Vokietija
5 (100%) 1 vote

Vokietija

Vokietija

Oficialus pavadinimas – Vokietijos Federacinė Respublika (Bundesrepublik Deutchland); pažodžiui Deutchland – mūsų tautos žemė. Sostinė – Berlynas.

Istorija. VI – VIIa. frankai sujungė germanų gentis alemanus, bavarus, tiuringus, saksus į Frankų valstybę. 768 – 814m.m. – Karlo Didžiojo Frankų valstybė apėmė beveik visą dabartinę Vokietiją (dabar – 356 910 kv.km). Vokietijos istorijos pradžia laikoma 843m. pasirašyta Verdeno sutartis, kuria Karlo Didžiojo anūkas Liudvigas II, Rytų Frankų karalystės vadovas, davė pradžią dabartinei Vokietijai (2, p.153; 6, p.44).

911m., mirus Liudviko IV vaikui, karaliumi buvo išrinktas Konradas I, Frankonijos hercogas, tačiau jam nepavyko įtvirtinti savo valdžios už hercogystės ribų. Gulėdamas mirties patale savo įpėdiniu jis paskelbė buvusį savo priešą, Saksonijos karalių Henriką I. 919m., kai Henrikas I pakilo į sostą, laikomi pirmosios vokiečių imperijos įkūrimo metais (Pirmasis reichas). Nepaisant silpnųjų pusių, ši imperija išliko šimtmečius ir buvo politiškai reikšminga vidurio Europos dalis. Saksonijos hercogai imperijai vadovavo tik šimtmetį (919-1024); Henrikui I pavyko pasekti tai, ko nepasiekė jo pirmtakas: jis privertė nusilenkti savo valdžiai hercogus ir sujungė vokiškas gentis į karaliją „Regnum Teutonicum“. Henriko sūnus Otonas I, vienintelis Vokietijos karalius, kuris buvo vadinamas „Didžiuoju“, toliau kūrė savo pirmtako pradėtą karaliją. Jis prijungė Bavariją, paskirdamas jos kunigaikščiu savo brolį Henriką. Kitas hercogystes taip pat atidavė valdyti giminaičiams. Tvirtindamas valstybę pasinaudojo ir Bažnyčios hierarchais, teikdamas jiems didelių privilegijų ir dalydamas žemes. 955m. mūšyje ties Lechfeldu, Otonas sutramdė pavojų jaunai karalijai kėlusius vengrus. Otonas įtvirtino karališką valdžią ir 962m. buvo karūnuotas Romoje kaip imperatorius, įkurta Šv. Romos imperija. Tai buvo vakarietiškos Romos imperijos (das Heilige Römische Reich Deutscher Nationen) pradžia, nes nuo to laiko teisė į Romos imperijos karūną perėjo vokiečių karaliams, o jų likimai siejosi su Italija ir popiežiumi. (5; 6, p. 44).

