Zmogaus kūno kalba
5 (100%) 1 vote

Zmogaus kūno kalba

11213141

1.Ką išduoda mūsų laikysena

Tas, kuris abiem tolėliau viana nuo kitos pražerktomis kojomis tvirtai stovi ant pagrindo, atrodo esąs realistas, kurį sunku nugalėti.

Kai kurie stovėdami žmonės į pagrindą “įsikimba“ kojų pirštų nagais taip, lyg turėtų išsilaikyti ant pažliugusio paviršiaus. Tokiu atveju galima tvirtinti jog žmogus jaučiasi pasitikįs savimi, bent jau konkrečioje situcijoje. Tokius judesius galima pastebėti, pažvelgus į batus. Sulenkus kojų pirštus ant batų staiga atsiranda daugiau skersinių raukšlių.

Kuo plačiau žmogus laiko kojas stovėdamas, tuo tvirtesnis ir labiau paitikintis jis atrodo. Stovėdami dažniausiai visą svorį perkeliame ant vienos kojos, vadinamosios “atraminės“, o kitą ,“žaidžiančią koją“, statome kiek į šalį. Moterys dažnai “žaidžiančios kojos“ kelį priglaudžia prie “atraminės“. Tokia poza atrodo nenatūrali, o išmokta, nes taip stovi manekenės. Kojos tokioje pozoje sudaro gražesnį siluetą. Jei taip kojas laikytų vyras, jis atrodytų kiek moteriškai.

Kai kurie stovėdami linguoja pirmyn atgal arba kairėn dešinėn. Tokią stovėseną, matyt, lemia nestabilus atramos taškas, tačiau esama ir kitokių tokio stovėjimo priežasčių. Pirmiausia derėtų galvoti ne apie nestabilų pagrindą, o šitaip stovinčiame žmoguje ieškoti nekantravimo arba nuobodžiavimo požymių. Prancūzai sako, kad nuobodžiaujantis žmogus gali užmigti stovėdamas. Tikriausiai svyravimas yra priemonė prieš nuobodulį.

Žmonės, kurie dažnai keičia stovėjimo vietą ir tai daro nesąmoningai, drauge keičia ir savo pozicijas: į problemą ar į pokalbio partnerį jie žiūri vis kitu kampu.

1.1.Kai kurie būdingiausi prieštaravimai

Kūno svoris perkeltas ant vienos kojos. Tai rodo, kad žmogus nejaučia baimės arba ilsisi. Viršutinė kūno dalis pabrėžtinai pasiruošusi gintis ir kovoti. Taip žmogus stengiasi imponuoti.

Kūnas ilsisi ant vienos kojos, taigi žmogus nieka bloga neplanuoja. Viena arba abi rankos iremtos į klubus, provokuojanti poza: naudojant tokią kūno kalbą, labiau gerėtų stovėti atsirėmus simetriškai išskėstomis kojomis.

Žmogus stovi plačiau išsižergęs, tarsi sakytų: “Ką man reiškia pasaulis?“ Pečiai suglebę, sulkti į priekį.

Viena ranka daro agresyvius gestus, pavyzdžiui, sugniaužia kumštį arba smiliumi rodo į “nusidėjusįjį“. Kita ranka atpalaiduota net bejėgiškai nukarusi, balsai jaukiai žemas, žmogus ramiai kvėpuoja apatine krūtinės dalimi.

Sako: “Dabar aš ramus, atsipalaidavęs, kupinas vilties“. Kvėpuoja viršutine kūno dalimi, neritmingai, balsas aukštesnis nei įprastai, burna įtempta, veidas išblyškęs.

Žodžiai: “Tau nereikia dėl to rūpintis“. Smilius juda iš kairės į dešinę ir atgal, kalbantysis kandžioja apatinę lūpą.

Žodžiai: “Dabar pašalinta paskutinė kliūtis“. Kumščius arba delnus su išskėstais pirštais spaudžia vieną prie kito, antakiai pakelti.

