Zmogus budistinėje sampratoje
5 (100%) 1 vote

Zmogus budistinėje sampratoje

11213141

Turinys

Įvadas 2p.

I. Žmogus budistinėje sampratoje 3p.

II. Kančia, kaltė ir atsakomybė 4p.

III. Gyvenimo ir praktikavimo esmė bei prasmė 8p.

Išvados 11p.

Literatūros sąrašas 13p.

Įvadas

Kas yra žmogus, kokia jo prigimtis ir esmė? Iš kur jis atsirado? Kokia jo gyvenimo prasmė? Šie kritiniai klausimai jaudina nemažą dalį žmonių, neišsprendžiamos egzistencinės problemos tampa jų mąstymo ašimi ir kartu – jų tragedija. Tuomet, kai individas neberanda kuo pasiremti savo vidiniame pasaulyje, apniktas karštligiško troškimo surasti gyvenimo prasmę, kamuojamas neurotiškų baimių, tvirtesnio pagrindo po kojomis jis ima ieškoti išoriniame – mokslo, meno ar, labai dažnai – religijų pasaulyje. Religija tampa tuo pagrindu, kurio trūksta silpnam, suglumintam, kenčiančiam. Ji pateikia atsakymus į egzistencinius klausimus, nurodo kelią ir duoda “žemėlapius”, padėsiančius juo eiti. Tokia religijos samprata artimiausia mums, vakariečiams. Vakarų pasaulyje dominuoja krikščionybė – religija, kuriai tinka aukščiau išvardintos charakteristikos, tačiau į šį pasaulį ateina naujos, religijomis įvardinamos, tačiau visai kitokios filosofinės sistemos, kurios ne tik pateikia kitus atsakymus į egzistencinius klausimus, bet kai kur ir visiškai atsisako juos pateikti.

Šiame rašto darbe bus stengiamasi atskleisti Vakaruose jau žinomo ir gana plačiai praktikuojamo Tibeto budizmo pateikiamą žmogaus ir jo vietos gyvenime sampratą. Ši žmogaus tapatybės ir egzistencinės prasmės tema yra ypač aktuali jaunam, idealų ir polėkių dar kupinam individui, kuris ieško savo, o gal tik tariamai savo, kelių į pažinimą, supratimą ir visa persmelkiantį žinojimą. Savo ieškojimuose jis neišvengiamai susiduria su daugybe jau sukonstruotų ar išsirutuliojusių sistemų, kurias analizuodamas randa kažką priimtino, o kai ką – visiškai atmestino. Vakariečiui visiškai svetimos gyvenimo filosofijos pažinimas reikalauja kaip galima labiau atsiriboti nuo subjektyvių išankstinių nusistatymų. Tad suvokiant, jog socializacijos procesas, vykęs vakarietiškoje katalikiškoje aplinkoje, atima galimybę visiškai neutraliai ir objektyviai kalbėti apie šiai socialinei aplinkai svetimą budizmo pasaulį, šiame darbe jis sąmoningai priešpriešinamas katalikiškai sampratai, atskleidžiant tai, kaip šiose gyvenimo filosofijose yra traktuojamas žmogus, kaip jis jaučiasi šių sistemų sąlygojamuose pasauliuose.

I Žmogus budistinėje sampratoje.

Tibeto budizmas į Europą kaip rimtas mokymas, o ne egzotiška religija atkeliavo pakankamai neseniai, šio amžiaus antrojoje pusėje. Iki šiol dar nespėta sukurti aiškių ir visiems suprantamų terminų bei sąvokų, apibrėžiančių budizmo esmę ir turinį. Vakarų europiečiai, pripratę prie loginių konstrukcijų, reiškinių konceptualizavimo ir aiškių definicijų, kalbėdami apie budizmą susiduria su sąvokų problema. Tai lemia skirtingi krikščionybės ir budizmo tėvynėse vartojami kalbiniai kodai. Pasak budistų, mūsuose vartojami kai kurie filosofiniai ir ypač teologiniai terminai čia nelabai tinka, kadangi jie vartojami kalbant apie religiją ar filosofiją, kuo budizmas iš esmės nėra. Tibeto budizmo Deimantinio kelio Karma kagyu linijos atstovai vakariečiai budizmą labiau linkę vadinti mokymais. Kodėl, pasak jų budizmas nėra religija ir kaip tie argumentai kreipia žmogaus santykį su šia, kaip galbūt galima ją vadinti, gyvenimo filosofija?

