TURINYS
1. ĮŽANGA
2. VALDŽIOS FORMOS
3. VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS
3.1 Valstybės vadovas
3.1.1 Teisinė respublikos prezidento padėtis
3.1.2 Valstybės vadovo kompetencija
3.2 Vyriausybė ir jos struktūra
3.2.1 Vyriausybės sudėtis
3.2.2 Vyriausybės kompetencija ir atsakomybė
3.2.3 Biurokratinis valstybės valdymo aparatas
4. IŠVADOS
5. LITERATŪRA
VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS
1. ĮŽANGA
Šiais laikais tikriausiai sunkiai rastume valstybę, kuri neturėtų savo vykdomosios valdžios institucijų. Aukščiausi vykdomosios valdžios organai yra valstybės vadovas ir vyriausybė, kurie kartu sudaro plačiai išsišakojusią valdymo institucijų sistemą.
Vykdomoji valdžia labiausiai pakito moderniose visuomenėse. Ji iš monarcho perėjo į vyriausybės ir ministrų rankas, įgavo naujų funkcijų, kurioms įgyvendinti parlamentas neturi priemonių. Pripažįstama, kad vykdomosios valdžios institucijų įgaliojimai išsiplėtė, jų padaugėjo.
Šiuolaikinė vykdomosios valdžios tendencija – ji “išaugo”į tradicinį jai patikėtą vaidmenį.
Demokratinėje valstybėj valdžios organizacija ir veikla turi būti grindžiama valdžių padalijimo principu. Šio principo paskirtis – garantuoti asmens teises ir laisves, padėti visuomenei išvengti despotizmo. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė vykdo tris funkcijas (leidžia įstatymus, juos vykdo ir sprendžia iškilusius ginčus), valstybės valdžia dalijama į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Skirtingos funkcijos pavedamos skirtingoms valdžios institucijoms, uždraudžiant savintis svetimas funkcijas. Valdžios yra pakankamai savarankiškos, nepriklausomos, kontroliuoja ir riboja viena kitos galias.
Pagrindinis šio kontrolinio darbo tikslas : suvokti, kad valstybė yra institucijų kompleksas ir užtikrina tvirtą , pastovų ryšį tarp žmonių bendruomenės.
Šiame darbe noriu plačiau supažindinti su pasaulyje paplitusiais valdymo modeliais, Lietuvos Respublikos valdymo sistema, pagrindinėmis valdymo institucijomis ir jų tarpusavio ryšiais, institucijų struktūra ir kompetencija. Panagrinėsiu vykdomosios valdžios ypatumus, ideologiją, pabandysiu išskirti jos funkcijas. Paskutinėje šio darbo dalyje kalbėsiu apie vykdomosios valdžios institucijų reikalingumą ir naudą.
2. VALDŽIOS FORMOS
Valdžių pasidalijimo arba atskyrimo principas yra ganėtinai sena teisinė politinė problema, kurios kilmės šaknų reikia ieškoti ne naujojoje arba naujausioje istorijoje, o žiloje senovėje, istorikai teigia, kad dar gerokai prieš Kristų Atėnų demokratijos pradininkai Solonas, Periklis, remdamiesi žmonijos Mokytojų – Sokrato, Platono, Aristotelio – teiginiais, pagrindė valstybės sampratą, Ją vainikavo Ciceronas, tvirtindamas, kad valstybė ten, kur yra bendra teisinė tvarka.
Platonas (428-348 m. pr. Kr.) teigė, kad aristokratija yra geriausia valstybės forma ir padalijo ją į dvi rūšis: kai išsiskiria tarp valdovų vienas žmogus – tai karaliaus valdžia, o jei valdo daugiau žmonių -tai aristokratija. Platonas dialoge ,,Politikas” išskyrė tris valdymo (val¬džios) formas: monarchiją, išrinktųjų valdžią ir daugumos valdžią. Bet priklausomai nuo šių valdžių įstatymų laikymosi, Platonas jas skirstė dar smulkiau :
– monarchija, besiremianti įstatymais, – karaliaus valdžia;
– monarchija, nepaisanti įstatymų, – tironija;
– teisėta nedaugelio valdžia, – aristokratija;
– neteisėta nedaugelio valdžia, – oligarchija;
– demokratija, besiremianti įstatymais;
– demokratija, nepaisanti įstatymų.
Tvarkos buvimas ar nebuvimas, jos palaikymas priklausė nuo vals¬tybės, jos valdžios. Dar daugiau, – nuo to, kaip ir kokiu būdu ji (valdžia) suskirstyta, padalyta. Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) bet kurioje valsty¬binėje santvarkoje įžiūri tris ,,elementus”:
I – įstatymus leidžiančią patariamąją instituciją,
II – vykdomąją, kurią senovės graikai vadina magistratūra ir pagaliau,
III – teismo instituciją.
Bet kuri valdžia turi socialinį tikslą: tiesiogiai arba netiesiogiai veikda¬ma žmones, susiedama arba išskirdama juos, neleisdama destrukcijos, krizės monopolio, ji neutralizuoja visuomenės įtampas ir konfliktus. Valdžios paskirtis – užtikrinti maksimalų stabilumą visuomenėje, remti jos tobulėjimą ir stiprybę, pačią pažangą, Valdžios arsenalas – turtingas: nuo nekaltos globos iki administravimo, įbauginimo ir tiesioginio jėgos naudojimo. Ir čia vėl iškyla klausimas: kieno rankose šios grėsmingos priemonės, kokia jų kontrolė, įsakymo (leidimo) jas naudoti galimybė, atsakomybė už specialiųjų priemonių (dujų, tankų, vandens, durtuvų, automatų) naudojimą. Valdžią turintys (subjektai) gali nesurasti bend¬ros kalbos su valdžios objektais – tauta, visuomene.
