Viskas apie pedagogiką
5 (100%) 1 vote

Viskas apie pedagogiką

1. LIETUVOS MOKYKLOS REFORMA. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI, EIGA IR PROBLEMOS.

vykdoma jau daugiau kaip 10m. Ji tebevykdoma ir šiandien. I etape 1988 iki 1990 atlikti tokie darbai: pas-kelbta tautinės mok-los kon-cepcija, pradėtos burti LT pe-gų, mokslininkų menininkų jėgos, siekiant sukurti naujas, savosios tautos kultūra pagrįs-tas ugdymo turinio programas, vadovėlius, mo-kymo priemo-nes; parengti teoriniai švieti-mo reformos pagrindai. II eta-pas.prasidėjo atkūrus LT val-bę: reorganizuotos švietimo valdymo struktūros, pradėta profesinių bei aukštesniųjų mok-lų pertvarka, priimtas LR švietimo įstatymas, įteisinęs švietimo reformos nuostatas ir sudaręs juridinį pagrindą šv sistemos pertvarkai. III etapas 1998-2001m–kuriama vienin-ga tęstinė šviet sistema,kuri apima (ne)formalųjį švietimą, (ne)nuoseklųjį, valstybinių bei privačių šviet įstaigų tinklą. IV etapas.2001m.-2004m.- ti-krinami bei apibendrinami at-likti rezultatai, tikslinama bei plėtojama struktūra, progra-mos, vadovėliai. Priimta valst-ybės švietimo strategija 2003-2012m.

Sparčiai besivystant industrinei visuomenei, pereinant į naują etapą – informacinę, žinių visuomenę, neišvengiamai būtina naujai žvelgti į jaunosios kartos ugdymą, jos rengimą gyvenimui ir veiklai. 1989 m. buvo paskelbti įvairių švietimo koncepcijų projektai (ikimokyklinio ugdymo, dailės mokyklos pertvarkos, vaikų muzikos, meno mokyklų, specialiosios mokyklos pertvarkos, profesinės mokyklos, mokytojų rengimo Lietuvos mokyklai Vilniaus pedagoginiame institute ir kt.). Ypatingą reikšmę Lietuvos švietimo pertvarkai turėjo LR Švietimo įstatymas, priimtas 1991-06-25 LR AT. Jame išvardinti švietimo sistemos uždaviniai, aptariama švietimo sistemos struktūra ir svarbiausi atskirų švietimo sistemos grandžių veiklos aspektai, moksleivių, tėvų, pedagogų teisės, pareigos ir atsakomybė, švietimo proceso organizavimas ir valdymas. 1990-1991 m. buvo likviduota dalis ikimokyklinių ir mokyklinių įstaigų, sunaikinti gamybinio mokymo kombinatai, atsisakyta mokyklinio amžiaus vaikų apskaitos, o 1991-92 m. iš naujo buvo sudaromas pedagogų ir mokyklų duomenų bankas. 1997 m. baigėsi I Lietuvos švietimo reformos etapas. Parengti reikšmingi įvairaus pobūdžio dokumentai ir programos, žymia dalimi pertvarkyta visa švietimo sistema. Tačiau visos problemos nebuvo išspręstos. II švietimo reformos etapui suformuluoti 3 prioritetiniai tikslai: 1. Ugdymo bei studijų modernizavimas ir švietimo kokybės gerinimas; 2. Socialinių pedagoginių mokymosi ir studijų sąlygų tobulinimas; 3. Švietimo sistemos harmonizavimas. 1998-07-02 pataisytas švietimo įstatymas, kuris nustatė Lietuvos Respublikos švietimo sandarą, švietimo įstaigų veiklos ir valdymo pagrindus. Šiame įstatyme nurodoma, kad švietimas įgyvendinamas senų tipų švietimo įstaigose: ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, aukštesniosiose, aukštosiose ir papildomo ugdymo mokyklose. Įstatyme nurodyti pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai: 1. puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, ugdyti intelektą, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pamatus; 2. suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir technikos ir kultūros lygį; 3. sudaryti Lietuvos gyventojams tęstinio lavinimosi galimybę; 4. ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą; dalyvauti politiniame, ekonominiame, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime; 5. užtikrinti tradicinių religinių bendrijų vaikams tokias pats ugdymo sąlygas, kaip ir Lietuvos vaikams. Problemos: mokytojų rengimas dėstyti po du, tris mokymo dalykus, prasta mokyklų materialinė padėtis, prastas techninis stovis (kompiuteriai, informatikos kabinetų steigimas, pastatų atnaujinimas, bibliotekų modernizavimas, mokinių pavėžėjimo organizavimas), nepakankamas švietimo finansavimas, žemi mokytojų atlyginimai, mažėja lėšos vaikų nusikalstamumo prevencijai, vasaros poilsio organizavimui ir pan. Mokyklų reformos: Mokyklų tinklo pertvarkymas – jos turi būti išdėstytos taip, kad kuo optimaliau atitiktų savivaldybės, regiono gyventojų poreikius, kad švietimas ir kokybiškas išsilavinimas turi būti prieinamas visų socialinių sluoksnių žmonėms. Arti vaiko namų turi būti įstaigos, teikiančios ikimokyklinį, priešmokyklinį, pradinį ir specialųjį ugdymą.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo atlikti įvairūs darbai – parengti teoriniai švietimo reformos pagrindai:

