Zmogaus pasaulėjautos bruoZai viduramZiais
5 (100%) 1 vote

Zmogaus pasaulėjautos bruoZai viduramZiais

Viduriniai amžiai – viena prieštaringiausių istorijos epochų. Dėl viduramžiais suklestėjusių feodalinių santykių, žemo raštingumo lygio ir labai vienpusiško žmogaus prietaringumo, kurį suformavo absoliutus krikščionybės kaip vienintelės religijos teigimas, šis laikotarpis pramintas smukimo ir tamsybės amžiais. Tačiau toks požiūris yra istoriškai neteisingas, nes būtent viduramžiai atnešė daugelį civilizacijos raidai svarbių dalykų: visoje Europoje susikūrė valstybės, suklestėjo miestai, išplito krikščionybė, o su ja ir raštas, architektūra bei kiti to meto kultūros laimėjimai. Šios politinės, socialinės ir kultūrinės aplinkybės lėmė originalios bei įvairialypės viduramžių žmogaus pasaulėjautos susiformavimą.

Gyvenamosios aplinkos įtaka žmogui ir akiračio plėtimas

Viduramžių visuomenė – tai, visų pirma, kaimo ir žemdirbių visuomenė. Didžiąją Europos dalį sudarė miškai, pelkės ir dykvietės -miestų buvo mažai. Žmonės gyveno labai uždarą gyvenimą nedideliuose kaimuose. Ir valstiečiai, ir žemvaldžiai bendraudavo su nedaugeliu žmonių, gyvenusių kaimynystėje. Gyvenimo centras buvo senjoro pilis, bažnyčia, vienuolynas. Tokios gyvenimo sąlygos formavo antikosmopolitišką ir dažnai labai kategorišką viduramžių žmogaus pasaulėvaizdį.

Daugumos žmonių geografijos žinios buvo labai menkos: be Europos buvo žinomi tik Azijos ir Afrikos žemynai. Europiečių žinias praplėtė kryžiaus žygiai: tūkstančiai žmonių patys pamatė, sužinojo apie musulmoniškų Artimųjų Rytų gyvenimą, galėjo stebėti kitokį gyvenimo būdą, pažinti kitokius papročius, tradicijas. Po kryžiaus žygių žmonės pradėjo daugiau keliauti, domėtis kitais kraštais.

Žinias apie Aziją labai praturtino ir Venecijos pirklys bei keliautojas Markas Polas. 1271-1295 m. jis aplankė Kiniją ir kitas Rytų šalis, apie kurias grįžęs parašė knygą. Europiečiams ši knyga kėlė didelį susidomėjimą, ja buvo naudojamasi sudarant žemėlapius.

Religijos vaidmuo dvasiniame visuomenės gyvenime

Svarbiausias viduramžių dvasinio gyvenimo bruožas yra monoteizmo įsigalėjimas: Vakaruose įsigalėjo krikščionybė, o Artimuosiuose ir Vidurio rytuose – islamas. Monoteizmas visur stipriai paveikė žmonių gyvenimo būdą, bet dramatiškiausiai – Europoje. Rytų monoteizmas išaugo iš tūkstantmečių kultūros tradicijų, o krikščioniškasis tikėjimas į Europą atėjo kaip jos dvasiai priešiška jėga. Vis dėl to krikščionybė sugebėjo įsitvirtinti ir net tapti svarbiausiu veiksniu, formavusiu viduramžių žmogaus mąstymą.

Šiuo laikotarpiu žmogus ir tikėjimas buvo neatskiriami: visuomenės nariu buvo tampama tik įsitraukus į krikščioniškąją visuomenę. Dvasininkai pasauliečiams turėjo didelį autoritetą ir poveikį. Šventasis raštas, didžiausias to meto išminties ir žinių šaltinis, kuriame buvo randami atsakymai į visus klausimus, buvo prieinamas tik dvasininkams, nes iki vėlyvųjų viduramžių mokančių skaityti lotyniškai pasauliečių beveik nebuvo.

Svarbiausias veiksnys, lemiantis krikščionybės įtaką viduramžių žmogui buvo viltis, jog teisybė, nors ir ne šiame pasaulyje, vis dėl to yra – pavergtiems ir nevilties iškamuotiems žmonėms tai buvo vienintelis akstinas gyventi ir susitaikyti su savo padėtimi. Toks požiūris nubrėžė labai ryškią ribą tarp realaus ir pomirtinio gyvenimo.

Tikėjimo pozicija ideologiniu požiūriu buvo labai svarbi: žmogus savo gyvenimą – sunkumus, džiaugsmus, net gamtinius reiškinius aiškino Dievo valia. Šis teologinis pagrindas žmonių pasaulėjautoje įtvirtino prietaringumą ir bekompromisiškumą, bet kartu suformavo labai vertingą žmogiškųjų vertybių skalę.

Viduramžių žmogaus ydos ir dorybės

Pagrindinis žmogaus elgesio vertinimo kriterijus buvo krikščionybės normos. Pasaulis buvo suprantamas kaip gėrio ir blogio kovos arena. Viena didžiausių ydų buvo puikybė. Manyta, jog „pasikėlęs į puikybę” žmogus negali sulaukti Dievo pagalbos, o tuo pačiu ir visuomenės pripažinimo. Puikybės priešingybė – kuklumas buvo vadinamas dorybių ir geradarystės motina. Bet koks bandymas išsiskirti iš aplinkinių buvo traktuojamas kaip tradicijų pažeidimas, todėl net mokslininkai vengdavo skelbti naujas idėjas. Tokia padėtis nulėmė mokslinio pažinimo stagnaciją, bet kartu leido geriau pažinti ankstesnių autorių darbus, nes viduramžiais buvo suformuotas principas „geriau pažinti sena, negu gilintis į nauja”.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 692 žodžiai iš 1327 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.