Vokietijos europos politika
5 (100%) 1 vote

Vokietijos europos politika

Įvadas

Vokietijos pirmininkavimas Europos Sąjungos (ES) Ministrų tarybai 1999 m. pirmoje pusėje patraukė daugelio integracijos bei tarptautinių santykių tyrinėtojų dėmesį, nes atskleidė pokyčius tiek Vokietijos Europos politikoje, tiek visoje šalies užsienio politikoje.

Nuo pat Europos anglies ir plieno bendrijos (EAPB) bei Europos ekonominės bendrijos (EEB) įkūrimo Vokietijos Europos politika pasižymėjo stipria proeuropietiška “Europos namų” vizija ir jos įgyvendinimo siekimu integracijos eigoje. Ši vizija užtikrino, kad Vokietija buvo ne tik didžiausia įnašo į Europos Bendrijos (EB) biudžetą mokėtoja, bet ir stipriausia integracijos rėmėja. Dėl šios priežasties Vokietija mažai dėmesio Europos politikoje skyrė trumpalaikiams, materialinę naudą teikiantiems, tikslams (reguliacinėms politikoms), palyginus su ilgalaikiais normatyviniais ir instituciniais aspektais, susijusiais su vykdomosiomis politikomis.

Šiame darbe yra iškeliama hipotezė, kad Vokietijos Europos politika po valstybės susivienijimo kinta – ima vyrauti pragmatiškesnė paradigma, t.y. ji labiau orientuojama į efektyvumo kriterijus, todėl vis daugiau dėmesio skiriama trumpo laikotarpio rezultatams ir perskirstomiesiems aspektams. Dėl šių pokyčių Vokietija keičia savo vaidmenį Europos integracijos procese – iš palaikančio dalyvio tampa savarankišku aktyviu veikėju.

1. Teorinis tyrimo pagrindas

Rašto darbo tikslas yra palyginti Vokietijos Europos politiką prieš valstybės susivienijimą ir po jo. Taigi darbo objektas yra Vokietijos Europos politika. Šis tyrimo objektas buvo pasirinktas dėl jo aktualumo tolesnei ES integracijai, nes ankstesnis Vokietijos (kaip vienos įtakingiausių Europos valstybių) visiškas identifikavimasis su integracijos tikslais buvo laikomas stipriu Europos integracijos skatinimo veiksniu. Šiuo metu, Vokietijos Europos politikai tampant vis pragmatiškesne, kyla abejonių, ar ir toliau ši valstybė išliks aktyviausia ir bešališka ES integracijos rėmėja.

Kaip jau buvo minėta, darbe yra iškeliama hipotezė, kad seną Vokietijos Europos politikos paradigmą keičia nauja. Paradigma yra suprantama kaip esminė idėja ar priimtinas elgesio modelis, kuriuo remiantis formuojami atitinkami problemų sprendimų būdai ir suteikiama normatyvinė bazė veiklos strategijoms. Vokietijos Europos politikos paradigmos pokytis bus patvirtintas tokiais faktais:

1) stiprios Europos idėjos gynėjų Vokietijoje mažėjimu;

2) Europos politikos politizavimu;

3) pokyčiais Vokietijos institucinėje sąrangoje.

Darbe daroma prielaida, kad nacionalinė valstybė yra pagrindinis ES vienetas, todėl jame Vokietijos Europos politika analizuojama, remiantis teorijomis, akcentuojančiomis tarpvyriausybinį integracijos aspektą. Visų pirma, Vokietijos Europos politikos analizė vyks “integracijos dilemos” teorijos (N. Petersen, 1998) rėmuose. Ši teorija teigia, kad visi integracijos proceso dalyviai (t.y. ES valstybės – narės) susiduria su integracijos dilema, kurią lemia sudėtingi pasirinkimai tarp kaštų ir naudos. Šios dilemos sprendimą nulemia du kintamieji:

1) valstybės – narės gebėjimas daryti įtaką (t.y. veikti tarptautinę aplinką); ir

2) valstybės – narės pažeidžiamumas (t.y. priklausomybė nuo tarptautinės aplinkos).

Spręsdama integracijos dilemą, kiekviena ES valstybė – narė naudoja skirtingas strategijas, kurios priklauso nuo tarptautinės padėties, vidaus politikos formavimo stiliaus, viešosios nuomonės ir pan.

Tačiau “integracijos dilemos” teorija Europos politiką traktuoja kaip valstybės užsienio politikos dalį, todėl ji nepateikia detalesnių kintamųjų, kas būtent lemia valstybės – narės tam tikrų strategijų pasirinkimą. Taigi, tiriant Vokietijos Europos politikos bruožus, bus naudojamasi ir “politikos stiliaus” metodu. Politikos stilių S. Bulmer (1994) apibrėžia kaip sąveiką tarp vyriausybės požiūrio į sprendimų priėmimą ir santykio tarp vyriausybės ir kitų veikėjų politikos procese. Atlikus šią politinio stiliaus analizę, paaiškės, ar Vokietija turi nuoseklų ir vieningą politikos stilių, formuojant ir įgyvendinant Europos politiką.

Darbe bus naudojama lyginamasis metodas (Vokietijos Europos politikos iki susivienijimo ir po jo lyginimas), sintezės metodas (integracijos teorijų ir tyrimo metodų, padėsiančių atskleisti Vokietijos Europos politikos ypatybių priežastis, apjungimas) bei deskriptyvinis metodas (tam tikrų Vokietijos Europos politikos bruožų iliustravimui).

Rašto darbe bus naudojami pirminiai ir antriniai informacijos šaltiniai: dokumentai bei atitinkami Vokietijos integracijos į ES istorijos ir teorijos tekstai.

