Zmogaus būties prasmė pagal platoną ir aristotelį
5 (100%) 1 vote

Zmogaus būties prasmė pagal platoną ir aristotelį

Žmogaus būties prasmė pagal Platoną ir Aristotelį

TEZĖ

Aristotelis pirmasis išskyrė “Etiką kaip filosofinę discipliną (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas, 1992, p.249). Jis yra pasakęs: ”Mokslas, kuris iš visų yra vyriausias ir vyresnis už pagalbinius mokslus, yra mokslas, pažįstantis tikslą, dėl kurio dera veikti kiekvienam atskiru atveju; šis tikslas kiekvienam atskiru atveju yra gėris, o visos gamtos mastu – aukščiausias gėris” (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas, 1992, p.39).

“Etika yra praktinė filosofija. Jos objektas yra žmogus” (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas, 1992, p.262).

Kasdieniniame gyvenime bendraudami su kitais žmonėmis mes remiamės bendru išankstiniu supratimu apie dorovės dalykus. Savo ir kitų žmonių poelgius vertiname kaip gerus ar kaip blogus, jiems pritariame arba smerkiame. Visus sutiktus žmones taip pat vertiname moraliniu požiūriu ir skirstome juos į gerus ir blogus, sąžiningus ir nesąžiningus. Šis mūsų moralinis vertinimas priklauso nuo mus supančių žmonių poelgių. Todėl, mano nuomone, svarbiausia etikos prasmė – gėrio skleidimas ir vadovavimasis juo kasdieniniame gyvenime. Tik suvokus gėrio esmę bei prasmę, galima teisingai vertinti savo ir kitų poelgius.

ARGUMENTAI

Žmogaus elgesį padiktuoja jo sąžinė. Mano nuomone, tai – vidinis kiekvieno žmogaus proto balsas, įvertinantis gėrį ir blogį, ir padiktuojantis jam elgesio atsakymą. Kiekvienam žmogui jo sąžinė – tai jo moralės matas. Tačiau ne visi žmonės tą patį dalyką laiko geru arba blogu. Dėl to nuolat gyvenime iškyla etinės diskusijos. Į klausimą: kas yra gera iš dalies atsako visuotinai galiojančios normos, kartais dar vadinamos etikos kodeksais. Įvairių profesijų atstovai, pavyzdžiui, žurnalistai, auditoriai, politikai, yra parengę savo etikos kodeksus, kuriais vadovaujasi savo profesinėje veikloje. Moralinės normos apsprendžia dorumo matą. Bet kurioje žinomoje kultūroje galime rasti formuluočių, kurios pateikiamos kaip visuotinai galiojančios. Pavyzdžiui, visas krikščioniškasis pasaulis vadovaujasi Senajame Testamente pateiktais dešimtimi dievo įsakymų. Jų nesilaikyti, reiškia gyventi nedorai, nuodėmingai. Testamente taip pat pasakyta, kad visa, kas yra bloga, yra iš paties žmogaus , o ne iš aplinkos. Bet kokius žmogaus veiksmus įtakoja jo mintys, idėjos. Geros, pozityvios mintys gimdo gerus darbus ir aukštus siekius, blogos mintys gimdo nusikaltimus. Žmonės privalo kovoti su blogomis mintimis bei darbais ir ugdyti gerąsias savo savybes.

Kiekvienas žmogus gyvenime privalo atlikti vienas ar kitas pareigas. Kantas pareigas skirstė tris plotmes: pareigas sau pačiam kaip gyvai būtybei, pareigas sau pačiam kaip moralinei būtybei ir pareigas kitiems žmonėms. “ Vadinasi, artimo meilės pareigą galima išreikšti ir taip: ji yra padaryti kitų tikslus (jeigu tik jie nėra nedori) savaisiais; pagarbos artimui pareiga slypi maksimoje nežeminti jokio kito žmogaus.” (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas, 1992, p.272).

