Zmogiškojo pažinimo šaltiniai
5 (100%) 1 vote

Zmogiškojo pažinimo šaltiniai

Turinys:

Turinys………………………………………………………………………………….2

Įvadas (istorinė dalis)………………………………………………………..……………..3

1. Žmogus kaip “egzistencija”………………………………………………….………..4

2. Laisvės samprata…………………………………………………………………………..5

3. Žmogaus egzistencijos realizavimasis……………………………………..………..7

4. Žmogaus egzistencijos ribinės situacijos………………………………..………….8

Išvados…………………………………………………………………….………………………10

Naudota literatūra……………………………………………………………………………11

Įvadas

Egzistencializmo iškilimas yra susijęs su nauju metafizinio rūpesčio išbudimu po vadinamosios scientizmo epochos, kurioje tikėta atskiruosius mokslus galinčius pakeisti žmogaus filosofinį rūpestį savimi pačiu. Egzistencializmas savotiškai naujojoje filosofijoje turi vietą, panašią į tą, kurią graikų filosofijoje turėjo Sokratas. Vėliau, viduramžinėje filosofijoje, filosofinio mąstymo charakteris buvo itin pabrėžiamas šv. Augustino, šv. Bonaventuro. Tačiau betarpiškai dabarties egzistencializmui turėjo įtakos ir todėl laikomas egzistencializmo pradininku danų filosofas Soren Kierkegaard (1813-55). Jis iškėlė nepalyginamą žmogaus individiškumą. Savo laiku mažai vertintas, Kierke gaard susilaukė didelio susidomėjimo vėliau, kai 19-to ir 20-to amžių sąvartoje kilo stiprus sąjudis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimą protu, kada iš naujo dėmesys nukrypo į moralinę tikrovę. Ypatingo poveikio šiuo laiku įgijo ir F. Nietzsche’s (1844-1900) antžmogio filosofija, iškėlusi valią pagrindiniu žmogiškosios egzistencijos veiksniu. Tokiame istoriniame fone, susirūpinus žmogiškosios egzistencijos klausimu, iškilo egzistencializmas.Pirmasis dabartinio egzistencializmo pagrindines pozicijas sistemingai išdėstė Martin Heidegger veikale “Sein und Zeit”, pasirodžiusiame 1926 m. Netrukus pasirodė Karlo Jasperso trijų tomų“Philosophie” (1932), davusi šio antrojo egzistencializmo atstovo sistemą. Jau tarpukario metu susilaukęs didelio dėmesio tarp filosofų ir visuomenėje, egzistencializmas nauja jėga po antrojo pasaulinio karo pasireiškė Prancūzijoje. Čia J. P. Sarte, remdamąsis M. Heideggeriu, išplėtojo ateistinį egzistencializmą veikalu “L’Etre et le Neant” (1943). Dar anksčiau krikščioniškąja linkme egzistencializmą prancūzuose plėtojo Gabriel Marcel (Etre et avoir, 1935). Egzistencializmui išpopuliarėjus, ir daugelio kitų daugiau ar mažiau artimų filosofų pažiūros dažnai siejamos su egzistenciniu filosofavimu (N. Berdiajevo, M. Blondelio, Renč Le Senne’o, nekalbant apie gausius jaunuosius egzistencializmo pasekėjus).

Žmogus kaip “egzistencija”

Egzistencializmas, arba egzistencinė filosofija, yra dabarties filosofijos srovė,pagrindiniu savo rūpesčiu turinti žmogiškosios egzistencijos klausimą.Jis nuo tradicinės metafizikos skiriasi tuo, kad jam pirmiausia rūpi ne loginė būties analizė, o paties žmogaus padėtis pasaulyje ir santykis su būties pagrindu. Tuo būdu egzistencializmas savo pagrinde visų pirma yra žmogaus prasmės filosofija.

