Vincas kudirka seinuose didžiojo varpininko mirties 100-metį minint dokumentas
5 (100%) 1 vote

Vincas kudirka seinuose didžiojo varpininko mirties 100-metį minint dokumentas

Apskritai Kudirkos santykį su religija yra aptaręs Vytautas Kavolis savo darbe: Žmogaus genezė. Psichologinė Vinco Kudirkos studija.6 Svarbu, kaip Kavolis pažymi, kad “Nors ir pašalintas iš seminarijos, Kudirka nereaguoja neigiamai prieš pačią religiją – kaip ne vienas tokiu atveju gal būtų padaręs, – bet lieka jos esminiams dalykams ištikimas.”7 Ši nuostata daug ką pasako apie Kudirkos pasaulėžiūrą. Vis dėlto jo vertybių skalėje Dievo supratimas buvo ypatingas, net, galima sakyti, intelektualiai savaip suvoktas. Kavolis šitaip samprotauja: “Paties Kudirkos krikščioniškasis tikėjimas, atrodo, kyla ne iš meilės Dievui, bet iš Dievo reikšmingumo pajutimo. Šis tikėjimas yra griežtai individualistinis, nereikalaująs išorinių formų, kritiškas, nesentimentalus; ir dėl šių savybių savotiškai “protestantiškas” <…> Būdinga, kad Kudirka krikščioniškajame panteone suranda, atrodo, artimiausią santykį su Kristumi (broliu), bet ne su Dievu (tėvu).”8 Turėjo Kudirka savą požiūrį ir į katalikybę bei į kunigus. Tautinio darbo praktikoje Kudirkos ir daugumos kunigų interesai išsiskyrė, nors su patriotiškai nusiteikusiais kunigais jis bendravo. “Kudirkos pažiūra, – rašo V. Kavolis, – kunigų atžvilgiu apsisuka visu apskritimu: pradžioje bendras darbas atrodo būtinas, gale – neįmanomas. Ši evoliucija atspindi ne tiktai darbe susikaupusią patirtį, bet ir Kudirkos asmenybės laisvėjimo evoliuciją: išvystęs savąją darbo moralybę, jis pajuto laisvo žmogaus religijos, nepriklausomos nuo institucijų, galybę.”9 Kavolis suteikia Kudirkai net tam tikro religijos reformatoriaus intencijas: moralinio atsinaujinimo imperatyvas.

Aišku, ką tik aptartos Kudirkos nuostatos religijos atžvilgiu iš karto neatsirado, tai buvo jo gyvenimo patyrimo rezultatas. Ko gero, važiuodamas į Seinų kunigų seminariją jis buvo užtektinai katalikiškas to meto Lietuvos kaimo tradicine prasme. Antra vertus, matyt, valstietiško požiūrio į kunigų luomą įtakojamas, jis dar nepajėgė iki galo (nors nenoras buvo ryškus, bet reikėjo išbandyti) atsispirti reikalavimui vykti į seminariją. Kudirkos asmenybei visiškai atsiskleisti, o teologine prasme sąmoningai suvokti savo pašaukimą, reikėjo laiko. Konfliktas su tėvu įvyko po dvejų buvimo seminarijoje metų, kai Kudirka nesutiko į ją sugrįžti. Prisiminę anksčiau cituotą vysk. P. Būčio mintį ir pirmąjį šio straipsnio skyrių, suvoksime, kad teologinės praktikos požiūriu Kudirkos negrįžimas į seminariją yra motyvuotas ir pateisinamas žingsnis. Tėvui Motiejui Kudirkai atrodė priešingai, ir per šią prizmę mes galime pažvelgti į XIX a. antrosios pusės Lietuvos valstiečio mentaliteto apraiškas. Žinoma, toks diskursas kol kas, neturint mūsų istoriografijoje panašaus pobūdžio tyrinėjimų, bus tik paviršinis.

Po baudžiavos panaikinimo Lietuvos visuomeninėje sanklodoje vyko intensyvūs struktūriniai pokyčiai. Labiausiai krinta į akis tas faktas, kad į visuomenės intelektualinį elitą prasimuša inteligentai (kunigai taip pat), kilę iš Lietuvos kaimo, t.y. valstiečių vaikai. Ankstesnėje visuomeninėje sanklodoje tai buvo beveik išimtinai kilmingųjų luomo prerogatyva. Ši teisė lietė ir kunigų luomą, nes iš valstiečių kilusių kunigų buvo nedaug. XIX a. pirmojoje pusėje ir viduryje vaizdas ima keistis: valstiečių sūnūs stoja į kunigų seminarijas. Apie tai I. Šenavičienė rašo: “Iš mano atliktų Telšių diecezinės seminarijos klierikų kontingento tyrimų atrodytų, kad Žemaičiuose dvasininko profesiją 1845-1865 m. buvo beveik monopolizavę valstiečiai ir smulkieji bajorai.”10 Žinoma, valstiečio sūnui dvasininko kelio pasirinkimas to meto sąlygomis buvo lengviausias būdas siekti mokslo ir ištrūkti iš savo socialinio sluoksnio. Bet sugrįžkime į Seinų vyskupiją, kuri XIX a. antrojoje pusėje apėmė visą Suvalkų guberniją ir dalį Lomžos gubernijos.

