Reiškiniai, kai Mėnulio diskas uždengia Saulės diską. Skiriami visiškieji ir daliniai.
Visiškasis Saulės užtemimas įvyksta tada, kai Mėnulis yra arti perigėjaus ir abiejų diskų centrai beveik sutampa. Tada ant Žemės krinta apskritas Mėnulio šešėlis, kuris nebūna didesnis kaip 270 km. Šešėlį supa apskritas pusšešėlis, kurio skersmuo 3000-4500 km. Ten matomas dalinis Saulės užtemimas. Kadangi Mėnulis skrieja aplink Žemę, jo šešėlis slenka iš vakarų į rytus maždaug 3360 km/h greičiu. Dėl Žemės sukimosi į tą pačią pusę Mėnulio šešėlio greitis sumažėja iki 1700 km/h ties pusiauju. Ilgiausia visiškojo Saulės užtemimo trukmė – 7m40s.
Jei Mėnulis yra arti apogėjaus, jo kampinis skersmuo mažesnis už Saulės kampinį skersmenį. Jei tada abiejų diskų centrai sutampa, įvyksta žiedinis Saulės užtemimas.
Dažniausiai Saulės ir Mėnulio diskų centrai nesutampa ir Mėnulis uždengia tik dalį Saulės disko – tada įvyksta dalinis Saulės užtemimas.
Toje pačioje Žemės vietoje visiški Saulės užtemimai kartojasi kas 300-400 m. Daliniai Saulės užtemimai kartojasi kas 2-3 m. Per metus įvairiose Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai. Paskutinysis visiškas Saulės užtemimas Lietuvoje įvyko 1954.06.30. Jų nebus stebima Lietuvoje visą XXI amžių. Artimiausias visiškas Saulės užtemimas Europoje bus 1999.08.11. Užtemimo zona praeis per Britaniją, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Vengriją ir Rumuniją.
Menulis.
Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12.7) kosm. kūnas. Aplink Žemę skrieja elipsine orbita (lent.) 1.023 km/s vid. greičiu. Mėnulio orbitos ir ekliptikos susikirtimo taškai vadinami mazgais. Prie to paties mazgo Mėnulis sugrįžta per laiko tarpą, vadinamą drakoniškuoju mėnesiu (27.212220 d). Kai Mėnulis yra arti mazgų, gali vykti jo arba Saulės užtemimai. Danguje Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per 1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2 , dėl to kiekvieną tolesnę parą kulminuoja 53 min vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (Mėnulio fazės). Mėnulio sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse. Dėl libracijos iš Žemės matoma daugiau nei pusė (~59%) Mėnulio paviršiaus. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoritai ir aktyvi vulkanų veikla prieš 4 mlrd. m. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo paviršiaus t-ra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri ~15 kartų ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista iki 130 C, o per naktį atvėsta iki minus 160-170 C. Pasak Mėnulio sandaros teorinių modelių, Mėnulio bazaltų plutos storis ~60 km, silikatų mantijos storis ~1000 km, geležies ir nikelio branduolio skersmuo ~700 km, branduolio t-ra ~1500 K, Mėnulio uolienų liktinis įmagnetėjimas lemia magn. lauką, kurio indukcija paviršiuje yra 1000-100 000 kartų silpnesnė negu Žemėje). Mėnulio paviršių dengia purus dulkių ir nuotrupų kelių cm storio sluoksnis regolitas. Yra 3 akmenų tipai – tamsūs bazaltai (magnio ir geležies silikatai), šviesūs anartozitai (aliuminio ir kalcio silikatai) ir brekčijos (sulipę įvairių mineralų gabaliukai). Mėnulio uolienų amžius svyruoja nuo 3.9 iki 4.5 mlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 7%. Nuo 1959 Mėnulis tyrinėjamas tarpplanetinių stočių ir erdvėlaivių pagalba. Žr. Luna, Ranger, Zond, Surveryor, Lunar Orbiter, Apollo, Clementine, Lunar Prospector.