Kojos atpalaiduotos, viena užkelta ant kitos, rankų raumenys atpalaiduoti, pečiai nukarę. Kaktoje daugiau nei įprastai raukšlių, pakelti antakiai arba suspaustos lūpos, kvėpuoja viršutine krūtinės dalimi.

2.Ant krūtinės sukryžiuotos rankos

Kažkoks pseudopsichologas paskleidė klaidingą nuomonę, jog ant krūtinės sukryžiuotos rankos visada reiškia nepritarimą. Tai gali būti viena iš šio gesto reikšmių, tačiau jų yra ir daugiau.Rankos, sukryžiuotos ant krūtinės, reiškia: aš dabar nenoriu būti labai aktyvus, nes pirmą kartą tai girdžiu ir matau. Kita vertus, galima stovti rankas sudėjus už nugaros,- abu šie gestai yra patogūs.

Kartais tenka matyti ant krūtinės sukryžiuotas rankas su į viršų atkištais nykščiais. Pakelti nykščiai gali signalizuoti apie puikią klausytojo savijautą: jis patenkintas ir pasitikintis. Nykštys yra nuosprendį reiškiantis pirštas. Senovėje aukštyn pakeltas nykštys reiškė gyvenimą, o nuleistas žemyn – mirtį. Šiais laikais tie patys judesiai jau sako: “puiku“ arba “niekalas“.

Agresyviai ant krūtinės sukryžiuotos rankos atrodo tuomet, kai žmogus šiek tiek pasisuka į šalį, truputį nuleidžia smakrą, – panašiai kaip bulius prieš puldamas nuleidžia snukį: tai grasinantis gestas. Jei į šį gestą atsakyčiau nusisukdamas ir su pasigailėjimu pažiūrėdamas pro “Šaltą petį“, tai savo kūno kalba savo oponentui pareikščiau: “Tu man atrodai nereikšmingas,todėl net nesirengiu pajudinti rankos, kad mėginčiau nuo tavęs gintis“.

3.Kaip jausmai atsispindi veide

Laimė

Akys juokiasi, viršutiniai vokai pakelti, antakiai nuleisti, “varnos kojos“, burna U raidės formos, dažniausiai demonstruojami dantys, ypač jei jie tinkami rodyti.

Pasibjaurėjimas

Skersinės raukšlės kaktoje, nusitęsiančios iki nosies, antakiai nuleisti, apatiniai vokai pakelti, gilios nazolabialinės raukšlės.

Baimė

Antakiai pakelti, suraukti. Akys plačiai atmerktos, apatiniai akių vokai įtempti, burna “patraukta atgal“.

Nuostaba

Antakiai pakelti, išilginės raukšlės kaktoje, akys atmerktos arba net išplėstos, suglebusi burna, ji dažnai pravira.

Pyktis (įsiūtis)

Antakiai suraukti ir nuleisti žmyn, horizontalios raukšlės kaktoje, viršutiniai akių vokai nuleisti žemyn, akys virsta plyšeliais, lūpos arba supaustos, arba burna atvira,
antakiai, vidinė jų pusė šiek tiek pakelta į viršų, vokai nuleisti žemyn. Lūpos ištemptos, burna sučiaupta, lūpų kampučiai nuleisti.

Šie signalai veide pasirodo tada, kai emocijos yra tikros ir neslepiamos.

Jei žmogus stengiasi tokias emocijas suvaidinti, veide atsiranda asimetrija, kurią sukelia vieno ar kito signalo trūkumas. Kai emocijas stengiamasi slėpti, signalus vistiek galime pastebėti, nors jie gal būt pasirodo tik trumpą sekundės dalį ir yra silpnesni.

Geras patarimas: jei įtariate, kad pašnekovo veido išraiška signalizuoja melą, galite pakeisti temą. Pašnekovas atsipalaiduos ir nebebijos. Tuomet netikėtai grįžkite prie senos temos ir stebėkite veido signalus. Jei emocijos tikros, veidas vėl įgaus pirmykštę išraišką, jei emocijos suvaidintos arba slopinamos, antrąjį kartą veido išraiška bus skirtinga.

