Vokiečių aviganis
5 (100%) 1 vote

Vokiečių aviganis

Įvadas

Naminiai šunys kilę iš vilko, šakalo ir kitų plėšrūnų rūšių. Prijaukinti akmens amžiuje, XII-VII tūkstantmetyje prieš mūsų erą. ~400 veislių; juos skiriasi dydžiu, kūno sudėjimu, spalva, plaukų danga, elgesiu. Turi labai gerą uoslę, išsivysčiusias smegenis, gerai mato ir girdi, todėl lengvai dresuojami, tinka įv. reikalams.

Ptelės lytiškai subręsta 7-8 mėn. amžiaus, patinai 10-12 mėn. Rujoja 2 kartus per metus po 20 d. Nėštumas 58-65 d. Vieną vadą sudaro 1-8 akli, kurti, bedančiai šuniukai. Jie pradeda girdėti 12-14, praregi 8-9, pieniniai dantys jiems prasikala 20-30 parą. Žindymo laikotarpis ~1,5 mėn. Gyvena 10-12 (kartais iki 17) metų.

Šunys mėsėdžiai, bet ėda ir augalinį maistą. Laikomi voljeruose, palapinėse, namuose. Naminiai šunys skirstomi į 3 grupes: Medžiokliniai, tarnybiniai (kartais dar išskiriami kaip atskira grupė sportiniai tarnybiniai), dekoratyviniai. Šunys serga pasiutlige, niežais, kerpančiąja dedervine, kirmėlinėmis ligomis (visomis tomis ligomis gali užsikrėsti ir žmogus).

Šuo – seniausias naminis gyvulys. Tai rodo akmens amžiaus archeologiniai radiniai. Manoma, kad dabartinio šuns protėviai leidosi prijaukinami žmogaus todėl, kad galėtų lengviau pramisti, ėsdami atliekas nuo pirmykščio žmogaus “stalo”. Šuo pamažu prisirišo prie žmogaus, tapo jo draugu ir pagalbininku medžioklėje,būsto ir daiktų sargu.

Kokiame žemyne ir jo dalyje buvo prijaukintas pirmasis šuo,nežinia.Aišku viena,kad šuo buvo prijaukintas įvairiose vietose,nes pirmieji šunys labai skyrėsi vieni nuo kitų.Tai leido žmogui vėliau išvesti įvairias,besiskiriančias viena nuo kitos ūgiu ,kūno sudėjimu,spalva ir elgesio savybėmis ,veisles. Jų įvairovė rodo,kad šunys atsirado kryžminantis skirtingomis senovėje gyvenusioms vilkų ir šakalų rūšims ir kad šis kryžminimasis vyko pagal žmogaus norą,jam vadovaujant.

Kasinėjant daugelį senovinių gyvenviečių, buvo atrasta įvairių rūšių pirmykščių šunų skeletų, labai panašių į šiuolaikinių šunų skeletus. Kasinėjant stovyklą ant polių, pastatytą 10 000 metų prieš mūsų erą, rastos šuns skeleto liekanos, kurių kilmė mums nežinoma. Minėtas šuo pavadintas pelkiniu arba durpiniu šunimi (Canis familiaris palustris Rutimayer). Tai buvo nedidukai, temperamentingi, jautrūs ir pikti šunys, gyvenę šalia mūsų protėvių stovyklų. Jie pirmieji pajusdavo pavojų ir įspėdavo žmones. Iš pelkinių šunų kildinami dabartiniai špicai, pinčeriai ir įvairūs terjerai. Jie tokie nepanašūs vieni į kitus, kad iš pirmo žvilgsnio nepastebėsime nieko bendra. Tačiau ilgiau stebėdami įsitikiname, kad dobermanui, erdelterjerui ar ryzenšnauceriui (atstovaujantiems evoliuciniu požiūriu palyginti jaunas veisles) būdinga ir savarankiškumas (kartais net neisiskaitymas su šeimininku), ir puikios tarnybinės savybės-gera uoslė ir nuovoka, atkaklumas, piktumas.

Kitai grupei priklauso Šiaurės vilkiniai ir piemenų šunys. Jie kildinami iš šunų, kurių liekanas, kasinėdamas prie Ladogos ežero, rado ir aprašė prof. D. Anučinas. Minėti šunys, pavadinti archeologo A. Inostrancevo vardu (Canis familiaris Inostrancewii), buvo šiaurinėje Europos dalyje gyvenusių vilkų ir durpinių šunų palikuonys.

Doginių šunų grupė kildinama iš kito protėvio – Canis familiaris decumarus, apie kurį žinių beveik nėra. Įspūdingu dydžiu tas šuo turėjęs būti panašus į mūsų dogus ir senovės karinius šunis, apie kuriuos galima spręsti iš antikinių skulptūrų.

Kryžminant šiaurinių veislių šunis su stambiais Canis familiaris decumarus, buvo išveisti senbernarai ir niūfaundlendai.

Evoliusiniu požiūriu bene jauniausias mūsų šunų protėvis – Canis Jeitteles matris optimae – bronzinis šuo, kurio liekanų randama bronzos amžiaus žmonių gyvenvietėse. Iš šio protėvio kildinami aviganiai.

Dar yra grupė šunų, kilusių iš Canis familiaris intormedius Woldrich – “tarpinis šuo”, kurie turi modžioklės instinktą.

Kita atskira grupė, gyvenanti Afrikoje – Canis leinesi – juos augino senovės egiptiečiai.

Kinologija, kaip ir gyvenimas, nestovi vietoje – vienos veislės praranda populiarumą, kitos įgyja. Visų veislių neįmanoma nei suminėti, nei aprašyti. Šiu metu pasaulyje jų yra apie 400.

Vokiečių aviganis (vilkinis šuo)/German sheepdog

Ši veislė išvesta Vokietijoje, jų protėviai ganė avis ir gynė bandas nuo plėšrūnų. XIX a. pab. ši tada dar mažai žinoma veislė imta naudoti paieškos ir karinėse tarnybose ir tai iškart išpopuliarino ją visame pasaulyje.

Šios veislės šunys drąsūs, ištvermingi, nepasitikintys svetimais, vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo aparatas. Tai populiariausia tarnybinių šunų veiswlė.

Vokiečių aviganis aukštesnis negu vidutinio ūgio, tvirto ir ir tvirto sauso konstitucijos tipo. Patinų aukštis ties ketera – 60-65 cm, patelių 55-60 cm. Formato indeksas: 110-112. Patinų kaulėtumo indeksas 18-20, patelių 17-19.

Lytinis diformizmas ryškus. Gerai išvystyta kaulų sistema bei muskulatūra. Oda elastinga, be raukšlių ir nenukarusi. Kailis tankus , šiurkštokas, vešlus poplaukis. Plaukai tiesūs, ant galvos, ausų, galūnių-trumpi, kitose kūno vietose ilgesni.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 809 žodžiai iš 2643 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.