Zmogus budistinėje sampratoje
5 (100%) 1 vote

Zmogus budistinėje sampratoje

Turinys

Įvadas 2p.

I. Žmogus budistinėje sampratoje 3p.

II. Kančia, kaltė ir atsakomybė 4p.

III. Gyvenimo ir praktikavimo esmė bei prasmė 8p.

Išvados 11p.

Literatūros sąrašas 13p.

Įvadas

Kas yra žmogus, kokia jo prigimtis ir esmė? Iš kur jis atsirado? Kokia jo gyvenimo prasmė? Šie kritiniai klausimai jaudina nemažą dalį žmonių, neišsprendžiamos egzistencinės problemos tampa jų mąstymo ašimi ir kartu – jų tragedija. Tuomet, kai individas neberanda kuo pasiremti savo vidiniame pasaulyje, apniktas karštligiško troškimo surasti gyvenimo prasmę, kamuojamas neurotiškų baimių, tvirtesnio pagrindo po kojomis jis ima ieškoti išoriniame – mokslo, meno ar, labai dažnai – religijų pasaulyje. Religija tampa tuo pagrindu, kurio trūksta silpnam, suglumintam, kenčiančiam. Ji pateikia atsakymus į egzistencinius klausimus, nurodo kelią ir duoda “žemėlapius”, padėsiančius juo eiti. Tokia religijos samprata artimiausia mums, vakariečiams. Vakarų pasaulyje dominuoja krikščionybė – religija, kuriai tinka aukščiau išvardintos charakteristikos, tačiau į šį pasaulį ateina naujos, religijomis įvardinamos, tačiau visai kitokios filosofinės sistemos, kurios ne tik pateikia kitus atsakymus į egzistencinius klausimus, bet kai kur ir visiškai atsisako juos pateikti.

Šiame rašto darbe bus stengiamasi atskleisti Vakaruose jau žinomo ir gana plačiai praktikuojamo Tibeto budizmo pateikiamą žmogaus ir jo vietos gyvenime sampratą. Ši žmogaus tapatybės ir egzistencinės prasmės tema yra ypač aktuali jaunam, idealų ir polėkių dar kupinam individui, kuris ieško savo, o gal tik tariamai savo, kelių į pažinimą, supratimą ir visa persmelkiantį žinojimą. Savo ieškojimuose jis neišvengiamai susiduria su daugybe jau sukonstruotų ar išsirutuliojusių sistemų, kurias analizuodamas randa kažką priimtino, o kai ką – visiškai atmestino. Vakariečiui visiškai svetimos gyvenimo filosofijos pažinimas reikalauja kaip galima labiau atsiriboti nuo subjektyvių išankstinių nusistatymų. Tad suvokiant, jog socializacijos procesas, vykęs vakarietiškoje katalikiškoje aplinkoje, atima galimybę visiškai neutraliai ir objektyviai kalbėti apie šiai socialinei aplinkai svetimą budizmo pasaulį, šiame darbe jis sąmoningai priešpriešinamas katalikiškai sampratai, atskleidžiant tai, kaip šiose gyvenimo filosofijose yra traktuojamas žmogus, kaip jis jaučiasi šių sistemų sąlygojamuose pasauliuose.

I Žmogus budistinėje sampratoje.

Tibeto budizmas į Europą kaip rimtas mokymas, o ne egzotiška religija atkeliavo pakankamai neseniai, šio amžiaus antrojoje pusėje. Iki šiol dar nespėta sukurti aiškių ir visiems suprantamų terminų bei sąvokų, apibrėžiančių budizmo esmę ir turinį. Vakarų europiečiai, pripratę prie loginių konstrukcijų, reiškinių konceptualizavimo ir aiškių definicijų, kalbėdami apie budizmą susiduria su sąvokų problema. Tai lemia skirtingi krikščionybės ir budizmo tėvynėse vartojami kalbiniai kodai. Pasak budistų, mūsuose vartojami kai kurie filosofiniai ir ypač teologiniai terminai čia nelabai tinka, kadangi jie vartojami kalbant apie religiją ar filosofiją, kuo budizmas iš esmės nėra. Tibeto budizmo Deimantinio kelio Karma kagyu linijos atstovai vakariečiai budizmą labiau linkę vadinti mokymais. Kodėl, pasak jų budizmas nėra religija ir kaip tie argumentai kreipia žmogaus santykį su šia, kaip galbūt galima ją vadinti, gyvenimo filosofija?

Kitaip nei kitose tradicinėse religijose, budizme nėra dievo ar dievų sampratos. Buda nebuvo joks pranašas ar Dievo pasiuntinys, įsikūnijęs Viešpats ar jo sūnus. Nepaisant to, jog jo asmenį, lygiai kaip Jėzų Kristų, yra apipynusios legendos, pats budizmo mokymas teigia jį buvus tiesiog žmogumi, tik – ypatingu. Pasak mokymų, Buda gimė prieš 2580 metų karališkoje šeimoje. Gimus sūnui, trys jogai tėvams išpranašavo: “berniukas yra ypatingas. Jei nesusidurs su pasaulio kančiomis, kaip stiprus valdovas užkariaus visas kaimynines karalystes ir išpildys jūsų troškimus. Bet jei įžvelgs nelaimę, persmelkiančią bet kurią sąlygotą būseną, visko išsižadės ir pasidalins su pasauliu savo prašvitusia sąmone.” Taigi net pasak tokios, galima sakyti, legendos, Buda nėra ir nebuvo tolima šventa dievybė, jis tebuvo žmogus, kaip kiekvienas mūsų. Jo ypatingumas glūdi tik tame, jog jis pasiekė prašvitimą – būseną, kai protas savo skleidimuisi nebesutinka jokių išorinių ir vidinių kliūčių, jis “viską pažįsta ir tampa viskuo”, kitaip sakant suvokiama pati proto prigimtis, išsilaisvinant iš žemiškų stereotipų ir koncepcijų (pvz., laiko, erdvės ir pan.). Todėl jis tapo mokytoju, siekdamas padėti kitiems patirti tai, ką pats patyrė.