• švietimo įstatymas;

• tautinės m-klos koncepcija

• bendrosios programos

• standartai

• įvairių m-klų bendrojo lav., profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų nuostatai;

• atnaujinamas ugdymo turinys;

• pakeista egzaminų vertinimo reforma;

• diagnostinis testavimas, valstybiniai egzaminai;

• parengta m-klų vidinio audito vertinimo sist.;

• atnaujinamos m-klos;

• vykdoma pedagogų rengimo pertvarka ir kvalifikacijos tobulinimas;

• moksleivių pavežėjimas;

• ŠS finansavimo principo pakeitimas („pinigų krepšelis paskui moksleivį“);

• pertvarkomas m-klų tipų tinklas;

• soc. Paslaugų teikimas m-klose (nemokamas maitinimas, įvedami soc.pedagogai, logopedas, psichologas.

Tikslai ir uždaviniai: a) puoselėti asmens dvasines ir
fizines galias, ugdyti intele-ktą, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pamatus; b) suteikti jaunajai kartai ben-drąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir technikos ir kultūros lygį; c) ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir L-vos valstybei sampratą; d) dalyvauti politi-niame, ekonominiame, kultū-riniame, visuomeniniame gy-venime; e) užtikrinti tradicinių religinių bendrijų nariams to-kias pats teises ir sąlygas ug-dyti vaikus kaip ir visus gy-ventojus. Eiga ir problemos: Reforma vykdyta nepakan-kamai koordinuotai, per lėtai ir per mažai reaguojant į spar-čias pokomunistinės tikrovės permainas, laiko iššūkius, kin-tančius visuomenės poreikius. Atskirais atvejais kaita buvo per skubi, per daug stichiška, nepakankamai suvokta ir pa-laikyta m-lų bendruomenės ir visuomenės.

Problemos: 1. Nepakankamas švietimo sfe-ros finansavimas. 2. Per ma-žos lėšos skiriamos studentui paruošti.3. Moksliniai tyrimai beveik nefinansuojami. 4. Menkėja studijų kokybė. 5. Didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo m-lų – tiek finansavi-mu, tiek materialine mokymo baze. 6. Nuotolinio (distanci-nio) mokymo plėtojimo stoka. 7. Žalingų įpročių paplitimas – dalies mokinių, m-los ir vi-sos visuomenės problema. 8. Daugelio dalykų mokymo programos išplėstos, orientuo-tos į itin gabius ir gabius vai-kus, o juk m-lose vid gabumų mokinių yra l daug. Tai verčia mokinius ne tik daug savaran-kiškai dirbti, bet ir samdyti korepetitorius. 9. Antroji (po-pietinė) pamaina bendrojo la-vinimo m-lose. 10. Klasių dienynai – juk mokytojo pa-reiga – mokyti mokinius, o ne pildyti krūvas įv „popierių“, kurių reikalingumas dažnai yra abejotinas.

