Zmogus ir kūrėjas
5 (100%) 1 vote

Zmogus ir kūrėjas

11

Žmogus ir Kūrėjas

Sakoma, kad Kūrėjas apsivelka žmogumi. Žmogus, dar net nepradėjęs jausti aukštesniųjų jėgų, vidine rega neišvydęs šviesos gali įsivaizduoti: egzistuoja aukštesnysis pradas, ir nesvarbu, kaip jį bepavadinsime, šis vardas atspindės, kaip mes Jį suvokiame, o ne Jį patį. Pavyzdžiui, aukštesnis mūsų atžvilgiu yra Kūrėjas, nes sukūrė mus. Ši aukštesnioji jėga yra vienalytis laukas, panašus į jėgos lauką.

Savyje šis pradas išskyrė vietą, kurioje jis visiškai neatsiskleidžia. Todėl ši vieta vadinama tuščia. Joje aukštesnioji jėga sukūrė žmogų: kažką, jaučiantį save. Žmogus sugeba jausti ir supantį jį Kūrėją, bet tik tiek, kiek jų savybės panašios, tapačios. Iš pradžių žmogus jaučia vien save, o iškreiptą Kūrėjo jautimą suvokia kaip pasaulį aplink save ir todėl jį vadina „mūsų pasauliu“.

Kūrėjo atžvilgiu mes egzistuojame absoliučiai su Juo susilieję, ir Jis visiškai mus valdo, persmelkdamas ir užpildydamas mus ir visą erdvę. Kūrėjo paslėptis egzistuoja tiktai mūsų atžvilgiu.

Žmogaus užduotis – pradedant pirminiu dvasiniu lygmeniu, kuriame jis gimė ir jaučia tik save, ir per savo subjektyvų suvokimą, savo pasaulį (tai, ką jaučia aplink), pajausti Kūrėją, visiškai Jį suvokti, kai noras mėgautis niekaip netrukdo jam susilieti su Sutvėrėju, kaip buvo, kol siela neapsivilko egoistinio, dvasinio ir materialaus apvalkalo.

Paslėptis yra Kūrėjo sutvertų žmogaus egoistinių savybių pasekmė. Jeigu nepaisydamas šių savo savybių, žmogus grįžta į būseną, kai visiškai jaučia Kūrėją, tai jis susilieja su Juo 620 kartų daugiau nei pradžioje, kai egzistavo Kūrėjuje iki paslėpties pradžios.

Žmogus palaipsniui atskleidžia, pajaučia Kūrėją, ir šis procesas panašus į pojūtį, kai į žmogaus kūną įeina jėgų, dvasinis laukas, iš vidaus užpildantis žmogaus kūną, tarsi koks debesis, įsiskverbiantis į jį iš viršaus į apačią, suteikiantis žmogui pakilumo, tyrumo, amžinumo, aukštumo, gerumo savybes ir pojūčius. Žmogus junta būtinybę veikti pagal pojūčius, nors tuo pat metu supranta, kad jo poelgiai yra pasekmė to, kad jame įsikūrė aukštesnioji jėga. Kitais žodžiais tariant:

1. Visa žmogaus esmė yra jo pojūčiai. Pašalinkite savęs ir to, kas jus supa, jautimą, ir jūs – niekas. Tiktai mūsų subjektyvus savęs pačių ir mus supančių objektų jautimas sukuria paveikslą, kurį mes vadiname „mūsų pasauliu“. Šis paveikslas visiškai priklauso nuo mūsų suvokimo, jutimo organų, o ne nuo to, kokia ši išorinė tikrovė iš tikrųjų. Mes nežinome, koks šis išorinis pasaulis pats savaime. Jis paprasčiausiai toks, kokį mes jį įsivaizduojame, priklausomai nuo savo pojūčių, kokį jį suvokiame.

