TURINYS
ĮVADAS……………………………….1
1.Dailės draugijos …………………2
2. Mokslo draugijos…………………4
3. Teatro raida Vilniuje…………….6
4. Spauda ir literatūra……………..8
IŠVADOS …………………………….11
LITERATŪRA………………………….12
ĮVADAS
Vilnius-kultūros centras,vienas ryškiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Nuo pačių seniausių laikų sostinę gaubė ypatinga dvasinė aura, kuri skatino skleistis įvairias kultūras.Čia laisvai kryžiavosi didžiosios Vakarų ir Rytų Europos kultūrinės srovės. Čia dominavo tai viena, tai kita tautinė kultūra.
XX a. pradžia-įstabus politinio, tautinio ir kultūrinio pakilimo metas, kuris paskatino aktyviai veiklai visas tautybes ir socialinius sluoksnius.Čia pradeda kurtis pirmosios politinės partijos- Lietuvos socialdemokratų partija, Lenkų socialistų partija, Žydų socialdemokratų partija, Rusų socialdemokratų partijos grupė. Čiaaa 1905 metais Didysis lietuvių seimas paskelbia Lietuvos valstybės atkūrimo programą. Čia išleistas pirmasis lietuviškas dienraštis “Vilniaus žinios”.Čia pastatyta pirmoji opera.Čia 1909m. sukuriamas simfoninis orkestras, kuriam diriguoja lenkų, lietuvių, rusų muzikai. Čia Liudas Gira ir Kazys Binkis rašo lietuviškus eilėraščius. Čia gyvena Lazdynų Pelėda, lietuviškų apsakymų autorė. Žvilgtelkim į Vilnių ne tik kaip konfliktų, o kaip kultūros centrą. Į Vilnių galime pažvelgti kaip nepakartojamo savitumo ir kultūrinės tolerancijos miestą.
DAILĖS DRAUGIJOS
Naujas reiškinys XX a. pr. Lietuvos kultūriniame gyvenime- tai menininkų organizacijų susikūrimas ir jos veikla. Organizacijos rengė parodas, rodė meno kūrinius. O viena iš žymiausių buvo- Lietuvių dailės draugija. Lietuvių dailės draugijos įkūrimas siejosi su XX a. pr. Lietuvių nacionalinio atgimimo sąjūdžiu. Draugijos organizatoriais ir steigėjais buvo naujos dailininkų kartos atstovai-P.Rimša, A. Žmuidzinavičius, A. Varnas, P. Kalpokas, A.Jaroševičius, J. Zikaras, J.Šileika, R.Sklėrius ir kt. Štai ką rašė A. Žmuidzinavičius:”Tikrai galima sakyti , kad mūsų parodose nebus didelių marmurinių statulų ir tų puikių, taip pat didelių, gražiai aptaisytų paveikslų, kuriuos žiūrėdamas Europos muziejų salėse žmogus stebiesi. Bet ne tas svarbu. Pirmoji mūsų lietuviška paroda turės kitą tikslą. Jos tikslas duoti gyvavimo pradžią dailei tarp kitų tautų dailės. Jos tikslas parodyti, kad ir pas lietuvius dailė egzistuoja”.(3, p.9).Daug inteligentų parėmė ir pritarė, kad reikia organizuoti parodą. Visi parodos organizavimo reikalai buvo pavesti tvarkyti lietuvių dailės parodos komitetui. Į parodą buvo kviečiami dailininkai ir architektai, taip pat liaudies menininkai. Jų prašė, kad atsiųstų audinių, juostų, prijuosčių, drožinių ar keramikos darbų. Rengiant parodą iškilo daug sunkumų, bet rengėjai nugalėjo visas kliūtis.
1907m. sausio 9 d. Vilniuje, Antakalnio gatvėje P.Vileišio rūmuose, buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. Per atidarymą kalbą sakė J. Basanavičius.”Lietuvos daidalių tvariniai, kuriuos mes čion matome krūvon surinktus, duoda mums didelę viltį į šviesią mūsų dailos ateitį. Nors ne vislab, kas čion išdėstyta, stovi ant vienodos dailoje aukštybės, bet yra daugel paveikslų, kaip Stobrausko, Žmuidzinavičiaus, Piasecko, Čiurlionio ir kiti, kuriuos galima prie geriausių tos rūšies tvarinių priskaityti. Ypačiai yra pastebėtinas Čiurlianio tvarinių originališkumas ir individuoliškumas, kurie, rasi, gali būti pradžia naujos pakraipos dailoje.
