Zmogaus problema filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Zmogaus problema filosofijoje

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS

VALSTYBINIO VALDYMO FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

Jurgita Mirauskaitė

Vakarinio sk. Teisės ir valdymo studijų programos 216 gr. studentė

ŽMOGAUS PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Rašto darbas

Darbo vadovas- Asist. Irmantas Baltūsis

Vilnius 2003

ŽMOGAUS PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Šį rašto darbą reikėtų pradėti paaiškinant: – „ Kas yra žmogus? „

Žmogus yra ne tik gamtos padaras, bet ir protinga būtybė. Tačiau „proto“ sąvoką reikėtų suprasti platesniu aspektu. Žmogui- ir ne tik jam- yra pasiekiamas visas kompleksas transcendentalinių aktų, jam būdinga įvairiapusiška veikla, valia, norai, savistaba, taip pat įvairūs rūpesčiai. Iš tikrųjų nėra tokios filosofijos, kuri nebūtų bandžiusi išsakyti savo teiginius apie žmogų. Jau 1569m. buvo viena knyga pavadinta „Antropologija“ , graikų kalboje, tai reiškia, „mokslas apie žmogų“ . Tačiau tik XIX a. trečiajame dešimtmetyje filosofinė antropologija kaip programinė filosofinio mąstymo kryptis pradeda egzistuoti. O jos grindėjas Maxas Scheleris. Jis visą dėmesį sutelkė į naują žmogaus koncepciją, kuri jo manymu turėtų vesti į naują „žmogaus filosofiją“ . Į šią filosofiją buvo galima žiūrėti iš dviejų aspektų, kaip į romantiškąją gyvenimo filosofijos tradiciją, kritikavusią racionalizmą ir mechanizmą arba kaip į bandymus įveikti atskirų mokslų susiskaldymą sisteminant pastarųjų sukauptas žinias į vieną nuoseklią žmogaus teoriją.

Filosofinė antropologija („mokslas apie žmogų“ filosofiniu požiūriu) skiriasi nuo biologinės ir psichologinės, nes ji siekia pažinti patį žmogų, arba žmogų apskritai, koks jis yra iš viso. ji domisi žmogumi ne tik kaip objektu, bet pirmiausia kaip subjektu. Mąstančio žmogaus problema yra, kad jis turi poreikį viską aiškintis, rasti prasmę, pvz., egzistencijos prasmę. bet šis aiškinimasis nėra vien teorinis,nes žmogui apsisprendus dėl gyvenimo prasmės yra atskleidžiami arba paslepiami kažkokie uždaviniai, tikslai,… Mat iš tikrųjų yra svarbu kaip žmogus suvokia save- ar kaip Dievo kūrinį, ar kaip būtybę, kilusią iš beždžionės. Ir šiuos skirtingus klausimus keldamas žmogus savyje girdės visiškai skirtingus atsakymus. Jis yra toks, kad stengiasi viską paaiškinti. Taigi filosofinė antropologija į žmogų žvelgia visai kitaip negu gamtos mokslai. Iš tiesų ji nepasitenkina vien stebėdama, kaip elgiasi žmogus ar kokius dėsningumus galima įžvelgti jo elgsenoje; ji (filosofinė antropologija) klausia, kas yra pati žmogaus būtis, kokios gali būti realios galimybės funkcionuoti jo prigimčiai. Bet šioje vietoje ji susiduria su paradoksaliu keblumu- kad ir žmogus nėra filosofinės antropologijos objektas, nes tik jis gali pasakyti ką nors apie kitą žmogų: apibrėžiamasis ir apibrėžiantysis- šiuo atveju yra tapatūs. Tai yra būdingas bruožas svarstant apie žmogų. Kai kurie filosofai bando šį bruožą sušvelninti tarytum į žmogų žvelgdami iš šalies. Pvz., prancūzų filosofas Blaise‘ as Pascalis mano, kad visas problemiškumas kyla iš to, jog žmogaus vieta yra tarpinė, tarp gyvulio ir angelo. Žmogus neturi per daug save nuvertinti arba pakelti. Jis turi žinoti šiuos abu bruožus. „ Žmogus nėra nei angelas, nei gyvulys, ir būtų nelaimė, jei kas panorėtų iš žmogaus padaryti angelą, nes tuomet dažniausiai išeina gyvulys“ (B. Pascalis, 1939) .

O antai Herderis savo antropologinius svarstymus pradėjo žmogaus situaciją pasaulyje gretindamas su gyvulio situacija. Jis nurodė daug žmogaus bruožų, kurie vėliau buvo išanalizuoti detaliau. Herderio pagrindas buvo, kad jis žmogų apibūdino kaip „pirmąjį paleistą į laisvę kūrinį Dievo sukurtoje Visatoje“ . Taip norėdamas pabrėžti, kad žmogus gimsta be tvirtų instinktu ir ilgai mokydamasis privalo išmokti naudotis savo protu puikiai, nes juk iš tikrųjų žmogus gimsta nemokėdamas nieko ir jo instinktas yra išmokti visko: vaikščioti, kalbėti,… Iš tiesų jis atrasdamas savo tiesą dažnai klysta, krenta ir dėl to gyvulys ant savo keturių kojų jaučiasi saugiau, o griežtas jutimų ir geismų suderinamumas rodo kelią, bet žmogus turi didelį pranašumą prieš gyvulį, nes jis vaikšto iškelta galva, plačiai dairosi…Jis turi protą!!!…., kurio neturi joks kitas žemės padaras, – „Dievo sūnus ir žemės karalius“ . Žmogus dauguma atžvilgių yra nevienalytis žemės organizmas, tačiau tokiomis gamtos galiomis daugiau niekas neapdovanotas. Nors gyvulys ir iškelia galvą ar ilgisi laisvės ištiesę kaklus, tačiau jo nesubrendusi mąstymui siela tarnauja prigimtiems aistroms. Žmogus pirmas į laisvę; ame veikia gėris ir blogis, melas ir tiesa, jis gali analizuoti ir privalo rinktis. Jei žmogui gamta davė dvi rankas, dvejas akis, tai jis gali ne tik kurti situacijas, bet ir būti jų dalyviu, šeimininku, o mąstymas, protas jam užgarantuoja šią teisę. Žmogus gali būti savo gyvenimo, laimės, likimo kalvis, jis gali nepalankias situacijas paversti jam parankiomis t. y. „laikui bėgant, jis gali pamilti grandines, uždėtas jam prieš jo paties prigimtį, ir net papuošti jas žiedais“ . Žmogui laisvė dažniausiai būna jėgų ir
aistrų pusiausvyra siekiant ramybės bei paprastumo. Iš tikrųjų JIS gali tapti blogesniu už gyvulį, jeigu jis pasiduoda blogiems įpročiams ir jį užkariauja žemiškosios aistros.

Šiuo metu Jūs matote 38% šio straipsnio.
Matomi 838 žodžiai iš 2196 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.