Vinco krėvės gyvenimas ir kūryba
5 (100%) 1 vote

Vinco krėvės gyvenimas ir kūryba

Vinco Krėvės gyvenimas ir kūryba

Alytus

2005

Turinys

Vinco Krėvės tėvai, vaikystė 3

Mokslai 4

Išleisti kūriniai 6

Kūryba 7

Vinco Krėvės kūrybos apibendrinimas 12

Naudota literatūra 14



Vinco Krėvės tėvai, vaikystė

Vincas Krėvė-Mickevičius – universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius, literatūrinio folklorizmo pradininkas, plačios stilistinės amplitudės rašytojas – gimė 1882 metais Subartonių kaime, Varėnos rajone. Jo senelis atsikėlęs iš kitos parapijos, kur Mickevičius vadino Krėvėmis. Šią pavardę rašytojas vėliau ir pasirinko slapyvardžiu. Ilgą laiką vadinosi dviguba (V.Krėvė-Mickevičius) pavarde, o Amerikoje ir oficialiai vadinosi tik V.Krėve.

Subartonys yra pačiame Dzūkijos vidury. Gimtinės aplinka – slėniai ir ežerai, aukšti kalneliai, nuo kurių atsiveria mėlynuojančių šilų vaizdas, istorinės vietovės (Merkinės piliakalnis, Punios, Margirio kalnas, Liškiavos pilies griuvėsiai, Perloja, Gilšės ir Ilgio ežerai) – iš pat mažens žadino kūrybinę būsimojo rašytojo vaizduotę ir paliko neišdildomą įspūdį.

Rašytojo tėvai – Subartonių kaimo ūkininkai: Juozas Mickevičius ir Marė Kindaraitė – Mickevičienė. Iš motinos būsimasis rašytojas paveldėjo švelnumą, gerumą, vaikiškai jautrią siela. Tėvas, pasak artimųjų, buvo titnaginis dzūkas, valdingas, kieto ir sukto charakterio – toks, kad be jo žinios „nė višta kiaušinio negalėjo sudėti“. Tačiau Krėvei visada buvo tik „mielas tėvulis“, o kai mirė, tai jo taip verkė, jog net kaimynai stebėjosi, kad toks mokytas garsus žmogus šitaip kūdikiškai rauda. Iš tėvo Krėvė paveldėjo stiprų ambicingą charakterį, užsispyrimą, valdžios ir dominavimo troškimą, staigų pyktį.

Mokslai

Vincas Krėvė buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių savo meto rašytojų. Bet kelias į mokslą nebuvo labai paprastas. Pradžioje pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje ir privačiai, Sankt Peterburge išlaikė keturių klasių egzaminus. Nuo mažens tėvų buvo ruošiamas į kunigų seminariją, nes dėl silpnos sveikatos netiko ūkio darbams. Augęs pamaldžios motinos ir senelės globoje, nuo vaikystės bažnyčios ir kunigų aplinką pažinęs Krėvė nesibaimino kunigo ateities. 1900 metais įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją. Tačiau po dvejų metų įvyko konfliktas, turėjęs reikšmės visam rašytojo gyvenimui ir kūrybai. Krėvė iš seminarijos buvo pašalintas, kaip sako dokumentai, dėl pašaukimo stokos. Greičiausiai buvo įskųstas, nes daug skaitė, labai domėjosi istorijos, kultūros, socialinio ir moralinio gyvenimo klausimais, ypač kova už demokratiją.

Pats išėjimas iš seminarijos to meto gyvenime nebuvo išskirtinis – tai patyrė ne vienas lietuvių rašytojas. Tačiau Krėvė būdamas ūmaus charakterio, turėdamas lengvai pažeidžiamą garbės jausmą, giliai išgyveno šį pasikeitimą. Ypač buvo įžeista ambicija – juk pašalino, o galėjo išeiti pats.

Tokie išgyvenimai suformavo savitą rašytojo tikėjimą: „Religingumu aš vadinu tai, kas dirbtiniu būdu įskiepijama mūsų protui, pvz., įvairias dogmas ir panašias kvailystes. O tikėjimas yra tai, kas nepaisant specialių pastangų išnaikinti, gyvena mumyse, kalba mums.“ („Užrašai“)

Be to , Krėvę slėgė santykiai su namiškiais. Kai jis pradėjo mokytis seminarijoje, jau buvo mirę trys maži jo broliukai, o po išstojimo šeima neteko dar dviejų vaikų. Artimųjų priekaištai, kad taip Dievas baudžiąs rašytojo sielą ir sukėlė amžinos kaltės ir pasaulio neteisybės jausmą, o įskaudinto, atstumto ir vieniško žmogaus paveikslas literatūroje jam pasidarė suprantamiausias.

Taigi Krėvės išėjimo iš seminarijos atvejis, anot jo kūrybos tyrinėtojo Alberto Zalatoriaus, yra ypatingas. Skirtingai nei kiti, išėjęs jis ant pečių užsikrovė baisią naštą, kurią nešė visą gyvenimą: buvo mestas iššūkis ne tik tėvų valiai, kunigo profesijai, Bažnyčiai, bet ir krikščionybei, kaip vertybių sistemai, Dievui, kaip didžiausiam autoritetui. Iš čia kilo noras pažinti ne tik Kristaus mokymą, bet ir kitas religijas, todėl Krėvė gilinosi į budizmą, panteizmą, pagonybę, domėjosi antikine kultūra.

Pašalintas iš seminarijos, Krėvė mokėsi privačiai ir 1904 metais, išlaikęs viso gimnazijos kurso egzaminus, įstojo į Kijevo universiteto Filologijos-filosofijos fakultetą. 1905 m. universitetas buvo uždarytas, V.Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje (Austrijoje), nenutraukdamas ryšių ir su Kijevo universitetu. 1908 m. baigė Lvovo universitetą filologijos daktaro laipsniu, išlaikė egzaminus ir Kijevo universitete, buvo pakviestas ruoštis profesūrai. Dėl mažo atlyginimo iš universiteto išėjo ir išvyko į Užkaukazę, į Baku miesto gimnaziją dėstyti rusų kalbą ir literatūrą. 1913 m. Kijevo universitete apgynė disertaciją ir gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį. 1919 m. V.Krėve buvo Lietuvos atstovu Azerbaidžane. 1920 m. V.Krėvė
grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, humanitarinių Mokslų fakultete. 1925-1937 m. V.Krėvė buvo to fakulteto dekanas, redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus. V.Krėvė aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame, politiniame gyvenime. 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, V.Krėvė buvo ministru vadinamojoje Liaudies vyriausybėje, bet greit iš tų pareigų pasitraukė. Pasitraukęs iš politikos, dirbo Vilniaus universitete, buvo paskirtas Lituanistikos instituto.direktoriumi..1941.m..buvo.Lietuvos.Mokslų.akademijos.prezidentu.

1944 m. V.Krėvė pasitraukė į Vakarus: kurį laiką gyveno Austrijoje. 1947m. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas ir literatūrą. Mirė 1954 m. liepos 7d.

Išleisti kūriniai

Iš lietuviškų raštų ankstyviausia data pažymėtas lyrinis autobiografinis etiudas „Miglos“, parašytas 1904 m. Kijeve. Spausdinti lietuviškus kūrinius Krėvė pradėjo 1909 „Viltyje“. Tada pasirodė stilizuotas jo padavimas „Gilšė“ ir apsakymas „Bobulės vargai“, tarsi anonsuodami pagrindines rašytojo kūrybos linkmes: tautosakinę romantinę ir psichologinę-realistinę.

Didžiausią kūrybinio pakilimo laikotarpį V.Krėvė patyrė mokytojaudamas Baku. Tuo metu išėjo jo draminė epopėja „Arūnas“ (1911), legendų rinkinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), buvo parašytas pirmasis „Skirgailos“ variantas (vienas žymiausių ne tik Krėvės, bet ir visos lietuvių dramaturgijos veikalų), sukurta draminė apysaka ,,Žentas“, keletas orientalinių kūrinių. Antrasis kūrybos etapas prasidėjo, rašytojui grįžus į Lietuvą. Redaguodamas Švietimo ministerijos žurnalą „Skaitymai“ (1921-1922), Krėvė jame paskelbė daug novelių, kurios kartu su anksčiau spausdintomis sudarė dviejų tomų rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (1 d. 1921, II d. 1922). Tame pačiame žurnale pasirodė „Žentas“, misterijos „Nemirtingieji“ (vėliau pavadintos „Likimo keliais“) pirmoji dalis. 1925 m. išėjo lietuviškai perkurta tragedija „Skirgaila“ (pirmasis variantas buvo parašytas rusiškai ir skirtas M.Golkio organizuojamam „Lietuvių almanachui“). Po to sekė „Likimo keliais“ antroji dalis (1929), istorinė drama „Mindaugo mirtis“ (1935), pluoštas naujų novelių, apysakos „Raganius“ (1939), „Miglose“ (1944) ir kt.

Literatūrinė Krėvės veikla neapsiribojo vien grožine kūryba. Jis buvo kelių literatūrinių žurnalų redaktorius (be „Skaitymų“ ir „Literatūros“, dar redagavo „Barą“, „Skynimus“, „Dienovidį“, iš dalies „Gaisus“) , rašė poleminius straipsnius literatūros, teatro, kultūros klausimais, dalyvavo Lietuvių rašytojų draugijos darbe (1938 m. buvo išrinktas jos garbės nariu).

Emigracijoje Krėvė išleido „Dangaus ir žemės sūnų“ pirmąją dalį („Žemės vingiais“, 1949), užbaigė antrąją, parašė trečiosios dalies fragmentų, periodikoje paskelbė keletą memuarinių ir publicistinių straipsnių.

Krėvės raštai tebėra išblaškyti, todėl nusakyti jų kiekį kol kas sunku. Ankstyvoji kūryba paties autoriaus sukaupta dešimtyje tomų (1921 – 1930). Į vėlesnius leidinius pateko tik žymiausieji rašytojo kūriniai

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1283 žodžiai iš 4230 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.