2. Vokietijos integracijos motyvai

Prieš pradedant kalbėti apie Vokietijos Europos politikos ypatybes bei jos pokyčius, svarbu išsiaiškinti, kokie buvo XX a. šeštajame dešimtmetyje valstybės sprendimo integruotis į naujai kuriamas Europos institucijas motyvai, ir kaip jie kito integracijos eigoje.

Vokietijos Europos politikos formavimosi pradžią lėmė pirmojo Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) kanclerio Adenauerio pradėta formuoti Vakarų politika (vok. Westpolitik), kuri buvo paremta “magneto” teorija. Buvo tikimasi, kad identifikacija su Vakarų Europoje vykstančiais procesais garantuos politinį ir ekonominį VFR atgimimą bei užtikrins
nacionalinį saugumą. Tokiu būdu Vakarų Vokietija taps magnetu, pritrauksiančiu ir rytines Vokietijos teritorijas. Nors integralių Vakarų Europos ir transatlantinių institucijų kūrimas galėjo sumažinti šalies veiksmų laisvę, Adenaueris manė, jog tai yra būtina politinio atgimimo proceso dalis. Taigi sukonkretinant Vokietijos dalyvavimo integracijos procese motyvus, jie buvo tokie:

1) Politiniai motyvai: politinis stabilumas, pripažinimas tarptautiniuose santykiuose, nepriklausomybės didinimas, susitaikymas su kaimynais ir – svarbiausia – Vokietijos susivienijimas.

2) Ekonominiai motyvai: valstybės ekonominio potencialo didinimas.

Siekiant šių tikslų įgyvendinimo, nuo 1949 m. prasidėjo sparti VFR integracija į Vakarų politines ir saugumo organizacijas. 1952 m. ji tapo EAPB, 1955 m. – NATO, o 1958 m. – EEB nare. Tokiu būdu Vokietija tapo Vakarų politinės ir ekonominės sistemos dalimi, tačiau padalinta valstybė negalėjo tikėtis turėti didesnės politinės įtakos Europai.

Priimant spendimą dėl Vokietijos dalyvavimo Vakarų Europos integracijos procese, įtakos turėjo ne tik šalies vyriausybė, bet ir kitos valstybės. Pavyzdžiui, EAPB sukūrimą Prancūzija suprato kaip galimybę sukurti institucines struktūras, kurios turėtų susieti Vokietiją su ja ir likusia Vakarų Europa. Tuo metu savarankiškumo apribojimas plieno pramonėje atrodė esminiu, norint išvengti karo grėsmės. Be to, buvo svarbūs ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) interesai. JAV manė, kad tik VFR įstojimas į NATO gali padaryti Vakarų Europos valstybes pajėgias gintis. Vokietijos integracijai į Vakarus buvo svarbus ir SSRS veiksnys – nepasitikėjimas SSRS siūlymais dėl unifikacijos bei jos keliama karinė grėsmė vertė Adenauerio vyriausybę saugumo užtikrinimo galimybių ieškoti Vakarų struktūrose.

Taigi politinių ir ekonominių motyvų dėka Vokietijos santykiai su jos kaimynais tapo institucionalizuoti. Valstybės Europos politikos formulė buvo tokia: Vokietija Europoje, o ne Vokietija ir Europa (angl. Germany in Europe, rather than Germany and Europe). Tačiau reikia pastebėti, kad Vokietijos Europos politikoje vyko tam tikra pačios Europos integracijos suvokimo transformacija. Ankstyvas suvokimas yra siejamas su Adenauerio Westpolitik ir “magneto” teorija, kai integracija buvo suprantama kaip priemonė padalintai Vokietijai suvienyti. Šis politinis tikslas buvo išsakytas 1949 m. VFR Konstitucijos preambulėje: “tarnauti pasaulio taikai kaip lygus suvienytos Europos partneris”. Vėliau šis teiginys tapo mažiau svarbus, nes politiniai motyvai užleido vietą ekonominiams, o 1963 m. atsistatydinus Adenaueriui, ėmė kisti ir Vokietijos integravimosi į Europą suvokimas. Europos integracija pati tapo tikslu, taigi nustota ją laikyti priemone valstybės suvienijimui pasiekti. Europos integracija tapo politine sąvoka su idėja sukurti federacinę sąjungą, paremtą demokratija, teise bei žmogaus teisių gerbimu. Būtent dėl tokio Europos integracijos suvokimo Vokietija visą laiką buvo lojaliausia šio proceso rėmėja, lyginant su kitomis EB / ES valstybėmis – narėmis.

Įvertinant Vokietijos integracijos motyvų pasiteisinimą, reikia pastebėti, kad jie gana sėkmingai buvo / yra įgyvendinami. Pirminis politinis motyvas dėl Vokietijos susivienijimo buvo pasiektas, tačiau čia didžiausią reikšmę turėjo ne valstybės integracija į Europą, bet Šaltojo karo pabaiga ir pokyčiai tarptautinėje sistemoje. Išnyko ir pagrindinis veiksnys, kėlęs pavojų saugumui – SSRS. Taigi pasikeitusi politinė situacija Europoje ir visame pasaulyje bei Vokietijos susivienijimas paskatino peržiūrėti šalies Europos politikos tikslus ir priemones. Stiprėjančiai valstybei ekonominiai integracijos motyvai tampa vis svarbesniais už politinius.

Kaip politinių ir ekonominių sąlygų kitimas po unifikacijos įtakoja Vokietijos Europos politiką bus aptarta kitame skyriuje, lyginant Vokietijos Europos politikos ypatybes iki valstybės susivienijimo ir po jo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1293 žodžiai iš 4307 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.