Vilniaus gynybinė siena
5 (100%) 1 vote

Vilniaus gynybinė siena

Senojo Vilniaus gynybinės sienos kompleksas iki mūsų dienų visas neišliko. Atskiri jo

fragmentai su Medininkų vartais ir bastėja įeina į architektūros paminklų sąrašus ir yra didžiai vertinami – rūpestingai saugomi ir restauruojami. Lietuvos architektūriniame palikime Vilniaus miesto gynybinė siena užima itin svarbią vietą, yra unikali,nes turimomis žiniomis kiti mūsų miestai XVI a. gynybinių mūro sienų neturėjo.Kauno, Klaipėdos bei Biržų gynybinės sienos, su grioviais ir pylimais, statytos XVII a.

Istorinių šaltinių apie šiuos Vilniaus gynybinius įtvirtinimus turime labai nedaug, ir, jais remiantis, tiksliai nustatyti sienos ir vartų vietą šiandien jau ne visur įmanoma. Tai galima būtų padaryti, tik atlikus išsamius archeologinius tyrimus. Tačiau iš esamų archyvuose ir skelbtų šaltinių, XVI – XVIII a. Vilniaus miesto planų, piešinių bei duomenų,apie senojo Vilniaus gynybinę sieną, susiformavusią gotikos ir renesanso epochose.

2. Gynybinės sienos istorija

Kilus totorių įsiveržimo pavojui, Vilniaus miestiečiai per savo miesto valdybą kreipėsi į didijį kunigaikštį Aleksandrą ( 1492 – 1506) su prašymu kelerius metus nešaukti jų į karą ir leisti per tą laiką aptverti miestą gynybine mūro siena. Didysis kunigaikštis miestiečių prašymą patenkino ir 1503 m. rugsėjo 6 d. išdavė jiems raštą, leidžiantį per metus sieną išmūryti ir liepiantį nuo karinės prievolės atsipirkti sidabrine – mokesčiu karo reikalams.

Sieną mūryti turėjo visi miesto gyventojai, neišskiriant net privilegijuotųjų ponų, dvasininkų ir bajorų luomų. Kunigaikščio rašte sakoma, kad, jeigu privilegijuotųjų luomų žmonės nepanorėtų statyti įtvirtinimų, juos galima iškeldinti į užmiestį, o jų namus ir žemės sklypus perleisti miestiečiams. Didysis kunigaikštis pavedė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Senajam ( m. 1509 ) apjoti miestą ir nužymėti, kur siena turi eiti ir kur turi būti išmūryti vartai.

Miesto gyventojai turėjo sieną statyti savo lėšomis, kiekvienas jam skirtame sklype. Sienos ir vartų bokštai turėjo būti mūriniai. Savaime suprantama, kad siena turėjo brangiai kainuoti, todėl didžiojo kunigaikščio rašte leidžiama tiems vilniečiams, kurie iš karto nepajėgs išmūryti savo dalies, užtverti ją stačių rąstų tvora.

Gynybinės miesto sienos statyba užtruko gana ilgai, beveik 20 metų. Miestiečiai daug kartų skundėsi vaivadai ir didžiajam kunigaikščiui, kad kunigai, didikai ir bajorai, gyvenantys su savo tarnais mieste, prie miesto sienos mūrijimo neprisideda. Didysis kunigaikštis turėjo keletą kartų į šį reikalą įsikišti. Pagaliau 1522 m. siena buvo baigta statyti ir visas miestas buvo apjuostas mūru. Tai matyti iš didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ( 1506 – 1548 ) rašto, kuriuo jis atleido miestiečius nuo prievolė duoti sargybinius piliai saugoti ir įsakė jiems pasirūpinti miesto vartų apsauga.

Gynybinė miesto siena prasidėjo nuo pilies apsauginės sienos, maždaug nuo tos vietos, kur dabar stovi Telegrafo rūmai, ėjo apytikriai dabartine Stuokos – Gucevičiaus gatve, Stepo Žuko gatve, pro kiek vėliau pastatytą Ignoto vienuolyną, toliau kirto L. Giros ( anuomet – Vilniaus ) gatvę ir suko lanku į pietus, Trakų g – vės pradžioje įsijungė į Pylimo g – vę, ėjo pro “Aušros” kino teatrą, kur šiuo metu yra restauruota sienos dalis, į Aušros vartus. Apjuosusi Šventosios dvasios cerkvės šventorių, siena toliau ėjo rytine Bokšto g – vės puse, Vilnelės šlaitu ir pačios upės krantu iki Bernardinų bažnyčios, už kurios prasidėjo apsauginė didžiojo kunigaikščio dvaro siena. Miesto sienos ilgis buvo 2,5 km.

