Vincas-mykolaitis putinas gyvenimas ir kūrybos pradžia
5 (100%) 1 vote

Vincas-mykolaitis putinas gyvenimas ir kūrybos pradžia

PLANAS

1. ĮŽANGA

2. DĖSTYMAS. Vinco Mykolaičio-Putino:

2.1. Kelio pradžia

2.2 . Kūrybinis brendimas

2.3 . Pabaiga

3. IŠVADOS

4. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. ĮŽANGA

Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. sausio 6 dieną Pilotiškėse (Prienų raj.), mirė 1967 m. birželio 7 dieną Kačerginėje (Kauno raj.). Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse; poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, literatūros teoretikas, istorikas ir kritikas. Baigė Marijampolės gimnazijos 4 klases, 1909 m. įstojo į Seinių kunigų seminariją. Vykstant I pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją, per Vilnių, Minską (čia 1915 m. gavo kunigo šventimus) pasiekė Peterburgą, įstojo į Dvasinę katalikų akademiją. 1917 m. vasarą lankėsi Voroneže ir Kaukaze. Gavęs Amerikos lietuvių katalikų Tautos fondo stipendiją, išvyko studijuoti į Šveicariją, pakeliui 3 mėnesius užtrukęs Švedijoje, Stokholme. Nuo 1918 m. katalikiškame Fryburgo universitete filosofijos istorijos, estetikos, meno istorijos paskaitų. Profesoriaus M. de Munnicko vadovaujamas parašė disertaciją apie V. Solovjovo estetiką (L’ esthétique de Vladimir Solovjev), už kuria 1922 gavo filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1922 m. studijavo literatūrologijos dalykus Munckeno universitete. Nuo 1923 m. rudens semestro— Lietuvos Universiteto teologijos- filosofijos fakulteto docentas, nuo 1928 m. profesorius, skaitė lietuvių literatūros, tautosakos, literatūros teorijos, estetinių teorijų istorijos kursus. Dalyvavo ateitininkų veikloje, organizavo ir globojo jaunus katalikiškos krypties rašytojus jungiančią „Šatrijos” draugiją, 1924- 32 m. redagavo žurnalą „Židinys”, kuriame spausdino savo grožinę kūrybą, kritikos straipsnius, kultūrinio gyvenimo apžvalgas, rašė estetikos klausimais. Nuo 1929 m. humanitarinių mokslų fakulteto profesorius. 1931 m., gavęs iš universiteto atostogų, išvažiavo į Prancūziją, Nicoje pradėjo rašyti romaną „Altorių šešėly”, kurį 1933 m. baigė jau Kaune. 1935 m. oficialiai pasitraukė iš kunigų luomo, Rygoje civilinėmis jungtuvėmis susituokė su Emilija Kvederaite (1966 m. jam nuimta Bažnyčios ekskomunika ir grąžintas į pasauliečių luomą). Aktyvus Lietuvos Rašytoju Draugijos veikėjas, 1933- 37 m. jos pirmininkas. Rūpinosi Baltijos šalių kultūriniais ryšiais, Rygoje 1931 ir 1935 m. skaitė paskaitas apie lietuvių literatūrą, 1935 m. dalyvavo Taline estų knygos 400 metų jubiliejaus iškilmėje. Smerkė bolševizmą ir nacizmą. 1938 m. pradėjo redaguoti literatūros žurnalą „Dienovidis”. 1940 m. persikėlė į Vilnių, profesoriavo universitete, tapo Lietuvos literatūros instituto direktorius. Vilniuje išgyveno visas tris okupacijas: sovietinę, vokiečių ir vėl sovietinę. Baigiantis karui paslapčia nuo vokiečių cenzūros išleido eilėraščių rinkinį „Rūsčios dienos” (1944), kuriame smerkė karo klaikumą ir bolševizmo nusikaltimus. Stalino tironijos metais išspazdino eilėraščių rinkinį „Sveikinu žemę” (1950), susilaukė ideologinės kritikos. Nors oficialiai buvo toleruojamas, net pagiarbiamas, nuolatos juto grėsmingą KGB žvilgsnį ir nepalankų partinės valdžios dėmesį.

