Zmogaus egzistencijos prasme a maceinos jobo dramoje
5 (100%) 1 vote

Zmogaus egzistencijos prasme a maceinos jobo dramoje

Turinys :

1. Apie autorių Antaną Maceiną……………………………. 3

2. Įvadas…………………………………………………….. 4

3. Jobas – kievienas iš mūsų.……………………………….. 5

4. Egzistencinio mąstymo analizė :

• Kasdienybė……………………………………………………… 5

• Mąstymo kilimas iš kančios………………………………. 7

• Skundas ir rūpestis…………………………………………… 8

• Egzistencijos uždavinys……………………………………. 10

• Egzistencijos vertė ( turinys )…………………………….. 11

5. Išvados…………………………………………………………………….. 13

6. Literatūra………………………………………………………………….. 14



Apie autorių Antaną Maceiną

Antanas Maceina gimė 1908 metų sausio 27 dieną Bagrėno kaime, buvusiame Aluntos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Iš pradžių mokėsi “Žiburio” gimnazijoje, po to 1924 – 1928 metais – Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Ją metęs, A.Maceina įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, pradėjo studijuoti lietuvių ir vokiečių literatūrą. 1929 – 1930 mokslo metus vėl praleido kunigų seminarijoje. Galutinai nusprendęs, kad neturi kunigo pašaukimo, A. Maceina grįžo į universitetą ir tęsė studijas. Į darbštų ir gabų studentą atkreipė dėmesį profesorius S. Šalkauskis ir kartu su tuometiniu Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu P. Kuraičiu pasirūpino, kad A. Maceina išvyktų į užsienį gilintis į filosofiją ir ruoštis pedagoginiam darbui universitete. Jis tobulinosi Liuvleno, Fribūro ( Šveicarija ), Strasbūro ( Prancūzija ) ir Briuselio ( Belgija ) universitetuose. Grįžęs į Lietuvą, S. Šalkauskio vadovaujamas parašė ir apgynė filosofijos daktaro disertaciją tema “Tautinis auklėjimas”, kuri 1934 metais buvo išleista atskira knyga. 1935 – 1940 ir 1941 – 1943 metais A. Maceina dėstė Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Be tiesioginio darbo, rašė filosofinius ir pedagoginius veikalus bei straipsnius. 1942 metais A. Maceinai suteikiamas profesoriaus vardas.

Artėjant tarybiniei armijai A.Maceina iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus. 1944 metų rudenį filosofas apsigyveno Viurcburge. Karo metais A.Maceina nemažai laiko skyrė poezijai. 1956 –1959 metais jis profesoriavo Freiburgo, o 1956 – 1970 Miunsterio universitetuose. Jo dėstymo ir tyrimo objektu kurį laiką buvo marksistinė filosofija. A.Maceina nelinko į filosofijos tyrimus ir save vadino ne mokslininku, bet filosofijos kūrėju todėl atsiradus galimybei, jis su malonumu perdavė Rytų Europos filosofijos kursą kolegai, o pats atsidėjo filosofinei kūrybai. Ilgainiui jo žvilgsnis nukrypo į žmogaus ir Dievo vidinio ryšio paieškas. Žmogaus ir Dievo santykiai nagrinėjami dviejose trilogijose. Pirmojoje atskleidžiamas neigiamas ryšys su Dievu – žmogus tolimas nuo jo arba atsigręžęs prieš jį. Šios krypties herojai – Inkvizitorius1, Jobas2, Antikristas3. Antrojoje trilogijoje rodomas teigiamas ryšys su Dievu. Šių santykių reiškėjams atstovauja krikščioniškojo gyvenimo šauklys šv. Pranciškus Asyžietis4, šv. Marija5, ir pats Kristus6. Be minėtų darbų, A. Maceina labai daug rašė periodikoje, darė proginius pranešimus, todėl viską apžvelgti ir susisteminti gana sunku. To nesiima daryti ir filosofai. Kai kuo jie artimi egzistencializmui, kai kuo spiritualizmui, taip pat personalizmui. Ir prieškariniuose, ir pokariniuose filosofo veikaluose ryškėja katalikų modernistams giminingos mintys. Kaip ten bebūtų, kiekvienas A. Maceinos darbas paženklintas filosofo erudicija ir nepaprastu kūrybingumu.

Antanas Maceina mirė Miunsteryje 1987 metų sausio 27 dieną, neišgyvenęs lygiai vienerių metų iki savo aštuoniasdešimtojo gimtadienio. Palaidotas vasario 2 dieną Brebersdorfe. Laidotuvės filosofo valia buvo paprastos ir kuklios.

1Maceina A. Didysis Inkvizitorius. – Weilheimteck, 1946.

2Maceina A. Jobo drama. – Schweinfurt, 1950.