Didžiojo kunigaikščio 1503 m. rašte pasakyta, kad miesto sienoje leidžiama palikti penkerius vartu prie svarbiausių kelių, būtent: Vilniaus, kuris ėjo per Neries tiltą, pro Šnipiškių kaimą į Ukmergę, Trakų, Medininkų, Spaso, ėjusių į Užupio priemiestį bei Polocką, ir Pilies. Pilies vartai turėjo būti išmūryti ten, kur miest siena jungiasi su didžiojo kunigaikščio dvaro siena, Pilies gatvės pradžioje.

Kol miesto siena buvo baigta mūryti, patogesniam susisiekimui su užmiesčiais vietoj numatytų penkerių atsirado devyneri vartai. Prisidėjo Marijos Magdalenos, Totorių, Rūdninkų ir Subačiaus vartai.Miesto sienos vartuose virš pravažiavimo angos buvo bokštai, skirti gynybai. Bokštuose galėjo tilpti po kelias dešimtis žminių. Be vartų bokštų, ant sienos buvo išmūryti dar trys bokštai, skirti sienos kampams apsaugoti.

Bokšto g – vėje, po bokštu, buvusiu į šiaurę nuo Subačiaus vartų, buvo išmūryti dideli pasagos formos rūsiai, sujungti požeminiu tuneliu su pačiu bokštu. Rūsiuose buvo įrengtas miestiečių šaudmenų ir ginklų sandėlis. Didžiojo kunigaikščio ginklai ir parakas taip pat buvo saugojami rūsiuose po Gedimino pilies kalnu. Ginklai buvo laikomi rūsiuose, siekiant apsaugoti juos nuo gaisro, kuris buvo didelė ir gana dažna Vliniaus nelaimė. Nuo gaisro bematant galėjo supleškėti visas miestas, nes anuomet dauguma namų buvo mediniai, o upių vanduo, pastačius sieną, buvo sunkiai prieinamas.

Miesto apsaugai nebuvo pasitenkinta vien mūrine siena su bokštais. Buvo panaudotos ir kai kurios gamtinės kliūtys. Iš rytų pusės miestą saugojo Vilnelė su aukštu ir
stačiu šlaitu. Nuo Medininkų vartų palei miesto sieną buvo iškastas gilus griovys, kuriuo tekėjo nedidelis upelis, susidaręs iš šaltinių vandens. Šis upelis tarp Trakų ir Vilniaus vartų įtekėjo į Kačergos upelį, bėgusį iš Vingrių šaltinių ir ties Katedros varpine įsiliejusį į Vilnelės šaką.

XVI a. miesto siena, jos vartai ir grioviai bei pylimai buvo gana gerai prižiūrimi. Naktimis vartai būdavo uždaromi ir užrakinami, bokštuose budėjo sargybiniai. Visu tuo rūpinosi miesto valdyba. Kas galėjo tuomet pagalvoti, kad Medininkų vartai taps šventi ir stebuklingi.

3. Pilies vartai

Miesto siena jungėsi su pilies žemutinės teritorijos aptvaro siena ir sudarė su ja vientisą gynybinę sistemą. Patikimesniai pilies gynybai bei susisiekimui tarp jos ir miesto buvo įrengti Pilies vartai. Juos pastatyti įpareigojo 1503 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija. Vartai buvo didžiojo kunigaikščio žemėje. Apie jų architektūrą galima spręsti iš XVIII – XIX a. planų ir piešinių. XVIII a. antroje pusėje jie buvo jau rekonstruoti ir triaukščiame tribunolo rūmų pastate išsiskyrė panašiomis baroko formomis. Fasado dalį apie įvažiavimo angą skaidė rustai, o antrą aukštą puošė frontas su voliutomis. XIX a. pradžioje šie vartai nugriauti.

4. Marijos Magdalenos (Šlapieji) vartai

Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1601 m. Jie stovėjo darbininkų L. Stuokos – Gucevičiaus ir J. Tallat – Kelpšos g – vių sankryžoje. J. Tallat – Kelpšos g – vės dalis de Reusų rūmų ir centrinio telegrafo senovėje vandinta “Šlapiąja” , nes čia buvusi žema, durpinga bei drėgna vieta. Iš čia ir kilo Šlapiųjų vartų pavadinimas. Kita vardą jie gavo dėl netolies, šiaurės pusėje, stovėjusios Marijos koplyčios. Vartai įrengti geresniam miestiečių susisiekimuisu vakariniais Vilniaus priemiesčiais. Jie neturėjo gynybinio bokšto, tik įvažiavimo angą sienoje. XVII a. pabaigoje magistras įsakė uždaryti tuos miesto sienos vartus, kurie neturėjo stiprių gynybinių bokštų. Dėl šios priežasties Marijos Magdalenos vartai 1677 m. buvo užmūryti ir daugiau nebenaudojami.

