Įvadas
2002 m. rugsėjo 4-osios Johanesburgo deklaracijoje dėl subalansuotos visuomenės plėtros teigiama, jog šios plėtros ramsčiai – ekonominis vystymasis, socialinė pažanga ir aplinkos apsauga.
Pirmieji ramsčiai – ekonominis vystymasis ir socialinė pažanga – neišvengiamai tarpusavyje susiję. Ekonominio vystymosi pagrindu Europos sąjungoje numatytas žinių visuomenės kūrimas, kuris ekonomine prasme turėtų užtikrinti ištekliams neimlių, bet didelį pelną, t.y. ekonominę naudą, nešančių ūkio šakų vystymąsi. Jis susijęs su aplinkos apsauga, nes skatina kurti mažiau energijai imlias ir mažiau teršiančias, bet mokslu ir žiniomis pagrįstas technologijas.
Tai susiję ir su socialine pažanga. Kuriant žiniomis grįstą ekonomiką reikalinga kvalifikuota darbo jėga, sugebanti pati būti imli žinioms ir sugebanti jas panaudoti. Tokios darbo jėgos ugdyme dalyvauja visa švietimo sistema. Vienas iš ilgalaikių Lietuvos nacionalinės darnaus vystymosi strategijos tikslų, susijusių su švietimo sistema, yra “siekti, kad švietimas skatintų kurti žinių visuomenę” . Tai susiję su mokymosi visą gyvenimą galimybių užtikrinimu, su noro ta galimybe pasinaudoti skatinimu ir, galų gale, su besimokančiųjų/išmokusių darbo jėgos panaudojimu, šaliai vystantis ekonomiškai.
Kol kas, kaip nurodyta subalansuotos plėtros nacionalinėje ataskaitoje, Pasaulio banko ataskaitoje ir kituose dokumentuose, švietimo sritis nepateisina lūkesčių – nacionalinėje ataskaitoje teigiama, kad pastarąjį dešimtmetį atsirado struktūrinis nedarbas, nelegalus darbas, o bendrasis užimtumas mažėja. Nors aukštųjų mokyklų studentų skaičius didinamas, ypač informatikos specialybėse, kur jis jau viršija Europos vidurkį, ne aukštąjį, bet aukštesnįjį ar profesinį išsilavinimą turintys visuomenės nariai lieka atskirti ir dažnai yra pasmerkti nedarbui. Be to, esant nors ir gerėjančiai, bet nepakankamai gerai ekonominei situacijai, gyventojų noras mokytis nedidelis. Pasak Prancūzijos universiteto “Paris 8” profesoriaus Patrick Sinz, pastebėta tendencija, kad visuomenės noras mokytis priklauso nuo ekonominės situacijos – kuo ji geresnė, tuo didesnis noras mokytis. Taip tarsi patenkama į uždarą ratą: nekvalifikuota darbo jėga negali taip sparčiai auginti ekonomikos.
Kuriamoje informacinėje visuomenėje, kuri yra vienas pagrindinių valstybės prioritetų, susiduriama būtent su šiomis socialinėmis problemomis – nenoru mokytis ir tobulintis bei nepakankamu galimybių tam užtikrinimu. Ataskaitose ir tyrimuose, Europos sąjungos pareigūnų pasisakymuose pastebima, kad infrastruktūros plėtros aspektu Lietuva sparčiai ir sėkmingai vystosi, informacinės technologijos diegiamos įvairiose srityse, rodoma valstybės iniciatyva, prisideda verslo iniciatyvos. Taip pat teigiamai vertinamos ir Lietuvos valdžios institucijų strategijos, kiti dokumentai, kuriais vadovaujamasi vykdant informacinės visuomenės plėtrą.
Tačiau pokyčiai visuomenėje – daug lėtesni, kartais tam tikrose šalies dalyse ar gyventojų grupėse – visai menkai pastebimi. Tai ir norėčiau atskleisti savo darbe. Pasirinkau švietimo ir mokslo vaidmenį informacinės visuomenės kūrime, nes švietimas įtakoja didelio masto pokyčius visuomenėje, šalies ekonomikoje ir valstybės gyvenime apskritai. Nors strategijoje švietimo ir mokslo vaidmens didinimo problemos priskirtos socialinio vystymosi problemoms, manau, kad tiek pat įtakos jos turi ir šalies ekonomikai, kuriai vienas pagrindinių prioritetų – žinbių ekonomikos kūrimas. Tiesa, ekonomikoje švietimo ir mokslo problemų sprendimų poveikis gali pasireikšti tik ilgesniame laikotarpyje. Pradėsiu nuo nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatytų tikslų švietimo ir mokslo srityje apžvelgimo, po to pateiksiu ataskaitų, kuriose atsiskleidžia, kiek tikslų pasiekta ir kiek – ne, trumpą informacijos pristatymą, darbą baigsiu išvadomis.
Pirma dalis: tikslai
Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, kaip sakoma 11-oje Bendrojoje nuostatoje, ypač daug dėmesio skiriama mokslinei pažangai, žinioms, o ne daug išteklių reikalingų technologijų kūrimui ir diegimui. Vienas Strategijos prioritetų – mokslinių tyrimų vaidmens didinimas ir veiksmingesnis tyrimų rezultatų taikymas, modernių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių gamybos ir informacijos technologijų kūrimas ir diegimas.