Amoraliai arba moralės požiūriu blogai žmonės elgiasi tada, kai neatlieka ar blogai atlieka savo pareigas, kai nesilaiko visuotinai priimtų moralės normų. Moraliai blogas poelgis verčia mus prieštarauti tam, kas sudaro mūsų žmogiškąjį orumą. Blogai elgdamasis žmogus tampa blogas. Tokiu atveju jis pajaučia “sąžinės graužimą”. Pareiga ir polinkis dažnai sutampa. Tada žmonės su malonumu daro tai, kas yra gera. Kiekviename žmoguje slypi sugebėjimas kurti, svarbu tai suvokti, pasinaudoti ir nuolat lavinti šiuos sugebėjimus.

Anot Aristotelio, “geras žmogus tas, kuris pareigą harmoningai suderina su malonumu daryti gera. Tokia samprata pagrįsta klasikinė dorybės sąvoka. Dorybė yra įgytas (moralinėmis pastangomis išugdytas) gebėjimas su malonumu daryti tai kas gera, remiantis pareigos ir polinkio harmonija. Todėl dorybingas žmogus yra laimingiausias žmogus, kadangi jo dvasia (pareiga) yra harmoningai suderinta su gyvūniškumu (polinkiu) (Arno Anzenbacher, Filosofijos įvadas, 1992, p.260). Taigi dorovinis gėris yra tai – kas vadinama žmogiškumu.

Jau filosofas Sokratas visą dėmesį buvo sutelkęs į gėrio problemą, tačiau nepalyginamai erdvesniame Platono mąstyme ši idėja buvo taip sureikšminta, kad peraugo etiką ir virto visos būties tikslu ir ištaka. Gėris čia – svarbiausia gnoseologijos ir ontologijos problema. Platono dialogų metafizika ir etika padarė nepaprastai didelę įtaką visai filosofijos tradicijai. Vidinis ryšys tarp aukščiausio gėrio pasiekimo ir savęs pažinimo sudaro centrinį tašką, apie kurį sukasi visa Platono filosofija. Juo remiasi Platono pažiūra į pažinimo eigą, juo pagrįsta ir visa Platono etika.

Platonas kūrinyje “Valstybė” pateikia gėrio formos viziją. Anot Platono, gėrio galima pasiekti tik tam tikros rūšies švietimu tam sukurtoje švietimo institucijoje. Galutinis visų daiktų tikslas, anot Platono, yra gėrio idėja. Jos kaip tikslo žmogus turi siekti laisvu noru. Veržimas idėjų link yra dorybė. Gėrio pažinimas pasiekiamas ypatingu religiniu apreiškimu arba ilgai trunkančiu intelekto lavinimu, kuriam turi vadovauti autoritetingi mokytojai. Platonas “Valstybėje”, atsigręždamas į Sokratą, tvirtina, kad geriau iškęsti kančias ant kankinimų suolo nei apsunkinti sielą
blogio kalte. Kūrinyje pateikiamas labai religingas požiūris į aukščiausią formą – gėrio formą, kuri priklauso nekintančios būties sričiai.

Platono kūrinyje “Įstatymai” dievybės egzistavimas prilyginamas aukščiausiajam gėriui, todėl jis tampa kertiniu dorovės ir politikos akmeniu. Dievas sutapatinamas su įstatymu, kuriam paklusti, reiškia paklusti dievui.

“Puotoje” – viename iš įtakingiausių ir įspūdingiausių veikalų, Platonas ne tik išdėsto idėjų mokslo pradmenis, bet ir iškelia uždavinį – įrodyti, kad, aukščiausias gėris yra išmintis ir sielos susiliejimas su savo amžinuoju dieviškuoju pradmeniu.

Centrinė vieta dialoge skiriama Sokrato kalbai (kurio lūpomis kalba pats Platonas). Jo vienintelis tikslas – iškelti tai, kas yra teisybė, kad meilė yra troškimas amžinai turėti gėrį, kad Erotas yra instinktyvus gėrio siekimas. Platonas “erotu” vadina akstiną, kuris žmogų nuolat verčia veržtis į tikrosios būties ir gėrio sritį. Ši aukščiausiojo gėrio sritis – filosofinis žinių ir išminties gėrio siekimas.

