Vincas mykolaitis – putinas
5 (100%) 1 vote

Vincas mykolaitis – putinas

Vincas Mykolaitis – Putinas

(1893 – 1967)

Kai šiandien jau iš didesnio nuotolio žvelgiame į Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą, geriau matome jos svarbą Iietuvių literatūros raidoje. Mums jis atrodo beveik tos pat kartos rašytojas, kaip ir Vaižgantas, V. Krėvė, A. Vienuolis, nors buvo už juos gerokai jaunesnis. Tai mūsų literatūros klasikas, o jo kūrybinis palikimas, E. Mieželaičio žodžiais tariant, “monumentalus ir amžinas”. Po Maironio Mykolaitį-Putiną galime laikyti žymiausiu mūsų poezijos atnaujintoju ir kūrėju. Nepaprastai dideli jo nuopelnai ir pakeliant į naują meninės brandos pakopą lietuvių romaną, daug jis nuveikė dramaturgijos, kritikos ir literatūros mokslo baruose.

Mykolaičio-Putino kūrybinis kelias daugiau kaip pusę šimtmečio ėjo per istorinių lūžių ir socialinių sukrėtimų laikus, palikusius jo kūryboje savo žymę. “Retas kuris kitas iš lietuvių rašytojų, – rašo jo kūrybos tyrinėtojas J. Lankutis, – yra paliestas tokios gausybės laiko tendencijų, yra buvęs taip giliai kūrybingai jų veikiamas.”

Gyvenimas ir kūryba

Gimtinės padangėje. Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 rn. sausio 6 d. Pilotiškių kaime (dabar Prienų raj.). Jo tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, auginę gausią šeimą – šešis sūnus ir tris dukras (vienas sūnus ir dukra anksti mirė). Vincas buvo vyriausias sūnus, matyt, jau vaikystėje tėvų numatytas leisti į mokslus.

Būsimojo rašytojo tėvas Juozas Mykolaitis buvo praktiško proto žmogus, darbštus ir kietas šeimininkas, pats dirbęs kaip baudžiauninkas ir kitus prie darbo spaudęs. Motina Magdalena Garbiūtė-Mykolaitienė buvo tyli ir nuolanki, jautri ir labai geros širdies, gražiai auklėjusi vaikus. Abu tėvai buvo labai religingi – gal tai ir nulėmė vyriausiojo sūnaus kelią į dvasinę .seminariją. Kaip jau į gyvenimo pabaigą prisiminė rašytojas, tėvų namuose

nebuvo “šiltos, intymios jaukios vidinės atmosferos”, “neskambėdavo daina, juokas, linksmi pokštai”. Gal visa tai paveikė ir rašytojo būdą, skatino jo uždarumą. Iš motinos jis paveldėjęs polinkj į “rezignaciją, susitaikymą su aplinkybėmis, kovingumo stoką”, o tėvo sieloje slypintis santūrus jausmingumas ir susirnąstymas bene bus paveikęs lyrinį, poetinį ir filosofinį pasaulį, buities suvokimą.

Nedrąsų, svetimųjų besivaržanti berniuką tėvai atidavė mokytis į netoliese esančią Gudelių pradinę mokyklą, kur jis buvo apgyvendintas vienos davatkėlės dūminėje pirkelėje. Iš šios mokyklos būsimajam rašytojui liko tik skaudūs prisiminimai ir pirmojo mokytojo – “nuožmaus žiauruolio ir vaikų kankintojo” – paveikslas.

Marijampolėje ir Seinuose. Kiek pasimokęs Gudeliuose, jaunasis Mykolaitis buvo perkeltas į Marijampolės (dabar Kapsuko) apskrities pradinę mokyklą, kurią baigęs 1905 m. pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje. Prasidėjusi tais pat metais revoliucija, darbo žmonių mitingai, revoliucinės dainos ilgam įstrigo vaiko atmintyje. Gimnazijoje jo mokytojai buvo ir aušrininkas P. Kriaučiūnas, ir poetas M. Gustaitis, kurie veikė mokinių nacionalinį sąmonėjimą, skatino domėtis lietuvių spauda ir literatūra.

Gimnazijoje Mykolaitis dainavo chore. Dainos paskatino jį susipažinti su lietuvių poezija, V. Kudirkos, A. Vienažindžio, Maironio kūryba. Marijampolėje jis pirmą kartą pamatė Maironį, pamėgo jo kūrybą. “Maironis tvirtai įsišaknijo mano vidaus pasaulyje”, – rašė jis vėliau savo autobiografijoje. Maironio lyrika stipriai paveikė ir jo pirmuosius bandymus.