. Pagrindinis egzistencializmo nusistatymas yra nepalyginamas žmogaus savitumas, išsiskyrimas iš visos gamtinės visumos. Jis negali savęs sutapatinti su tuo, kas pripildo jį biologine būtimi. Nors ir yra žmogus kūne, bet nėra kūnas: jei būtų tik kūnas, būtų tik gyvulys.Tai gryna negalimybė. Gyvulys yra paprastai, kai jis faktiškai yra. Juk žmogus netampa gyvuliu net tada, kai sugyvulėja prarasdamas savo žmogiškąją vertę. Egzistencijos sąvoka žymi žmogaus individualybės nepakartojamumą. Egzistencija – tai toji sąmonės pusė, kuri sudaro žmogaus individualiosios būties branduolį, darantį jį pačiu savimi, kuriuo remdamąsis atskleidžia bei projektuoja save, kaip neatstovaujamą ir nepakeičiamą. Kai vadinamoji gyvybės filosofija šaukė žmogų grįžti į gamtą kaip į vietą, kurioje žmogus gali rasti paguodą ir ramybę, tai egzistencializmas randa gamtą esmiškai žmogui svetimą, negalinčią nuveikti žmogaus vienišumos. Vietoje grįžimo į gamtą egzistencializmas skelbia žmogaus grįžimą save patį. Buvimas “savimi pačiu” nėra naujas būties sluoksnis, kuris prisidėtų prie kitų būties sluoksniø,kurie apsprendžia žmogų (gyvybė, sąmonė, dvasia). Greičiau, užuot buvęs naujas būties sluoksnis, “savimi pačiu” buvimas yra tam tikras žmogaus santykis su tuo, kas jis yra patirtinėje tikrovėje. Tai “vienybės be tapatybės” santykis: nors ir jaučiasi viena su tuo, kuo yra pasaulyje, bet nesutinka būti į tai suvestas. Savo gelmėse žmogus yra daugiau negu tai, kuo reiškiasi pasaulyje: visa tai, kuo yra objektyviai, tėra kūnas, per kurį galima įeiti į pasaulį.žmogus yra daugiau negu visa pažįstama. Egzistancija yra ir tasai principas, kuriuo žmogus renkasi save patį, nelygstamai sutapdamas su savo istorine situacija (“tapatybė su manim pačiu”). Pagal tai Jaspersas aprašo kilimą
į egzistencijos rangą kaip dvigubą pasaulio palikimo ir į jį grįžimo procesą. Palikti pasaulį – tai suvokti, kad žmogus yra daugiau negu pasaulis. Grįžti į pasaulį – tai suvokti,kad žmogus negali savęs realizuoti niekur kitur, kaip pasaulyje.

Svetima žmogui gamta, svetimas jam platoninis vertybių pasaulis.Kas yra žmogus šioje savo vienišumoje? žmogus yra laisvė, – bendras visų egzistencialistų atsakymas. Laisvas yra žmogus pačiame savo pagrinde, ne duotas, kaip visi daiktai, o pats sau patikėtas.

Laisvės samprata

Kam Jaspersas teikia egzistencijos vardą, yra ne kas kita kaip laisvė. Būti savęs pačio “versme” – tai būti laisvam. Tradiciškai laisvė buvo laikoma esminiu žmogaus momentu ar dargi pačia žmogaus esme. Gi Jasperui laisvė kaip tik nėra esmė. Jo akimis, laikyti laisvę esme yra lygu sau pačiam prieštarauti, nes esmė kaip tik ir yra tai, kas yra duota ir kas tuo pačiu išskiria laisvę.žmogus yra laisvas tik dėl to, kad jis nėra neatšaukiamai surištas su esme, kad jis gali “save iš būties atsiimti į save patį”. Kai kitoms būtybėms jų esmė paprastai duota, tai žmogus gali ir tai, kas duota, paversti savo laisvo apsisprendimo galimybe. todėl tik žmogus ir tėra “egzistencija”.

Ar laisvė laikoma esme, ar “egzistencija”,nėra tik žodžių ginčas. Kai laisvė laikoma žmogaus esme, savaime prileidžiama, jog visi žmonės yra laisvi: jei žmogaus esmė yra laisvė, tai kiekvienas žmogus yra laisvas. Gi egzistencinė laisvė principiškai yra galimybė, ne duotybė.žmogus yra egzistencija ne prigimtimi, o jo pačio apsisprendimu, nes laisvė niekuomet nėra duota, o visada lieka laimėta. Užuot buvusi iš gimimo duota, laisvė yra pašaukimas, kurio vykdymas žmogų pakelia į egzistencijos rangą. Galima pažinti tik tai, kas pasaulyje objektyviai duota. Tačiau ne pasaulyje, o žmoguje pačiame laisvės vieta. Užtat ir negalima objektyviai laisvės nei įrodyti, nei paneigti. Jokie įrodymai nepajėgia laisvės nurodyti, nei paneigti. Į laisvę mus pa žadina greičiau tik pats nelaisvės nepakeliamumas. Egzistencija apsprendžia “įrodyti” laisvę vieninteliu įrodymu, kuris šiuo atveju galioja. Tai apsisprendimas būti laisvam.Tik pati laisvė“įrodo” laisvę. Negalima nei žmogų priversti būti laisvam, nei jam uždrausti būti laisvam. Greičiau: reikia norėti būti laisvam, nes nesame laisvi iš prigimties, tarsi prieš mūsų norą.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1081 žodžiai iš 3104 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.