Po saksų dinastijos į valdžią atėjo frankų-salų giminė. Abu pirmieji šios giminės karaliai sustiprino Vokietijos įtaką. 1033m. Konradas II prijungė Burgundiją, kuri tapo trečiąja Šventosios Romos Imperijos dalimi. Jo sūnus Henrikas III tęsė tėvo darbus, pradėjo reformuoti bažnyčią Italijoje. Jis pašalino tris tarpusavyje konkuruojančius popiežius ir paskyrė popiežiumi Bambergo vyskupą. Tačiau jam mirus 1056m., politinė situacija pasikeitė. Į sostą atėjo jo sūnus Henrikas IV, kuris, būdamas 6m., priklausė nuo kunigaikščių. Atėjo laikas Italijos popiežiui išsivaduoti iš Vokietijos globos. 1073m. popiežiumi tapo Grigalius VII, bažnytinės reformos šalininkas. Prasidėjo kova su imperatoriumi Henriku IV. Grigalius norėjo išlaisvinti popiežiaus instituciją nuo bet kokios pasaulietiškos įtakos. Prasidėjo popiežiaus ir imperatoriaus ginčai dėl teisės skirti vyskupus. Grigalius protestavo prieš Milanui paskirtą Henriko arkivyskupą, tad Henrikas Wormso susirinkime nušalino popiežių nuo valdžios. Vokietijos kunigaikščiai Henriko nepalaikė. Popiežiui jį išvarius, kunigaikščiai net nusprendė jį pašalinti, jei jis per metus neišsisuks nuo viduramžiais tokios svarbios bažnyčios bausmės. Henrikas 1077m. nuvyko į viršutinę Italiją, kur Kanosos pilyje gyveno Grigalius. Po žeminančios atgailos jaunasis valdovas buvo atleistas nuo bausmės, tačiau popiežiaus ir imperatoriaus kova nepasibaigė. Ši kova gerokai sukrėtė vokiečių monarchiją, leido išaugti didikų galiai. Henriko IV įpėdinis Henrikas V pasiekė kompromisą (Wormso konkordatas, 1122m.), kuris nebuvo naudingas nei imperatoriui, nei popiežiui. Pasisekė vokiečių kunigaikščiams ir Italijos miestams, kurie tais neramiais laikais galėjo sustiprinti savo valdžią. Konkordatas davė kapituloms teisę rinkti vyskupus ir abatus; karaliui palikta teisė prieš įšventinimą dovanoti išrinktajam leną (5).

Vis labiau skaidantis vokiečių monarchijai, tolydžio augo ir jėgos, reikalavusios stiprios monarchijos atkūrimo; vienybės galėjo siekti tik tokia stipri asmenybė kaip Fridrichas I Barbadosa. Jis buvo tarsi riterių epochos simbolis, pagarsėjęs ir kaip stiprus politikas, ir kaip talentingas karo vadas. Jam valdant, suklestėjo ir vokiečių literatūra bei menas. Apie šio valdovo didybę kalba iki šių dienų išlikusios pilys bei miestų griuvėsiai. Fridrichas 6 kartus žygiavo į Italiją, ir čia, kovodamas su popiežiumi ir miestų bendruomenėmis, siekė atgaivinti imperiją. Jis laikė save krikščioniško pasaulio vadu, nepriklausomu nuo popiežiaus. Italijos miestuose jis atstatė imperijos autoritetą, paskirdamas jiems savus valdininkus. Vokietijoje Fridrichas sulaukė bažnyčios ir kunigaikštijų pripažinimo. Tačiau ir Fridricho valdymo laikais buvo įvairių nesklandumų. Kaip ir jo pirmtakai, Fridrichas turėjo kovoti su valdžios siekiančiais kunigaikščiais (5).

Kai Barbadosui pavyko sužadėti sūnų su Normanų imperijos paveldėtoja, jo valdžia ir pripažinimas pasiekė savo apogėjų. Imperija buvo vieninga, kunigaikščių savarankiškumo siekis buvo apribotas, jo valdos nusitiesė nuo Šiaurės jūros iki
Sicilijos.

Tačiau toks imperijos suklestėjimas pasibaigė mirus Fridricho I Barbadoso sūnui Henrikui VI, kuris valdovo sostu džiaugėsi tik 8m. Niekada vėliau imperija neturėjo tokios įtakos Europoje ir nebuvo tokia vieninga. Ji tapo naujai susikūrusių Europos valstybių grandinės grandimi, o imperatoriaus valdžia nusilpo sustiprėjus kunigaikščių valdžiai (5).

Barbadoso anūkas Fridrichas II buvo priverstas visą gyvenimą kovoti su popiežiais dėl Italijos valdų. Taigi paskendo Italijos reikaluose, o pačią Vokietiją paliko diduomenės savivaldai. Po jo mirties vienas po kito žuvo kovodami jo įpėdiniai; šį laikotarpį galima vadinti viduramžių vokiečių imperijos pabaiga (5).