Baigus keturias gimnazijos klases, iškilo klausimas, ką toliau daryti. Mykolaitis pasirinko Seinų dvasinę seminariją, į kurią įstojo 1909 rn. Kaip .vėliau rašė savo atsiminimuose, “to norėjo tėvai, nesipriešinau tam nė aš pats”. Nors daug lėmė tėvų religingumas ir jų norai, bet ir pačiam jaunuoliui tada atrodė, kad toks pasirinkimas atitinka jo siekimą dirbti savo tautos ir kultūros labui. Tokie idealūs jaunuolio nusiteikimai seminarijoje greitai susidūrė su griežta, asmenybę slopinančia drausme, dogmatišku auklėjimu, nuolatinėmis maldomis ir meditacijomis.

Antrame seminarijos kurse Mykolaitis įstojo į slaptą seminaristų lavinimosi būrelį. Pirmieji jo eilėraščiai buvo gerai įvertinti būrelio narių ir pasiųsti spaudai. Taip 1911 rn. Putino slapyvardžiu pasirodė eilėraščiai “Sursum corda!__ (“Aukštyn širdis!”_), “Vai eičiau aš, eičiau”, “Skausmo balsas”_. Juose matyti ir romantinės iauno poeto nuotaikos, ir nusivylusios ar kenčiančios širdies balsas, ir seminaristo būklės padiktuoti religiniai motyvai. Draugai greit pajuto jo poetinio talento jėgą.

Putino, kaip poeto, vardą labiau išpopuliarino bendradarbiavimas pirmajame lietuvių literatūros žurnale “Vaivorykštė”. Jo redaktorius poetas L. Gira skatino jauną autorių drąsiau ieškoti naujų temų. mokytis iš rusų poetų A. Feto ir F. Tiutčevo. Jo lyrika pasidarė įvairesnė ir savaimingesnė, o greta romantinių būsenų ir gamtos vaizdų iškilo vidinės įtampos, prieštaringų nusiteikimų motyvai.

Suvaržytas seminarijos drausmės ir dogmų, Mykolaitis-Putinas anksti pajuto vidinius prieštaravimus, abejones pasirinktu keliu. “Vis dažniau mąstau apie savo ateitį. Kartais inpuolu kone į nusiminimą”,- rašė jis 1914 rn. vienam savo draugui.
“Žinau, kad mano gyvenimas bus nuolatinė kova ir kančia” – ši – tokios ateities nuojauta dar labiau sustiprėjo vėlesniais metais.

Už gimtojo krašto sienų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Seinų seminarija nuo fronto traukėsi į rytus. Mykolaitis -Putinas buvo pasiųstas studijuoti i Petrogrado dvasinę akademiją.

Patekęs į didmiesti, jaunas poetas gavo progos geriau pajusti politinio ir socialinio gyvenimo reikšmingiausius įvykius. nesutaikomus prieštaravimus. Čia jis galėjo geriau susipažinti su rusų kultūros lobiais ir meniniu gyvenimu, lankyti operos spektaklius ir muzikos koncertus. Jo dėmesį ypač patraukė rusiškai rašiusio lietuvio Jurgio Baltrušaičio poezija, teoriniai rusų simbolistų darbai. Savo poetine kūryba jis taip pat ėmė linkti į simbolizmą.

Jaunam poetui nemažai įspūdžių paliko kelionė į Kaukazą. Kislovodske praleistos atostogos. Šios kelionės išgyvenimai matyti ne viename eilėraštyje ir vėliau parašytuose apsakymuose. Petrograde 1917 rn. išėjo ir pirmasis Mykolaičio-Putino eilėraščių rinkinys “Raudoni žiedai” kartu su poema “Kunigaikštis Žvainys”.

Gavęs Lietuvių tautos fondo stipendiją, Mykolaitis-Putinas išvyko studijuoti į Sveicariją, į Fribūro universitetą. Kelionė karo metu buvo ilga ir varginanti. Laukdamas leidimo pervažiuoti Vokietiją, poetas daugiau kaip tris mėnesius buvo įstrigęs Švedijoje, Stokholme. Čia tuo metu buvo ir Vaižgantas, kuris savo jaunesniems draugams skaitė dar rašomus “Pragiedrulius”. Tada ir užsimezgė artimesnė jau žinomo ir dar jauno rašytojo pažintis.