Taigi santykis tarp Budos ir žmogaus
yra visiškai kitoks nei tarp krikščioniško Dievo ir jo tarno (!). Budistinėje žmogaus sampratoje nėra vietos baudžiančiam ir už kiekvieną prasižengimą grasinančiam Dievui. Budistui Buda yra mokytojas, draugas, patarėjas. Krikščionybėje Dievas yra žmogaus kūrėjas ir tuo pačiu tarsi šeimininkas, kuriam jis privalo lenktis ir tarnauti. Budistinės žmogaus sampratos kertinis akmuo kaip priešprieša žmogui krikščioniškoje sampratoje yra pačio žmogaus prigimtis ir esmė. Krikščionybė teigia, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo paties pavyzdį, kitaip sakant žmogus yra Dievo atspindys. Tikrovė, t.y. Dievas, yra anapus žmogaus. Dieviškasis pasaulis yra anapusinis pasaulis. Tuo tarpu budizmas žmogų bei kitas gyvas būtybes suvokia kaip visa apimantį ir visur esantį protą. Būtent toks protas yra tikroji žmogaus esmė. Visa kita: materialus pasaulis, žmogaus kūnas, jo mintys ir emocijos yra laikinos, sąlygotos formos. Krikščioniška dvasios sąvoka taip pat traktuojama kaip amžinybės įsikūnijimas, priešstata laikinam kūnui, tačiau ji nėra dieviško pasaulio dalis ir gali patekti į dieviškąjį pasaulį po mirties, jei gyvena pagal tam tikras taisykles. Taigi persikėlimas į dievišką plotmę yra persikėlimas į kažką išorinio, kas nėra žmogaus dalis ar jo esmė. Tuo tarpu budizmas žmogų traktuoja kaip vienumą, visa persmelkiančio proto dalelę, kuri tuo pačiu jau pati savyje yra tas protas. Prašvitimas yra būtent ta būsena, kai žmogus atsikrato laikinų ir trukdančių dalykų, įsiveržia į savo protą ir suvokia jį. Šią sampratą įvedus į krikščionišką logiką, žmogus, būdamas Dievo dalimi pats iš savęs būtų Dievas, iš atskirybės jis taptų bendrybe. Jam netektų tapatintis su juo. Žmogus tiesiog būtų Dievas, kaip ir visos kitos gyvos būtybės. Taigi čia nebelieka jokio anapusinio pasaulio, jokio “prarastojo rojaus”, į kurį reikia grįžti, kad išsivaduotum iš kančių. Žmogus nėra išstumtas, jam nereikia kažkur grįžti, o tik atsigręžti į patį save, suvokti patį save, t.y. pažinti savo esmę.

Apie tai kalba ir visų gyvų būtybių lygybės dėsnis. “Visos gyvos būtybės turi Budos prigimtį, nesvarbu, žino jos tai, ar ne”, tai viena iš kertinių budizmo tiesų. Tai reiškia, kad kiekvienas gyvas padaras šioje žemėje turi galimybę pasiekti Budos būseną – prašvitimą. Jei krikščionybėje žmogus yra Dievo atspindys, tai budizme Buda yra kiekvienos būtybės proto atspindys, t.y. save realizavęs protas.

II Kančia, kaltė ir atsakomybė

Panagrinėję žmogaus prigimtį budizmo ir krikščionybės požiūriu, galėtume pereiti prie to, kaip individas jaučiasi kiekvienoje iš šių konkrečių pasaulėžiūrų.

Pirmasis aspektas – kančia, kaip žmogaus fizinės ir psichinės būklės charakteristika.

Kritiniai žmogaus gyvenimo momentai – gimimas ir mirtis – susiję su kančia. Ji lydi žmogų visą jo gyvenimą. Nuo to, kaip jis reaguoja į kančią, nemaža dalimi priklauso žmogaus gyvenimo kokybė. Koks žmogaus ir kančios santykis krikščioniškoje ir budistinėje sampratose?

Krikščionių religijoje ir ypač – praktikoje – dominuoja kančios kultas. Kančia yra neišvengiama bausmė, kartu tai yra teigiamybė – grožis, taurumas, vertė ar net aukščiausias palaiminimas. Adomas ir Ieva, pasak krikščioniškos mitologijos, buvo už bausmę išvaryti iš rojaus, pasmerkti žemiškoms kančioms, kurios lydės ne tik juos, bet ir jų ainius. Tad kančia – tai bausmė, kurią reikia kantriai iškęsti, kad išsivaduotum iš jos mirdamas. Šią bausmę paskyrė Dievas. Egzistuoja ir kiek kita krikščioniška kančios samprata: kančia – tai išbandymas, kurį reikia išlaikyti. Jei pagundos ar grėsmės akivaizdoje išduodamas tikėjimas, žmogus vėliau sulaukia dar baisesnių – pragaro kančių. Taigi kančia tai priskirtas atpildas arba išbandymas. Ir vienu, ir kitu atveju žmogus privalo nuolankiai jį priimti. Kančia – tai ir palaiminimas, nes kuo daugiau žmogus kenčia, tuo geriau atperkamos jo nuodėmės, tuo labiau jis priartėja prie rojaus, dangiškojo gyvenimo.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1417 žodžiai iš 4252 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.