Vytautas statulevičius
5 (100%) 1 vote

Vytautas statulevičius

V.Statulevičius

V.Statulevičius gimė 1929 m. lapkričio 27 d. Bikūnų kaime (Utenos rajonas) ūkininkų šeimoje. Kelią į mokslą labai apsunkino karas ir pokario nepritekliai. Baigęs parengiamuosius kursus, jis įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Gabų studentą greit pastebėjo jaunas profesorius Jonas Kubilius, skatino jį savarankiškam moksliniam darbui, formulavo matematines problemas. 1954 m., baigdamas studijas Vilniaus universitete, vadovaujant profesoriui J.Kubiliui, parašė savo pirmąjį mokslinį darbą “Nelyginio skaičiaus reiškimas trijų beveik lygių pirminių skaičių suma”. Rašydamas šį darbą, jaunasis mokslininkas gerai išstudijavo skaičių teorijoje reikšmingą ir dažnai taikomą I.Vinogradovo trigonometrinių sumų metodą, kuris labai pravertė jam vėliau sprendžiant tikimybių teorijos ribinių teoremų problemas.

Prof. J.Kubilius, įvertinęs V.Statulevičiaus gabumus ir darbštumą, pasiuntė jį tęsti mokslų Leningrado universiteto aspirantūroje pas savo buvusį vadovą akademiką J.Liniką. Tuo metu akad. J.Liniko aspirantais buvo dabar jau garsūs matematikai V.Petrovas, I.Ibragimovas, A.Zingeris ir L.Romanovskis. 1955 m. V.Statulevičiaus moksliniai darbai įvertinti Leningrado universiteto premija. Tai vienintelis atvejis, kai šią garbingą premiją gavo aspirantas. Jis dažnai vykdavo į Maskvos universitetą skaityti mokslinių pranešimų ir aptarti gautų rezultatų šiuolaikinės tikimybių teorijos pagrindėjo akad. A.Kolmogorovo seminare. 1959 m. V.Statulevičius sėkmingai apgynė daktaro (fizikos ir matematikos mokslų kandidato) disertaciją “Lokalinės ribinės teoremos nehomogeninėms Markovo grandinėms”. 1959-1960 m. jis, pakviestas akad. A.Kolmogorovo, dirbo Maskvos universiteto Tikimybių teorijos katedroje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Taip, jau pasiekęs brandžių mokslinių rezultatų, talentingas matematikas susipažino su garsios Maskvos matematikos mokyklos akad. A.Kolmogorovo ir akad. V.Smirnovo mokiniais: J.Prochorovu, R.Dobrušinu, L.Bolševu, S.Siraždinovu, A.Skorochodu, A.Širiajevu, V.Sazonovu, V.Zolotariovu, V.Leonovu ir kitais.

1957 m. grįžęs į Vilnių V.Statulevičius pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute, skaitė paskaitas Vilniaus universitete. 1967 m., reorganizavus institutą, jis buvo išrinktas Fizikos ir matematikos (nuo 1977 m. – Matematikos ir kibernetikos, nuo 1990 m. Matematikos ir informatikos) instituto direktoriumi ir dirbo šiose pareigose iki 1995 metų.

Jam vadovaujant tikimybių teorija ir matematinė statistika tapo svarbiausia instituto mokslinių tyrimų kryptimi. Šios krypties darbai susilaukė ir tarptautinio pripažinimo. Kartu buvo plėtojamos ir kitos matematikos šakos – diferencialinės lygtys ir skaitmeniniai jų sprendimo metodai, taip pat matematinė logika ir algoritmų teorija. Didelis dėmesys skirtas informatikos plėtrai. Įkurtas instituto skaičiavimo centras su tuo metu moderniais kompiuteriais, atlikęs reikšmingą vaidmenį plėtojant Lietuvoje informatikos mokslą bei jo taikymą. Daug pastangų pareikalavo ir naujojo instituto pastato statyba. Institutas tapo pagrindiniu matematikos ir informatikos mokslo centru, reikšmingai remiančiu mokslą ir studijas daugelyje Lietuvos universitetų.

1967 m. V.Statulevičius Vilniaus universitete apgynė fizikos ir matematikos mokslų daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją “Atsitiktinių dydžių, susietų į Markovo grandinę, sumų asimptotinė analizė”. V.Statulevičius pasiūlė ir su savo mokiniais R.Rudzkiu ir L.Sauliu išplėtė tikimybių teorijoje ir matematinėje statistikoje dabar gerai žinomą ir dažnai taikomą semiinvariantų metodą retai pasitaikančių įvykių tikimybėms nagrinėti. Šiuo metodu buvo tiriamos didžiųjų nuokrypių tikimybės nepriklausomų ir silpnai priklausomų atsitiktinių dydžių sumoms, daugiatiesinėms formoms, kartotiniams stochastiniams integralams ir įvairioms statistikoms. V.Statulevičiaus semiinvariantų metodas bei su jo pagalba gauti reikšmingi rezultatai tikimybių teorijos ir matematinės statistikos didžiųjų nuokrypių problematikoje pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Šie rezultatai yra pateikti L.Saulio ir V.Statulevičiaus monografijoje “Limit Theorems for Large Deviatons”, išleistoje “Kluwer Academic” leidyklos 1991 metais.