Pagaliau patekęs į Šveicariją, Mykolaitis-Putinas pradėjo Fribūro universitete, tame, pasak jo, “išimtinai idealistinės filosofijos centre”, studijuoti filosofiją ir meno istoriją. Šveicarijos gamta, kelionės į kalnus, jos kultūros ir istorijos paminklai traukė jauno rašytojo dėmesį. Studijuodamas jis parašė nemažą pluoštą eilėraščių, vis labiau sukdamas į simbolizmą, keletą novelių, straipsnių literatūros ir meno klausimais. Lietuvoje 1921 m. išėjo du tomai Putino “Raštų”_.

Ir studijų metais rašytojo nepaliko abejonės – “ne tuo keliu mano nueita”. Jį vis labiau varžė dvasininko padėtis. “Vienas dalykas bloga, – rašė jis atvirai Vaižgantui,- tai, kad reik sutoną valkioti. Buvau jau nuo jos atpratęs. Mielu noru nusikratyčiau ne tik sutoną, bet ir viską, kas su ja surišta. Kiek aš jau dėl to prisikamavęs!” Kita vertus, tada dar jis vylėsi, kad, pasiduodamas gyvenimo tėkmei, sugebės visus “savo sielos skambesius”_ suderinti.

Parašęs disertaciją apie rusų filosofo ir poeto simbolisto V. Solovjovo estetiką, Mykolaitis-Putinas studijas Fribūre baigė filosofijos daktaro laipsniu. Rengdamasis profesūrai, jis dar vienerius metus gilino žinias Miuncheno universitete Vokietijoje. Čia jis atsidūrė daug laisvesnėje, be klerikalinių varžtų, aplinkoje, susitiko su tame pat universitete studijavusiu B. Sruoga.

Sugrįžus į Lietuvą. Naujų gairių ieškojimas. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1923 m. rudens Mykolaitis-Putinas pradėjo dėstyti Kauno universiteto Teologijos filosofijos fakultete. Jis redagavo katalikų inteligentijai skiriamą žurnalą “Zidinys”, universitete globojo katalikiškos pakraipos jaunų literatų būrelį “Šatrija”_. Tad pačios gyvenimo aplinkybės jį siejo su dešiniaisiais, ypač klerikaliniais sluoksniais.

Tik pamažu rašytojas ėmė ieškoti naujų gairių gyvenime ir kūryboje. Reakcinių klerikalų pažiūros jam buvo svetimos, mene jam buvo nepakeliui su religiniais dogmatikais, žiūrėjusiais į kūrybą kaip į teologijos tarnaitę. Tuo tarpu Mykolaitis-Putinas meną vertino kaip žmogiškąją kūrybą, kuriai “privalu visa tai kas žmoniška, reiškia, kas nėra priešinga žmogaus prigimčiai”. Vis labiau ėmė stiprėti įsitikinimas, kad net ir formalus priklausymas dvasininkų luomui nesuderinamas su jo literatūrine veikla.

1929 m. rašytojas perėjo dėstyti į Humanitarinių mokslų fakultetą, kurio dekanas tada buvo V. Krėvė. Vėliau jis atsisakė ir “Židinio” redaktoriaus pareigų. 1935 rn. Mykolaitis-Putinas oficialiai pasitraukė iš kunigų luomo, sukūrė šeimą. Pareiškime Vilkaviškio vyskupijos kurijai jis rašė: “Maniau ir tebemanau, kad jokios negyvos formulės ir nebetekusieji man prasmės disciplinariniai nuostatai negali kliudyti tvarkyt savo gyvenimą taip, kaip man atrodo tikslinga, žmoniška ir gera”. Šis žingsnis galutinai užbaigė ilgus svyravimus ir abejojimus, atvėrė naujus visuomeninės ir literatūrinės veiklos kelius.