Kitaip nei kitose tradicinėse religijose, budizme nėra dievo ar dievų sampratos. Buda nebuvo joks pranašas ar Dievo pasiuntinys, įsikūnijęs Viešpats ar jo sūnus. Nepaisant to, jog jo asmenį, lygiai kaip Jėzų Kristų, yra apipynusios legendos, pats budizmo mokymas teigia jį buvus tiesiog žmogumi, tik – ypatingu. Pasak mokymų, Buda gimė prieš 2580 metų karališkoje šeimoje. Gimus sūnui, trys jogai tėvams išpranašavo: “berniukas yra ypatingas. Jei nesusidurs su pasaulio kančiomis, kaip stiprus valdovas užkariaus visas kaimynines karalystes ir išpildys jūsų troškimus. Bet jei įžvelgs nelaimę, persmelkiančią bet kurią sąlygotą būseną, visko išsižadės ir pasidalins su pasauliu savo prašvitusia sąmone.” Taigi net pasak tokios, galima sakyti, legendos, Buda nėra ir nebuvo tolima šventa dievybė, jis tebuvo žmogus, kaip kiekvienas mūsų. Jo ypatingumas glūdi tik tame, jog jis pasiekė prašvitimą – būseną, kai protas savo skleidimuisi nebesutinka jokių išorinių ir vidinių kliūčių, jis “viską pažįsta ir tampa viskuo”, kitaip sakant suvokiama pati proto prigimtis, išsilaisvinant iš žemiškų stereotipų ir koncepcijų (pvz., laiko, erdvės ir pan.). Todėl jis tapo mokytoju, siekdamas padėti kitiems patirti tai, ką pats patyrė.

Taigi santykis tarp Budos ir žmogaus
yra visiškai kitoks nei tarp krikščioniško Dievo ir jo tarno (!). Budistinėje žmogaus sampratoje nėra vietos baudžiančiam ir už kiekvieną prasižengimą grasinančiam Dievui. Budistui Buda yra mokytojas, draugas, patarėjas. Krikščionybėje Dievas yra žmogaus kūrėjas ir tuo pačiu tarsi šeimininkas, kuriam jis privalo lenktis ir tarnauti. Budistinės žmogaus sampratos kertinis akmuo kaip priešprieša žmogui krikščioniškoje sampratoje yra pačio žmogaus prigimtis ir esmė. Krikščionybė teigia, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo paties pavyzdį, kitaip sakant žmogus yra Dievo atspindys. Tikrovė, t.y. Dievas, yra anapus žmogaus. Dieviškasis pasaulis yra anapusinis pasaulis. Tuo tarpu budizmas žmogų bei kitas gyvas būtybes suvokia kaip visa apimantį ir visur esantį protą. Būtent toks protas yra tikroji žmogaus esmė. Visa kita: materialus pasaulis, žmogaus kūnas, jo mintys ir emocijos yra laikinos, sąlygotos formos. Krikščioniška dvasios sąvoka taip pat traktuojama kaip amžinybės įsikūnijimas, priešstata laikinam kūnui, tačiau ji nėra dieviško pasaulio dalis ir gali patekti į dieviškąjį pasaulį po mirties, jei gyvena pagal tam tikras taisykles. Taigi persikėlimas į dievišką plotmę yra persikėlimas į kažką išorinio, kas nėra žmogaus dalis ar jo esmė. Tuo tarpu budizmas žmogų traktuoja kaip vienumą, visa persmelkiančio proto dalelę, kuri tuo pačiu jau pati savyje yra tas protas. Prašvitimas yra būtent ta būsena, kai žmogus atsikrato laikinų ir trukdančių dalykų, įsiveržia į savo protą ir suvokia jį. Šią sampratą įvedus į krikščionišką logiką, žmogus, būdamas Dievo dalimi pats iš savęs būtų Dievas, iš atskirybės jis taptų bendrybe. Jam netektų tapatintis su juo. Žmogus tiesiog būtų Dievas, kaip ir visos kitos gyvos būtybės. Taigi čia nebelieka jokio anapusinio pasaulio, jokio “prarastojo rojaus”, į kurį reikia grįžti, kad išsivaduotum iš kančių. Žmogus nėra išstumtas, jam nereikia kažkur grįžti, o tik atsigręžti į patį save, suvokti patį save, t.y. pažinti savo esmę.

