TURINYS
ĮVADAS 3
1. KOEFICIENTŲ REIKŠMĖ, PRIVALUMAI, TRŪKUMAI, PASIRINKIMAS 41.1. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai 4
1.2. Santykinių rodiklių pasirinkimas 6
1.3. Koeficientų trūkumai 7
2. FINANSINIAI KOEFICIENTAI IR JŲ GRUPĖS 9
2.1. Finansinių koeficientų grupavimas 9
2.2 Santykinių analitinių rodiklių ribotumai 12
3. DU PONT’O ANALIZĖ 14
4. EKONOMINIS ĮMONĖS FINANSINIŲ RODIKLIŲ VERTINIMAS 16
5. “X“ ĮMONĖS CHARAKTERISTIKA 18
6. „X“ ĮMONĖS VEIKLOS EFEKTYVUMO RODIKLIŲ ANALIZĖ 206.1 Pelningumo rodikliai 20
6.2 Mokumo (likvidumo) rodikliai 22
6.3 Apyvartumo rodikliai 24
7. Du Pont’o analizė „X“ įmonėje 26
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 27
Literatūra 28
PRIEDAI 291 PRIEDAS. „X“ įmonės einamų metų pelno (nuostolio) ataskaita 30
2 PRIEDAS. „X“ įmonės einamų metų balansas 31
ĮVADAS
Kiekvienos įmonės vadovams rūpi, kaip dirba jų įmonė. Akivaizdu tik
viena: įmonė turi užsidirbti tiek, kad būtų padengtos visos patiriamos
sąnaudos ir dar liktų įvairiems poreikiams tenkinti. Įmonės, norinčios kiek
galima sumažinti riziką ir išvengti daugelio nemalonumų, privalo analizuoti
savo įmonės veiklą. Finansinė analizė teikia bene daugiausia naudingos
ekonominės informacijos, kuria remiantis galima priimti tikslesnius
sprendimus. Finansinei analizei atlikti būtinos visapusiškos buhalterinės
apskaitos žinios. Finansinės analizės nenumato atlikti jokie įstatymai ir
normatyviniai dokumentai. Šiuo metu daugelio įmonių vadovai nepakankamai
įvertina finansinės analizės reikšmę.
Smulkaus verslo pasaulyje, kur akcininkai yra kartu ir šių įmonių
savininkai, ir vadovai, nėra detalios įmonės veiklos analizės poreikio.
Sudėtingesni analizės metodai yra taikomi didesnėms, paprastai atviroms
akcinėms bendrovėms apsaugoti, nes būtent jose sukaupiama daugiau
analizuotos informacijos. Mažesnė bendrovė paprastai nepateikia išsamios
informacijos apie savo veiklą kitiems besidomintiems jos veikla asmenims,
renkama tik ta informacija, kurios reikia teisingiems verslininko
sprendimams daryti.
Dabartinė veikla paprastai yra vertinama lyginant ją su savo
ankstesniųjų metų bei su konkurentų (arba šakos vidutiniais) rezultatais.
Kadangi mažesnės bendrovės finansinių ataskaitų viešai skelbti neprivalo,
labai sunku gauti naujos informacijos apie šio tipo konkuruojančių įmonių
veiklą, be to, net ir šios skurdžios žinios būna arba pasenusios, arba
dažniausiai pateikiama informacija apie nepalyginamas (skirtingų rūšių)
bendroves.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti “X” įmonės veiklos efektyvumą
apibūdinančius rodiklius.
Darbo uždaviniai:
1. Išaiškinti finansinių rodiklių reikšmę.
2. Nustatyti, kaip pasirenkami santykiniai rodikliai.
3. Išanalizuoti koeficientų grupavimą.
4. Nustatyti, kuo remiantis buvo sukurta Du Pont’o sistema.
5. Apibūdinti, kokios veiklos efektyvumo rodiklių grupės yra
naudojamos „X“ įmonėje.
Darbo objektas – veiklos efektyvumo rodiklių analizė „X“ įmonėje.
Metodika:
➢ Mokslinė literatūra.
➢ Statistinė medžiaga.
➢ Internetas.
1. KOEFICIENTŲ REIKŠMĖ, PRIVALUMAI, TRŪKUMAI, PASIRINKIMAS
1.1. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumaiSudėtingesni analizės metodai yra taikomi didesnėms, paprastai atviroms
akcinėms bendrovėms apsaugoti, nes būtent jose sukaupiama daugiau
analizuotos informacijos. Mažesnė bendrovė paprastai nepateikia išsamios
informacijos apie savo veiklą kitiems besidomintiems jos veikla asmenims,
renkama tik ta informacija, kurios reikia teisingiems verslininko
sprendimams daryti. Smulkesnė bendrovė vis dėlto turėtų skirti dėmesį
finansinės veiklos analizės pagrindams dėl keleto priežasčių. Analizė bus
naudinga ne tik palyginant veiklos rezultataus su pasirinktais planiniais
rdikliais, bet jos duomenimis naudosis ir kiti asmenys: bankininkai,
tiekėjai bei patalpų nuomotojai, spręsdami atitinkamai paskolos suteikimmo,
žaliavų ar gaminių tiekimo bei patalpų nuomos klausimus(10, p. 50).