Anot Platono, Erotas nesąs nei dievas nei žmogus, o galingas daimonas, tarpininkaująs tarp žmonių bei dievų ir jungiąs juos. Erotas yra geismas ar troškimas, sąmoningas ar instinktyvus gėrio bei grožio siekimas ir viešpatauja visoje organiškoje gamtoje. Eroto prigimties teigiamą esmę apsprendžia iš tėvo paveldėta galia – nugalėti motinos netobulybę ir pasisavinti trokštamą gėrį. Kiekvienu atveju šis susilietimas virsta tiesioginiu bendravimu. “O tas, kuris – ir pas mus, ir pas dievus santūrumo ir teisybės lydimas veikia vardan gėrio, – tas turi didžiausią galią, iš jo visa mūsų gerovė ir sugebėjimas bendrauti bei draugauti tarpusavyje ir su viršesniais” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.27).

Eroto veikla ir tikslas – “tai siekis gimdyti ir pagimdyti vaisių grožyje” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.52). Tačiau iki šio aukščiausio tikslo – gėrio pasiekimo, Eroto paveiktai sielai reikia praeiti ilgą ir sudėtingą vystymosi kelią. Šis kelias susijęs su grožio siekimu.

Žmonių gyvenime Erotas pasireiškia grožio meile: “Mat įsimylima tai, kas iš tiesų gražu, švelnu, tobula ir pavydėtinai laiminga” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.48). Grožis – tai vertybė, kuri sugeba pakreipti žmogaus gyvenimą teisinga linkme. “Ką žmonės myli, yra ne kas kita, kaip gėris” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.51). Plėtojamas argumentaciją Sokratas įrodo, kad meilė yra troškimas amžinai turėti gėrį.

Iš pradžių Erotas nukreipia grožio meilę į gražų kūną ir gimdo šiame kūne gyvybę vardan to nemirtingumo, kurį sudaro tolesnis gyvenimas vaikuose: “Jei vedamasis vedamas teisingu keliu, pradžioje jis turi mylėti gražias kalbas, paskui jis turi suvokti, kad bet kuriame kūne esantis grožis giminiškas kitam kūne esančiam grožiui ir, jei ieškoma išvaizdos grožio, būtų labai kvaila visuose kūnuose esančio grožio nelaikyti vienu ir tuo pačiu” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.56.). Trokšdamas nemirtingumo, Erotas stengiasi nugalėti pasaulio neigiamybę, pasireiškiančią dvejopu būdu: daiktų praeinamumu ir jų netobulumu. Erotui rūpi pirmojo trūkumo pašalinimas ir jis įvykdo savo tikslą, gimdydamas tai, kas išlieka po individo mirties. Organiškoje sferoje – tai naujoji individų karta, kuri savo ruožtu garantuoja giminės amžinumą.

Prieš iškylant iki grynų idėjų suvokimo, siela pareiškia savo kūrybinį veiksnumą išorinėje aplinkoje, ji gimdo vertybes, kurios įsikūnija amatuose, mene, valstybinėje santvarkoje ir visuomeniniame gyvenime. Kiekvieną iš šių sričių atitinka tam tikra grožio ir dorybės rūšis. Grožis grindžiamas harmonija, todėl priskiriamas kiekvienam daiktui, kur visos jo sudėtinės dalys tinkamai atlieka savo funkciją. Tokiu darnumu remiasi ir žmogaus dorovė. Žmogaus protui, kaip aukščiausiai bei vertingiausiai sielos galiai, tenka vadovaujantis vaidmuo, o kūnas turi klausyti proto ir vykdyti jo nurodymus.

Būdamas tarpininkas tarp dievų ir žmonių, Erotas nukreipia dėmesį į sielos grožį. Tokiu būdu jis pasiekia auklėjimo plotmę kaip vietą, kurioje gimdomas grožis vardan nemirtingumo: “Paskui reikės, kad sielose esantį grožį jis laikytų vertingesniu už kūne esantįjį, ir kad doros sielos, tegu ir nekažinkokios žydinčios išvaizdos žmogaus pakaktų, kad jį mylėtų, rūpintųsi ir gimdytų kalbas, jaunuolius darysiančius geresnius” (Platonas, Puota, “Aidai”, 2000, p.56).

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1526 žodžiai iš 4460 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.