Kaip vienas žymiausių ir didelį autoritetą turinčių rašytojų. Mykolaitis-Putinas keletą metų vadovavo Lietuvių rašytojų draugijai, telkdamas įvairių krypčių literatus. Jis tuo metu gerai matė germanizacijos ir vokiškojo fašizmo pavojų Lietuvai, smerkė fašizrną ir Lietuvoje. Kai 1935 rn. buržuazinė valdžia smurtu susidorojo su Suvalkijos valstiečių sukilimo dalyviais, Mykolaitis-Putinas metiniame rašytojų susirinkime su kartėlių sakė: “Susilaukėm, kad lietuviškas kraujas pasiliejo Basanavičiaus, Kudirkos, Mačio-Kėkšto, Andziulaičio-Kalnėno, Vaičaičio krašte” Pamažu jis artėjo prie tų rašytojų, kurie jungėsi į bendrą antifašistinį frontą, o 1938 rn. redagavo literatūros žurnalą “Dienovidis”, kuriame
įvairių idėjinių pakraipų rašytojai.

Darbas universitete buvo ir kūrybiškai vaisingas. Mykolaitis-Putinas bendravo su tuo metu universitete dėsčiusiais žinomais rašytojais Vaižgantu, V. Krėve, B. Sruoga, S. Čiurlioniene. Jų skatinamas, jis ieškojo naujų gairių savo kūrybai. Po simbolistinių eilėraščių rinkinio “Tarp dviejų aušrų” (1927) Mykolaitis-Putinas dar parašė keletą dramų (“Žiedas ir moteris” “Nuvainikuota vaidilutė”) , iš kurių labiausiai vertinama “Valdovas” (1930). Tačiau ypač didelę reikšmę. rašytojo gyvenimui ir kūrybai turėjo romanas “Altorių šešėly” (1933). Palankiai buvo sutikta ir poezijos rinktinė “Keliai ir kryžkeliai” (1936)..Kiek mažesnio atgarsio susilaukė antrasis romanas “Krizė”.

Tuo laikotarpiu jis pasireiškė ir kaip vienas žymiausių literatūros kritikų (rinkinys “Kritikos etiudai”), ir mokslininkų. Jis tyrinėjo XlX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūrą. Reikšmingiausias darbas – “Naujoji lietuvių literatūra” (1 tomas išėjo 1936rn.).

Tarybinės literatūros keliu. 1940 rn. įvykiai Lietuvoje, įsijungimas į tarybinį gyvenimą pareikalavo iš rašytojo peržiūrėti savo ankstesnes pažiūras, perkainoti daugelį vertybių. “Žmogaus persilaužimo ir gyvenimo gairių keitimo vyksmas man yra pažįstamas”, – sakė rašytojas, palankiai sutikdamas daugelį naujų pertvarkymų, susidariusias galimybes lietuvių literatūrai išeiti į platesnį pasaulį, įnešti savo indėlį į daugianacionalinę kultūrą. “Socialistinį internacionalą, – sakė jis 1940 m.,- aš įsivaizduoju ne bespalvę niveliuotą masę, bet gyvą, darnų organizmą, kuriame didelės ir mažos tautos, išnaikinusios tarpusavio antagonizmo dyglius, kraus į žmonijos kultūrą savo dalį, sukurtą pagal gyvenamojo krašto, savo praeities patyrimą, savo charakterio ir bendrųjų žmonijos idealų reikalavimus.”

Naujo gyvenimo aušrą poetas nuoširdžiai pasveikino eilėraščiu “Darbo Lietuvai”, kviesdamas “prie dalgių, prie pjūklų, prie knygų ar darbo varstotų” visus, “kieno rankos pūslėtos, bet sąžinės grynos”. 1941 m. jis buvo išrinktas Lietuvos TSR Mokslų Akademijos akademiku.

Prasidėjęs karas, hitlerinių okupantų siautėjimas rašytojui buvo sunkių išmėginimų laikotarpis. Buržuazinių nacionalistų sukeltas tvaikas iš pradžių ir jį įtraukė į savo sūkuri. Tačiau žvėriški hitlerinių okupantų darbai, žudynės ir smurtas netrukus privertė atsipeikėti, suvokti, kokią pragaištį jie neša lietuvių tautai. Rašytojo kuryboje atsirado skaudžių išgyvenimų ir susimąstymų, iškilo antifašistinės nuotaikos. Hitlerininkams uždarius universitetą, jis apsigyveno žmonos tėviškėje prie Vabalninko.

Išvadavus Tarybų Lietuvą, Mykolaitis-Putinas vėl grįžo profesoriauti į universitetą, kurį laiką buvo Literatūros instituto direktoriumi. Jis daug prisidėjo prie jaunų literaturos darbuotojų rengimo, aktyviai dalyvavo Rašytojų sąjungos veikloje. Sveikatai pablogėjus, 1954 rn. pasitraukė iš universiteto ir atsidėjo vien kurybiniam darbui.

