Zmogaus būtis egzistencionalizme
5 (100%) 1 vote

Zmogaus būtis egzistencionalizme

ŽMOGAUS BŪTIS EGZISTENCIONALIZME

Turinys

Įvadas………………………………………………………..…………………………………………………..3

1. Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai……………………………………………….5

2. Egzistencializmo filosofai ir jų mąstysena……………………………………………………5

3. Žmogaus egzistencija, laisvė ir gyvenimo prasmė…………………………………..9

4. Egzistencializmo įtaka kultūrai………………………………..………………………………11

Išvados……………………………………………………………………………………………………13

Šaltinių ir literatūros sąrašas…………………………………………………………………….14

Priedai…………………………………………………………………15

Įvadas

EGZISTENCIJA (lot.existentia) buvimas, būvis.

Viduramžių filosofijoje egzistencijos terminas ėjo priešingai esmei. Egzistencija ir būtis buvo suprantamos kaip du santykiniai būties sandai. Esmės ir egzistencijos skyrimas buvo grindžiamas akto ir galimybės, arba potencijos skyrimu. Tik moderniosios filosofijos srovėje, egzistencializme, egzistencija įgavo savo tikrąją prasmę. Čia šiuo terminu pasakoma ne apskritai buvimas, o žmogiškasis buvimas. Tokiu būdu egzistencija yra tarytum pats žmogus, būtybė, išsiskirianti iš visų kitų tarpo sąmoningu santykiu su būtimi, pažindamas būti ir tuo pačiu pažindamas save.

EGZISTENCIALIZMAS dar vadinamas EGZISTENCINE filosofija. Tai viena iš daugybės filosofijos krypčių, „kuri laikė individą, individualią patirtį ir jos unikalumą žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu“ (Egzistencializmas, 2005-11-22). „Centrinę vietą šioje filosofijoje užima vienišas žmogus su juo individualizmu ir dvišake savimone. Ši filosofijos kryptis parodo tos inteligentijos dalies nuotaikas, kuriai rūpi kultūros problemos, jos vystymo keliai technokratijos amžiuje, žmogaus gyvenimo nepastovumo, paprasto žmogaus būklės problemos. Ši filosofinė kryptis pasireiškė kaip humanizmo gynėja“ (Экзистенциализм, 2005-11-22). Būtent tuo mane ir sudomino ši filosofijos koncepcija – atsigręžimu į žmogų.

Kokias gi pagrindines idėjas skelbia egzistencionalizmas? „Egzistencionalizmas akina mintyse iškilti virš savo buvimo religiniu ar filosofiniu būdu. Egzistencionalizmas panaudoja įvairias priemones savo idėjų propagavimui. Jis įtakoja meną, o per jį – žmoniją. Šios filosofijos centre žmogaus nusavinimas nuo visuomenės; ir sugebėjimas išsivaduoti nuo visuomenės yra tokio žmogaus teigiamybė. To siekiant reikia pamiršti pasaulį, kuris yra iliuzija, ir panirti į tikrąją realybę – savo „Aš“ (tiesioginė savimonė, savijauta). Mąstantis subjektas sukuria savo pasaulį. Būvis – tai ne fizinis, objektyvus egzistavimas, o grynas subjektyvumas, tas, kuo žmogus pats sau tampa. Subjektas suprantamas kaip juntanti, išgyvenanti, siekianti būtybė. Subjektų savo buvimo pasaulyje išgyvenimas ir yra egzistavimas, be to žmogaus buvimas ???? jo esmei, kadangi žmogaus buvimo ir egzistencijos esmė tame, ką jis save kuria. Taigi, egzistencinis buvimas – tai žmogaus sąmonė, kurioje pasireiškia subjekto ir objekto vienybė. Asmenybę kuria ne išorinės aplinkybės, bet evoliucinė struktūra. Taigi, egzistencionalizmas absoliutizavo žmogaus jausmus, emocijas, nutraukė juos nuo proto ir išmonės ir nuo socialinio žmogaus, o žmogų – nuo visuomenės“ (Egzistencializmas, 2005-11-23).

Savo referatu siekiu atsakyti į šiuos klausimus:

 Kokie yra pagrindiniai egzistencializmo filosofai ir jų idėjos?

 Kokie pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai?

 Kaip egzistencializmas traktuoja žmogaus būtį ir egzistenciją filosofiniame kontekste?

 Kokią įtaką egzistencializmas turėjo kultūrai?

Problema: žmogaus būties unikalumo iškėlimas, propaguojamas egzistencionalizmo, tampa vis aktualesnis šiuolaikinio gyvenimo, pasižyminčio intensyvumu, įtampa, technoktarija, sąlygomis.

Objektas: egzistencinės filosofijos idėjos.

Tikslas: apžvelgti egzistencionalizmo istoriją, bruožus, įvertinti aktualumą.

Uždaviniai:

1. Apžvelgti egzistencializmo filosofų idėjas.

2. Aprašyti egzistencializmo bruožus.

3. Išanalizuoti žmogaus būties iškėlimą egzistencializme.

4. Įvertinti egzistencializmo įtaką kultūrai.

Metodai:

• Teoriniai: literatūros ir kitų šaltinių studijavimas ir analizė; asmeninių žinių nagrinėjama tema įsivertinimas ir palyginimas su literatūroje pateikta medžiaga; išvadų ir pasiūlymų pateikimas.

1. Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai

Kokie gi pagrindiniai bruožai būdingi egzistencializmui? Kaip jau minėjau, pagrindinis ir bene pats svarbiausias yra nepalyginamas žmogaus savitumas, jo išskyrimas iš visos gamtinės tikrovės. Tai visiškai priešinga gyvybės filosofijai, kuri tiesiogiai vienija žmogų ir gamtą. Egzistencializmas suvokia gamtą visiškai svetimą žmogui, esmiškai negalinčia nuveikti žmogaus vienišumo. Studijuodama įvairius šaltinius, priėjau išvados, kad čia žmogus grįžta ne į gamtą, o į patį save. Tai
tartum paprastas apeliavimas į žmogaus asmenybę. Susiduriama su ištikimybe sau pačiam. Svarbiausia problema – žmogaus egzistencija. Viena iš pagrindinių egzistencializmo idėjų – predeterminizmo (rel. doktrina, teigianti, kad priežastinė pasekmė esanti dievo valios apraiška) paneigimas – teigia, kad žmonija neturi iš anksto nustatyto moralinio bei dvasinio pagrindo; ji pati jį sukuria. Turėdami pasirinkimo laisvę, žmonės tampa visiškai tapatūs savo veiksmams, todėl jų pagrindinis uždavinys – atrasti teisingą veiksmų pasirinkimo būdą.

Štai svarbiausi egzistencionalizmo teiginiai (Egzistencializmas, 2005-11-23):

 „Pasaulis iracionalus, nepavaldus žmogaus protui;

 Gyvenimas iškeliamas virš trumpalaikiškumo ir mirties;

 Tikrovė suvokiama kaip suskilusi į dvi sritis: sąmonės ir daiktų;

 Žmogus ir jo likimas nepavaldus nei istorinei, nei socialinei determinacijai;

 Žmogus laisvas, egzistuoja savo pastangomis […];

 Žmogus sprendžia savo būties prasmę […];

 Žmonių bendradarbiavimas neįmanomas […]”.

„Egzistencionalistų credo: vienišas, atstumtas, susvetimėjęs individas beprasmiškame ir absurdiškame pasaulyje“ (Howard, 1996, p. 294).

1. Egzistencializmo filosofai ir jų mąstysena

Egzistencializmas – palyginamai nauja filosofija. Atsiradusi XIX amžiuje ir įsigaliojusi XX amžiuje, ji tapo reakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos racionalizmą, taip pat kantinę pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje.

Skiriami: religinis egzistencializmas (N.Berdiajevas, M.Buberis, K.Jaspersas, G.Marselis, L.Šestovas) ir ateistinis egzistencializmas (M.Haidegeris, Ž. P.Sartras, A.Kamiu, S.Bovuar).

Egzistencializmo pirmtakas buvo danas, vienas originalių XIX a. mąstytojų, Soren Kierkegaard. Jis pirmas panaudojo „egzistencinio nerimo“ sąvoką. Jos prasmė interpretuojama taip: gyvūnai yra supančioti savo instinktų, tačiau todėl visada pasitiki savo veiksmais, tuo tarpu žmonės turi laisvę pasirinkti savo elgesį, bet visada yra graužiami abejonės – tai ir yra taip vadinamo egzistencinio nerimo apraiška. „Kierkegaardas buvo įsitikinęs , kad reikia perprasti savo sielą, savo likimą ir Dievo tikrumą“ (Howard, 1996, p. 295). Įdomi yra jo trijų gyvenimo kelio pakopų teorija: pirmojoje, estetinėje, dominuoja emocijos ir jusliniai malonumai; antroji, etikos pakopa atsiranda suparatus universalų žmogiškumą; trečioji, aukščiausia, kai esame vieni prieš Dievą (1 priedas). „Ugdymas, Kierkegaardo manymu, turįs būti subjektyvus ir religinis, besidomintis individualybės ir individų santykių su Dievu plėtojimu“ (Ten pat).

XX amžiuje egzistencializmo idėjas plėtojo vokiečiai Martin Heidegger bei Karl Jaspers ir prancūzai Albert Camus, Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir.

Martinas Heideggeris atskyrė „buvimo“ ir „būties“ sampratas. Egzistencija turi būti suvokiama ne racionaliomis priemonėmis, o per egzistencinę patirtį, unikalią kiekvienam individui, be to, ji turi būti atskirta nuo to, kas įprasta ar „savaime suprantama“. Individualiai egzistencijai, arba buvimui pasaulyje, būdingi trys pagrindiniai aspektai: individualaus pasaulio, kaip supančios aplinkos patyrimas, kitų individų patyrimas, ir individo savo atskiros ir ypatingos egzistencijos įsisąmoninimas, atsirandantis, kai užduodamas klausimas „Kas aš esu?“. Egzistencija – tai galimybių rinkinys, o pagrindinė galimybė žmogaus gyvenime, suteikianti visas kitas – mirties galimybė. Turėdamas griežtai apribotas erdvėlaikyje, žmogus suvokia savo, kaip atskiro elemento, buvimą jame. Heideggeris kritikavo tiksliuosius mokslus, už tai, kad jie skatina taikyti „objektyvumą“, vienareikšmiškumą visose gyvenimo srityse. „Nėra įstatymų, nurodymų ar objektyvios tikrovės, kurie automatiškai duotų atsakymus; į šį klausimą kiekvienas turi atsakyti pats“ (Ten pat, p.298).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1159 žodžiai iš 3730 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.