3Maceina A. Niekšybės paslaptis. – Brooklyn, 1964.

4Maceina A. Saulės giemė. – Bruklynas, N.Y., 1952.

5Maceina A. Didžioji padėjėja. – Putnam, 1958.

6Maceina A. Dievo avinėlis. – Putnam, 1966.

Įvadas

„Nenusimink, pamėgink į tai pažvelgti filosofiškai“ – ne vienas esame girdėję tokį patarimą, ištikus kokiai nelaimei ar užklupus bėdoms. Kitais žodžiais tai reikštų: nedejuok, o pasistenk į viską pažvelgti tarsi iš šalies, tarsi ši tavo bėda nebūtų pasaulio centras, ir pabandyk suvokti, kodėl tau, kuris tarsi jauteisi savojo likimo ponas ir viešpats, viskas susiklostė taip, jog štai sėdi ir laužai galvą, kas galėtų padėti išsikapstyti iš tokios padėties. Pradedi įvairiausius išvedžiojimus, samprotavimus ir kitokią proto mankštą, mėgindamas surasti raktą į visų tavo nelaimių šaltinį. Peršasi išvada, jog filosofiškos mintys gimsta tik atsidūrus neįprastoje padėtyje. Vokiečių filosofas egzistencialistas Karlas Jaspersas tai vadino ribinėmis situacijomis, iš kurių ypač išskyrė kančią, kovą, kaltę ir mirtį. Tai tokios situacijos, kurias mūsų filosofas Antanas Maceina apibūdino kaip tas, „į kurias patekęs
žmogus ypatingu būdu pajaučia slenkąs prie savo būties ribos ir pergyvena nebūties grėsmę”. Vieną iš šių situacijų – kančią, Maceina kaip tik ir pasirinko savo studijai ”Jobo drama”, kurioje jis mėgina apibrėžti, kas yra teistinis egzistencializmas, kitaip tariant, stengiasi rasti atsakymus į tokius klausimus: kas yra žmogus? kaip jis pateko į šį pasaulį? kas padaro, kad jis yra, užuot iš viso nebuvęs?

Savo turiniu ir savo prasme Jobo knyga yra idėjinė. Jos pagrinduose glūdi tam tikra problema, tam tikra filosofija, išreikšta vaizdais ir simboliais, bet gili ir vertinga. Pagrindinė idėja, aplinkui kurią yra sutelkta Jobo knyga, yra žmogus. Žmogus yra pokalbio objektas tarp Dievo ir velnio; žmogus yra objektas Jobo ginčų su savo draugais; žmogus galiausiai yra objektas smūgių ir kančios. Dievo leidimas velniui išmėginti Jobą atskleidžia mums gilią ir skaudžią žmogiškosios prigimties dramą. Jobo drama yra žmogaus drama. Jis nėra teorinis mąatytojas, kuris atsirėmęs į bendrus metafizinius principus, žvelgtų į žmogaus problemą ir ją spręstų. Jis nekuria jokios filosofinės mokyklos kaip graikų išminčiai. Jobo mąstymas kyla iš jo paties egzistencijos. Džiaugsmui virtus nelaime, liūdesys apgaubė visą jo būtį. Kančios šviesoje jis kelia žmogaus egzistencijos klausimą ir mėgina į jį atsakyti. Kas yra žmogus pats savyje ir kokia yra apskritai gyvenimo prasmė – šie klausimai Jobui nekilo, bet vietoje esmės klausimo atsistoja egzistencijos klausimas. Tačiau kadangi egzistencija yra individuali, kadangi ji visados yra mano gyvenimas ir mano likimas, todėl visis Jobo apmąstymai darosi sutelkti aplinkui jį patį. Asmeninės egzistencijos ir asmeninio likimo problema yra pagrindinė Jobo knygos tema. Žmogaus buvimo ir likimo problema pasidaro pagrindine ir net centrine egzistencintame mąstyme ir tuo pačtu egzistencineje filosofijoje. Šiuo tad atžvilgiu ir Jobo knygos autorius eina tuo pačiu keliu. Iš kitos pusės, egzistencinė filosofija yra žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstytojo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano nusistatymas manojo buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia manęs esąs pasaulis manęs esąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kovoje, kančioje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių. Egzistencinis tad mąstymas ir egzistencinė filosofija visados veda į asmeninį konkretų buvimą ir į žmogaus elgimąsi konkrečiose šio buvimo situacijose. Buvimns be apsisprendimo yra abstrakcija. Konkrečiu jis virsta tada, kai žmogus jį priima, jo atžvilgiu nusistato ir jame tam tikru būdu elgiasi. Šitaip buvimą nagrinėja ir jį Jobo asmenyje išreiškia ir Jobo knygos autorius.

