Žmogus kultūros kūrėjas ir kultūros produktas
Nuo tada, kai žmogus pradėjo suvokti save ir supančią tikrovę, jis vienaip ar kitaip bandė atspėti savo prigimties mįslę. Mėginimų rasti atsakymą į šį klausimą istorija tokia pat sena kaip ir pati žmonija.
Ankstyviausias šios istorijos etapas tai mitologinė pasaulėžiūra, kurią vėliau, bent Vakarų civilizacijose, pakeitė teologinė, o šią – mokslinė.
Mokslas seniai įrodė gamtinę žmogaus prigimtį, tačiau ir šiandien mėginame atsakyti, kaip ant šios gamtinės prigimties pamato formavosi iš kartos į kartą vis didėjantis, vis įspūdingesnis kultūros pastatas. Žmogus, visuomeninė, kultūra – tik specialiuose tyrinėjimuose atskiriami pažinimo objektai – realiame gyvenime yra neišardoma vienovė. Be visuomenės nėra žmogaus, nėra kultūros. Tik žmonių visuomenė turi socialinę organizaciją, kuri specifinėmis kultūros priemonėmis vienija žmones gyvybinei veiklai, tenkinančiai jų materialinius ir dvasinius poreikiui. Žmogaus veiklą lemia jo organizmo struktūra, tačiau kur kas labiau ji priklauso nuo socializacijos proceso, per kurį žmogus perima biologiškai nepaveldimą visuomenės patirtį. Kultūra yra reiškinys, kuriamas žmogaus ir kuriantis žmogų. Kaupti iš kartos į kartą, perduoti vis didėjančią patirtį gali tik žmonių visuomenė. Toks kultūrinių rezultatų kaupimas tautose ir pavieniuose žmonėse gali būti nesąmoningas. Visų kultūrų pradžioje glūdi dvasinis stebuklas: kalba, kurios šaknys slypi sieloje. Apskritai juo kalba ankstesnė, juo ji turtingesnė. Aukštoji dvasinė kultūra su meistriškais kūriniais atsiranda jau kalbai pradedant merdėti.
Pirmykščiam žmogui viskas egzistavo be pavadinimų. Santykis su pasauliu buvo emocionalus (matyti tai ką jauti šią akimirką) pirmykštis mąstymas – tai ne individo mąstymas. Įvykius mituose žmogus tapatino su savo gyvenimu.
Kultūra yra eliminavimas, tai grandinė citatų. Daug ko žmonija neišsaugojo. Liko tik mitai.
Mitologija – tai pirmapradžių vaizdinių giminės nuosavybė, kuri buvo perduodama iš kartos į kartą. Mitologinis mąstymas – kolektyvinis mąstymas, o kolektyvas, tai individų visuma. Nors mitai nėra istorija, tačiau jie, bei apeigos ir ritualai sudarė pagrindą kultūrai, o kultūra prasideda nuo kulto.
Kultas išaukštindavo žmogų, pakylėdavo jį. Nuo kulto prasideda ir pats žmogus. Seniausias yra ugnies kultas. Žmogus išmokęs suvaldyti ugnį, atsiskyrė nuo gyvūno. Žodis taip pat pasidarė labai svarbus. Žmogus kalba ir veikia, o kai žodžiai ir darbai nesutampa, tai iširsta visa kultūra. Pats žodis arba mintis gali tapti žmogaus poelgiu. Žodis žmogų gali užhipnotizuoti.
Mitologija – tai pirminis žmonijos mąstymo etapas. Dabartiniai žmonės suvokia mitologiją, kaip tolimos kultūros praeitį. Joje įžvelgiamos tolimesnės kultūros užuominos ir jų tęstinumas. Atsiradus kultams įvairių reiškinių garbinimui, pradėjo atsirasti įvairios religijos: pagonybė, budizmas, induizmas, krikščionybė, judaizmas, sikizmas.
Skirtingose vietose kūrėsi skirtingos religijos, jų poveikyje – skirtingos kultūros. Kiekvienai kultūrai yra sava raida ir savas laikmetis. Kai Europa gyvena tamsią priešistorinę erą, rytai jau kuria didelių kultūrų eilę: Egiptas stato piramides ir amžinąsias šventoves, vakarų Azijoje gimsta, kovoja ir miršta įvairios valstybės, tautos. Jos kuria savo literatūrą, mokslą, savo meną. Ant jų pagrindo pasirodo persų paminklai: medų, achemenidų, partų, susanidų, kūryba, kuri sudaro tiltą tarp prieš biblinio ir viduramžio pasaulių. Visos Vakarų Azijos civilizacijos vystosi be didelių pertraukų. Tai yra vienintelis pilnas ciklas.
Svarbus seniausios civilizacijos židinys buvo Nilo pakrantė. Egipto faraonų menas gimsta su pirmąja dinastija apie 3500 m.pr.m.e tai viena ilgiausiai pasaulyje gyvavusių kultūrų. Valdomi faraonų ir prižiūrimi šventikų luomo egiptiečiai garsėjo statymo įgūdžiais, hieroglifų rašmenimis ir sudėtingu mirusiųjų kultu. Nuo Nilo deltos iki pat dabartinio Sudano pietų egiptiečiai statė įvairių stilių piramidinius kapus ir šventyklas savo dievams. Daug šių paminklų tebestovi ir dabar. Dar egiptiečiai statė burlaivius, išrado degimo krosnis.