Sakykime, du žmonės regi danguje skrendantį nepažįstamą objektą. Vienas teigia, kad jo ilgis 10 metrų, o kitas – 20 metrų. Kas teisus? Abu. Juk nėra su kuo palyginti. O jeigu dar yra ir trečias, kuris mato tą patį daiktą kitoje spektro dalyje arba jaučia kitomis juslėmis, jis irgi bus teisus, teigdamas, kad daiktas visai ne toks, kokį jį įsivaizduoja du pirmieji stebėtojai.

Koks jis yra iš tiesų? Šis klausimas neturi prasmės, nes skirtingais jutimo organais suvokiamas nevienodai. Todėl visada esantis pasaulio vaizdas yra absoliučiai subjektyvus. Ir tai dėl to, kad mes neturime teisingų jutimo organų. Priešingu atveju pamatytume, jog iš viso neegzistuoja nieko kito, išskyrus Kūrėją, o iš jo gaunamos šviesos kiekis piešia mums šį paveikslą, kurį vadiname „mūsų pasauliu“.

Priklausomai nuo savo dvasinio vystymosi, t.y. plėsdamas pasaulio suvokimą, žmogus pradeda jausti savo (ir mokslinių, ir asmeninių) įsivaizdavimų ir pojūčių subjektyvumą. Tačiau jis niekad negalės suvokti tikrojo pasaulių sistemos vaizdo, nes visi pasauliai egzistuoja tik žmogaus atžvilgiu, tik mūsų pojūčiuose. Iš tikrųjų egzistuoja tik vienas Kūrėjas, o Jo paslėpties nuo mūsų pakopos ir sudaro mūsų pojūčiuose tai, ką mes vadiname dvasiniais pasauliais.

2. Žmogaus savęs suvokimas, savo tikslo, dalios, paskirties pasaulyje, tiek gamtoje, tiek ir iš savo paties pusės: jei tikėsime Kūrėjo tobulybe, o dėl to ir kūrinių tobulumu, neturi būti jokios prieštaros tarp tikslo, kiekvieno žmogaus poelgių kiekvieną jo gyvenimo akimirką ir visos pasaulėdaros tikslo, kitaip tariant, bet kuris žmogaus judesys, noras, bet kuri akimirka ir kiekvienas pasaulėdaros objektas privalo paklusti kryptingam Kūrėjo valdymui, kad būtų pasiektas Jo tikslas. Nieko negali būti netikslingo, jei Kūrėjas tobulas.

Todėl, jeigu žmogus nesupranta Kūrėjo tikslo ir gyvena ne pagal tą tikslą, tai nereiškia, kad jis nevykdo Kūrėjo noro, nes visi sąmoningai ar nevalingai vykdo Jo norus. Skiriasi tiktai įsisąmonintas ir neįsisąmonintas egzistavimas: sąmoningai trokšti pajausti savyje, kaip Kūrėjas keičia žmogų ir veda jį į savo tikslą – susiliejimą su savimi.

Tai ir yra tikslas: atskleisti Kūrėją sutvėrimams, kad kiekvienu savo dvasiniu, sielos, fiziniu judesiu žmogus džiaugtųsi, jausdamas, kaip, „įsikūręs“ jame, jį valdo Kūrėjas.

Tačiau bet kuriuo atveju, viską atlieka Sutvėrėjas: slaptai, jei žmogus dar nepasiruošęs paklusti Jo valiai; arba atvirai, jeigu visa savo esybe trokšta vien aklai
jausti savimi, kaip pasireiškia juo aukščiausiasis valdymas. Tada, kai visiškai susitaikoma su Kūrėjo norais, Sutvėrėjas leidžia pajausti save kiekvienu žmogaus troškimu ir veiksmu.

Kūrėjo tikslas – atskleisti Savo veiksmus visiems esantiems mūsų pasaulyje. Tai įmanoma tiktai visiškai ištaisius žmogaus prigimtį, jai tapus panašiai į Kūrėjo prigimtį – absoliutų altruizmą.