5. Totorių vartai

Vartų bokštas stovėjo S. Žuko ir Totorių g – vių susikirtimo rytinėje dalyje, įvažiavimo ašimi orientuotas išpietryčių į šiaurvakarius. Istoriografijoje yra nuomonė, kad vartų sargyba buvo patikėta totorių kariams, dėl ko ir atsirado toks pavadinimas. Pirmą kartą dokumentuose šie vartai minimi 1588 m.

Vartų bokštas buvo stačiakampio plano ( 24 m ilgio ir 12 m pločio ) su 3 m pločio įvažiavimo anga. Po ja esantis durpingas gruntas buvo sustiprintas nedidelių ( 5 – 7 cm skersmens ) akmenų grindiniu, o virš jo suklotos penkių pusiau skeltų rąstų eilės, perskirtos žemės, žvyro ir mažų akmenų tarpsluoksnis. Po bokšto ir sienos pamatais buvo sukloti rąsai. Bokšto pamatai mūryti iš stambių lauko akmenų ir plytų. Vartų įvažiavimo angą puošė dvi įžambiai suklotų plytų ornamentinės juostos, atskirtos galais sumūrytų plytų eile.

1672 m. stiprinant gynybinę sieną, Totorių vartai, kaip gynybiniu atžvilgiu silpni, buvo užversti rąstais ir užpilti žemėmis. Nepaisant to dar XVIII a. pabaigoje vartų bokštas buvo trijų aukštų, dengtas čerpių stogu. Prie sienų šliejosi jėzuitų pastatai.XVIII a. pabaigoje vienuolynas, taip pat ir bokštas paversti kareivinėmis. 1802 m. buvo įsakyta Totorių vartų bokštą nugriauti. Vilniaus miesto ekonomijos atskiri tarnautojai siūlė jo negriauti, motyvuodami tuo, kad bokštas remia buvusio vienuolyno suskilusią sieną. Vis dėl to jį gana greitai nugriovė.

1975 m. tiesiant šiluminę trasą dalis išlikusių bokšto pamatų buvo atkasti, ištirti ir užfiksuoti. Yra išlikę apie trečdalis pamatų.

6. Vilijos ( Vilniaus ) vartai

Šie vartai stovėjo dabartinių S. Žuko ir L. Giros g – vių sankryžoje. Pro juos buvo išvažiuojama į Neries upės prieplauką ir Ukmergės kelią, kuriuo XIV – XVI a. susisiekdavę su smarkiai išaugusiu Rygos miestu. Vartai vedė Vilijos (Neries) upės link, todėl jie taip ir pavadinti. XVIII a. jiems prigijo Vilniaus vardas.Vartus įrengti leista 1503 m. Aleksandro privilegijoje. Jau pastatyti jie pirmą kartą dokumentuose paminėti 1555 m. Vartų bokštas 1655 m. buvo apgriautas. 1662 – 1663 m. jis buvo remontuojamas. Dar kartą vartus smarkiai apgadino 1715 m. gaisras. 1723 m. remontuotas jo stogas ir perdangos. Bokštas labai nukentėjo 1794 m. sukilime, bet po to vėl atstatytas. Jis buvo stačiakampio plano su dvišlaiščiu čerpėmis dengtu stogu. Vartuose buvo įranga pakeliamomis grotomis. 1802 m. Vilijos vartų bokštas stovėjo labai apleistas: pravažiuojamojoje dalyje nebeliko medinių vartų, trūko laiptų į antrą aukštą, buvo užmūryti langai. Tų pačių metų lapkričio 24 d. magistrato įsakimu vartai nugriauti, nepaliekant ant žemės paviršiaus jokių pėdsakų. Iš bokšto išardytos plytos panaudotos pirklių rūmų ( Valstybinės filharmonijos ) rekonstrukcijai.

7. Trakų vartai

Šie vartai stovėjo arti Trakų ir Pylimo gatvių sankryžos. 1503 m. Aleksandro privilegijoje jie užtvėrė seną Trakų kelią, vedantį iš Vilniaus į Trakus, Gardiną, Kijevą. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Trakų vartai paminėti tik 1619 m.
1655 – 1661 m. mūšių metu jie buvo sugriauti. 1794 m. prie Trakų vartų sukilėliai susirėmė su caro kariuomene. Vartai gerokai nukentėjo, bet tų pat metų spalį buvo vėl atstatyti. Jų stačiakampio plano bokštą su dvišlaičiu čerpėmis dengtu stogu puošė dvi metalinės veliavelės formos vėtrungės. Bokštas buvo atsikišęs nuo aptvaro sienų ir tiko flanginei gynybai. Fasadą puošė mentės ir baroko epochoje įrengti laužyti karnizai. XIX a. pradžioje bokštas stovėjo apleistas, be vartų, lubų, neįstiklintais langais. 1803 m. be magistrato žinios Trakų vartų bokštas pradėtas griauti. Magistratas, norėdamas išsaugoti jį, kaip miesto nuosavybę, kreipėsi pagalbos į gubernatorių. Šis įsakė bokštą remontuoti. 1804 m. bokštą vėl pradėjo griauti. Šįkart jis nugriautas ir daugiau nebeatstatytas.