Tarybų Lietuvos išvadavimą ir naujo gyvenimo kurimą Mykolaitis-Putinas sutiko pakiliais eilėraščiais, atvirai deklaruodamas savo pasiryžimą eiti su liaudimi, ryžtingai pasukusia socializmo kryptimi.

Dabar ir aš

Apglobęs girntąją velėną,

Sutiksiu naują darbo dieną

Čia, kur buvau ir kur esu,

Tėvynėj rnūs visų, (“Tėvynei”)

– rašė jis 1944 m. pabaigoje. Įveikdamas senus įsitikinimus, rašytojas siekė susidaryti socialistinę pasaulėžiurą, nes kuryba “gyvybingumo syvų traukia tik iš pasaulėžiuros”. Keitėsi ir jo literaturinės pažiuros: smerkdamas individualizmą, estetizmą ir formalizmą, jis į pirmą vietą kėlė liaudiškų tradicijų svarbą. Įsijungęs į marksistinį literatūros palikimo nagrinėjimą, Mykolaitis-Putinas rašė darbus apie M. Mažvydą, K. Donelaitį, Maironį, Žemaitę, Spalio revoliucijos ir lietuvių literatūros ryšius. Teigiamai buvo įvertinta ir jo studija “Adomas Mickevičius ir lietuvių literature”.

Labai gyva buvo ir kurybinė Mykolaičio-Putino veikla. Jis išleido eilėraščių rinkinį “Sveikinu žemę”, lyrikos rinktinę “Poezija”, kurioje buvo pateiktas ir didelis pluoštas ankstesnių kurinių. Lietuvos TSR respublikine premija buvo įvertintas romanas “Sukilėliai” (1 d., 1957) , pradėtas leisti dešimties tomų “Raštų” rinkinys. Naujus rašytojo kūrinius palankiai sutiko skaitytojai ir kritika. 1963 m. Mykolaičiui-Putinui buvo suteiktas LTSR liaudies rašytojo garbės vardas.

Sunkios ligos kamuojamas, grumdamasis su nuolatiniais negalavimais, Mykolaitis-Putinas daug ir intensyviai kūrė. Nauji eilėraščių rinkiniai “Būties valanda” (1963) ir “Langas” (1966) susilaukė plataus pripažinimo. Jis dar išvertė A. Mickevičiaus “Krymo sonetus”, “Konradą Valenrodą” ir didelę dalį “Pono Tado”. Didžiulė dvasinė energija padėjo rašytojui įveikti senatvės negalią.

Mykolaitis-Putinas mirė Kačerginėje 1967 rn. birželio 7 d. Jis buvo iškilmingai palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Asmenybės bruožai. Anksti supratęs, kad jo paskirtis literatūra, Mykolaitis-Putinas sąmoningai rengėsi šiam darbui, studijavo filosofiją ir estetiką, buvo gerai susipažinęs su pasauline literatūra, naujomis
kryptimis. Didelė erudicija, šviesus intelektas, aukšta vidinė kultūra ir tiesiog spinduliuojantis dvasingumas traukė visus, kurie pažinojo rašytoją.

Būdamas intensyvaus dvasinio gyvenimo žmogus, Mykolaitis-Putinas vengė kasdieninės buities smulkmenų. Jis buvo intelektualas, bet kartu jausmo žmogus. Rašytoją visą gyvenimą iki pat senatvės lydėjo nuotaikų ir jausmų kontrastai, susimąstymas ir abejonės, graužatis ir tikėjimas savo talentu, savo kūrybinio darbo prasmingumu.

Mykolaičio-Putino kūrybai daug reikšmės turėjo muzika: “Muzika yra giliai paveikusi ir apvaisinusi visą mano literatūrinę kūrybą”. Jis ypač mėgo J. Bachą, V. A. Mocartą, L. Bethoveną. Mažiau įtakos turėjo dailė – gal dėl to, kad iš prigimties buvo daltonikas (neskyrė raudonos ir žalios spalvos) .Mykolaičio-Putino poezijoje tapybiniai vaizdai nepasižymi spa1vingumu, bet užtat jautriai perteikia gamtos groži ir didingumą.