3. Pats žmogus – tai jo troškimai. Būtent jie nulemia jo veiksmus, jo mintis, verčia protą ieškoti kelių, kaip patenkinti norus. Smegenys atlieka tik pagalbines funkcijas, kokiu būdu pasiekti tai, ko trokštama. Žmogus gyvena tik tuo, ko jis geidžia šiuo momentu. Tai sąlygoja jo požiūrį į gyvenimą, save, į visą aplinką; priklausomai nuo troškimų, žmogus vertina viską aplinkui ir renkasi, kaip veikti.

Žmogaus troškimai yra pirminiai, t.y. nulemiantys visas jo mintis ir veiksmus. Troškimai nėra mūsų pasaulio produktas, jie nekyla žmogui patys savaime arba „atsitiktinai“ veikiant aplinkybėms. Norus žmogus gauna iš išorės, iš aukščiau. Žmogui kylančių norų dvasinis tyrumas priklauso nuo Kūrėjo atskleidimo ar paslėpties žmogaus atžvilgiu.

Troškimai – tai Kūrėjo šviesos spinduliavimo žmogui pasekmė arba, kitaip tariant, tai, kiek žmogus jaučia Kūrėją, kiek Kūrėjas atsiskleidžia žmogui žmoguje: slaptai, tada žmogus nesąmoningai vykdo Kūrėjo norus, laikydamas juos savais, kaip beveik visi mūsų planetos gyventojai, arba atvirai, kada Kūrėjas šviečia žmogui supančia šviesa, kuri traukia žmogų dvasingumo link, arba, jeigu žmogus jau yra paruoštas vidine šviesa, Kūrėjas ima laipsniškai, aiškiai apsivilkti juo, šviesa įeina į žmogų ir jis tai jaučia. Tačiau, bet kuriuo atveju, tiktai gaunamos šviesos kiekis, aiškios (supančios arba jau vidinės) arba kol kas dar paslėptos, nulemia žmogaus troškimus ir jų dvasinį tyrumą.

4. Žmogaus vieta Sutvėrėjo atžvilgiu, kokioje materialių ir dvasinių vertybių pakopoje jis yra, kai turi tik mūsų pasaulio egoistinius norus, arba, kai jau išėjo iš tiktai mūsų pasaulio pojūčių ir, jausdamas Kūrėją, kyla dvasinių pasaulių pakopomis, ta vieta yra Kūrėjo poveikio žmogui pasekmė, vienokio ar kitokio kiekio šviesos (kuri įeina į jį kaip vidinė šviesa arba šviečia iš išorės kaip supanti šviesa) poveikio pasekmė.

Be Kūrėjo nėra nieko, ir šią tiesą privalo suvokti žmogus. Viena, ką sutvėrė Kūrėjas, – tai troškimas mėgautis Juo pačiu. Todėl tiktai nuo noro patirti malonumą dydžio ir priklauso tiek dvasinės, tiek fizinės kiekvieno objekto savybės. Vien šio troškimo dydžiu skiriasi tarpusavy visi kūriniai, ir, keisdami šio troškimo dydį, jie keičia save.

Patalpindamas šios šviesos dalelę į skirtingus mūsų pasaulio objektus, Kūrėjas taip sukelia mums norą siekti šių objektų. To visai pakanka, kad visiškai valdytų kiekvieną iš mūsų, versdamas mus trokšti, o todėl ir elgtis, kaip Jis pageidauja.

Atsiųsdamas menką šviesos dalelę į tam tikrus mūsų pasaulio daiktus, objektus, Kūrėjas sukelia žmogui norą siekti jų, gauti, įdėti tam tikras pastangas, o pasiekus pasimėgauti arba nusivilti, kad sukauptų patirtį, nors ir nieko vertą, nes žmogus negali mokytis iš praeities patirties, nors iš jos ir lieka prisiminimas.