Paminėjus apie mūsų dailos ateitį, reikėtų dar patėmyti, kad prigimtasis lietuvių gabumas į mokslą ir dailą liudija apie didį mūsų tautos dvasios prakilnumą, kurį tik daug tūkstančių metų dūruojančioji mūsų tautos kultūra tebegalėjo išauklėti ir prirengti. Šitos pat priežasties dėlei lietuviai yra didžiai linkę į dainininkystę.(…).Teip, mano ponai, lietuvių daila turi ateitį ir, rodos, nemenką.
Jei mūsų daidaliai į tą keletą metų galėjo teip sustiprėti, priruošti ir pagaminti Lietuvai teip dailiai sutaisytą savo darbų parodą, tai, praėjus ilgesniam laikui, tikimės, jie iškels mūsų tautos dailą į tą aukštybę, į kurią daila yra pakilusi pas kitas, mažiau už mus nuvargintas, o labiau apšviestas tautas. Apie tai nė abejoti nėra galima! Su šita vilčia aš širdingai sveikinu mūsų daidalius, parodoje dalyvaujančiuosius, ypač daidalius parodos prirengėjus ir linkiu jiems geriausio pasisekimo šitoj pirmojoj parodoj, kuri lietuvių tautos istorijoje bus amžiais minėta.
Lai gyvuoja, auga ir žydi lietuvių daila per amžių amžius. Lai gaivina ji mūsų tautą, lai ruošia jai garbingą ateitį.”(3, p.2).
(“Vilniaus žinios” ,1906, gruodžio 28)
Parodoje dalyvavo 19 dailininkų ir 4 architektai, kurie pateikė 213 kūrinių. Taip pat buvo eksponuoti 235 liaudies meno kūriniai: audiniai, mezginiai, drožyba ir kt. ‘’Liaudies daile turime kuo labiausiai rūpinties: rinkti ją, saugoti, gaivinti. Juostos, kaišytiniai audiniai, įvairiausi originaliniai išdrožinėjimai ir kiti tokie darbai –tai mūsų tautos dailės didžiausi turtai. Kiekvieną lietuvaitę
ar lietuvį , kurie dirba tokius darbus dirba, privalome didžiai gerbti, privalome gaivinti supratimą jų svarbumo. Kol mūsų liaudis kuria savotiškai, kitų nepamėgdžiodama, tai mes dar turime savo ypatingą artistišką kultūrą ir galime tikėtis, jog mūsų tauta ilgainiui dar sulauks geresnės ateitis”- rašė A.Žmuidzinavičius. Paroda veikė iki vasario 15 d., ją aplankė daugiau kaip 2000 žiūrovų. Paroda pasisekė, ir padėjo įgyvendinti dailės draugijos sukūrimą.”Ta paroda turėjo didelę svarbą mūsų kultūros prašvitime,- rašė M.K.Čiurlionis.- Ji buvo žadintoja, buvo, sakysime, heroldas, kuris, išėjęs švintant ant kalnelio, žolynais apaugusio, papūtė auksinį trimitą į visas puses, kviesdamas dvasios darbininkus sukurtų vieną didelę dailės liepsną mūsų motinos Lietuvos garbei ir aukštinimui. Ir susirinko darbininkai, nedaug jų, tiesa, buvo, bet ugnis liko sukurta”.(3,p.12). 1907m. pavasarį buvo parengti draugijos įstatai, o 1907m. rugsėjo 2 d. suorganizavo steigiamąjį susirinkimą, įkūrė Lietuvių dailės draugiją. Pagrindiniai Lietuvių dailės draugijos uždaviniai ir tikslai buvo nusakyti įstatuose:
“1) remti ir plėtoti,
2) vienyti ir artinti visų dailės šakų atstovus,
3) teikti materialinę ir moralinę paramą dailininkams,
4) ugdyti visuomenės meninį skonį,
5) rinkti įvairius lietuvių dailės kūrinius”(3, p. 12).