Mesopotamija – didingas kraštas tarp Tigro ir Eufrato upių išmaitino keletą svarbiausių pasaulio civilizacijų. Šiame regione atsirado matematika, atlikti didieji drėkinimo bandymai. Be to Mesopotamijos gyventojai išrado ratą. Jų ratai buvo tvirti ir patikimi, tačiau sunkūs. Mesopotamijos gyventojai saulės ir mėnulio dievams statė didžiules plytų šventyklas, vadinamais zikuratais. Daugelis zikuratų buvo labai didelis ir tai perša mintį, kad religija Mesopotamijos visuomenėje buvo ypač svarbi. Vienas Mesopotamijos miestų Baluloaas buvo tapęs teisės, matematikos, medicinos ir literatūros centru, o karalius savąjį (pirmąjį žinomą) įstatymų kodeksą liepė užrašyti ant granito stalų.
Didžiosios rytų kultūros nėra atskiros. Tiesa, kiekviena jų turi tik sau būdingų bruožų, bet visos jos sudaro vieną bendrą ciklą.
Naujas graikų – romėnų ciklas kyla iš jų griuvėsių ir skolina iš Egipto ir Mesopotamijos savo elementus. Toliau vystantis jos pačios dvasiai, menas
darosi savarankiškas ir nepriklausomas. Tačiau senoji rytų kūryba nemiršta naujuosiuose amžiuose. Ji atbunda ne tik Persų kultūroje, bet ir su barbarų bangomis, su arabų kultūra ir atneša vėlesnėms formoms nesudrumstą senų vaizdų atspindį.
Senovės graikų kultūra Europoje pirmoji pasiekė aukščiausią išsivystymo lygį. Bet Graikijos savarankiška civilizacija išvysto menus. Šiaurės elementai atbunda ir pamažu įsigali senuosiuose ir naujuosiuose praduose. Šios kultūros klestėjimo periodas 5 a.pr.m.e trys graikų kartos sukūrė Europos kultūros pamatus. Tai nėra tipiškas reiškinys pasaulio kultūrų istorijoje. Graikų kultūros vertybės praturtino žmonių materialines ir dvasines vertybes. Ši kultūra garsi dievais. Graikai turėjo dvyliką pagrindinių dievų ir deivių atsakingų už skirtingas jų gyvenimo sritis:
Dzeusas – dievų valdovas, griaustinio dievas;
Hetera – dievų valdovė, moterų globėja;
Afroditė – meilės ir grožio deivė;
Apolonas – saulės ir pranašavimo dievas;
Arijas – karo dievas;
Artemidė – medžioklės deivė, gyvūnų ir vaikų globėja;
Atėnė – išminties ir karo deivė;
Demetra – derlingumo ir žemdirbystės deivė;
Hefaistas – ugnies dievas;
Hermis – dievų pasiuntinys, keliautojų dievas;
Hestija – židinio, namų ir šeimos deivė;
Poseidonas – jūros dievas;
Visi dievai ir deivės turėjo didelę reikšmę graikų kultūrai. Jiems buvo statomos šventyklos, kurios žavi ir kelia nuostabą dar ir šiais laikais. Senovės Graikijos žmonėse dominuoja kontrastai, priešingybės, laisvos asmenybės reiškimasis. Saviraiška vienas iš svarbesnių graikų tikslų. Graikai nelaukė geresnių laikų, o bandė pasiekti maksimumą čia ir dabar. Juos ribojo tik kultūros ribos, o ne kokios nors taisyklės, dominuoja ryškiai išreikštas individualumo pradas. Pats demokratiškiausias buvo Atėnų polis, kuris gynė ne tik piliečių turtą ir laisvę, bet ir teises. Atėnuose organizuojami bendri liaudies susirinkimai gynė būtinybę atsižvelgti į kitų žmonių interesus, būti tolerantiškiems. Atėnų polyje buvo gana daug ryškių asmenybių, jos tapo miesto klestėjimo priežastimi. Atėnų kultūros pasiekimų laidas buvo asmenybių santrauka. Graikai ne viską sukūrė patys, daug ką pasisavino iš kitų tautų, tačiau transformavo savaip. Pvz.: iš Egipto – saulės veleną, iš babiloniečių – abėcėlę. Pasiremdami kitų pasiekimais sukūrė savo kultūrą. Kultūros originalumas – jų asmeninis nuopelnas, dvasios kultūros išraiška. Kurdami tokią kultūrą graikai sukūrė patys save – tai jų laisvumo ir demokratiškumo rezultatas.
Tačiau ne viskas buvo labi gražu ir gerai. Visuomenėje buvo vergovinė santvarka, buvo daug tironijos. Graikai turėjo aukštą savimonę manė, kad jie niekada neklysta, todėl mirties bausme nuteisė Sokratą. Žmogus ir pasaulis sukurtas iš priešybių, taip ir graikų kultūra sudaryta iš priešybių, tamsių ir šviesių. Dar vienas miestas – valstybė Sparta, buvo tvarkymosi valstybėje pavyzdys. Spartoje gyvenimas buvo sukarintas, viską reguliavo karo stovio taisyklė. Spartą valdė negausi karinė aristokratija. Spartiečiai pradėdavo karines treniruotes sulaukę septynių metų, o silpnesni berniukai būdavo paliekami likimo valiai.