2. DĖSTYMAS

2.1 Kelio pradžia

Vinco Mykolaičio-Putino gimtinė— Pilotiškių kaimas dabartiniame Prienų rajone. Tai rytinis Suvalkijos pakraštys, XIX a. pabaigoje jau pasiekė tam tikros ekonominės ir socialinės pažangos. Žmonės čia buvo išsiskirstę į vienkiemius, daugelis sukūrę gana tvirtus ūkius. Juozas ir Magdalena Mykolaičiai taip pat turėjo 52 margus žemės (margas— 0,56 ha), statėsi naujus trobesius, laikė nemažai gyvulių, stropiai šeimininkavo, nors laukai čia nelabai derlingi.

Būsimas rašytojas gimė 1893 metų sausio 6 dieną, duodamas pradžią gausiam Mykolaičių šeimos atžalynui. Po jo į pasaulį atėjo dar šeši sūnūs ir dvi dukterys.

Vaikystė, kad ir be skurdo, nebuvo skaidri. Kaimo buitis, kaip vėliau rašė savo „Atsiminimuose” rašytojas, dvelkė prakticizmu. Tėvas buvo griežtas, blaivaus, praktiško mastymo žmogus, gana ruščiai nuteikęs visą aplinką. Magdalena Mykolaitienė— švelnesnio būdo, jautrios širdies moteris, tačiau neturinti didesnės įtakos šeimos reikaluose. Rašytojo gimtieji namai išsiskyrė iš daugelio kitų savo šalta rimtimi, uždarumu. „Mūsų šeimoje neskambėdavo daina, juokas, linksmi pokštai. Laisviau jausdavomės prie samdinių, darbininkų, šiaip svetimų žmonių. Tada ir tėvas pasidarydavo linksmesnis, kalbesnis… Kai, pasibaigus metams, prieš Kalėdas, samdiniai išsiskirstydavo , mūsų šeimoj niūri nuotaika dar labiau sutirštėdavo. Tėvai, pasinaudodami tuo, kad nėra svetimų, mus, vaikus, mokydavo ir bardavo už visokius ankščiau padarytus nusikaltimus. Pagausėdavo poteriai”. Pilotiškiu gamtovaizdžiai taip pat ne itin patrauklūs. Arti nei upės, nei ežero, nei didesnių aukštumų. Aplinkui vien lygumos, krūmokšniai, neišvaizdūs dirvonai, kai kur pelkėtos žemumos. Vienintelė vieta pasvajoti— Krušakalnis, dabar vadinamas Aušrakalniu.

1900 m. Vincas Mykolaitis-Putinas pradėjo mokytis Gudelių pradinėje mokykloje. Tėvai jį įkurdino vienos senutės dūminėje pirkelėje, kurioje vakarais rusendavo balana. Mokykloje tebuvo vos 30 mokinių
iš viso valščiaus ( apskritai Lietuvos pradinėse mokyklose tuo metu tegalėjo mokytis tik 12% mokyklinio amžiaus vaikų). Mokiniai čia per trejuo mokslo metus šiaip taip išmokdavo grabalioti rusiškai daugybos lentelę, keturis elementarius aritmetikos veiksmus, kaltinėmis frazėmis šlovinti carą ir jo giminę. Gudelių mokytojas kėlė jaunuose sielose šiurpią kaip nuožmus žiauruolis ir vaikų kankintojas. Pagrindinį dvaisinį peną teikė bažnyčia su mistišku pamaldų ceremonialu, askeze, giesmių ir vargonų gaudesiu. Visą šiame bažnytkaimyje praleistą gyvenimo etapą rašytojas vėliau pavadino savo „ankstyvuoju viduramžiu”.

Tolesni mokslo keliai atvedė jaunajį Mykolaitį į žymų ano meto kultūrinį centrą— Marijampolę (dabartinį Kapsuką). Nuo 1902 metų rudens jis ten lankė apskrities pradžios mokyklą, o nuo 1905 metų— gimnaziją.