Svarbiausia: jei norime ką nors apkaltinti melu, turime rasti daugiau įrodymų. Tokiais įrodymais galime laikyti žodinį prieštaravimą sau pačiam, kūno kalbos ir laikysenos prieštaravimus. Be to, daugelis žmonių turi įpročių, kurie, kartojami kitų, gali įspėti apie netiesą. Tai gali būti melo įrodymas, bet nebūtinai ir nevisada.

4.Zonų dydis

Vidutinį statistinį nedideliame Šiaurės Amerikos, Anglijos ar Australijos miestelyje gyvenentį viduriniosios klasės baltaodį pilietį supantis „oro burbulas“ yra daugmaž vienodo dydžio. Šį burbulą galima suskaidyti į keturias zonas.

1.Intymioji zona (15-46 cm. Atstumu nuo kūno)

Iš visų asmeninės erdvės zonų ši yra neabejotinai pati svarbiausia, nes būtent šią zoną žmogus gina ir saugo kaip savo asmeninę nuosavybę. Į šią zoną įleidžiami tik emociškai artimiausi žmonės. Tai mylimieji, tevai, sutuoktiniai, vaikai, artimi draugai ir giminės. Ši zona dar turi savo sub-zoną, kuri supa kūną 15 cm. Spinuliu ir kurios pažeidimas toleruojamas tik fizinio kontakto metu. Tai yra artimiausio intymumo zona.

2.Asmeninė zona (46-120 cm. Atstumu nuo kūno)

Tai atstumas, kurį mes vienas nuo kito išlaikome bendraudami kokteilio ar oficialiuose vakarėliuose, viešųjų ceremonijų ir draugiškų pokalbių metu.

3.„Draugiška“ zona (1,2-3,6 metro atstumu nuo kūno)

Tokį atstumą mes stiangiamės išlaikyti bendraudami su nepažįstamais ar menkai pažįstamais žmonėmis, mūsų namus remontuojančiu santechniku ar dažytoju, pštininku, naujai į darbą priimtu kolega.

4.Viešoji zona (virš 3,6 metro)

Bendraudami su didesnia žmonių grupe, dažniausiai pasirenkame atstumą, viršijantį 3,6 metro.

4.1.Kaip mes elgiamės skirtingose savo teritorijos zonose

Mūsų intymiąją zoną kiti žmones dažniausiai pažeidžia dėl vienos iš dviejų priežasčių. Pirmoji iš jų – zonos pažeidėjas yra artimas giminaitis, draugas arba žmogus, siekiantis seksualinio kontakto. Antroji priežastis – įsibrovėlis, nusiteikęs priešiškai ir galįs būti pasirengęs atakuoti. Nepažįstamų žmonių buvimą mūsų asmeninėje ir „draugiškoje“ zonoje mes dažniausiai toleruojame, tačiau nepažįstamo žmogaus įsibrovimas į mūsų intymiąją zoną mūsų kūne sukelia fiziologinius pokyčius – padažnėja širdies plakimas, į kraują plūsteli adrenalinas, kraujo priplūsta į smegenis ir raumenis – visa tai yra organizmo fizinis pasiruošimas galimai kovai ar bėgimui.

Tai reiškia, kad netgi draugiškas nepažįstamo žmogaus apkabinimas gali būti sutiktas priešiškai, netgi jei jis ar ji, stengdamasi(s) jūsų neįžeisti, šypsosis ir nerodys savo neigiamų emocijų. Jei norite, kad žmonės jūsų draugijoje jaustųsi maloniai ir komfortiškai, auksinė taisyklė yra paprasta ir aiški: išlaikyk atstumą. Kuo artimesni yra jūsų santykiai su pašnekovu, tuo giliau jis jums leidžia įžengti į savo asmeninę zoną. Pavyzdžiui, naujai į darbą priimtam darbuotojui iš pradžių gali atrodyti, kad kiti kolektyvo nariai į jį žiūri atsainiai, tačiau iš tiesų jie tik išlaiko jį vadinamojoje „draugiškoje zonoje“, kol artimiau susipažins. Kuo geriau kolektyvas jį pažįsta, tuo mažėja kitų darbuotjų išlaikomas atstumas, kol galiausiai jam leidžiama įžengti į kitų darbuotojų asmeninę, o kai kada – ir į intymiąją zoną.