Strategijoje numatomi jos įgyvendinimo principai. Vienas jų – 13-asis – mokslo ir žinių bei technologinės pažangos principas. Juo vadovaujantis, įvairių sektorių ir jų ūkio šakų vystymasis turi būti pagrįstas šiuolaikiškais mokslo laimėjimais, žiniomis, naujausiomis aplinkai kuo mažesnį poveikį darančioms technologijomis.
Švietimo ir mokslo vaidmens didinimo problemos priskirtos prie socialinio vystymosi, analizuojamo keliais pagrindiniais aspektais – nedarbu, skurdu ir socialine atskirtimi. Visoje strategijoje jos įgyvendinimo tikslai siejasi tarpusavyje, ir svarbiausias valstybės uždavinys šios strategijos įgyvendinime – derinti ir koordinuoti pagrindinių darnaus vystymosi komponentų ir jų šakų vystymąsi. Strategijoje parodyta, kad kiekvienas jos prioritetas – ar tai būtų ekonominis, ar socialinis vystymasis, ar aplinkos apsauga – glaudžiai susijęs su kitais dviem. Todėl
iškristalizuoti informacinės visuomenės aspektus ir pateikti juos atskirai – gana sudėtinga ir net, ko gero, nebūtina. Todėl mėginsiu užčiuopti sritis, su kuriomis susijusios informacinės visuomenės idėjos, ir parodyti tas sąsajas, ne visiškai atskiriant šią mano pasirinktą sritį.
Didžioji dalis strategijoje numatytų tikslų pagrįsta siekiu pasiekti ES valstybių vidurkį įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Ką turime pasiekti tose srityse, kurios susijusios su žinių visuomenės kūrimu, mėginsiu apibrėžti šioje darbo dalyje.
Tikslai ekonomikos srityje
Ekonomikos srityje, kaip numatoma strategijoje, didžiausia tiesioginė ir netiesioginė parama turi būti skirta mokslu ir žiniomis pagrįstoms, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančioms gamybos ir paslaugų šakoms, technologinių parkų steigimui ir kt.
Pramonės vystymosi srityje numatoma siekti ūkio vystymąsi grįsti naujausių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių technologijų diegimu. Vienas pagrindinių ilgalaikių tikslų šioje srityje – padidinti aukštosiomis technologijomis grįstą gamybą iki 20 – 25 proc. visos gamybos. Siekiant šio tikslo, planuojama ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis skatinti mokslui ir žinioms imlios pramonės vystymąsi, diegti kuo daugiau naujausių technologijų; plėtoti mokslinius tyrimus, konsultacinę veiklą, kurti, diegti ir tobulinti naujas, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai turinčias technologijas; ekonomiškai skatinti žiniomis ir aukštosiomis technologijomis pagrįstas pramonės šakas.
Strategijoje numatoma būtinybė spręsti netolydaus ekonominio vystymosi skirtinguose regionuose problemą, skatinant darbo rinkos regionuose kvalifikacijos didėjimą. Nuosaikus ir darnus ūkio šakų ekonominis vystymasis – vienas prioritetų; siekiama, kad ekonomika, kaip numatyta Nacionalinės ūkio plėtros strategijos pagrindiniame scenarijuje, sukurtų 5 – 6 proc. BVP augimą kasmet. Strategijoje bendras ekonomikos vystymasis analizuojamas per kelias jos šakas – transporto, pramonės, žemės ūkio, energetikos ir turizmo – vystymąsi užtikrinant aplinkos saugumą ir mažą taršą. Kalbama ne tiek apie ekonomikos augimą kaip tikslą, kiek apie tai, jog ekonomikos augimą sąlygojančios ūkio šakos privalo užtikrinti gamtos apsaugą. Būtent šiuo aspektu ekonomika susijusi su žinių visuomenės, paremtos ne gamyba, o intelektualinio potencialo panaudojimu, kūrimu.
Tikslai socialinio vystymosi srityje
Socialinėje srityje strategija numato, kad valstybė turi kiekvienam šalis gyventojui, norinčiam iir galinčiam dirbti, sudaryti galimybes savo darbu užsitikrinti tinkamą gyvenimo lygį. Turi būti įgyvendinama aktyvi užimtumo politika, plėtojama visiems prieinama nuolatinio mokymosi sistema. Tai turėtų užtikrinti kintančios darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos pasiūlą sudarytų sąlygas išlaikyti stabilų didelį užimtumą. Valstybės politika siekia skatinti ekonominį aktyvumą, mokslas ir švietimas turi išties tapti vienu iš valstybės vystymosi prioritetų, o visiems piliečiams turi būti užtikrinta galimybė siekti norimo išsilavinimo. Valstybės prioritetas turi būti mokslo ir jo laimėjimų taikymas, žinių visuomenės kūrimas, naujų ir mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių technologijų kūrimas. Valstybė turi užtikrinti ir lygų visų regionų vystymąsi, siekiant sumažinti ekonominio išsivystymo ir gyventojų gerovės skirtumus tarp regionų.