Prasidėjo laikai be imperatoriaus. Susiraizgiusios ir neatribotos kunigaikščių teritorijos lėmė kivirčus ir kovas. Kovos vertė kunigaikščius sutelkti savo kariuomenes – riterius, kurių luomas ėmė garsėti plėšikavimu. Tačiau kultūrinis, visuomeninis ir ūkinis gyvenimas ne tik nesustingo, bet netgi suklestėjo. Miestuose vystėsi pramonė, prekyba, kūrėsi pirklių ir amatininkų sąjungos. Ne vienas Vokietijos miestas iki šiol gali didžiuotis katedromis ir rotušėmis, pastatytomis tais laikais ir bylojančiomis apie kunigaikščių praturtėjimą. Prasidėjo rytinių, daugiausia slavų, kraštų kolonizacija. Į tą kolonizacijos bangą įsijungė ir Vokiečių ordinas. Jis nukariavo Prūsų žemę, kuri tapo labiausiai į rytus nutolusia vokiečių kolonija (5).

1273m. paveikti popiežiaus Grigaliaus X, vokiečių kunigaikščiai išrinko karaliumi Elzaso grafą Rudolfą. Jam atėjus į valdžią prasidėjo Habsburgų dinastijos valdymo laikai ir naujoji imperijos epocha. Kad sustiprintų savo įtaką, karaliai siekė išplėsti savo patvaldystę (Hausmacht). Šį procesą pradėjo Rudolfas I, įsigijęs Austrijos žemes. Kitą didelę patvaldystę rytinėje imperijos dalyje sukūrė Liuksemburgiečiai, įsigiję Bohemiją ir Moraviją. Įsigiję daugiau žemių, Habsburgai išsiplėtė visoje pietų Vokietijoje nuo Elzaso iki rytinių Alpių pakraščių (5).

Auganti teritorijų valdovų savivalda nenukentėjo nė pirmųjų Habsburgų laikais, o po Alberto mirties karališkas vainikas išsprūdo iš šios giminės rankų. Beje, po 140m. jis vėl buvo atgautas. Po Habsburgų valdė Liuksemburgiečiai. Šios giminės karaliaus Henriko VII sūnus vedė paskutiniąją Čekijos Pšemislidų palikuonę ir paveldėjo Čekijos sostą. Čekija prisijungė prie vokiečių imperijos. Liuksemburgiečiams viešpataujant, vokiečių imperijos vaidmuo daugiau buvo jaučiamas vidurio Europoje nei kitur. Kai Liuksemburgiečiai daugiau politikavo imperijos pakraštyje, pačioje Vokietijoje galutinai tvirtinosi magnatų bei kunigaikščių valstybės; savarankiškais tapo kai kurie laisvieji miestai (5).

Nuo 1438m. į sostą grįžo Habsburgai, kurie išlaikė Vokietijos imperijos sostą iki 1806m. Per paskutinius viduramžių šimtmečius riteriai neteko savo reikšmės. Greitai augo miestai, ir viduramžių pabaigoje kai kuriuose gyveno apie 2000 gyventojų. Miestai tapo kultūriniais ir ekonominiais centrais ir pradėjo kurti miestų sąjungas, kurios buvo reikšmingos politiniam gyvenimui (5).

XVa. pabaigą ir XVIa. pradžią vienas istorikas pavadino „Zeit der großen Wende“ (Didelio posūkio laikas). Tais laikais keitėsi politinis, ekonominis, kultūrinis ir socialinis gyvenimas. Prekybos sąjungos ir atskiros šeimos pradėjo ankstyvo kapitalizmo epochą Vokietijoje. Jos labai greitai surado išėjimą į tarptautinę rinką, kuri dėl svarbių atradimų itin suklestėjo XVIa. (5).