Lietuvių dailės draugija greitai populiarėjo visuomenėje, o tai lėmė jos veikla. Draugija kasmet rengėlietuvių dailės parodas, rinko liaudies meno kūrinius, o nuo 1909m. pradėjo organizuoti dailės ir muzikos kūrinių konkursus. Kuo toliau, tuo labiau plėtėsi draugijos veikla, daugėjo narių.
Lietuvių dailės draugija stengėsi užmegzti ryšius su kitomis kūrybinėmis organizacijomis. 1908m. pr. Vilniuje buvo suorganizuota bendranacionalinė Vilniaus dailės draugija, kurioje dalyvavo ne tik rusų, lenkų ir žydų tautybės dailininkai, bet ir Lietuvių dailės draugijos atstovai- M.K. Čiurlionis, P.Rimša, A.Žmuidzinavičius, S.Gimbutaitė.
Visų svarbiausias Lietuvių dailės darbas buvo parodų organizavimas. Iki pirmojo pasaulinio karo buvo surengtos 8 dailės parodos Vilniuje. Pagrindiniai parodų dalyviai buvo M.K.Čiurlionis, A.Žmuidzinavičius, P.Rimša, P.Kalpokas, J.Šileika, J.Zikaras, A.Varnas, J.Mackevičius, J.Vienožinskis, A.Jaroševičius, K.Sklėrius. Būtent jų kūryba ir apsprendė būdingiausius to laikotarpio lietuvių dailės bruožus.”Dailės parodos buvo ne tik tribūna, iš kurios galėjo betarpiškai kreiptis į savo krašto visuomenę. Jos turėjo kūrybinio akstino reikšmę, skatino dailininkų brendimą, be to, teikė tam tikrą materialinę paramą, nes dalis parodose eksponuotų paveikslų ir skulptūrų būdavo parduodamos”(3, p. 18)
1907-1914m. parodos atspindėjo naujo lietuvių dailės laikotarpio pradžią. Jose atsispindėjo augančios lietuvių dailininkų kartos kūrybiniai ieškojimai, išryškėjo saviti jų meniniai polinkiai, žymesni laimėjimai. Lietuvių dailės draugijos parodose eksponuoti kūriniai buvo kuklios išvaizdos, vyravo nedidelio formato peizažai ir portretai, buitinių temų kompozicijos, simboliniai vaizdai. Stambesnių monumentalaus pobūdžio darbų nebuvo nei tapyboje, nei kitose dailės šakose. Bet tai didžiulis nuopelnas, juk mes negalime pamiršti, kad daug to laikotarpio dailininkų tebesimokė arba ką tik pradėjo darbų kūrybos žingsnius.”Daugumos kitų XX a. pr. Lietuvių dailininkų- A.Žmuidzinavičiaus, A.Varno, P.Kalpoko, J.Šileikos, J.Mackevičiaus, P.Rimšos, J.Zikaro, K.Sklėriaus- kūryba buvo gerokai marga nevienodo meninio lygio. Šie dailininkai dar tik brandino jėgas, turtino meninę pasaulėjautą, ieškojo savojo kelio. Tapytojai daugiausia kūrė peizažus it portretus, kuriuose stengėsi išreikšti gamtoss nuotaikas, skulptoriai komponavo žanrines skulptūrėles, kūrė biustus, reljefinius portretus, dekoratyvinės paskirties pozicijas. Deja, išskyrus A.Žmuidzinavičių ir P.Rimšą, kuriems pavyko išsaugoti daugumą savo kūrinių, kitų dailininkų darbų didžioji dalis yra išblaškyta arba dingusi. Visa tai riboja galimybes susidaryti aiškesnį vaizdą ne tik apie atskirų dailininkų kūrybos plėtotę, bet ir apie XX a. pr. Lietuvių dailės visumą, apie bendresnius jos bruožus. Šiuo metu aišku tik viena, kad pastarųjų dailininkų darbai nesudarė kokios nors vieningesnės meninės krypties ar tendencijos. Galima tik pažymėti, kad, nors ir buvo tam tikrų nukrypimų į vieną ar kitą pusę, vyraujanti tendencija visųų šios grupės dailininkų kūryboje buvo realistinė“(3, p.29)