2. SVARBIAUSI LIETUVOS ŠVIETIMĄ REGLAMENTUOJANTYS DOKUMENTAI.

1. LR švietimo įstatymas. Nustato L R švietimo sandarą, švietimo įstaigų veiklos ir valdymo pa-grindus. Švietimas įgyvendi-namas: ikimok-linio ugdymo, bendrojo lavinimo mok-lose, profesinio mokymo įstaigose, aukštesniosiose, aukštosiose ir papildomo ugdymo mok-lose. Įstatyme nurodyti pag-rindiniai švietimo sistemos uždaviniai: a) puoselėti as-mens dvasines ir fizines ga-lias, ugdyti intelektą, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gy-vensenos pamatus; b) suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir pro-fesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir technikos ir kultūros lygį; c) ugdyti pi-lietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuo-menei ir L-vos valstybei sam-pratą; d) dalyvauti politinia-me, ekonominiame, kultūri-niame, visuomeniniame gy-venime; e) užtikrinti tradici-nių religinių bendrijų nariams tokias pats teises ir sąlygas ugdyti vaikus kaip ir visus gyventojus. 2. Valstybinė švietimo strategija 2003-2012 m. Paskirtis – suteikti LT švietimui praktinę viziją, dėl kurios susitartų visuomenė ir parlamentinės partijos. Kvie-čia visuomenę ir valstybę į švietimą žiūrėti kaip į pati-kimą tautos ateities kūrimosi būdą, kuris gali padėti esmin-gai sustiprinti visuomenės kū-rybines galias, išsaugoti ir kurti tautos tapatybę, išugdyti pilietinę visuomenę, įveikti skurdą, padidinti šalies ūkio konkurencingumą. 3. Švieti-mo ministerijos parengti įvai-rūs poįstatyminiai aktai. 4. Investicinis švietimo projek-tas, t.y. vadinamoji Mok-lų tobulinimo programa, kuria iš esmės siekiama patobulinti LT m-lą – nuo naujų moky-mo metodų, naujų mokymo priemonių, info-nių technolo-gijų įdiegimo, švietimo koky-bės vadybos sistemos sukū-rimo iki pastatų atnaujinimo bei mok-lų tinklo pertvar-kymo, metodinių rekomenda-cijų sukūrimo. 5. Pagrindinio ugdymo Bendrosios progra-mos ir standartai. Jų pagrindu mokytojai gali kurti savaran-kiškai individualias mokymo programas – taip skatinama jų iniciatyva, kūrybingumas, naujovių ieškojimas. Remian-tis bendrosiomis programo-mis, sukurti valstybiniai ben-drojo išsilavinimo standartai, kurių pagr. f-ja yra ugdymo rezultatų vertinimas. Šie do-kumentai orientuoja kurti mo-dernų valstybės švietimą ir mokslą, konkurencingą ir Baltijos šalių, ir ES erdvėje. M-la t.b. priartinta prie moki-nio, ji neturi virsti atskirų da-lių lipdiniu.

Pirmą kartą priimtas – 1991 m., antrą – 1998 m.(reikia pasitikslinti???). Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos švietimo sandarą, švietimo įstaigų veiklos ir valdymo pagrindus. Šiame įstatyme nurodoma, kad švietimas įgyvendinamas senų tipų švietimo įstaigose: ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, aukštesniosiose, aukštosiose ir papildomo ugdymo mokyklose.

Įstatyme nurodyti pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai:

1. puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, ugdyti intelektą, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pamatus;

2. suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir technikos ir kultūros lygį;

3. sudaryti Lietuvos gyventojams tęstumo(?) lavinimosi galimybę;

4. ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą; dalyvauti politiniame, ekonominiame, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime;

5. užtikrinti tradicinių religinių bendrijų nariams tokias pats teises ir sąlygas ugdyti vaikus kaip ir visus gyventojus.

3. PEDAGOGIKA – UGDYMO MOKSLAS. PAGRINDINĖS ŠIO MOKSLO SĄVOKOS.

Žmogus –
narys. Kiekvieno atskiro žmogaus padėtį ir vaidmenį visuomenėje lemia daugybė sąlygų, iš kurių viena svarbiausių – žinios ir profesinė kompetencija, asmenybės kūrybingumas, gebėjimas bendrauti, apskritai jo asmenybės išvystymo lygis. Visa tai didele dalimi nulemia jaunosios kartos ugdymo pobūdis tiek šeimoje, tiek ugdymo įstaigose, t. y. istoriškai susiformavusi vaikų ir jaunimo rengimo gyvenimui sistema. Ugdymas atsirado kartu su žmogumi ir visuomet buvo labai reikšminga visuomeninio gyvenimo funkcija. Pamažu kaupta ir perduodama iš kartos į kartą jaunos kartos ugdymo patirtis, apibendrinta liaudies sakytinėje kūryboje, kiek vėliau atsispindėjo teologijos, filosofijos, politikos, retorikos veikaluose. Vadinasi, pedagogika – žmogus ugdymo mokslas.