Apie tai kalba ir visų gyvų būtybių lygybės dėsnis. “Visos gyvos būtybės turi Budos prigimtį, nesvarbu, žino jos tai, ar ne”, tai viena iš kertinių budizmo tiesų. Tai reiškia, kad kiekvienas gyvas padaras šioje žemėje turi galimybę pasiekti Budos būseną – prašvitimą. Jei krikščionybėje žmogus yra Dievo atspindys, tai budizme Buda yra kiekvienos būtybės proto atspindys, t.y. save realizavęs protas.

II Kančia, kaltė ir atsakomybė

Panagrinėję žmogaus prigimtį budizmo ir krikščionybės požiūriu, galėtume pereiti prie to, kaip individas jaučiasi kiekvienoje iš šių konkrečių pasaulėžiūrų.

Pirmasis aspektas – kančia, kaip žmogaus fizinės ir psichinės būklės charakteristika.

Kritiniai žmogaus gyvenimo momentai – gimimas ir mirtis – susiję su kančia. Ji lydi žmogų visą jo gyvenimą. Nuo to, kaip jis reaguoja į kančią, nemaža dalimi priklauso žmogaus gyvenimo kokybė. Koks žmogaus ir kančios santykis krikščioniškoje ir budistinėje sampratose?

Krikščionių religijoje ir ypač – praktikoje – dominuoja kančios kultas. Kančia yra neišvengiama bausmė, kartu tai yra teigiamybė – grožis, taurumas, vertė ar net aukščiausias palaiminimas. Adomas ir Ieva, pasak krikščioniškos mitologijos, buvo už bausmę išvaryti iš rojaus, pasmerkti žemiškoms kančioms, kurios lydės ne tik juos, bet ir jų ainius. Tad kančia – tai bausmė, kurią reikia kantriai iškęsti, kad išsivaduotum iš jos mirdamas. Šią bausmę paskyrė Dievas. Egzistuoja ir kiek kita krikščioniška kančios samprata: kančia – tai išbandymas, kurį reikia išlaikyti. Jei pagundos ar grėsmės akivaizdoje išduodamas tikėjimas, žmogus vėliau sulaukia dar baisesnių – pragaro kančių. Taigi kančia tai priskirtas atpildas arba išbandymas. Ir vienu, ir kitu atveju žmogus privalo nuolankiai jį priimti. Kančia – tai ir palaiminimas, nes kuo daugiau žmogus kenčia, tuo geriau atperkamos jo nuodėmės, tuo labiau jis priartėja prie rojaus, dangiškojo gyvenimo.

Jėzaus Kristaus ganytojiškas vaidmuo taip pat visų pirma siejamas su kančia: jis kentėjo ir mirė, jog atpirktų pasaulio nuodėmes. Vienuoliai asketai savanoriškai prisiima kančią, jog kentėtų taip, kaip kentėjo Išganytojas; dauguma bažnyčios šventaisiais paskelbtų žmonių taip pat mirė kankinio mirtimi. Taigi prisilietimas prie kančios krikščioniškame pasaulyje yra prisilietimas prie dieviškumo.

Budistinėje pasaulio sampratoje taip pat akcentuojamas kančios – duhkha – momentas. Tačiau žmogaus sąlytis su juo grindžiamas kuo kitu.

Buda savo mokiniams atskleidė keturias tiesas , kalbančias apie kentėjimą. Jos teigia:

1. Yra kančia.

2. Yra kančios priežastis.

3. Yra kentėjimo pabaiga.

4. Yra kelias vedantis, į kančių pabaigą.

Budizmo mokymuose galime aptikti tam tikrus atitikmenis krikščioniškajam rojui ir pragarui. Tai – samsara ir devačenas. Kol žmogus gyvena riboto proto pasaulyje, nepasiekęs prašvitimo, visiško išsilaisvinimo būklės, jis yra samsaros būsenoje. Tačiau samsara nėra anapusinis pragaras, į kurį patenkama nusidėjus žemiškame gyvenime. Tai – proto būsena, kurią žmogus pats susikuria. Būtent tai ir reiškia teiginys – “yra kančia”.
Neprašvitęs protas yra temdomas prisirišimų, sukeliančių skausmą ir kentėjimą. Kančia nėra “nuleidžiama” iš viršaus, nėra bausmė ir nėra atpirkimas. Kančia sąlygota pačio žmogaus kuriamų vaizdinių. Budizme kančia – tik iliuzinio pasaulio produktas, tad ji pati tėra iliuzija. Tad kančios priežastis yra samsara, neprašvitusio proto būsena, kuri pati iš savęs ir yra tikroji kančia.