5.Veido lytėjimas rankomis

5.1.Sukčiavimas, abejonė, melas

Kaip galima nustatyti, kada žmogus meluoja? Neverbalinių sukčiavimo signalų atpažinimas yra vienas svarbiausių neverbalinės kalbos stebėjimo įgūdžių. Tad kokie sukčiavimo signalai gali išduoti melagį?

Vienas iš dažniausiai naudojamų sukčiavimo simbolių – trys išmintingos beždžionės, kurios negirdi, nekalba ir nemato nieko blogo. Šio simbolio apibūdinamas veido lytėjimas rankomis ir išreiškia sukčiavimo gestikuliacijos esmę. Kitais žodžiais tariant, kai mes matome, kalbame ir girdime netiesą ir suktybę, dažniausiai stengiamės rankomis uždengti savo burną, akis ar ausis. Vaikai šiuos akivaizdžius sukčiavimo gestus naudoja gana atvirai. Jei mažas vaikas sako neteisybę, jis neretai uždengia burną rankutėmis, lyg bandydamas sulaikyti per ją besiskverbiančius melagingus žodžius. Jei jis nenori girdėti barančio tėčio, delniukais užsidengia ausis. Jei pamato tai, į ką nenori žiūrėti, delniukais arba rankutėmis užsidengia akis. Kai vaikas šiek tiek paūgėja, minėti jo veido lytėjimo gestai analogiškomis aplinkybėmis tampa kur kas
subtelesni ir mažiau akivaizdūs, tačiau jų neatsisako. Be melo, veido lytėjimo gestai gali reikšti abejonę, neapibrėžtumą ar bandymą hiperbolizuoti.

Jei žmogus demonstruoja gestą „plaštaka prie veido“, tai dar nereiškia, kad jis meluoja. Tai tik rodo tokią galimybę, kurią patvirtins ar paneigs tolimesnis jo gestų grupių stebėjimas. Svarbu gesto „plaštaka prie veido“ nemėginti vertinti atsietai nuo kitų gestų ir aplinkybių.

5.2.„Burnos apsauga“

„Burnos apsauga“ yra vienas iš gestų, kurie vienodai akivaizdūs tiek suaugusiems, tiek vaikams. Burna uždengiama plaštaka, o nykštys prispaudžiamas prie žando, nes pasamonė rankai duoda „instrukciją“ sulaikyti sakomą netiesą. Kartais šis gestas pasireiškia kaip vos keletas prie burnos pridėtų pirštų arba netgi prie jos priglaustas suspaustas kumštis, tačiau prasmė išlieka ta pati.

Daugelis žmonių „burnos apsaugos“ gestą mėgina užmaskuoti imituodami tariamą kosulį. Vaidindamas gangsterį ar eilinį nusikaltėlį, Humphrey‘us Bogart‘as neretai naudodavo šį gestą aptardamas nusikaltimų planus su kitais gaujos nariais arba tardomas policijos, taip duodamas neverbalinį signalą, kad kalba nenuoširdžiai.

Jei žmogus prisidengia burną tuo metu, kai kalbate jūs, šis gestas liudiją jo įsitikinimą, jog jūs meluojate!

5.3.Nosies lytėjimas

Iš esmės nosies lytėjimo gestas yra rafinuota ir užmaskuota burnos apsaugos gesto forma. Jis gali susidaryti iš kelių švelnių panosės patrynimų arba vieno greito, beveik nepastebimo prisilietimo. Kai kurios moterys šį gestą sugeba atlikti labai nežymiai ir atsargiai, nesugadindamos makiažo.