Iš istoriografijos gerai žinome XIX a. Lietuvos Užnemunės specifinius bruožus. Tai lėmė ne vien socialinės, ekonominės sąlygos (pasiturintys ūkininkai), bet ir kultūrinis savitumas. Tokiam kultūriniam savitumui atsirasti daug reikšmės turėjo švietimo židiniai: Marijampolės ir Suvalkų gimnazijos, Seinų kunigų seminarija ir gal ne tiek – Veiverių mokytojų seminarija. Nuo XIX a. vidurio Marijampolės gimnazija tampa mokslo siekiančio Suvalkijos jaunimo svarbiausiu traukos centru. Šiuo atveju mums labiau rūpi kitas centras – Seinų kunigų seminarija, kurios patrauklumą lėmė ūkininkų, leidžiančių vaikus į mokslą, noras (= tikslas) bent vieną sūnų regėti kunigu arba neabejotinas paties jaunuolio pasirinkimas. Antra vertus, kunigų seminarija – tai mokykla, kuri duoda profesiją ir užtikrina pragyvenimo šaltinį. Kaip tik Seinų kunigų seminarijos klierikų daugumą (nuo įsteigimo 1826 m.) sudarė iš lietuviškų parapijų atvykę asmenys, o socialiniu požiūriu kilę iš valstiečių.11

Aptardami kunigo įvaizdį XIX a. antrosios pusės Suvalkijos ūkininko sąmonėje, pasitelksime tris kriterijus: tikybinį sąmoningumą, pagarbą kunigui, investiciją į šeimos ateitį.

1. Vyskupas Justinas Staugaitis savo atsiminimuose rašo, kad apie savo apsisprendimą stoti į kunigų seminariją jis pranešė tetulei Petronėlei Vilkaitienei, kuri, anot atsiminimų autoriaus, “vis bijojo, kad aš
kartais nenueičiau ‘savais keliais’”.12 Šis pasakymas “savais keliais” simptomiškai simbolizuoja ir ūkininko, leidžiančio sūnų į mokslus, baimę, kad jis nenutoltų nuo Dievo, ir nuotaikas tikėjimo atžvilgiu, kurios buvo jaučiamos Marijampolės gimnazijoje. Analizuodamas V. Mykolaičio-Putino romano “Altorių šešėly” herojaus Liudo Vasario paveikslą, V. Jocaitis pateikė tokį apibendrinimą apie Marijampolės gimnazijos nuotaikas: “Gimnazijoj su juo atsitiko toks, imant autoriaus terminologiją, pirmas psichologinis bei sąžinės casus: jis pateko į slaptą mokinių lavinimosi kuopelę, kurioj pasaulio atsiradimas ir kiti su tuo susiję klausimai buvo aiškinami ne taip, kaip jo tėvai ir bažnyčia aiškina. Tai buvo bedieviškas, tad draustinas aiškinimas.”13 Liudas Vasaris tuokart surado kompromisą. Apie tykančius pavojus gimnazijoje jauno žmogaus sielai kalba savo atsiminimuose bei romane “Tiesiu keliu” ir J. Staugaitis. Romane jo herojus Saulius suabejoja Dievu, susipažinęs su Darvino teorija. Atsiminimuose J. Staugaitis jau perteikė autentišką refleksiją: “Kaip minėjau, niekas nesirūpino, ar mes einame į bažnyčią, ar neiname. Mūsų mokytojai katalikai ateidavo į bažnyčią tik vienas kitas paeiliui tvarkos prižiūrėti per mokinių Mišias. Man neteko matyti nė vienas mano mokytojas einant išpažinties. Skaitydavome, ką norėjome, ir suprasdavome, kaip išmanydavome. Niekas mums neaiškino, niekas kreivų pažiūrų netaisė. Todėl nenuostabu, kad kai kurie IV, V klasės mokiniai jau afišuodavosi savo netikėjimu.”14 Tokios sekuliarizuotos pažiūros ar nuotaikos labiausiai skaudino tėvus, kuriems, kalbant apibendrintai, buvo būdingi to laikmečio Suvalkijos kaimo religiniai stereotipai. Nutolimas nuo Dievo buvo suprantamas kaip vienas iš didžiausių praradimų. Stiprus religinis jausmas buvo būdingas ir Kudirkos tėvui. Tad nekeista, kodėl apsisprendimas mokytis Seinų kunigų seminarijoje ūkininkui atrodė kaip didžiausia etinė ir pasaulėžiūrinė vertybė. Šią išvadą patvirtina ir Liudo Vasario tėvų žodžiai: “Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvam kokia gėda, kur ir akis padėti?”15 Iš šios citatos išplaukia dar vienas labai gajus valstietiško mentaliteto stereotipas: iš seminarijos išmestas klierikas užtraukia gėdą namams.

Šiuo metu Jūs matote 63% šio straipsnio.
Matomi 1163 žodžiai iš 1843 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.