Yra išskiriamos trys kančios formos :

1) visa persmelkiantis skausmas;

2) kintamumo skausmas;

3) skausmo skausmas.

Visa persmelkiantis skausmas apima bet kokį diskomfortą, atsiskyrimo, vienatvės kančią. Ši skausmo rūšis yra neišvengiama, kol žmogus turi bent menkiausių prisirišimų. Pajautimas, jog jis nekontroliuoja savo gyvenimo, sukelia pertraukiamumo, nesaugumo, diskomforto jausmus, o tai savo ruožtu sąlygoja baimės, tuo pačiu – skausmo atsiradimą. Kol individas yra prisirišęs prie savo ego, laikosi įsikibęs savo žemiškojo gyvenimo, kol jį galima sužeisti tiek iš vidaus, tiek iš išorės, visas jo gyvenimas yra persmelktas skausmo. Tačiau net ir tokiame gyvenime egzistuoja laimės, ekstazės momentai, kuomet žmogus pasijaučia laisvas, išsivadavęs nuo negandų. Visgi atsitinka kas nors – sugriaunamas pasitikėjimas ar miršta brangus žmogus – ir kančia sugrįžta, padidinta kontrasto buvusiai laimei. Žmogus pasijaučia nešąs sunkią kančios naštą, nuo kurios neįmanoma išsivaduoti: kančios ir laimės momentai nuolat keičia vienas kitą, tai – kintamumo skausmas.

Galiausiai egzistuoja skausmo skausmas. Žmogus skuba išsilaisvinti nuo kančios, pabėgti nuo jos ar ją sunaikinti, taip sukeldamas sau dar daugiau neigiamų išgyvenimų. Išsiskyręs su mylimuoju ar mylimąja jis ar ji savo skausmą skandina vyno taurėje. Pajutęs, jog tai tampa įpročiu, patiria skausmą suvokdamas, jog elgiasi priešingai savo moralinėms normoms. Tuomet siekdamas pabėgti nuo pagundų, jis ima vengti viešų susibūrimų ir užsidaro vienumoje. Retai susitikdamas su draugais, trokšta pasidalinti vienatvėje susikaupusiomis niūriomis mintimis, taip ilgainiui tapdamas našta tiems, kurie stengiasi jį suprasti. Galiausiai buvę draugai nuo jo nusigręžia ir jis lieka vienišas… Taip vienas skausmas generuoja kitą, priešinimasis jam sukelia dar didesnę kančią ir žmogus ima suktis uždarame rate, iš kurio, rodos, nėra išsigelbėjimo.

Krikščionybė kenčiančiam žmogui pasiūlo išsigelbėjimo kelią. Žmogus randa nusiraminimą Dievuje, kuris visus mato ir užjaučia, kurio taisyklėmis sekdamas, jis užsitikrina ramybę po mirties. Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu teikia jam išsigelbėjimo viltį, tad krikščionybė yra vilties religija.

Budizmas tuo tarpu nežada nieko panašaus. Jis konstatuoja faktą – yra kančia. Žmogus ją pats sau susikuria. Ergo, jis pats turi iš jos išsivaduoti. Neegzistuoja pomirtinis gyvenimas, rojus, kurį užsitarnavus nebeteks kentėti. Prašvitimo nepasiekęs protas vėl ir vėl atgimsta materialiame pasaulyje, kupiname kančios. Išsivaduoti nuo jos reiškia išsivaduoti iš savo žmogiškosios tapatybės, to, kas riboja protą. Taigi kentėjimo pabaiga yra pačiame žmoguje kaip proto personifikacijoje. Niekuomet neateis momentas, kai būsi išvaduotas, persikelsi į kitą pasaulį. Vienintelis kelias yra dirbti su pačiu savimi, su savo protu, surasti rojų pačiame savyje. Būtent tai ir yra devačenas, prašvitusio proto būsena. Čia ir glūdi trečiosios tiesos esmė – yra kančios pabaiga.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2176 žodžiai iš 4252 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.