Jobas – kievienas iš mūsų…

Jobas – tai kiekvienas iš mūsų, kurio gyvenimas yra ramus ir užtikrintas, kai dienos juda pastoviu ritmu be dlidesnių permainų. Tai – kasdienybė, nemąstanti ir nekelianti jokių klausimų. Toks žmogus yra savotiškai „prapuolęs pasaulyje“, tačiau tai yra natūrali, prigimtinė kiekvieno žmogmis būsena. Juk negalime egzistuoti kažkur kitur, o ne pasaulyje. Kasdienis mus supantis pasaulis yra mums savaime suprantamas dalykas – juk kitaip ir būti negali. Todėl išplėštas iš šios kasdienybės žmogus nebetenka pagrindo po kojomis. Toks išbloškimas jam sukelia kančią. Štai tada žmogus ir ima suvokti visą savojo gyvenimo, savosios būties trapumą ir susimąsto nebe apie kasdienius, bet apie pamatinius dalykus, nes tai jam tampa gyvybės arba mirties klausimu

Toks yra ir Maceinos aptariamasis Jobas. Turtingai ir laimingai gyvenęs, jis staiga visko netenka – namų, vaikų, ūkio, anot Maceinos, lieka „plikas, kaip išeidamas iš motinos įsčios“. Jobas atsiduria mirties – visiškos nebūties akivaizdoje. Taigi viskas, kuo jis remesi savo kasdiemniame gyvenime – jo padėtis, autoritetas, įtaka, pagaliau jo pripažįstami sveiko proto dėsniai – visa tai nebūties akivaizdoje nebetenka jokios vertės. Tai nebegali jam padėti, nesumažina jo kančios, nepadeda iš jos išsivaduoti. Vadinasi, jis nebegali remtis savo paties galia, nes jo gyvybė ir visa jo būtis kybo ant plauko. Štai tada Jobas susimąsto, ar nėra kažkokios aukštesnės galios, kurios dėka jis vis dar tebėra gyvas ir kuri veikiausiai yra jo būties šeimininkė. Maceinos žodžiais, Jobas iš kasdienybės plotmės išeina į egzistencijos plotmę, o tai reiškia, kad čionai nebegalioja kasdieniai atsakymai. Į egzisiencinius klausimus ir atsakymui privalo būti egzistenciniai.

Visa Maceinos „Jobo drama“ kaip tik ir sukasi apie šią problemą: žmogus nėra savosios būties šaltinis, ir tai jis ypač aštriai pajunta, ištiktas kančios. Negana to, jeigu tokioje situacijoje jis nuosekliai mąstys, neišvengiamai prieis išvados, kad jo būties šaltinis yra Dievas. Juk žmogus yra kūrinys, ir nuolatos savyje slepia nuorodą į Kitą – savosios būties Autorių.

Maceinos „Jobo drama“ tikrai nepraslys pro akis jaunam žmogui, kuris pasiryžęs studijuoti jeigu ne filosofiją, tai bent kurią nors humanitarinę discipliną. Tačiau jeigu likusioji potencialių skaitytojų dalis ir pareikštų nesidominti „Jobo drama“, tai bent kartą savo gyvenime tikrai
užduos sau klausimus, tokius pačius kaip Jobas, nes nė vienas nesame apsaugotas nuo klaidų ir nelaimių, ir kiekvienas vienokiu ar kitokiu mastu jas patiriame. Tada tai bus jau nebe Jobo, o kiekvieno iš jų drama. Ir galbūt kada nors, laimingo atsttiktinumo dėka užtikę ir perskaitę šią knygą, jie tars: „Tai gryna tiesa – aš irgi tai išgyvenau“. Juk kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau esame Jobai – o atsakymai kiekvienam bus tokie, kokius įstengsime surasti.