Mykolaitis-Putinas buvo iš tų retų menininkų, kurie ir senatvėje išlaiko kūrybingumą, išgyvena, tartum antrą jaunystę. Tame liguistame, išvargintame kūne lig pat mirties plakė nerimstanti širdis.

Poezija

Ankstyvoji lyrika. Jau pirmuosiuose Mykolaičio-Putino eilėraščiuose ima ryškėti jam būdingi tematiniai motyvai: veržimasis nuo pilkos kasdienybės į romantini gamtos ir svajonių pasaulį, kenčiančios širdies skundas ir dramatiški vidiniai prieštaravimai. Juose vyrauja lyrinė vidinių išgyvenimų analizė.

Romantinės nuotaikos būdingos ir pirmam stambesniam rašytojo kūriniui – poemai “Kunigaikštis Žvainys”. Savo tematika ir idėjomis poema artima Krėvės “Dainavos šalies senų žmonių padavimams”. Ir čia tėvynės meilė keliama aukščiau už asmeninę laimę. Pagrindinis poemos konfliktas – tarp pareigos tėvynei ir meilės moteriai, tarp aistros ir ištikimybės gimtajai žemei.

Vidinių prieštaravimų, nepasitenkinimo savimi, nerimo ir abejonių tonai atsirado jau ankstyvuosiuose Mykolaičio-Putino eilėraščiuose (“Su krintančiais lapais”, ciklas “Disonansai”) , Jų lyrinis herojus blaškosi tarp pareigos bei “svajonių ir sapnų”, nuolankiai susitaikydamas su likimu ar atvirkščiai – audringai maištaudamas, neįstengdamas “numarinti širdies”, kuri panudus “gyvenimo laimės”. Šitos “priešingybių versmės”, sielvartingos mintys ir skaudžios dvejonės alino sielą, neretai versdamos rezignuoti – “eisiu pats keliu abejotinu netesėdamas”. Giedresnių emocijų poeto lyrinis herojus ieškojo romantinėse svajonėse, ilgesinguose saulėlydžių ir “gęstančių žarų”, žvaigždėtų naktų ar “pavasario burtų” vaizduose. Amžinas ir tyras gamtos grožis dažniausiai nuteikdavo džiugiai ir pakiliai ar bent šviesiu liūdesiu apgaubdavo skaudžius susimąstymus.

Iš tokių gamtinių poeto eilėraščių svajinga ir šventiška nuotaika išsiskiria “Saulėtekis kalnuose”. Eilėraštyje sugretinami erdvės vaizdai (pakalnė – debesėlis), kurie ženklina dvi priešybes, kartu sudarančias nedalomą visumą – žavų didingos gamtos paveikslą. Į tuos akimi matomus vaizdus įsiterpia varpo garsai, suteikdami jiems tauraus grožio:

Tyliąją pakalnę

Padengė šešėlis,-

Melsvu kalno slėniu

Plaukia debesėlis.

Nuaidėjo varpas,-

Palšas rūkas krenta,-

O baltoj viršūnėj

Saulėta ir šventa.

Regėjimo ir klausos įspūdžiai eilėraštyje papildo vienas kitą, leidžia sukurti pakilų, nekasdienišką, netgi savaip pasakišką gamtos vaizdą, kuriame vyrauja tik stambūs potėpiai, tik dvi pagrindinės spalvos (melsvas slėnis – balta viršūnė). Eilutės skamba kaip švelni, sielą skaidrinanti muzika. Jų melodika remiasi griežta posmų simetrija: posme rimuojamos antra ir ketvirta eilutė; dviejose pirmose eilutėse apibrėžiama veiksmo vieta žęmėje, o trečioje ir ketvirtoje – aukštumoje ar padangėje; kiekvienas posmas – tos pačios sintaksinės konstrukcijos vienas sakinys. Dainingumą pabrėžia ir aliteracijos (pirmoje ir trečioje strofoje – l, antroje -r), tiksliai posmų eilutėse išlaikoma chorėjo metrinė schema, tik kiek transformuota antrame posme. Trečiasis posmas, pakartodamas pirmąjį, kompoziciškai užbaigia eilėraštį, tačiau debesėlis jau gauna epitetą rausvas: taip nuo baltos viršūnės žvilgsnis nukeliamas žemiau, į kalno slėniu plaukiantį ir ką tik patekėjusios saulės nurausvintą debesėlį:Tyliąją pakalnę

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 3011 žodžiai iš 9467 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.