Vienas iš šio gesto kilmės paaiškinimų yra tas, kad, užvaldžius negatyviai minčiai, pasąmonė siunčia nurodymą rankai skubiai pridengti burną, tačiau paskutinę akimirką, siekiant, kad gestas nebūtų itin akivaizdus, plaštaka atitraukiama nuo burnos, ir šio judesio rezultatas yra staigus trumpas nosies palytėjimas. Kitas paaiškinimas – spėjama, kad melavimas dirgina ploniausias nosies nervų galūnes, ir trynimo veiksmas skirtas atsiradusiam nemaloniam pojūčiui numaldyti. Nosies niežėjimas dažniausiai numalšinamas labai sąmoningu ir akivaizdžiu trynimo ar kasymosi veiksmu, mažai ką bendro teturinčiu su subtiliu nosies palytėjimo gestu. Kaip ir burnos palytėjimo gestą, jį gali naudoti tiek kalbėtojas, maskuojantis savo melą, tiek ir klausytojas, abejojantis kalbėtojo žodžių teisingumu.

5.4.Akių trynimas

Akies trynimo gestas yra smegenų bandymas ignoruoti apgavystę ar melą, kurį ta akis mato, arba bandymas išvengti būtinybės žiūrėti į veidą žmogui, kuriam sakoma netiesa. Vyrai sako akis dažniausiai trina energingai ir, ypač jei melas akiplėšiškas, žiūri kažkur į šalį, dažniausiai šiek tiek žemyn. Moterys naudoja švelnesnį ir subtilesnį trinamąjį judesį paakyje – gal tėl to, kad yra išauklėtos vengti grubių, negracingų judesių, o gal saugodamos veido makijažą. Pašnekovo žvilgsnio jos vengia žiūrėdamos ne į grindis, bet į lubas.

Anglakalbėse šalyse neretai vartojamas išsireiškimas „meluoti per sukąstus dantis“. Šis išsireiškimas atspindi šią gestų grupę: sukąsti dantys, dirbtina šypsena, akių trynimas ir į šalį nukreiptas žvilgsnis. Šią gestų grupę naudoja filmų aktoriai, imituodami nenuoširdumą. Tačiau realiame gyvenime ji kaip kompleksas pasitaiko gana retai.

5.5.Ausies trynimas

Tai faktiškai yra melo klausytojo bandymas „negirdėti nieko blogo“. Šis gestas išreiškia pasąmoningą impulsą ranka „užblokuoti“ girdimus žodžius, pridedant plaštaką prie ausies ar kur nors netoli jos. Tai suaugusiųjų subtiliai transformuotas „rankos ant abiejų ausų“ gestas, kurį naudoja maži vaikai, norėdami atsiriboti nuo tėvų išsakomų priekaištų. Ausies trynimo gesto variacijos yra ausies kaušelio nugarinės pusės trynimas, ausies spenelio tempimas arba ausies kremzlės užlenkimas, uždengiant ausies angą. Pastarasis gestas signalizuoja, kad klausytojas jau pakankamai prisiklausė arba laukia progos pasisakyti pats.

6.Galvos gestai

Pagrindiniai galvos judesiai: linkčiojimas, purtymas. Galvos linkčiojimas yra pozityvus gestas, kuris daugelyje kultūrų reiškia „taip“ arba patvirtinimą. Atlikti tyrimai su aklakurčnebyliais nuo gimimo rodo, kad jie pritarimą taip pat išreiškia galvos linkčiojimu, o tai leidžia daryti prielaidą, jog šis gestas yra įgimtas. Galvos purtymas, dažniausiai reiškiantis „ne“ arba neigimą, taip pat laikomas įgimtu gestu. Tačiau dalis tyrinėtojų teigia, kad tai yra pirmasis iš žmogaus išmoktų gestų. Jų teigimu, kai naujagimis yra pasisotinęs motinos pienu, jis ima sukioti galvą į šalis, venkdamas krūties. Lygiai taip pat šiek tiek paūgėjęs vaikas, į šalis siukiodamas galvą, vengia jam tėvų atkakliai brukamo šaukštelio.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2437 žodžiai iš 4646 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.