8. Rūdninkų vartai

Jau XIV a. čia ėjo kelias iš Vilniaus į Rūdninkus, o XV a. tuo keliu įvažiuodavo ir išvažiuodavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio svečiai, nes už keturių mylių nuo Vilniaus, šalia to kelio, 1470 m. Kazimieras Jogailaitis pastatė ištaigingus rūmus. XVI a. toje Rūdninkų kelio dalyje,kuri ėjo nuo rotušės iki miesto sienos, susiformavus gatvei ji buvo pavadinta Rudninkų vardu. Tuo pat vardu pavadinti ir gynybinės sienos vartai. Dar žinomuose istoriniuose šaltiniuose Rūdninkų vartai paminėti 1575 m. 1655 – 1661 m. karo metu bokštas buvo sugriautas, o 1662 – 1663 m. atstatytas. 1800 m. galutinai sugriautas ir nebeatstatytas.

9. Subačiaus vartai

Vartų bokštas stovėjo dabartinių Bokšto, Subačiaus ir Strazdelio g – vių sankryžoje, įvažiavimo ašimi orientuotas iš šiaurvakarių į pietryčius. Dabar jo pamatų likučiai yra po Subačiaus g – vės važiojamąja dalimi.

Vartai pirmą kartą dokumentuose minimi 1528 m. XVII a. jie buvo rekonstruoti ir su bastėja sudarė vientisą gynybinę liniją Vilniaus pietryčiuose. Subačiaus vartų XVII – XVIII a. priešas, matomai, nepajėgė nei sudaužyti, nei pro juos įsiveržti į miestą,nes jie Vilniaus magistrato rankraščiuose neminimi sugriautų,restauruotų ir naujai atstatytų vartų tarpe.

Subačiaus vartų bokštas buvo trijų aukštų, stačiakampio plano su dviem kampiniais cilindriniais bokštais, kurių sienos 1,5 m storio. Pastatą dengė dvišlaitis stogas,o bokštelius – kūginiai stogeliai. Architektūriniu požiūriu Subačiaus vartų bokštas buvo bene vertingiausias Vilniaus miesto sienoje.Jo viršutinį aukštą supo ne tik paprastos angos, skirtos šaudyti tolyn,bet ir machikulos,pro kurias galima šaudyti žemyn, į pačią vartų papėdę.

Miesto gynybinių įtvirtinimų griovimo banga neaplenkė ir Subačiaus vartų. 1801 m. gegužės 27 d. magistrato įsakymu vartų bokštas buvo nugriautas. Dalis bokšto plytų panaudota artilerijos kareivinių krosnių statybai, pirklių rūmų rekonstrukcijai, o kitos nežinia kam perduotos.

1974 m. vedant lietaus kanalizaciją, vartų bokšto pamatų fragmentai buvo iš dalies atidenkti, ištirti ir užfiksuoti.Subačiaus vartų bokšto pamatų yra išlikę apie pusę.

10. Spaso vartai

Vartų bokštas stovėjo arti Vilnios, prie kelio, vedančio į Užupio priemiestį ir toliau – į Polocką. Miesto teritorijoje to kelio tęsinys ėjo Bokšto skersgatviu. Spaso vartai buvo vieni iš pirmųjų, nurodytų 1503 m. Aleksandro privilegijoje. Vėliau dokumentuose jie pirmą kartą paminimi tik 1605 m. 1776 m. rugpjūčio 23 d. rašte Vilniaus miestiečiai didžiajam kunigaikščiui skundėsi, kad magistratas ne tik neremontuoja miesto įtvirtinimų, bet leidžia vienuolynams bei savo giminaičiams juos griauti. XVIII a. pabaigoje bokštas buvo šešių žingsnių pločio, įvažiavimas dengtas mūriniu skliautu, o stogas – čerpėmis.1794 m. sukilime caro kariuomenė Spaso vartų bokštą gerokai apgadino. 1801 m. magistratas ragino ekonomus greičiau vartus nugriauti. Netrukus tai ir buvo padaryta, o akmenys ir plytos panaudoti tilto per Vilnią remontui.

11. Bernardinų vartai

Vartų bokštas stovėjo netoli Bernardinų bažnyčios, ties tiltu per Vilią į Užupį. Istoriniuose šaltiniuose vartai minimi jau 1593 m. Jų pavadinimas kilo nuo Bernardinų bažnyčios ir g – vės, kuri ėjusi iki Užupio tilto.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2350 žodžiai iš 7782 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.