Valdžios subjektai atranda suinteresuotumą valdžia, siekia stiprinti bei pratęsti valdymą, Valdžios objektai visada geidžia nepriklauso¬mybės, laisvės, duonos. Todėl, ,,pamiršusi” šį santykį, valdžia gali netekti tautos, žmonių paramos, pritarimo, netekti pagrindo po savo kojom. Ir tai ne naujiena nei pozicijai, nei opozicijai, o tik priminimas fakto, kad naudojimosi valdžia menas – lanksčiai ir greitai atsižvelgti į pavaldinių interesus, kas ir neleidžia pasireikšti politinėms katastrofoms (sukilimams, revoliucijoms). Valdžios ir
masių tarpusavio poveikis privalo būti legalus, Ir tai seniai suprato valdovai, politikai ir mąstytojai, suformulavę mintį, kad liaudis turi gyventi, o ne ubagauti, valdžia – valdyti, o ne prievartauti.
Demokratinės valdžios, kylančios iš visų valios, formavimas buvo ilgas visuomenės istorinės raidos rezultatas. Per amžius žmonės ieškojo būdų formuoti tokią politinių santykių sistemą, kurioje visi jaustųsi pakankamai laisvi ir būtų patenkinti savo padėtimi, Vadinasi, žmonės siekė priartėti prie demokratinės visuomenės idealo, racionaliau orga¬nizuoti politinį ir socialinį gyvenimą. Šiuolaikinei demokratinei vals¬tybei svarbus valdžios organizavimo būdas. Tinkamą valstybei funkcijų vykdymą užtikrina valstybės mechanizmas, valstybės politinė santvarka ir valstybės aparatas. Vadinasi, visos valstybės funkcijos turi būti pa¬skirstytos tarp atskirų institucijų, galima teigti, jog šiuolaikinės demo¬kratijos realizavimo mechanizmas – tai humanistinė valstybė, nes jos formavimas vyko šimtmečiais, apibendrinant įvairių šalių ir tautų po¬litinį patyrimą, tradicijas, daugelio šviesių protų idėja.
3. VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS
Aukščiausi vykdomosios valdžios organai yra valstybės vadovas ir vyriausybė, kurie kartu su biurokratine administracija sudaro plačiai išsišakojusią valdymo institucijų sistemą.
3.1. Valstybės vadovas
Valstybės vadovas – aukščiausias vykdomosios valdžios reiškėjas, yra asmuo ar kolegialus organas, turintis teisę oficialiai atstovauti Šaliai tarptautiniuose santykiuose bei spręsti svarbiausius vidaus politikos klausimus.
Beveik visose valstybėse, išskyrus Šveicariją, valstybės vadovas yra vienašmenis. Konstitucinėse monarchijose sostą paveldi monarchas, respublikose – konstitucijos nustatytam laikotarpiui renkamas prezidentas. JAV, Lotynų Amerikoje valstybės vadovas kartu yra ir vyriausybės vadovas. Šveicarija valstybės vadovo neturi. Šios institucijos pareigas vykdo kolegiali vyriausybė – Direktorija, susidedanti iš 7 narių, parlamento renkamų trims metams. Direktorijos pirmininkas keičiamas kasmet.
Valstybės vadovas yra laikomas tautos vienybės simboliu, išreiškia ne atskirų politinių partijų, o visų visuomenės sluoksnių interesus. Tiesa, šį postą dažniausiai užima žmonės, kurie iki išrinkimo buvo aktyvūs kurios nors politinės partijos nariai. Tik tapę valstybės vadovais, jie pasidaro ,,politiškai neutralūs” ir laikinai nedalyvauja savo partijos organų veikloje.
3.1.1. Teisinė respublikos prezidento padėtis
Respublikos prezidentas – renkamas valstybės vadovas. Tuo jis ir skiriasi nuo monarcho, kuris šį postą paveldi. Šiandien oficialiai prezidentu gali būti išrinktas kiekvienas pilietis, atitinkantis tam tikrus reikalavimus (cenzus). Prezidento rinkimo forma turi tam tikrą politinę prasmę. Renkant tiesiogiai, pagal nusistovėjusias tradicijas, valdžią jam suteikia ne parlamentas, o tauta. Tai turi įtakos kilus konfliktui tarp parlamento ir prezidento. Mūsų laikais šalies vadovas renkamas tiesiogiai Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje. Lietuvoje. Tuo tarpu Graikijoje, Izraelyje, Turkijoje jį renka aukščiausias įstatymų leidimo organas – parlamentas. Prezidento įgaliojimų trukmė kiekvienoje šalyje skirtinga, ją nustato konstitucijos. JAV prezidentas renkamas ketveriems metams. Suomijoje – šešeriems. Lietuvoje ir Lenkijoje – penkeriems metams.
Jeigu dėl tam tikrų priežasčių išrinktas valstybės vadovas negali vykdyti savo įsipareigojimų, jį pakeičia jo pavaduotojas (viceprezidentas) (JAV, Lotynų Amerika). Tose šalyse, kur šio posto nėra, laikinai pareigas eiti gali parlamento pirmininkas (Lietuva) arba vyriausybės vadovas (Suomija, Austrija).