Gutenbergo (1397-1468, pirmoji spausdinta knyga Europoje) knygų spausdinimo išradimas buvo svarbus veiksnys, paskatinęs Italijos humanizmo plitimą. XVIa. vokiečių vienuolis Martinas Liuteris, kritikuodamas katalikų bažnyčią, ėmė skelbti savąją krikščionybės sampratą. Jo pradėtas sąjūdis pavadintas reformacija, o jo sekėjai protestantais. 1517m. – Vitenberge paskelbtos 95 Martyno Liuterio tezės. Reformacija daugiausia šalininkų turėjo šiaurės Vokietijoje, joje ir dabar daugausia protestantų. Pietų Vokietija iš esmės katalikiška (3, p.96; 6, p.45).

Paveikti Liuterio mokslo apie krikščionių laisvę, valstiečiai sudarė 12 punktų programą (1525m.). Jie reikalavo atlesti juos nuo baudžiavos ir suteikti tikybines ir ūkines laisves. Prasidėjo valstiečių karas, tačiau valstiečiai buvo per silpni kovoti su kunigaikščiais. Tuo metu imperijai vadovavo Karolis V, kuriam atėjus į valdžią, Vokietija įsivėlė į ginčus su Prancūzijos karaliumi Francu I. Be to, iš pietryčių Vokietiją puolė turkai, kurie 1529m. prasiskverbė iki Vienos. Vakaruose ir rytuose vyraujant įtampai, Vokietijoje klestint vidiniams nesutarimams, prasidėjo religinė katalikų, vadovaujamų imperatoriaus, ir protestantų, kuriems priklausė dauguma kunigaikščių, kova. Imperatorius laimėjo šią kovą, tačiau vėl stiprėjanti kunigaikščių opozicija ir vėl prasidėjęs karas prieš Prancūziją privertė jį atsisakyti valdžios. 1555m. Augsburge paskelbta religinė taika. Pripažinta kunigaikščių teisė laisvai pasirinkti katalikų ar Liuterio tikėjimą ir versti gyventojus jį išpažinti. Paskelbtas „Cuius regio, eius religio“ (kieno žemė, to religija) dėsnis. Augsburgo sutartis lėmė Bažnyčios priklausomybę nuo teritorijų kunigaikščių suvereniteto.
šiaurės Vokietija iki Dunojaus virto protestantiška. Jėzuitų ordinas, įsikūręs Kelne, Ingolstadte (Bavarija) ir Vienoje, pažadino sąjūdį, pavadintą Katalikų Bažnyčios Renesansu arba kontrreformacija (5).

Tęsėsi kova tarp katalikų ir protestantų, prasidėjo Trisdešimties metų karas. Tai buvo tikrai tarptautinis karas vokiečių žemėje, kuris baigėsi tarpvalstybine Vestfalijos taika (1648m.). Baigėsi kova dėl tikėjimo, bet buvo palaidota imperijos vienybė. Po Vestfalijos taikos Vokietija tapo daugiau nei 300 valstybių konglomeratu. Visus šiuos politinius vienetus formaliai jungė imperatorius ir bendras reichstagas. Pradėjo stiprėti atskirų valstybių įtaka. Labiausiai suklestėjo Brandenburgo-Prūsijos valstybė (5; 6, p.45).

Vakaruose Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pasinaudojo Vokietijos politiniu silpnumu ir sustiprino Prancūzijos įtaką. Jis prisijungė Elzasą, užėmė Strasbūrą. Tačiau Liudvikas ir jo absoliuti monarchija buvo pavyzdys daugeliui vokiečių kunigaikščių. Politiškai suskaidytoje Vokietijoje klestėjo menas ir kultūra. Konkurencija tarp atskirų kunigaikštysčių paskatino jų vadovus puošti savo miestus rūmais, kurie dabar priskiriami prie gražiausių baroko architektūros paminklų (5).

Politiniu požiūriu svarbiausios buvo Prūsija ir Austrija. Dėl politinės įtakos augimo tapę priešininkėmis, jos tik spartino skaidymosi procesą. Po Utrechto taikos Austrijos politinė įtaka gerokai sustiprėjo, tačiau po kelių dešimtmečių situacija labai pasikeitė. Prūsijoje Fridrichas Vilhelmas I sukūrė griežtai organizuotą centristinę valstybę. Jam rūpėjo taupumas, valstybinių pajamų didinimas, kariuomenės stiprinimas; jis stengėsi plėsti dirbamos žemės plotus. Fridrichas Vilhelmas I pagarsėjo kaip didysis kolonizatorius. Sustiprinęs kariuomenę, jis užkariavo Šleziją (5).