Pedagogika, remdamasi kitų mokslų duomenimis, nagrinėja tik jai būdingą dalyką – žmogaus ugdymą. Tai unikali pedagogikos mokslo funkcija – praktiškai bei empiriškai patikrintų ir teoriškai pagrįstų ugdymo (mokymo, lavinimo ir auklėjimo) principų, turinio, organizavimo, metodikų ir t. t. kūrimas. Pedagoginių reiškinių esmė, ryškiausiai atspindi vaikų ir jaunimo ugdymo procese, kuriame ypatingą vietą užima mokymas. Tas amžius yra ypač reikšmingas ir būdingas asmenybės vystymesi Todėl daugelį dešimtmečių pedagogika buvo suprantama kaip jaunosios kartos ugdymas. Pastaruoju metu vis labiau akcentuojama, jog žmogaus ugdymas tęsiasi visą gyvenimą – spartaus mokslinio-techninio progreso sąlygomis neišvengiamai būtina nuolat papildyti turimas žinias.

Pedagogika nagrinėja daug klausimų: ugdymo tikslus, švietimo sistemos principus, mokymo turinį, mokymo pricipus, mokymo metodus, mokymo organizavimo formas, mokymo rezultatų apskaitą, auklėjimą mokymo procese, tautinį, religinį, dorovinį, darbinį, estetinį ir fizinį auklėjimą, elgesio kultūros ir drausmės ugdymą, mokinių organizacijų veiklą, mokyklos darbo organizavimą. Jos santykius su šeima. Įvairiais aspektais nagrinėjami mokytojo veiklos ir santykių su moksleiviais bei kitais žmonėmis klausimai.

Pagrindinės pedagogikos sąvokos

1.Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties jaunajai kartai perdavimas, siekiant parengti ją gyvenimui ir darbui.

2.Mokymas – pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių; šiame procese kartu vystosi mokinių pažinimo jėgos ir intelektas, formuojasi jų pažiūros ir vertybės.

3.Lavinimas – tai ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų bei įgūdžių, jų sistemos įvaldymas, fizinių ir protinių galių tobulinimas.

4.Auklėjimas – tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūrinio elgesio įgūdžių bei įpročių formavimas.

5.Formavimasis – tai naujų savybių, individualių bruožų sudarymas, išugdymas, įskiepijimas ir pan.

6.Švietimas – tai arba įvairiais keliais bei būdais žinių teikimas, arba mokymo ir auklėjimo įstaigų, jų sistemų, teikiančių arba organizuojančių išsilavinimą.

Terminas sudarytas iš graikų k. žodžio „paidos“-vaikas, „agein“-vesti, vedžioti. „Paidagogas“-vergas, kuris vesdavo vaikus į mokyklą ir atgal. Vėliau, kai atsirado klasės, reikėjo kurti m-klas, galvoti, kaip perteikti info.

Pedagogika – tai mokslas apie žmogaus ugdymą, pilnutinės asmenybės ugdymą.

17a. čekų moksl. Komenskis apibendrino sukauptą patirtį. Tai buvo žingsnis į pedag., kaip į atskirą mokslą, kuris tyrinėjo ir ieškojo būdų, kaip mokyti ir lavinti jaunąją kartą, kad ji atsakytų i vyr. kartos iškeltus klausimus.

Klasifikacijos nėra išbaigtos, nes iš vienos pusės pedag. Diferencijuojasi, skaidosi į smulkesnius mokslus, o iš kitos pusės integruojasi su socio., psich.

Pedag. l.stipriai susijusi su filos., biolog., istorija, geograf., sociol., statis., fizika, matem.

Pedag.:

1. kartu su kitais mokslais kompleksiškai tyrin. asmenybės ugdymą;

2. remiasi kitų mokslų išvadomis;

3. siekia, kad jos išvadas naudotų kt. mokslai;

4. su kitais mokslais keičiasi mokslinio tyrimo metodais.

Pedag.-mokslas ir menas. Jei mokslas, tai turi būti subjektyvus; jei menas, tai iš mokytojų ir moksleivių pusės.

Sąvokos:

1. lavinimas – tai žmogaus psichinių, fizinių galių ugdymas;

2. auklėjimas – tai idealo formavimas, teigimas įpročių ugdymas, elgesio koregavimas, vertybių ugdymas; įvairiais laikais įvairiai suvokiamas;

3. mokymas – tai info perdavimas ir įsisavinimo procesas;

4. švietimas – tai info perdavimas;

5. saviugda – vienoks ar kitoks savęs ugdymas.

4. UGDYMAS – VISUOMENINIS REIŠKINYS.

Ugdymas – visuomeninės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui. Žmonių visuomenė suinteresuota perduoti patirtį jaunajai kartai, kad ši galėtų savarankiškai gyventi, dirbti ir toliau įgydama savo patirties turtinti tai, ką yra perėmusi iš vyresniosios kartos. Ugdymas – tai lemiama sąlyga, tas veiksnys, kuris padeda išsaugoti ir plėtoti gamybinę bei moralinę visos žmonijos, atskiros tautos patirtį ir jos kultūrą.