Analizė, panaudojant finansinius rodiklius, yra labai plačiai paplitusi
atliekant tarpįmoninę bei tam tikro laikotarpio analizę. Vartodami
finansinius rodiklius, galime nesunkiai palyginti skirtingų įmonių
finansines ataskaitas bei jų veiklos rezultatyvumą įvairiais požiūriais,
taip pat vienos įmonės skirtingų laikotarpių finansinius rodiklius,
nustatyti jų kitimo tendencijas.
Prieš analizės atlikimą, būtina įsitikinti, ar pasirinktos ataskaitos
yra suderintos metodiniu bei struktūriniu požiūriu. Visus rodiklius
tikslinga sugrupuoti į dvi grupes: vidinius ir išorinius. Vidiniai
rodikliai yra tie, kurių apskaičiuojamieji elementai, t.y. skaitikliai ir
vardikliai, gali būti apskaičiuojami paimant duomenis iš finansinių
ataskaitų. Išoriniais laikytini tokie, kurių viena dalis neatsispindi
finansinėse ataskaitose.
Ūkinėje praktikoje dauguma vadovų sugeba
laisvai operuoti absoliučiais
dydžiais, pavyzdžiui, žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis, kilometrais ir
t.t., ir nepakankamai – santykiniais dydžiais. Tačiau kyla klausimas, kodėl
reikia nagrinėti santykinius dydžius? Atsakymas toks: joks skaičius negali
būti akivaizdus ir reikšmingas nepalyginus jo su kitu skaičiumi. Kad
suteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jeigu norime
įvertinti įmonės ūkinės veiklos būklę ar tam tikrą asmeninio gyvenimo
situaciją. Taigi santykinis dydis, gautas palyginus du skaičius, yra daug
akivaizdesnis negu absoliutus dydis. Pavyzdžiui, izoliuotai žiūrint į
išlaidas, dar negalima padaryti apibendrinančios išvados, bet palyginus jas
su rezultatu ar nauda, gauta padarius tas išlaidas, tai padaryti jau
galima.
Santykinis rodiklis gali būti patobulintas ieškant galimybių pakeisti
vieną iš jo sudedamųjų dalių arba apskaičiuojamų elementų (skaitiklį,
vardiklį arba abu). Ūkines operacijos gali būti vykdomos didinant
pardavimus, esant toms pačioms sąnaudoms, arba mažinant sąnaudas,
tenkančias tai pačiai pardavimų apimčiai. Tolygus veiksnių poveikis tiek
skaitikliui, tiek ir vardikliui yra vienas iš santykinių rodiklių
privalumų. Taigi santykinių rodiklių naudojimas eliminuoja absoliutinių
rodiklių trūkumus. Pavyzdžiui, absoliutus išlaidų augimas daro įspūdį, kad
jas reikia mažinti, kai jos gali būti sąlygojamos gamybos apimties augimo.
Tokios klaidingos išvados nepadarysime jeigu apskaičiuosime santykinį
rodiklį.
Galima paminėti santykinių rodiklių privalumus, palyginti su
absoliutiniais dydžiais, pateikiant šiuos pavyzdžius:
Transportas. Kai kalbama apie jo efektyvumą, galima pasakyti, kad
automobilis į paskyrimo vietą nuvažiuoja per n val. Bet tai mes galime
apibūdinti objektyviai tik tada, jeigu žinome transporto priemonės greitį,
t.y. km per valandą.
Produkcija. Pavyzdžiui, dvi įmonės per tą patį laikotarpį pagamino po
2000 staklių. Tačiau abu šie rodikliai neparodo, ar įmonės dirbo
efektyviai. Tarkime, kad pirmoji įmone gamino produkciją su 50 darbuotoju,
o antroji – su 100. Galima daryti išvadą, kad pirmoji įmonė dirbo
efektyviau negu antroji. Pirmosios įmones našumas 40 staklių vienam žmogui,
o antrosios – tik 20. Žinoma, pirmoji įmone gali būti nerentabili, bet tai
jau kitas klausimas.
Pelnas. Abi įmones gavo po 5000 Lt pelno. Kuri įmone pelningesnė?
Jeigu A įmone gavo šį pelną, gavusi 50 000 Lt pajamų, tai A įmone bus
pelningesne tuo atveju, jeigu jos pelningumas bus 10% pardavimų sumos, o
B įmones -1% ( 2 ).
Plėtojantis rinkos santykiams, konkurencinei kovai tarp įmonių
finansinės analizės reikšmė didės dėl šių pagrindinių dalykų:
• Finansinė analizė padeda atskleisti vidaus rezervus ir priimti
racionalius ekonominius sprendimus;
• Praktiškai nėra gamybinės, komercinės, paslaugų ar kitos veiklos
srities, kur nebūtų galima ir nereikėtų naudoti tam tikrų
finansinės analizės elementų;
• Kiekvienos įmonės vadovas suinteresuotas įmonės veiklos
galimybėmis ir plėtros perspektyvomis( 5, p. 257 ).