Septynerių metų karas (1756-1763), kuris psrasidėjo Vokietijos vidiniu karu, peraugo į tarptautinį konfliktą, kurio metu prūsus palaikė Anglija, o austrus – Rusija ir Prancūzija. Prūsijos pergalė buvo taip pat ir senosios imperijos pabaiga. Tačiau stiprėjančioje prūsų valstybėje jau buvo galima atpažinti Antrosios imperijos užuomazgas (5; 2, p.153).

Prasidėjus Prancūzijos revoliucijai, Vokietijos buržuazija taip pat susidomėjo lygybės idėjomis. Tačiau Prancūzijai pradėjus grobiamuosius karus, Vokietijoje susiformavo koalicija prieš Prancūziją, kuriai vadovavo Ferdinandas. Vokiečiai įžygiavo į Prancūziją ir prie Valmy susikovė su prancūzais. Po trumpo artilerijos apšaudymo armija turėjo pasitraukti. Po Valmy susidūrimo pasikeitė prancūzų grobiamosios politikos planai. Jie netrukus užgrobė vokiškus Nyderlandus ir vokiškas žemes iki Reino. Po nesėkmingo pasipriešinimo, Prūsijos karalius pasitraukė iš koalicijos ir sudarė taiką su prancūzais. Pagal Bazelio taikos sutartį kairysis Reino pakraštys atiteko prancūzams. Vokietijos imperija pasidavė naujai prancūzų Napoleono imperijai (nuo 1801m.). Vokiečių valdovai pakluso Napoleonui. Jie vykdė reformas, naikino bažnytines valstybes ir mažąsias kunigaikštystes, keliolika imperijos miestų sujungė į stambesnius politinius vienetus. Po šios reformos pasiliko tik 39 vokiškų valstybių sąjunga. Šventoji Romos imperija Napoleono įsakymu 1806m. buvo panaikinta (5).

Prūsija savo galią parodė tik 1812m., kai mūšį pralaimėjusi Napoleono armija grįžo iš Rusijos. Prūsijos karalius, iki šiol talkininkavęs Napoleonui, pradėjo kovą. Prūsai lėmė Leipcigo tautų (1813m.) ir Vaterlo (1815m.) mūšių pergalę. Po Vienos taikos Prūsijai atiteko pusė Saksonijos ir Vestfalija su turtingomis Ruhro kasyklomis ir pareinio plotais (5; 6, p.46).

1848m., prasidėjus Prancūzijos vasario revoliucijai, Vokietijoje vėl bandyta atkurti ir suvienyti valstybę. Frankfurto Šv.Povilo bažnyčioje susirinko garsusis Frankfurto parlamentas, išrinktas visuotiniais visos tautos balsavimais, kuris bandė iš senosios imperijos dalių sukurti naują imperiją. Bandymas sukurti vieningą valstybę buvo nesėkmingas, nes Prūsija ir Austrija norėjo dominuoti naujoje imperijoje (5).

Susivienijimą, nors ir nedalyvaujant Austrijai, 1870/71 metais paspartino vokiečių-prancūzų karas. Vokietija vientisa tapo nuo 1871 01 18, kai O.Bismarkas suvienijo Vokietijos žemes ir ji tapo Vokietijos arba Prūsijos imperija (Antrasis Reichas (2, p. 153; 6, p.47).

Antroji imperija buvo federacinė valstybė, kurioje atskiri kunigaikščiai buvo pakankamai nepriklausomi. Imperijoje politiškai dominavo Prūsija. Kunigaikščio Bismarko politika leido Vokietijai taikiai įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių. Tačiau naujas jauno garbės siekiančio imperatoriaus Vilhelmo II politikos kursas jau po 2 dešimtmečių sustabdė šį taikų raidos procesą, užsienio politikos atžvilgiu izoliavo Vokietiją ir atvedė ją prie I-ojo Pasaulinio karo (1914-1918) krizės (5).

1919m. Vokietija pagal Versalio taikos sutartį ir plebiscitus neteko Elzaso ir Lotaringijos (atiteko Prancūzijai), Malmedi ir Eupeno (atiteko Belgijai), Pomorės, Poznanės ir dalies Aukštutinės Silezijos (atiteko Lenkijai), Mėmelio (Klaipėdos, 1923m. atiteko Lietuvai), Šiaurės Šlėzvigo (atiteko Danijai), neteko visų kolonijų (Rytų Afrika, Pietvakarių Afrika, Kamerūnas, Togolendas) (2, p.153).

Versalio taika apkarpė Vokietijos teritoriją iš rytų
vakarų, tačiau imperija išliko ir net įgavo tą demokratinę-respublikinę tvarką, apie kurią revoliucionieriai svajojo dar 1848m. Pasitaikiusia proga Vokietija nepasinaudojo. Žinoma, pasaulinės politikos situacija, pasaulinė ekonomikos krizė ir radikalizacija lėmė nacional-socialistinio Trečiojo Reicho diktatūros įsigalėjimą jaunoje Veimaro respublikoje jau po 15 egzistavimo metų (5). 1919-1923 – Veimaro respublika (1923m. infliacija buvo 32400 proc., 1929-1932 – didžioji depresija, 5,6mln. bedarbių). 1933-1945 – fašistinė A.Hitlerio diktatūra (Trečiasis Reichas) (2, p.153).

Hitleriui pavyko keliems metams išplėsti imperijos ribas, aneksuojant Austriją, Čekijos ir Lenkijos dalis, tačiau II-asis Pasaulinis karas, kurį jis pradėjo, atnešė ne tik nacionalsocialistų propaguojamą „visuotinį karą“, bet ir visuotinį žlugimą. Bismarko pasiekta vienybė buvo prarasta, Vokietija neteko rytinės imperijos dalies, kolonizuotos viduramžiais, o likusias žemes pasidalino nugalėtojai (5).

1945m. sausį sovietų povandeninis laivas nuskandino vokiečių keleivinį laivą “Wilhelm Gustoff” su bėgančiais iš Lenkijos vokiečiais, žuvo 7700 žmonių. 1945m. gegužę – Berlyno kapituliacija, Potsdamo konferencija apie karinius nusikaltėlius, teritorijos pasikeitimai (Lenkijos ir Vokietijos siena Oderio ir Neisės upėmis, Kenigsbergas atiteko SSRS) ir reparacijos (2, p.153).

Vokietijos Federacinė Respublika (VFR arba Vakarų Vokietija) įsikūrė 1949 gegužės 23 ir sudarė 3 buvusias okupacines zonas ( D.Britanijos, JAV, Prancūzijos); Vadovaujama kanclerio Konrado Adenauerio, Federacinė Respublika nepaprastai sparčiai augo ir plėtėsi, politiniu ir ekonominiu požiūriu tapo Europos dalimi ir prisidėjo prie Europos susivienijimo. Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR arba Rytų Vokietija) įsikūrė 1949 spalio 7 d. ir sudarė buvusią SSRS okupacinę zoną, prezidentas Vilhelmas Pikas (Pieck). 1949 – 1961 – 3 mln. vokiečių pasitraukė iš Rytų į Vakarus. 1961 – Berlyno siena (ilgis 162km., iš jo mieste 45km.), kuri skyrė dvi Vokietijos dalis iki 1989 metų. 1972- Izraelio atletų nužudymas Miuncheno olimpinėse žaidynėse. 1973 – JTO nariai VFR ir VDR. 1989 – Berlyno sienos – Vokietijos suskaldymo simbolio griuvimas (2, p.154).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2635 žodžiai iš 8728 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.