Ugdymas atsirado su visuomene. Kaip visuomeninis reiškinys ugdymas yra sąlygojamas visuomenės vystymosi dėsningumų, t.y. raida. Todėl kiekvienoje istorinėje epochoje jis yra skirtingas. Ugdymas kinta, kai kinta materialinės
socialinės gyvenimo sąlygos, gamybos lygis ir pobūdis. Valdančios klasės per ugdymą vykdo savo politiką. Tuo ir pasireiškia klasinis ugdymo pobūdis. Visą laiką ugdymas atspindėjo visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybės. Juo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau dėmesio skiria ugdymui, nuo jo kokybės priklauso šalies pažanga. Taigi nėra ir negali būti ugdymo, tinkamo visiems laikams ir visoms šalims. Ugdymas tai ypatinga žmonijos veiklos ir žmonių tarpusavio santykių sfera – tai visuomenės svarbiausia funkcija, jos tęstinumo sąlyga. Asmenybės vystymuisi turi įtakos įvairūs veiksniai: prigimtis, aplinka ir ugdymas. Prigimtis – biologiniai veiksniai, vystymosi prielaidos, kurias atsineša vaikas gimdamas, Jos gali būti sąlygojamos paveldėjimo ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos embriono vystymuisi. Aplinka – visa tai, kas supa vaiką nuo pat pirmos dienos. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Kuo aktyvesnis vaiko bendravimas su aplinka, tuo didesnis aplinkos poveikis jam. Makroaplinka – tai visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės ekonominės sąlygos ideologija. Ugdymas – tikslingas, specialiai organizuotas poveikis žmogui siekiant tobulinti asmenybę, vadovauti jos raidai. Geras ugdymas gali sustiprinti ar sumažinti ir prigimties, ir aplinkos poveikį. Tai pirmiausia tikslingas tėvų siekimas formuoti vienus ar kitus vaiko charakterio bruožus.

Ugdytinis kaip ugdymo veiksnys. Ugdytinio ugdomumas susideda iš:

1. Ugdymo galimumo;

2. ugdymo reikalingumo;

3. ugdomumo lytys(fizinis, psichinis, dvasinis).

Ugdytinis savo prigimti, ypatybėmis ir išsivystymo eiga yra pradas, kuris individualizuoja ugdomąjį veikimą.

Ugdytinių skirtybės:

1. amžiaus tarpsniai(kūdikystė, ankstyvoji vaikystė 2-7 metai, vėlyvesnioji vaikystė 8-12 m., paauglystė 13-17 m.);

2. lyčių skirtybės:

*kylančios iš nevienodos vyro ir moters prigimties;

*atsitiktinai susidariusios istoriniame žmonijos vyksme.

3. pavaldumas, tai žymės, kurios yra paveldimos nuo pat gimimo;

4. emocinis savotiškumas (temperamentas);

5. intelektualinis savotiškumas, jį sudaro inteligencijos ypatybės;

6. socialinis savotiškumas, kuris charakterizuoja jo priklausimą tam tikrai visuomeninei grupei ir atvaizduoja jos įgimtas ir kultūrines ypatybes;

7. fizinės nenormalybės;

8. psichinės nenormalybės.

Ugdymo veiksnys yra visa tai, kas sąmoningai ar nesąmoningai, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi ugdomosios veikmės ugdytiniui.

Šalkauskis išskiria 3 ugdytojų grupes:

I. Pašaukti iš prigimties ugdymo veiksniai:

1. Šeima. Jai tenka rūpintis naujosios kartos ugdymu. Tėvai sugeba individualizuoti ugdymą pagal kiekvieno vaiko individualias savybes. Jame bendrauja tėvas ir motina, todėl sueina vyriškumo ir moteriškumo įtakos. Šeimyninis ugdymas yra harmoningas ir visašališkas. Pats gyvenimas šeimoje auklėja ir lavina;

2. Valstybė. Tai pašauktas iš prigimties ugdymo veiksnys. Jai priimta rūpintis fiziniu piliečių auklėjimu. Turi teisę rūpintis valstybiniu pilietiniu naujų kartų auklėjimu. Turi rūpintis minimaliu piliečių išsilavinimu. Turi rūpintis profesiniu išsilavinimu, kad žmogus galėtų dirbti visuomenei naudingą darbą. Pedagogų ir sociologų sakoma, kad ji turi ugdymo reikalus remti, kontroliuoti ugdymo vykimą, sudaryti ugdymui materialinį pagrindą;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2615 žodžiai iš 8617 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.