1968 m. V.Statulevičiui buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1972 m. jis išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, 1976-1985 m. dirbo LMA Fizikos, technikos ir matematikos mokslų skyriaus akademiku sekretoriumi, 1985-1991 m. LMA viceprezidentu. Dirbant šiose pareigose atsirado dar viena jo veiklos sričių – valstybinės reikšmės projektų mokslinė ekspertizė. Šiam tikslui jis telkė įvairių sričių mokslininkų grupes. Reikšmingas vaidmuo ekspertizėje teko matematiniams modeliams ir jų analizei. Svarbus šios veiklos rezultatas – garsiojo Gazpromo atsisakymas eksploatuoti naftos telkinį D-6 Baltijos jūroje netoli Nidos. Matematiniai metodai taikyti ir vertinant Kruonio HAE, Kauno nutekamųjų vandenų valymo ir kitų objektų poveikį aplinkai.

Reikšminga akademiko V.Statulevičiaus veiklos sritis – Vilniaus tarptautinių tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencijų organizavimas. Pradėtos 1973 m. ir tapusios garsiųjų Berklio konferencijų tęsiniu, jos
vyksta kas ketveri metai ir yra pelniusios pasaulinį pripažinimą. 1998 m. Vilniuje organizuotas ir 22-asis Europos statistikų kongresas.

1987 m. akad. V.Statulevičius išrenkamas TSRS liaudies deputatu bei Lietuvos deputatų grupės, kovojusios dėl Lietuvos ekonominio, politinio bei valstybinio savarankiškumo, seniūnu.

1988 m. V.Statulevičius buvo Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo iniciatyvinės grupės narys. Nuo pat pirmųjų universiteto atkūrimo metų yra universiteto senato narys, skaito paskaitas būsimiesiems matematikams, informatikams ir fizikams. Nuo 1995 m. V.Statulevičius vadovauja universiteto matematikos ir statistikos katedrai.

Akad. V.Statulevičius yra Matematikos ir informatikos instituto senato pirmininkas ir Tikimybių teorijos skyriaus vadovas. Jis yra Tarptautinio statistikos instituto ir JAV matematikų bei Europos statistikų draugijų narys, taip pat Lietuvos netiesinių reiškinių analitikų asociacijos prezidentas. Daug metų jis buvo prestižinio matematinio žurnalo “Teorija verojatnostej ir jejo primenenija” vyriausiuoju redaktoriumi, dabar yra šio žurnalo ir “Lietuvos matematikos rinkinio” redkolegijos narys. Jis, kaip vizituojantis profesorius, dirbo Maskvos, Sankt Peterburgo, Kalifornijos, Toronto, Otavos, Bielefeldo, Geteborgo, Romos ir kituose universitetuose, buvo kviestinis pranešėjas Tarptautiniame matematikų kongrese Vankuveryje ir daugelyje kitų tarptautinių konferencijų.

Prof. V.Statulevičius 35 disertantų mokslinis vadovas, 10 iš jų tapo profesoriais. Iš buvusių disertantų galima paminėti prof. A.Aleškevičienę, doc. A.Aksomaitį, dr. A.Basalyką, prof. R.Bentkų, dr. D.Jakimavičių, doc. R.Lapinską, A.Mitalauską, prof. V.Paulauską, doc. A.Plikusą, dr. B.Riaubą, prof. R.Rudzkį, prof. L.Saulį, dr. V.Sidoravičių, prof. P.Survilą, habil. dr. J.Sunklodą, doc. L.Vilkauską.

Akademiko Vytauto Statulevičiaus mokslinė ir organizacinė veikla buvo aukštai įvertinta. Jam už fundamentalius rezultatus tikimybių teorijos ir matematinės statistikos ribinių teoremų problematikoje 1971 m. buvo paskirta TSRS mokslų akademijos Markovo premija, 1979 m. – TSRS valstybinė mokslo ir technikos premija, 1956 ir 1988 m. – Lietuvos valstybinės mokslo ir technikos premijos.

1999 m. rugpjūčio 26-28 d. Lietuvos mokslų akademija ir Matematikos ir informatikos institutas akademiko Vytauto Statulevičiaus garbei organizavo tarptautinę konferenciją “Tikimybių teorijos ribinės teoremos”. Joje kviestinius pranešimus darė profesoriai F.Gotze, P.Jagers, S.Kalpazidou, M.Arato, M.Csorgo, S.Nagajev, V.Sazonov, V.Petrov, J.Kubilius, B.Grigelionis, L.Saulis, R.Rudzkis, V.Bentkus, A.Avižienis ir kiti žinomi tikimybių teorijos ir matematinės statistikos specialistai, dirbantys Jubiliato moksliniams interesams artimose srityse. Šios konferencijos kviestiniams pranešimams buvo skirtas specialus žurnalo “Acta Applicandae Mathematicae” tomas.