoleono laikų, kai šalies centralizacija buvo baigta. Tai kad elgesys su visais piliečiais turi būti lygus visoje teritorijoje yra pačios revoliucijos pasekmė. Pirmasis centralizacijos pagrindas buvo tai, kad buvo baiminamasi, kad autonomija pakenks šalies vientisumui, ar net politiniam stabilumui. To pasėkoje, centralizacija buvo racionaliausias atsakas į teritorijos iširimo grėsmę. Buvo baiminamasi, kad periferijos pradės maištauti. Manyta, kad provincijos yra politiškai nepatikimos ir nestabilios. Be to, jei sukilimas būtų kilęs vienoje šalies dalyje, jis būtų išplitęs per visą šalies teritoriją. Taigi, centralizacija buvo laikoma kaip ir šalies vidinio saugumo užtikrinimo priemonė. Vyravo nuomonė, kad vienintelė priemonė užtikrinanti nacionalinės teritorijos stabilumą yra valdymas iš centro. Kitas normatyvinis centralizacijos principas buvo manymas, kad vietinė autonomija yra iš esmės antinacionalinė idėja. Šie du principai bėgant metams silpnėjo.

Dalyviai ir institucijos: centrinis lygmuo

Yra trys pagrindinės kategorijos dalyvių ir institucijų kurie atstovauja centrinės valdžios interesus. Ministrai ir ministerijos, prefektai ir valstybės nesukoncentruotos tarnybos.

Ministrai ir ministerijos

Prancūzijoje keletas Ministerijų yra atsakingos už vietos savivaldos reikalus. Metams bėgant kai kurių iš šių organizacijų pavadinimai keitėsi. Kaip bebūtų išliko pagrindiniai atstovai: vidaus reikalų ministerija, vietinės plėtros ministerija, valstybės reformų ministerija, bei Prezidentas ir Ministras Pirmininkas. Aiškiausiai matoma vietos savivaldos reikaluose ilgą laiką buvo vidaus reikalų ministerija. Kita ministerija daranti įtaką vietos
savivaldai yra vietinės plėtros ministerija. Šios ministerijos ištakos siekia pokario laikotarpį kai iškilo nacionalinio planavimo klausimas. Dar viena institucija, tai valstybės reformų ministerija. Ši ministerija buvo labai aktyvi valdant Jospin vyriausybei nuo 1997 iki 2002 metų. Panašios organizacijos egzistavo ir anksčiau.

Prefektai

Dabartinė prefektinė sistema buvo išvystyta Napoleono Bonaparto laikais 1800 metais. Prefekto esmė buvo: vyriausybės paskyrimu dalyvauti kiekviename Prancūzijos departamente. Dabar yra 96 prefektai pagrindinėje šalies kontinentinėje teritorijoje ir 4 prefektai užjūrio departamentuose. Viduje įvairių departamentų yra 326 prefektų pavaduotojai kontinentinėje Prancūzijoje ir 13 užjūryje. Prefektai buvo įsteigti būtent tam kad centras galėtų lengviau kontroliuoti periferiją. Tai buvo padaryta ir dėl administracinių ir dėl politinių aspektų. Prefektų atsakomybė buvo užtikrinti vyriausybės politikos įgyvendinimą. Jie buvo atsakingi už teisės įgyvendinimą vietiniame lygmenyje ir jų atsakomybėje buvo raportavimas informacijos apie padėtį vietiniuose regionuose atgal į Paryžių. Vėliau jie taip pat buvo atsakingi už nesutelktų Ministerijos įstaigų darbo kontrolę. Be viso to prefektas buvo skiriamas kaip aukščiausiojo teismo atstovas. Ši vadinama globojimo teisė suteikė jiems de facto veto teisę prieš visus vietinės valdžios priimamus sprendimus. Prefektai taip pat turėjo teisę paleisti teismą, jei jie jautė būtinybę tą padaryti. Pati pagrindinė prefektų užduotis buvo užtikrinti vidinį stabilumą ir politikos vienodumą. Kaip ir anksčiau taip ir dabar prefektai yra skiriami respublikos prezidento ministrų taryboje vidaus reikalų ministro teikimu. Nėra abejonių, kad ši sistema buvo politinio tinklo sudedamoji dalis kuris siekė sukurti visiškai centralizuotą sistemą. Dabar yra likę 22 regioniniai prefektai žemyninėje Prancūzijos dalyje ir 4 prefektai jūrinėje šalies dalyje.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1021 žodžiai iš 3091 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.