Zmogaus laisvės problema
5 (100%) 1 vote

Zmogaus laisvės problema

TURINYS

I. Įvadas 3 psl.

II. Laisvės sąvokos kilmė 3

III. Laisvės samprata 4

IV. Laisvės vykdymas:

IV.1 Žmogaus laisvė gamtoje 5

IV.2. Žmogaus laisvė tarp kitų žmonių 6

V.Laisvė ir atsakomybė 8

VI. Išvados 9

Naudotos literatūros sąrašas 10

ĮVADAS

Žmogaus laisvės problema – viena iš praktinės filosofijos sričių. Ji apima laisvės sampratą, jos vykdymo galimybes. Klausimai: “kas yra laisvė”, “kada žmogus yra laisvas”, “kokią turime poelgių alternatyvą ir kaip ją vertinti “ bei daugelis kitų seniai yra filosofijos dėmesio objektas.

Laisvė suteikia žmogui individualumą. Tik laisvės dėka žmogus tampa tuo, kuo jis nori būti, tai yra savimi.Taigi, laisvės buvimas neatskiriamas nuo žmogaus kaip asmenybės sampratos.

Laisvės problema neatsiejamai susijusi su etikos problema.Dorovė neegzistuoja be laisvės.Todėl laisvės nagrinėjimus randame ne tik specialiai laisvei skirtuose filosofų darbuose, bet ir etikos problemas nagrinėjančiuose darbuose, kaip pavyzdžiui I. Kanto teorijose.

Šiame darbe kaip tik ir apžvelgiama pati laisvė, žmogaus ir laisvės ryšys, bei kelių žmonių laisvių egzistavimas kartu.

LAISVĖS SĄVOKOS KILMĖ

Laisvės idėja labai sena.Ją galima rasti sanskrito raštuose, senovės Graikijos filosofų darbuose. Tačiau teorinė laisvės kaip tokios samprata atsiranda gerokai vėliau – viduramžiais.Laisvės samprata viduramžiais susijusi su žmogaus kaip Dievo atvaizdo samprata.

Kad galėtų paaiškinti žmogaus netobulumą, motyvuoti jo daromas nuodėmes ir nusižengimus, filosofija šalia proto “priskiria” žmogui ir kitą dieviškąją savybę – laisvą valią. Laisva valia – tai galimybė rinktis tarp gėrio ir blogio bei atsakomybė už savo pasirinkimą.Laisvos valios buvimas leido viduramžių filosofijai atsakyti į daugybę klausimų.Susiformavusi teorinė laisvės samprata tapo pagrindu vėlesnių epochų filosofų darbams apie žmogaus laisvę.

Laisvės problemas savo darbuose nagrinėjo tokie filosofai, kaip G.W.F. Hėgelis, I. Kantas, J.P. Sartrea’s, A. Maceina.

LAISVĖS SAMPRATA

Vienas žymiausių viduramžių filosofų šventas Tomas Akvinietis laisvu laikė žmogų, kuris “yra pats savęs priežastis”. Tai žmogus, visiškai atsakingas už savo gyvenimą ir pasirinkimą.

Kas yra laisvė? – Antanas Maceina teigia, kad būdama esmiškai susijusi su asmeniu, laisvė yra sunkiai nusakoma, kadangi ir pats asmuo nesiduoda apibrėžiamas logine prasme (kitaip jis jau nebūtų vienintelis).Taigi ir laisvės apibrėžimai tegali būti vien aprašomieji, nusakantys sąlygas laisvei vykdyti (Prievartos nebuvimas, galimybė rinktis…), bet ne pačią jos esmę.Visgi artimiausiu tiesai apibrėžimu A. Maceina laiko K. Rahnerio, katalikų teologo ir jėzuito žodžius, rastus jo studijoje “Laisvės šaltiniai” , būtent: “Laisvės esmę sudaro absoliučiai sava asmens galia apspręsti patį save.”

Laisvė yra paties žmogaus valia, kurią jis pats ir vykdo kaip savąją: savo vardu ir savo atsakingumu, pats iš savęs ir pats savimi. Asmens veiksmas yra tiek laisvas, kiek jis yra jam savas, tai yra neprigimtas, nepriverstas, neįsakytas.

Kiekvienas laisvas veiksmas yra pati pradžia: už jo nestovi niekas, kas būtų jo šaltinis ar pagrindas. Laisvas veiksmas yra paties savęs priežastis ir kaip tik todėl visados pradinis. Motyvas, taip dažnai siejamas su laisvu veikimu, yra ne laisvės šaltinis, o tik jos reiškimosi pateisinimas proto akivaizdoje. Motyvas laisvę ne įgalina ,o tik pateisina ar nepateisina. Tačiau ir nepateisinamas veiksmas yra laisvas; pateisinamas ar nepateisinamas kaip tik todėl, kad laisvas. Savo esmėje laisvas veiksmas yra nemotyvuotas. Laisvė yra nepriklausomybė nuo “kodėl”. Klausti laisvės atveju kodėl, reiškia laisvę paneigti.

Kiekvienas veiksmas turi subjektą, kuris veiksmą vykdo, ir objektą, kurį šis veiksmas liečia. Laisvės subjektas ir laisvės objektas yra tas pats, būtent žmogaus asmuo. Kas įvyksta su žmogumi, kai laisvas jo veiksmas atsigrįžta į jį patį?

Galia turėti patį save savo žinioje yra ne kas kita, kaip laisvė savos neaprėžtybės atžvilgiu.Vykdydamas šią galią, asmuo vykdo ją tuo būdu, kad teikia pats sau, G. Marcelio žodžiais kalbant, veidą. Būdamas neaprėžtybė, jis neturi šio veido kaip duomens iš anksto: jis jam nėra duotas, o tuo labiau nėra rastas nebūtyje. Nes jei “veidas” būtų duotas, jam beliktų tik savo pastangomis jį išvystyti, kaip, sakysime, išvysto iš anksto prigimties duotus dalykus: proto gabumus, kūrybinius polinkius, kūno pajėgas ir t.t. Tokiu betgi atveju būtų nesusipratimas kalbėti apie laisvę kaip absoliučiai savą galią, imančią patį žmogų savo žinion. Tokiu atveju laisvė tik įsijungtų į aibę prigimties galių, kurios veikia tik skatinamuoju, o ne apsprendžiamuoju būdu. Žmogus negali apspręsti savęs būti muziku ar dailininku, ar poetu, ar sportininku neturėdamas atitinkamų duomenų. Šis iš laisvės kilęs “veidas” ir yra žmogaus
esmė, daranti jį pačiu savimi, vieninteliu ir nepakartojamu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 809 žodžiai iš 2574 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.