Tačiau jeigu vėl šviečia traukianti šviesa, tai žmogus negali atsispirti jos traukai, ir vėlei kaip plaštakė skrenda į ugnį, net iš anksto suprasdamas, kad sudegs. O dėl patirties, turima galvoje, tam tikras įgyto indo kiekis ir kokybė, siekis ir kančia, kurie kaupiasi žmogaus išorėje, o po to akimirksniu išryškėja. Ir tada žmogus gali ją panaudoti tam, kad gautų kokybiškai naują informaciją ir pojūčius.

Ir žmogus jau iš anksto, dar mažai iš išorės šviečiant Kūrėjo šviesai, mėgaujasi tuo, kad jame „įsikurs“ ši šviesa, kaip ji įeina į jį iš aukščiau: iš aukščiau žemyn, net fiziškai jis jaučia tai, tarsi į jį iš aukščiau įeina šviesos cilindras, akimirksniu keičiantis jo egoistines savybes į priešingas.

Šis pojūtis, kad esi priklausomas nuo šviesos, yra pats maloniausias ir patikimiausias, nes žmogus iškart pradeda suvokti, kad ne jis, o Kūrėjas kuria ir valdo viską ir jį. Todėl jau suvokdamas, kad negali pakeisti arba net šiek tiek ištaisyti savęs, žmogus yra patenkintas, kad ištaisymo sprendimą ir jėgą turi Kūrėjas, nes jau iki to įsisąmonino, kad pats neturi nei jėgų, nei troškimų – viskas yra Kūrėjo šviesos rezultatas.

Visi dvasiniai pasauliai egzistuoja tik žmoguje. Išskyrus žmogų, viskas, kas jį supa, – tai Kūrėjo pasireiškimas. Dvasiniai pasauliai – tai vidinis žmogaus pasaulis. Išskyrus vidinius žmogaus pojūčius pasaulyje nėra nieko. Vidiniai žmogaus pojūčiai kyla iš mūsų šaltinio – Kūrėjo. Kūrėjo jautimo dydis vadinamas pasauliais.

Nėra jokios fizinio judėjimo būtinybės, kad pajaustume dvasinį pasaulį užuot jautę mūsiškį: viskas priklauso nuo vidinio žmogaus pasiruošimo.

Mūsų dabartinė būsena skiriasi nuo pačios aukščiausios dvasinės būsenos tik mūsų vidiniais pojūčiais: mūsų fizinis kūnas lieka vietoje, o mūsų dvasinis kūnas keliauja savo pojūčiais. Jeigu žmogus nejaučia Kūrėjo, jo būsena vadinama „mūsų pasauliu“. Jeigu ėmė jausti Kūrėją,
laikoma, kad pakilo iš mūsų pasaulio į dvasinį; jei jaučia, kad iš Kūrėjo sklinda viskas: ir blogis, ir gėris – reiškia yra pasauliuose Asija, Jecira, Brija. Jeigu jaučia, kad Kūrėjas absoliučiai geras, laikoma, kad jis „pakilo“ į pasaulį Acilut.

Visi pakilimai ir kritimai egzistuoja tik vidiniuose žmogaus pojūčiuose. Beje, tai, ką žmogus jaučia dabar, vadinama šiuo, mūsų pasauliu. Kita būsena, kitas žmogaus pojūtis vadinasi būsimuoju pasauliu. Kūrėjas nori, kad žmogus jaustų jį absoliučiai visą, kaip iki žmogaus „aš“, jo sielos nusileidimo į pojūčius, vadinamus „mūsų pasauliu“. Kad, nepaisant trukdančių egoizmo kliūčių, iš naujo pajaustų Kūrėją, kaip jautė prieš atsiskiriant sielai nuo Sutvėrėjo. Visas Kabalos mokslas duotas tik tam, kad žmogus savo pojūčiais judėtų nuo mūsų pasaulio žemiausios būsenos iki aukščiausios – visiško susiliejimo su Kūrėju.

Viską, ką mes žinome apie pasaulėdarą ir apie Kūrėją, gavome iš to, ką mums savo pokalbiuose ir knygose perteikia didžiosios asmenybės, kurios dvasiškai pakilusios sugebėjo:

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 2012 žodžiai iš 3582 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.