Kasdienybė

Jobas buvo paskendęs kasdienos rūpesčiuose ir reikaluose. Tiesa, jis juos atlikdavo pagal švarią bei teisingą sąžinę. Tačiau jie buvo jį atitraukę nuo jo paties. Todėl anas didysis jo paties klausimas jam nebuvo iškilęs. Jam atrodė, kad jo buvimas nėra jokia problema, nes šitas problemiškumas jam buvo pridengtas kasdienos. Kasdiena gali būti dvejopa. Visų pirma „kasdiena, – kaip ją apibrėžia K. Jaspersas, – yra paruošimas ir išskleidimas istorinės mūsų egzistencijos“. Tai laiko sąvoka. Savo esme būdama uždavinys, mūsų būtis yra vykdoma kiekvieną akimirką. Šių akimirkų metu ji kaip tik išsiskleidžia ir įvyksta. Buvusi tik galimybė, ji virsta tikrove. Buvusi uždavinys, ji virsta išsprendimu. Todėl ir kasdiena, suprasta laiko prasme, virsta mūsų būties vykdymo lauku, mūsų darbo su mumis pačiais scena. Šiuo atžvilgiu gali kasdiena susidėti ir iš labai nereikšmingų darbelių, gali jos turinys būti ir labai skurdus, tačiau savo gelmėse ji, kaip K. Jaspersas gražiai pastebi, yra „didinga ir svari“, nes už visų šių darbelių, už viso šio menko turinio stovi pati mūsų besiskleidžianti būtis, pati mūsų žmogiškoji pilnatvė. Kasdiena yra žmogaus santykis su pačiu savimn, vykstąs laike. Bet kasdiena gali būti ir žmogaus santykis su pasauliu, kuriame gyvename ir kuriam esame apspręsti. Tai jau yra nebe laiko, bet būsenos sąvoka, kurią, kad atskirtume nuo kasdienos laiko prasme, vadiname kasdienybe. Kasdienybė yra vienas iš atsakymų, kaip žmogus būna pasaulyje. Jau pats žodis parodo, kad kasdieninis buvimas yra, panaudojant M. Heideggerio posakį, „prapuolimas pasaulyje“. Tai pasaulio užgožėjimas; tai viršinės būties persvara prieš vidinę būtį; tai „buvimas lauke“, kaip šią būseną labai prasmingai apibūdina tas pats Heideggeris. Kasdienybė įsiterpia tarp mūsų buvimo ir giliausiojo mūsų Aš ir pridengia buvimą nuo mūsų pačių. Kasdienybėje mes negyvename tikra prasme savojo gyvenimo. Joje mes gyvename pasaulio gyvenimą, neasmeninį, nevardinį, ne mūsų gyvenimą, bet greičiau daikto: mes ne tiek gyvename, kiek paprastai būname. Kasdienybėje mes atsiduriame šalia savęs pačių. Minėtasis Heideggerio „buvimas lauke“, arba jo iškelta galimybė vesti nesavą ir netikrą buvimą, apie kurį šiandien tiek daug kalbama egzistencinėje filosofijoje, iš tikro yra augustiniškos kilmės. Šv. Augustinas suprato kasdienybės jėgą ištraukti žmogų iš tikrojo buvimo ir pastatyti jį už jo būties durų, vadinasi, anapus santykio su savimi pačiu. Kiekvienu atveju šitas kasdienybės žmogus yra prisiėmęs daikto būseną ir netekęs savo pirmenybės būtybių sąrangoje. Žmogus prašoksta kitas būtybes kaip tik tuo, kad jis yra nuolatos atsikreipęs į savo buvimą; kad jam šitas buvimas rūpi; kad jis apie jį mąsto ir jį supranta. Tuo tarpu kasdienybėje šitas susirūpinimas dingsta. Kasdienybės žmogus vykdo daugiau pasaulio buvimą, bet ne savo. Todėl jo darbai gali būti kartais net didvyriški, bet jie kyla ne iš jo paties, o iš ano bevardžio pasaulio. Jie yra ne jo asmens, bet pasaulio reikalų išraiška. Kasdienybė nėra darbas ar darbai, bet santykis su pasauliu; santykis, kuriame pasaulis paima pirmenybę prieš patį žmogų, įjungdamas asmenį į daiktinį buvimą ir tuo būdu nuplėšdamas jam visatos karaliaus vainiką.

Du dalykai ypatingu būdu panardina žmogų į pasaulį ir sudaiktinajo buvimą: turtas ir kūnas. Kiekvienas turtas yra daiktas; net žmogus (pvz., tarnai), jeigu jis sudaro turto dalį, virsta savotišku daiktu, nes turėti galima tik daiktą. Asmuo niekados nevirsta kito nuosavybe. Visa, kas tik patenka į turto kategoriją, esti užtiesiama daikto skraiste. Jeigu tad žmogus turi turto, jis yra priverstas juo rūpintis, ji prižiūrėti, jam atsidėti, nes kitaip turtas nueis vėjais. Turtas verčia žmogtų jam aukotis. Turtas turi savo logiką ir stato tam tikrų reikalavimų, kurių nevykdant jis išslysta iš turinčiojo rankų. Turėtį turto ir jam nesiaukoti yra nesuderinami dalykai. Kūnas taip pat yra sudėtinė žmogiškosios būtybės dalis, ir jo gyvenimas organiškai įsipina į žmogiškosios egzistencijos visumą. Todėl kūnas dalyvauja visame žmogaus likime: jo džiaugsme ir liūdesyje, jo laimėje ir nelaimėje, jo nuodėmėje ir atpirkime, jo prakeikime ar išskaistinime. Tačiau kūno būtis žmogiškumo srityje yra labai savotiška: kūnas žmogaus egzistencijoje būna ne sau bet dvasiai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2362 žodžiai iš 7634 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.