Zemės sandaros ypatumai jos atmosfera mėnulio kaip palydovo įtaka Zemei
5 (100%) 1 vote

Zemės sandaros ypatumai jos atmosfera mėnulio kaip palydovo įtaka Zemei



Žemė – trečia pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Ji, kartu su

Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidinių planetų. Vidinėmis vadinamos todėl, nes jos yra tarp Saulės ir asteroidų žiedo. Planetos, esančios už šio asteroidų žiedo, vadinamos išorinėmis. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita, 29,8 km/s vidutiniu greičiu; Žemės siderinis periodas (žvaigždiniai metai) yra 365,26 dienos.

Tarp vidinių planetų Žemė yra didžiausia ir masyviausia. Pagal masę (59,74.1023kg) ji yra pirma tarp savo grupės (vidinių) ir penkta tarp visų planetų. Savo forma primena kamuolį: Žemės pusiaujinis skersmuo – 12756,28 km, o ašigalinis – 12713,51 km.

Mūsų planeta nuo artimiausios žvaigždės – Saulės – yra nutolusi vidutiniškai 149,6 mln. km. Šis atstumas vadinamas astronominiu vienetu. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai (afelyje) – apie liepos 3 d.

Žemės paviršiaus, lygaus 510,2 mln. km2, didžiausią plotą (~361 mln. km2, arba 71% viso ploto) užima Pasaulinis vandenynas. Sausumą (~149 mln. km2) sudaro 6 žemynai: Eurazija, Afrika, Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Australija ir Antarktida. Šiaurės pusrutulyje sausumos plotas 100 mln. km2, vandenyno 155 mln. km2; Pietų pusrutulyje atitinkamai 49 ir 206 mln. km2.

Sausuma daugiausia iki 1000 m absoliutaus aukščio (72% sausumos ploto), vidutinis aukštis 875 m, didžiausias – 8848 m (Džomolungma). Pasaulinis vandenynas žemynų suskaidytas į Ramųjį, Atlanto, Indijos ir Arkties vandenynus. Vyrauja 3000 – 6000 m gylis (73,8% Pasaulinio vandenyno ploto); vidutinis gylis ~3800 m, didžiausias – 11022 m (Marianų lovys, ties Filipinais). Didžiausi sausumos reljefo elementai – lygumos ir žemumos (64% sausumos ploto), kalvos ir kalnai (36%).

Vandenyno dugno pagrindiniai elementai: povandeninis žemynų pakraštys, vandenyno guolis ir vandenynų vidurio kalnagūbriai. Žemės paviršiuje ir palei jį dėl gretimų geosferų sąveikos susidarė kompleksinė geografinė sfera, pagal sandarą ir struktūrą sudėtingiausia žemės sfera; joje dėl egzogeninių ir endogeninių jėgų sąveikos formuojasi gamtiniai geografiniai kompleksai (Gamtinis teritorinis kompleksas).

Jei Žemė suktųsi taip lėtai kaip, pavyzdžiui, Venera, tai ji iš tikrųjų būtų taisyklingas rutulys. Bet dėl didoko sukimosi greičio Žemė per pusiaują išsipūtė, o ašigaliuose susiplojo, taigi ji virto sukimosi elipsoidu. Tikslesni Žemės formos tyrimai parodė, kad mūsų planeta abiejuose pusrutuliuose susiplojusi nevienodai. Pietų pusrutulis yra susiplojęs kiek daugiau negu Šiaurės., nors ašigalių spindulių ilgis skiriasi nedaug: šiaurinė pusašė ilgesnė už pietinę vos 100m. Pusiaujinė Žemės deformacija yra nemažesnė mįslė kaip ir nevienodas ašigalių plokštumas. Manoma, kad praeityje Žemės pusiaujinė deformacija buvo didesnė negu dabar ir kad dėl tos deformacijos yra kaltas Mėnulis. Dabar Mėnulio trauka Žemėje sukelia vandenynų potvynius ir atoslūgius. Dėl tos pačios priežasties analogiškai alsuoja atmosfera ir net litosfera. Vandenyno potvyninės jėgos, veikiančios priešinga Žemės sukimosi kryptimi, stabdo planetos sukimąsi. Manoma, kad Žemės gyvavimo pradžioje Mėnulis buvo labai arti. Jo sukimosi aplink Žemę periodas sutapo su Žemės sukimusi aplink aši., todėl Mėnulis buvo visą laiką pakibęs virš žemės vienoje vietoje ir sukeldavo didelius išsipūtimus net kietame to meto planetos paviršiuje. Didžiausias išsipūtimas buvęs Ramiojo vandenyno rajone, o kiek mažiau – priešinga pusė – dabartinė Afrika. Abu išsipūtimus turėjo kompensuoti statmenos neigiamos deformacijos. Ilgainiui Mėnulis pradėjo tolti nuo Žemės, Žemės sukimosi aplink ašį ir mėnulio apskriejimo aplink Žemę periodai pasidarė skirtingi, atsistatė taisyklingas pavidalas, dėl ko labiau išsigaubusi Žemės pusė įsmuko, o mažiau išsigaubusi iškilo. Taip susidarė Ramiojo vandenyno duburys ir Afrikos žemynas. Dėl ašigalinės asimetrijos, taip pat dėl pusiaujinių deformacijų, mūsų planetos figūra tapo originali, apibūdinama geoido vardu.

Žemė susideda iš koncentrinių apvalkalų, dar vadinamų geosferomis: išorinio dujų apvalkalo – atmosferos, vandens apvalkalo – hidrosferos ir trijų vidinių sluoksnių: Žemės plutos, mantijos ir branduolio. Iš kitų planetų Žemė išsiskiria būtent tuo, kad turi pirmąsias dvi geosferas – atmosferą ir hidrosferą.

Atmosfera ryškios viršutinės ribos neturi: dujų pėdsakų aptinkama didesniame nei 1000 km aukštyje. Joje daugiausia azoto (78,1%) ir deguonies (20,9%), taip pat anglies dioksido, vandens garų, argono bei kitų dujų dalelių. Ši geosfera dar skirstoma į kelis sluoksnius: troposferą, stratosferą, jonosferą ir egzosferą. Troposfera – tankiausias atmosferos sluoksnis, kuris sudaro 4/5 visos atmosferos masės ir tęsiasi nuo Žemės paviršiaus iki 12 – 18 km aukščio. Čia vyksta dauguma meteorologinių reiškinių. Virš troposferos (iki 50 – 55 km aukščio) tęsiasi stratosfera. Maždaug 20 –25 km aukštyje kaupiasi didžiausia ozono koncentracija (“sluoksnis”), kuri saugo Žemę nuo ultravioletinių Saulės spindulių. Aukščiau, iki 500 km, tęsiasi jonosfera. Jonosferoje susidaro pašvaistės, žybsi į atmosferą įlėkę meteorai. Per ją yra perduodamos ilgesnės nei 15 m
radijo bangos. Virš jos yra egzosfera. Tai mažiausio tankio atmosferos sluoksnis.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 806 žodžiai iš 1575 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.