Viskas apie baltus
5 (100%) 1 vote

Viskas apie baltus

Baltų kaimynai

Baltai nuo pat susiformavimo laikų gyveno gana izoliuotai.Jie buvo nutolę nuo pagrindinių civilizuotų Europos centrų, o jų žemės buvo pelkėtos, miškingos ir todėl sunkiai pasiekiamos kaimynų.Baltus iš pietų ir vakarų supo gamtos užtvaros: nepereinamos Pripetės pelkės ir Baltijos jūra. Nors tai kliudė mūsų protėviams keliauti, jie neliko atsiskyrėliai. Sausumos ir vandens keliais susisiekdavo su kaimynais ir tolimesniais kraštais. Didžiojo tautų kraustymosi laikais jiems teko patirti karingų klajoklių grėsmę.

Klajokliai baltų žemėse

Gotų ir hunų grėsmę patyrė ne tik romėnai, bet ir baltai.

Dalis germanų genčių, vadinamų gotais, gyveno Pietų Skandinavijoje ir Gotlando saloje. Pirmaisiais amžiais po Kristaus šios gentys persikėlė į rytinį Baltijos jūros krantą ir palengva traukė į pietus. Gotai perėjo per vakarų baltų žemes. Romos imperijos pašonėje jie sukūrė dvi didžiules valstybes – Vestgotų ir Ostgotų. Senovės raštuose minima, jog ostgotų karalius Hermanarikas buvo prisijungęs dalį baltų teritorijos.

Archeologai tvirtina, kad gotai lankėsi mūsų krašte. Vakarų Lietuvoje jie užtiko kelis gotų kapus. Kapuose rasti brangūs daiktai leidžia manyti, kad dalis gotų čia apsistojo grįžę iš karo žygių po Pietų ir Centrinę Europą.

Keliose Lietuvos vietose archeologai rado tribriaunius strėlių antgalius. Tokios formos antgalius naudojo Pietų Europos klajoklių gentys. Keli antgaliai rasti giliai įsmigę į žmonių kaulus. Spėjama, jog tai hunų palikuonių lankymosi baltų žemėse pėdsakai. Turbūt čia užklysdavo plėšikaudami ir patys hunai, kurie buvo įsikūrę dabartinės Vengrijos teritorijoje.

Tačiau VIII – IX a. retkarčiais lietuvius puldavo iš Baltijos jūros germanų kilmės kariai, normanai, dabartinės Skandinavijos gyventojų protėviai. Tai buvo tolimiausias, bet pats neramiausias kaimynas, kuris vargino lietuvius. Normanų būriai, narsių vadų, vikingais vadinamų, vedami, atplaukdavo nedideliais lengvais laivais, įsiskverbdavo upėmis į krašto gilumą, plėšdavo žmonių turtą, kartu ir prekiaudavo. Kai kur jie mūsų žemėje net pilių pasistatydavo.Tačiau kuršiai ir prūsai laivais taip pat pasiekdavo Skandinavijos krantus ir ne tik plėšė vietinius gyventojus, bet ir prekiavo.XI a. antroje pusėje – XII a. pirmoje pusėje kuršiai ypač dažnai puldinėjo rytines ir pietrytines Skandinavijos pakrantes. Senovės lietuvių kaimynai buvo: latviai, rytų slavai (gudai, rusai ir ukrainiečiai), vakarų slavai (lenkai, pamarėnai, kašubai ir kt.).

Latviai gyveno į šiaurės rytus nuo lietuvių, už jų rusai – į rytus ir šiaurę, gudai – į rytus ir pietus, ukrainiečiai – į pietus ir lenkai – į pietus ir vakarus.

Ukrainiečiai jau buvo sukūrę savo valstybę IX-ame amžiuje su centru Kijeve, o lenkai – X-ame amžiuje su sostine Gnieznu, vėliau Krokuva.

Didelė grėsmė baltų žemėms kilo iš stiprėjančių slavų.Šimtus metų stumdami baltus Baltijos jūros link, I tūkstantmečio pabaigoje slavai dar labiau suagresyvėjo. Ypač daug kovota su senąja Rusios valstybe, susikūrusia IX a. Rusų metraščiai mini ne vieną žygį į lietuvių ir baltų žemes X a. pab.-XII a. pr. Puolimai buvo gausūs ir gerai organizuoti, todėl kurį laiką rytinės baltų žemės buvo priverstos mokėti duokles. Didelė jotvingių teritorijų dalis buvo užgrobta, prijungta prie Rusios ir ilgainiui asimiliuota. Galiausiai rusų veržimasis buvo sustabdytas. Rusios valstybei susiskaldžius ir nusilpus, nuo VII a. antros pusės lietuviai patys ėmė pulti Rusios žemes. Nuo X a. Lietuvos pašonėje atsirado dar viena slavų valstybė-Lenkija. Ji ėmė puldinėti prūsus ir jotvingius. Puolimai tapo dažnesni ir labiau organizuoti po Lenkijos apsikrikštijimo 996 metais. Lenkai, nuo X a. puolę baltus, paliko rašytinių šaltinių apie šias kovas. Vienas iš tokių aprašymų yra lenkų kroniko Vincento Kadlubeko (mirė 1223 m.) pasakojimas apie jo globėjo Krokuvos ir Sandomiežo kunigaikščio Kazimiero Teisingojo karus.

,, Jis pradėjo labai sunkų karą su getais… ėmėsi drąsių planų palaužti laukinį paleksonių atkaklumą…, kurio dar nebuvo bandęs iki tol niekas nei karu, nei drąsumu (palaužti). Garbingajam (Kazimierui) mat pasirodė negarbinga tenkintis tik savo tėvo garbe. O paleksonys yra getų arba prūsų tauta, labai smarki gentis, žiauresnė už žiauriausius žvėris, neprieinama, nes yra atskirta labai plačiomis dykumomis, labai tankiai suaugusiais miškais (ir) labai versmingomis pelkėmis… Todėl nedrebėdami jie (Lenkijos kariai) ieškojo kovos, ilgai ieškodami, niekur jos nerado, nes visi priešai išsislapstė daubose bei olose, ne tiek iš baimės bei menkos drąsos, kiek būdami sumanūs apsisaugoti. Jų neradę, kad neatrodytų, jog nieko nenuveikė, lenkai ėmė plačiai niokoti: šventus miškelius, pilis, kaimus, aukštus pastatus, svirnus su javais dūmais paleidžia. Kadangi jų krašte nėra jokių savivaldybinių miestų, jų miestų sienos yra tokios pat kaip ir žvėrių.

…Įsidėmėk, kad getais yra vadinami visi lietuviai, prūsai ir kitos tautos…”

XIII a. Livonijos metraštininkas Henrikas Latvis ,, Livonijos kronikose kronikoje” aprašė Ordino istoriją, daug dėmesio skirdamas lietuviams. Prie 1209 m. politinių įvykių kronikos randame tokį
testą:

,,…Lietuvos valdžia siekė valdyti visas šituose kraštuose gyvenančias gentis, tiek krikščionių, tiek pagonių, ir retas kas drįsdavo gyventi savo sodyboje, labiausiai nedrįso latviai. Ir dėl to jie visada be pavojaus palikdavo savo namus ir slėpdavosi miško tankynėse, bet ir čia neišsigelbėdavo nuo lietuvių; lietuviai persekiojo juos miškuose, vienus užmušinėjo, kitus ėmė į nelaisvę, vedė juos į savo žemę ir ėmė iš jų viską kaip savo. Ir bėgo rusai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir latviai klusniai tarnavo lietuviams, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują.”

Yra rimtas istorinis pagrindas manyti, kad valstybinio gyvenimo santvarka jau buvo susiformavusi Lietuvoje V–VI a. po Kristaus.

Svarbiausieji prekybos keliai

Seniausias ir pats svarbiausias prekybos kelias jungė baltų žemes su Panonijos provincijos Karnunto miestu, buvusiu netoli nuo dabartinės Vienos. Karnuntas buvo svarbus Romos imperijos pasienio miestas – tvirtovė ir didelis prekybos centras. Nuo Karnunto ėjo kelias iki Vyslos, toliau upe reikėjo plaukti iki Baltijos jūros ir keliauti pajūriu iki mūsų krašto.

Prekybą tarp Romos imperijos ir baltų organizavo Romos imperatoriai, pirkliai ir baltų genčių diduomenė. Kadangi dažniausiai buvo gabenamas gintaras, tas kelias buvo vadinamas Gintaro keliu. Į Romos imperiją gabenamas baltų “auksas” būdavo sandėliuojamas tarpiniuose punktuose. Trys tokie sandėliai aptikti Lenkijos teritorijoje, juose rasta net apie tris tonas gintaro.

Prekyba gintaru buvo pelninga. Kai kurios vakarų baltų giminės labai praturtėjo.

Kitas prekybos kelias vedė į šiaurinę Juodosios jūros pakrantę. Juo vyko prekyba su graikų kolonijomis, o per jas – su rytine Romos imperijos dalimi.

Mūsų protėviai su romėnais turbūt prekiavo ir jūrų keliu. Romėnų laivai, apiplaukę Jutlandijos pusiasalį, lengvai galėjo pasiekti rytinę Baltijos jūros pakrantę.

Pirmosios rašytinės žinios apie baltus senovės raštuose pasirodė pirmame amžiuje po Kristaus. Tuo metu mūsų protėviai intensyviai prekiavo su romėnais, todėl nenuostabu, kad jie pirmieji paliko žinių apie baltus ir gintarą.

Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas veikale “Germanija”, parašytame apie 98 m., teigė: “Dešiniajame Svebrų ( t.y. Baltijos ) jūros krante jūra plauna aisčių gentis… Jie garbina Dievų Motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tai vartojama vietoje ginklų ir kitokios apsaugos. Tai deivės garbintoją daro saugų net priešų tarpe. Retai vartojama geležis, dažniausiai medžio lazdos. Javus ir kitokius vaisius augina ištvermingiau, negu tingūs germanai. Bet ieško naudos ir jūroje ir tik jie vieni iš visų kitų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina “glesum”.

Būdami barbarai, netyrė ir nežino, kokia gintaro prigimtis, kokia kilmė. Jie ilgai tarp kitų jūros išmetamų daiktų buvo nejudinamas, kol mūsų prabangumas ir jam vertę suteikė. Jiems jis atrodo bevertis; renka kokį randa, neapdirba, atgabena ir stebėdamiesi priima atlyginimą”.



Drabužiai ir papuošalai

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1350 žodžiai iš 4367 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.