Wittgensteinas
5 (100%) 1 vote

Wittgensteinas

L. Wittgenšteinas (1881-1951) – vienas žymiausių dabarties filosofų. Jo “Loginis filosofinis traktatas” ir “Filosofiniai tyrinėjimai” paklojo pamatus dviems pagrindinėms, labai skirtingoms, tam tikru požiūriu net priešingoms filosofinės analitikos kryptims – loginiam pozityvizmui ir lingvistinei arba kasdienės kalbos filosofijai.

Kuo netradiciška Vitengšteino filosofija? Primiausia tuo, kad ji nukreipta prieš tradicinę filosofiją ir yra savotiškas iššūkis tradiciniams filosofavimo būdams. Jo metodo esmė- kelti klausimus patiems filosofiniams klausimams. Tačiau Vitgenšteino filosofija netradiciška dar vienu aspektu. Tai visų pirma kalbos filosofija, sisteminga kalbos ir jos vartojimo kritika. Jei tradicinei filosofijai problemiškas tiek pats pasaulis tiek ir mūsų sugebėjimas jį pažinti, tai Vitgenšteinui problemiška pirmiausia kalba, kuria kalbame apie pasaulį ir būdai, kuriais ją vartojame.

L. Vitgenšteino kūryba, kurią sudaro kalbos filosofija, apimanti logikos ir mtematikos pagrindus dalijasi į du laikotarpius:

Ankstyvąjį – “Loginio filosofinio traktato”, ir

Velyvąjį – “Filosofiniai tyrinėjimai”.

Abu veikalai, tai Vitgenšteino filosofinių pažiūrų kraštutiniai taškai. Jiems bendra – filosofo įsitikinimas, jog filosofinės problemos iš esmės susijusios su kalba, kuria jos formuluojamos, tiksliau – su tos kalbos logika, jos gramatika, jos darinių logine forma. Filosofinės problemos atsiranda ne todėl, kad pasaulis meta iššūkį mūsų gebėjimui jį pažinti ir suprasti, bet todėl, jog mes nesuprantame mūsų kalbos logikos, jos loginės struktūros (Traktatas”).

Kalbos ribų, kaip ir pasaulio ribų sampratai būdingi du vienas su kitu susiję aspektai: pirma, kalba, kaip visa apimanti terpė, universumas, šalia atsistoti ir iš kurio neįmanoma ištrūkti, kurio neįmanoma peržengti, į kurį neįmanoma žiūrėti “neutraliai”, nežiūrint iš vidaus per tuos pačius kalbos sakinius. Kalba gali būti paaiškinta tik kalbos priemonėmis, todėl galiausiai, ji negali būti paaiškinta.

Atsisakęs idealios, tobulos kalbos ieškojimų, nes jie esą laidinantys, negeistinų filosofinių problemų atsiradimo priežastimi Vitengšteinas dabar laiko ne pačią kalbą, bet mūsų požiūrį į ją, mūsų elgseną su ja, mūsų ypatingą polinkį sehematizuoti, paprastinti tai, kas sudėtinga, ieškoti bendrumo ten, kur plyti nesubendravardiklinama tikrovė.

“Traktate” Vitengšteinas kasdienėje kalboje stengėsi įžvelgti paslėptą loginę formą, tarsi pripažindamas vienintelį kalbos žaidimą tarp kalbos ir pasaulio, o beprasmybių priežastimi lakė nutolimą nuo šio loginio kalbos stuburo.

Atskleisti kalbos, minties ir pasaulio ryšį tolygu atskleisti ne kalbos, ne minties ir ne pasaulio paslaptį, o žmogaus buvimo pasaulyje paslaptį. Kalbos ir pasaulio ryšio prigimties paslaptis labiau atsiskleidžia ne tuomet, kai gretiname “autonomiškai” kalbos ir pasaulio struktūras arba aiškiname begalinę kalbos vartojimo atvejų įvairovę, bet kai patys save suvokiame esą pasaulio dalis ir kalbos dariniai, ne tik priskiriantys pasauliui ir kalbai prasmes, bet patys jas reprezentuojantys jų pagrindu suvokiantys , vertinantys ir atmetantys pasaulį ir save.

Šiame darbe pabandysiu atskleisti savitą filosofo požiūrį į tikrovės stuktūrą ir loginę pasaulio erdvę. Plačiau panagrinėsiu logikos, kaip pasaulio atspindžio problemą.

Esminis kalbos reikalas – teigti arba neigti faktus. Kai duota kalbos sintaksė, sakinio reikšmė yra apibrėžta, kai tik žinomos jį sudarančių žodžių reikšmės. Kad toks sakinys teigtų tam tikrą faktą – nesvarbu kaip būtų sukonstruota kalba, – turi būti kažkas bendra tarp sakinio struktūros ir fakto struktūros. Tai turbūt fundamentaliausia Vitengšteino teorijos tezė. Tai, kas turi būti bendra sakiniui ir faktui jo teigimu, negali savo ruožtu būti pasakyta kalboje. Tai tegali būti parodyta, o ne pasakyta, nes kad ir ką galėtume pasakyti, vis tik tai privalės turėti ta pačią struktūrą.

Kad kalba būtų ideali, pirmiausia reikia, kad būtų vienas vardas kiekvienam paprastajam (simple) ir niekuomet nebūtų to paties vardo dviems paprastiesiems (simples). Logiškai tobuloje kalboje niekas, ,kas nėra paprasta, neturės paprasto simbolio. Visumos simbolis bus “kompleksas”, sudarytas iš atskirų visumos daliu simbolių. Dauguma sakinių ir klausimų, parašytų apie filosofinius dalykus, yra ne klaidingi, o beprasmiai. Dauguma jų kyla dėl to, kad mes nesuprantame mūsų kalbos logikos.

Vitgenšteinas pradeda savo simbolizmo teoriją teiginiu (2.1) “Mes susidarome faktų vaizdus “, “Vaizde ir atvaizduojamame turi būti kažkas tapatu, kad vienas apskritai galėtų būti kito vaizdu. Tai, ką vaizdas privalo turėti bendro su tikrove, kad galėtų ją savaip – teisingai ar klaidingai – atvaizduoti, yra atvaizdavimo forma.” (2.161 , 2.17)

Vaizdas gali atikti faktą arba jo neatlikti ir atitinkamai būti teisingas arba klaidingas, tačiau abiem atvejais jis turi su faktu ta pačią loginę formą.

Tačiau ar logika yra pasaulio atspindys ? Anot filosofo “ Faktai loginėje erdvėje yra pasaulis” (1.13). Tačiau tai dar nieko nesako. Faktai gali būti teisingi arba klaidingi ir priklausomai nuo to, keičiasi visas passaulio vaizdas, kadangi logikoje bet kuri galimybė prilygsta faktui
ir todėl mes galime išreikšti numanomą realybės vaizdą arba tiksliau galimas dalykų padėtis loginėje erdvėje. Tačiau jei “visa tikrovė yra pasaulis” (2.063) ir

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 849 žodžiai iš 2748 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.