1904 m. atgavus spaudos laisvę plėtėsi tautinio atgimimo judėjimas, o netrukus kraštą sudrebino ir 1905 m. revoliucijos banga. Mykolaitis daugelį to meto stebėjo smalsia paauglio akimi, tačiau dažniausiai iš šalies. Laiko nuotaiką išreiškė ano meto mitinguose skanduoti šūkiai: „Šalin caro valdžią!”, Šešupės pakrantėse skambėjusios revoliucinės dainos.

Marijampolės gimnazijoje tuo metu dirbo du įžymūs lietuvių kultūrinio gyvenimo veikėjai— poetas M. Gustaitis ir „aušrininkas” P. Kriaučiūnas. Pastarasis dėstė būsimajam poetui gimtąją kalbą, skatino mokinius domėtis lietuvių spauda, literatūra, nacionaliniu judėjimu, duodavo pasiskaityti knygų. Mokytojai nedaug ką tegalėjo tiesiogiai pasakyti savo auklėtiniams pamokose ar laisvalaikiu, nes buvo įtari sekami. Vis dėlto tarp vyresniųjų kultūros veikėjų ir jaunimo mezgėsi dvasinis ryšys. „Mus jungė sunkiai suvokiamas, bet pasąmony jaučiamas sielų giminingumas, kad mes esame išauginti tos pačios žemės, tos pačios tautos, kuria vieni jau dirbo, o kiti ruošėsi dirbti netolimoje ateityje. Kokias keliais, kokiomis kryptimis nuesime mes, jaunieji, niekas tada nežinojo. Tačiau jie, senieji, tikėjosi, kad mes

Gimnazijoje Mykolaitis pamatė ir įžymiausią to meto lietuvių poetą Maironį, kuris lankėsi Marijamolėje, sakė mokyniams pamokslą. Netrukus pateko į rankas Maironio poenos „Jaunoji Lietuva”, „Raseinių Magdė”, eilėraščių rinkinys „Pvasario balsai”. Skambios, patriotiško atgimimo dainiaus eilės jaudino būsimojo poeto sielą, stipriai veikė jo sąmonės brendimą ir veiklos kryptį.

Turėdamas gražų balsą ir gerą klausą, Mykolaitis dar pirmoje gimnazijos klasėje pradėjo dainuoti mokynių chore, o vėliau ir Marijampolės lietuvių chore.

Gimnazijoje Mykolaitis garsėjo ir kaip gabus piešėjas. Ypač daug pagyrimų susilaukęs jo nukopiotas kunigaigaikščio Gedemino paveikslas. Dabar šis portretas kabo rašytojo tėviškės seklyčioje kaip memorialinė realikvija.

2.2. Kūrybinis brendimas

Baigęs keturias gimnazijos klases, Mykolaitis pasuko trdiciniu didelės lietuvių jaunuomenės dalies mokslo keliu. 1909 m. jis įstojo į Seinių kunigų seminariją.

Seiniuose patirti įspūdžiai ryškiai atsispindi romano „Altorių šešėly„ pirmoje dalyje. Tai, ką patyrė seminarijoje Liudas Vasaris, iš dalies atitinka paties Mykolaičio-Putino nuotaikas. Ypač gilius vidaus prieštaravimus būsimam poetui kėlė susidūrimai su dogmatiško seminarijos auklėjimo ir švietimo rutina.

Būdamas antrame kurse, Mykolaitis-Putinas įsijungė į slaptą seminaristų lavinimosi būrelį. Jo nariai studijavo Lietuvos istoriją, literatūrą, kalbą, ugdė savo literatūrinius ir mokslinius sugebėjimus. Buvo rašomi ir svarstomi referatai literaratūros klausimais, aptariamos naujai pasirodančios knygos ir jų recenzijos, taip pat seminaristų kūrybiniai bandymai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1298 žodžiai iš 4246 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.