1.2. Santykinių rodiklių pasirinkimas
Mokslinėje-metodinėje literatūroje yra aprašoma šimtai skirtingų
finansinių koeficientų. Kiekvienas jų yra tinkamas tam tikroms įmonių
rūšims (akcinėms bendrovėms, bankams, investiciniams fondams, draudimo
bendrovėms ir pan.), tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pan. Taigi
iškyla finansinių rodiklių pasirinkimo problemą.
Prieš pasirenkant įmonei vertinimo santykinius rodiklius, reikia
nustatyti analizės tikslus ir įmonės vystymosi perspektyvas. Bet kokios
veiklos, tame tarpe ir analizės atlikimo, pagrindas yra konkrečių tikslų
nustatymas. Taigi būtina nustatyti, ar siekiama atlikti kompleksinę įmonės
veiklos analizę, ar įvertinti jos pelningumą, o gal sugebėjimą padengti
savo finansinius įsipareigojimus ir pan.
Jeigu žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius
rodiklius, galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi, pavyzdžiui,
žinodami, jog įmonė siekia dešimties procentų dydžio grynojo pelningumo iš
kiekvieno pardavimų lito, tai atlikta pelningumo analizė parodys realią
situaciją ir neatitikimą iškeltiems tikslams.
Jeigu įmonė turi keletą tikslų, tada reikia nustatyti jų reikšmingumą
(rangą). Kai vienas tikslas pasiekiamas, kitas tampa pagrindinis. Tačiau
prioritetai irgi keičiasi priklausomai nuo išorinių veiksnių. Pasirenkant
santykinius rodiklius, taip pat reikia žinoti, kokie įmonės padaliniai
prisidėjo prie tų tikslų siekimo ir kokie yra tų padalinių poskyriai.
Kiekvienam padaliniui turi būti nustatytas specifinis tikslas, suderintas
su bendrais įmonės tikslais. Taigi, pasirenkant santykinius rodiklius,
reikia vadovautis tokiais principais:
• Jeigu įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris
apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais
parodytų, kokiu būdu
laimėjimai galėtų būti patobulinti.
• Pasirenkami rodikliai turėtų būti logiškai ar matematiškai tarpusavyje
susieti ir kad tai galima būtų įrodyti.
• Reikia vengti pseudosantykinių rodiklių. Pseudosantykiniai rodikliai
yra tie, kurie apskaičiuojami dalijant tarpusavyje logiškai nesusietus
dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius,
pavyzdžiui, sumokėtų palūkanų ir pardavimų santykis (%). Sumokėtos
palūkanos, ypač jei mokamos už pastovią paskolą, nepriklauso nuo
realizacijos apimties, todėl palūkanų procentas gali būti lyginamas ne
su realizacijos apimtimi, o su skolos dyžiu. Pardavimai, tenkantys
vienam gamybos darbuotojui, irgi nėra geras santykinis rodiklis, nes
įmonė gali parduoti ne tik savo gamybos, bet ir pirktus gaminius, kas
nėra jų darbo rezultatas.
• Vadovui neturi būti pateikiami tie rodikliai, kurių pasikeitimui
vadovas negali turėti įtakos, t.y. daryti poveikio.
• Santykinis išlaidų rodiklis turi teikti informaciją apie naudą, kad
vadovas visada tai turėtų mintyje.
• Santykinių rodiklių, kuriuos gauna vadovas, skaičius turi būti
minimalus. Be to, reikia atminti, kad nėra idealios santykinių
rodiklių sistemos, kuri patenkintų visų įmonių vadovus, tiktų visoms
ūkio šakoms ir visiems laikams.
Su paskutiniu teiginiu susiję dar trys rodikliu sudarymo principai:
❖ Įvairioms šakoms, ir įmonėms, jeigu jos funkcionuoja
skirtingai, reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai.
❖ Įmones viduje, skirtingiems valdymo lygmenims irgi reikalingi
skirtingi santykiniai rodikliai, nes vadovų atsakomybė yra
nevienoda
❖ Vadovo poreikis specifiniams rodikliams keičiasi, jeigu
keičiasi jo problemos.
Šie principai rodo, kad kartkartėmis (tarkime, kartą per metus)
kiekvienas vadovas turėtų gauti tam tikrus rodiklius ir atsisakyti tų,
kurie nesuteikia jam informacijos, reikalingos valdymo sprendimams
priimti. Pagrindiniu gamybos veiksniu tampa specializuota informacija
arba žinios (aišku tuo pačiu ir sugebėjimas ją kryptingai bei efektyviai
panaudoti). Tačiau tos informacijos kokybė gali gerėti tik tada, kai jos
kiekis nuolat yra mažinamas ( 2 ).
1.3. Koeficientų trūkumai
Analizuojant finansinius santykinius rodiklius, svarbu suprasti ne tik
jų privalumus, bet ir trūkumus. Finansinių ataskaitų vartotojai skirstomi į
3 pagrindines grupes: