Zmonių įsitraukimas į naujuosius religinius judėjimus įsitraukimas
5 (100%) 1 vote

Zmonių įsitraukimas į naujuosius religinius judėjimus įsitraukimas

11213141516171

Įvadas

Daugelį mūsų „sektos“ arba naujieji religiniai judėjimai domina maždaug tiek pat, kiek 5-ojo puslapio kriminalai – laisvalaikio pasiskaitymams įdomi, tačiau ne itin reikšminga tema. Tik tuos, kurių šeimos nariai ar artimieji įsijungia į sektą, ši tema smarkiau paliečia. Deja, mes mažai (arba iškreiptai) težinome apie „sektas“, kad esame linkę jų neįvertinti, o kartais – pernelyg išsigąsti. Todėl šį referatą rašiau norėdama bent prabėgom susipažinti su naujaisiais religiniais judėjimais.

Žmonių įsitraukimas į naujuosius religinius judėjimus (toliau – NRJ), populiariai neretai pravardžiuojamus sektomis, nėra toks jau retas reiškinys. Nors tik nedaugelis žmonių Lietuvoje priklauso NRJ (0,29%), kažkokį laiko tarpą su tokiomis grupėmis buvo susijęs ne vienas. Kartais įsitraukimas nesukelia didelių pokyčių žmogaus gyvenime, yra laikinas reiškinys, arba tiesiog nėra pastebimas kitiems.

NRJ – tai labai įvairios religinės grupės. Vienos jų siekia intensyviau išgyventi krikščioniškąjį tikėjimą (pvz., Tikėjimo žodis) ar kokią nors jo modifikaciją (Jehovos liudytojai).

Kitos yra įkvėptos naujo apreiškimo, sujungiančio krikščionybės ir rytų religijų elementus, siekia įgyvendinti kokią nors žmonijos gelbėjimo programą (pvz., Suvienijimo judėjimas („munistai“)).

Dar kitos kviečia į nušvitimą bei išsilaisvinimą per meditaciją bei sekimą rytų religijų guru (pvz., krišnaitai, Sachadža Joga, įvairiausi budistai).

Yra ir tokių, kurios kūrybingai supina vakarų psichoanalizės, magijos bei rytų religijų elementus siūlydamos vakarų kultūriniame kontekste priimtiną holizmo ir sėkmės kelią, pasiekiamą per asmeninę transformaciją bei manipuliacijas aplinka (pvz., Scientologijos bažnyčia bei jos Dianetikos centrai, Ošo judėjimas).

Grupių esama įvairių, ir artimesnių mums įprastam religingumui, ir labai egzotiškų, tiek tradicinių (pvz., krikščioniškos grupės), tiek ir alternatyvių moralinių nuostatų (pvz., Ošo judėjimas). Tačiau bet koks intensyvesnis religingumas mūsų sekuliarioje visuomenėje atrodo įtartinas ir gali kelti įtampą (anksčiau tokią įtampą religingoje aplinkoje keldavo pasaulietiškumas).

Taigi, ne kiekvieną kartą, kai šeimoje kyla konfliktas dėl vieno iš šeimos narių įsijungimo į NRJ, kaltas yra NRJ. Žmones gąsdina naujumas, intensyvumas, tad artimiesiems labai nesunku kažką daryti iš nepagrįstos baimės, imtis nekorektiškų veiksmų. Reikia suprasti, kad ir į NRJ atsivertęs žmogus gali jaustis labai nestabiliai ir neužtikrintai dėl savo naujų įsitikinimų, tad į artimųjų nuogąstavimus gali reaguoti neadekvačiai.

Iš kitos pusės, esama NRJ, kuriose grupės dinamika yra itin manipuliatyvi, lyderis – itin autoritariškas, reikalavimai įsitraukusiam asmeniui – itin dideli, kitaip sakant, tokios grupės gali kelti pavojų žmogaus socialiniam gyvenimui ir psichinei sveikatai. Tačiau, kadangi NRJ – labai skirtingos, o ir skirtinguose kontekstuose gali reikštis skirtingai, kadangi tokioms grupėms didelę įtaką turi jų charizminiai vadovai, labai sunku daryti apibendrinimus dėl tokių grupių „sveikatos“ ar prognozuoti, kaip konkretus individas tokioje grupėje funkcionuos.

Šiame darbe norėčiau aptarti keletą Lietuvoje egzistuojančių sektų, taip pat pateikti keletą patarimų ką daryti artimajam patekus į sektą, bei aptarti bendrą sektų situaciją Lietuvoje.

Įregistruotų religinių organizacijų, išskyrus tradicines religines organizacijas, statistika

Religinių bendruomenių, kurios yra įregistruotos Teisingumo ministerijos arba pateikusios ministerijai dokumentus ir gavusios juridinio asmens pažymėjimą, sąrašą galite rasti čia.

________________________________________

Pavadinimas Bendras org. skaičius Bendrijos

(ir centrai) Bendruomenės

________________________________________

KRIKŠČIONYBĖS IR KRIKŠČIONIŠKOS KILMĖS KRYPTYS:

Armėnų apaštališkoji bažnyčia 2 2

Baptistai ir laisvieji krikščionys 27 (29) 1 26 (28)

Nepriklausomos organizacijos 15 (17) 15 (17)

Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga 12 1 11

Išganymo armija 1 1

Jehovos liudytojai 3 1 2

Jehovos liudytojų religinė bendrija 3 1 2

Kristaus bažnyčios 3 3

Metodistai 9 1 8

Lietuvos jungtinė metodistų Bažnyčia 9 1 8

Naujoji apaštalų Bažnyčia 5 1 (3 centrai) 1

Lietuvos naujoji apaštalų bažnyčia 5 1 (3 centrai) 1

Nedenominacinės krikščionių bažnyčios 38 (42) 1 35 (39)

Nepriklausomos organizacijos 2 (4) 2 (4)

Krikščionių bendrija „Tikėjimo žodis“ 36 1 35

Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia 2 2

Pasaulietinis namų misionierinis judėjimas 1 1

Rumunų ortodoksai 1 1

Sekmininkai [1]

35 (37) 1 34 (36)

Nepriklausomos organizacijos 20 (22) 20 (22)

Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių (sekmininkų) sąjunga 13 1 12

Septintos dienos adventistai 14 1 13

Septintosios dienos adventistų bažnyčios Lietuvos misijos laukas 14 1 13

Suvienijimo judėjimas (1) (1)

________________________________________JUDAIZMO KRYPTYS:

________________________________________ISLAMO IR ISLAMIŠKOS KILMĖS KRYPTYS:

Achmadijos džamalo musulmonai (1) (1)

Neislamiškojo sufizmo bendruomenės 1 1
HINDUISTINĖS KILMĖS KRYPTYS:

Krišnos sąmonės organizacija (ISKCON) 2

________________________________________(5) 2 (5)

________________________________________BUDIZMO IR BUDISTINĖS KILMĖS KRYPTYS:

Japonijos budizmo bendruomenės 1 1

Laoso budizmo bendruomenės 3 1 2

Tibeto budizmo bendruomenės 4 4

Dzenbudizmo bendruomenės 1 (2) 1 (2)

________________________________________KITOS RELIGINĖS KRYPTYS:

Bahajai 1 1

Neopagonys 6 (7) 1 5(7)

Nenustatytos pakraipos religinės bendruomenės [2]

(5) (1) (4)

________________________________________

IŠ VISO: 160 (180) 9 (10) bendrijos,

3 centrai 148 (179)

Pateiksime Lietuvos Statistikos departamento duomenis apie Lietuvos gyventojus pagal tikybą.

Lietuvos gyventojai pagal tikybąTikyba Gyventojų sk. Gyventojų sk. procentais

Iš viso 3483972 100%

Romos katalikų 2752447 79%

Stačiatikių (ortodoksų) 141821 4,07%

Sentikių 27073 0,78%

Evangelikų liuteronų 19637 0,56%

Evangelikų reformatų 7082 0,2%

Jehovos liudytojų 3512 0,1%

Musulmonų sunitų 2860 0,08%

Visos (pilnos) evangelijos Bažnyčios 2207 0,06%

Sekmininkų 1307 0,04%

Judėjų 1272 0,04%

Baltų tikėjimo 1270 0,04%

Baptistų (ir laisvųjų bažnyčių) 1249 0,04%

Septintos dienos adventistų 547 0,02%

Naujosios apaštalų Bažnyčios 436 0,01%

Budistų 408 0,01%

Graikų apeigų katalikų (unitų) 364 0,01%

Krišnos sąmonės judėjimo 265 0,01%

Karaimų 258 0,01%

Metodistų 211 0,01%

Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios (mormonų) 197 < 0,01%

Šri Satja Sai Babos organizacijos 107 < 0,01%

Nedenominacinės krikščioniškos Bažnyčios 75 < 0,01%

Kristaus bažnyčios 52 < 0,01%

Bahajų 31 < 0,01%

Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios 30 < 0,01%

Scientologijos bažnyčios (scientologija) 15 < 0,01%

Ošo meditacijos centrų 12 < 0,01%

Suvienijimo Bažnyčios 4 < 0,01%

Nurodė evangelikas, protestantas 660 0,02%

Nurodė krikščionis 275 < 0,01%

Kitų tikybų 515 < 0,01%

Netikintis 239 0,01%

Nė vienai 331087 9,50%

Nenurodė 186447 5,35%

Naujieji religiniai judėjimai – grėsmė ar iššūkis?

Rytų Europoje naujieji religiniai judėjimai auga visų pirma todėl, kad šios šalys nusimetė sovietų jungą ir pradėjo įgyvendinti demokratijos principus; Atsirado kur kas daugiau laisvės nei buvo praeityje, kuomet buvo sakoma, kad neturi tikėti niekuo, tik paklusti valstybei.

Visgi kalbant apie bendrą situaciją reikia pastebėti, kad naujieji religiniai judėjimai (NRJ) auga ir patraukia žmones tada, kai visuomenėje vyksta pokyčiai, kurių pasėkoje senieji religiniai įsitikinimai nebepaaiškina socialinių gyvenimo realijų. Pastaruoju metu būta daug pokyčių – kalbu ne tik apie industrializaciją ir urbanizaciją, bet ir bendrą socialinį ir geografinį mobilumą; žmonės gali rinktis įvairius darbus, patirti dalykus, kurių anksčiau negalėjo patirti, gali gyventi įvairiose vietovėse, keliauti. Žiniasklaida siūlo galimybes, kurios gal būt egzistavo amžiais, tačiau paprastiems žmonėms nebuvo prieinami – atskirai galima paminėti ir Internetą. Taigi žmonėms tampa prieinamos skirtingos religinės idėjos, didėja ir jų paklausa. Kas buvo prasminga vienai kartai greičiausiai nebus taip prasminga kitai, turėjusiai kitokią patirtį.

Autoritetu šiais laikais taip pat abejojama kur kas dažniau, nei praeityje; kartais žmonės prisijungia prie naujų religijų tik todėl, kad jos kitokios ir skiriasi nuo praeities kartų religijų. Tai kyla ir iš individualizmo, skatinančio vystyti savo individualybę, o taip pat poreikio ieškoti žmonių grupės, atitinkančios asmens interesus. Didžioji dalis religinių judėjimų yra orientuoti į skirtingas “ieškotojų grupes”.

Sekuliarioje visuomenėje, ypač tokioje, kurioje ateizmas peršamas, žmonės ieško Dievo, religija pagrįstų atsakymų į gyvenimo klausimus. Jie dažniausiai neturi religinio išsilavinimo, kuris padėtų jiems ieškojimuose, todėl neretai prisijungia prie kokios nors naujos religijos ir tenai patiria religingumą ar dvasingumą. Vėliau jie gali pakeisti religinę priklausomybę – tokiose grupėse žmonės dažnai keičiasi.

Ar NRJ gali būti laikomi grėsme visuomenei?

Tai priklauso nuo to, ką laikysime grėsme. Žinoma jie prisideda prie pokyčių visuomenėje, tad NRJ veikla kelia grėsmę status quo. Tačiau daugybė kitų, su religija nesusijusių pokyčių visuomenėje taip pat yra grėsmingi šiuo požiūriu. Tačiau jei kalbant apie grėsmę norima pasakyti, kad visuomenėje paplis masinės savižudybės, žmogžudystės, grius viešoji moralė – nemanau kad tokia grėsmė yra.

Visų pirma, naujosios religijos auga labai lėtai, daugelis jų išnyksta. Daugelis jų nekelia grėsmės nei individams, nei visuomenei. Kai kurie judėjimai žinoma kelia grėsmę – turbūt vienas geriausių pavyzdžių būtų Aum Šinrikio kultas, paleidęs nuodingas dujas Tokijo metro. Galima būtų paminėti ir Waco tragediją Teksase.

Žinoma, naujųjų religinių judėjimų nariai, taip pat kaip ir senų religijų nariai, gali kelti grėsmę visuomenei, tačiau ne būtinai todėl, kad jie yra naujų ar senų religijų išpažinėjai. Kaip pavyzdį galime paimti Jehovos liudytojus, kurie nori sekti Dievu ir todėl netiki galį žudyti ir nenori tarnauti armijoje. Jie buvo grėsmė visuomenei, ir pvz., naciai
tūkstančius Jehovos liudytojų dujų kamerose todėl, kad šie nepakluso normoms, nustatytoms tų, kurie buvo valdžioje.

Kai kurios visuomenės, jaučiančios joms kilusią grėsmę, pasirenka naujuosius religinius judėjimus kaip atpirkimo ožius, bandydami juos apkaltinti dėl nesugebėjimo tvarkytis visuomenėje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad naujųjų religinių judėjimų, kaip ir politinių judėjimų, ekonominių judėjimų ar kitokių socialinių judėjimų atsiradimas veda į pokyčius, kurie gali būti suvokti kaip grėsmė. Tačiau nauji religiniai judėjimai nekelia didesnės grėsmės, nei kitokio pobūdžio judėjimai. Tai pat reikia atsiminti, kad kalbant apie naujas religijas negalima daryti apibendrinimų – jos gali būti labai skirtingos.

Kaip NRJ keičiasi laikui bėgant? Ar tie pokyčiai vyksta prisitaikant prie visuomenės?

NRJ laikui bėgant pasikeičia gan pastebimai. Pirmoji naujo religinio judėjimo karta neretai būna jauni, entuziastingi žmonės, sekantys charizmatiniu vadovu. Tačiau charizmatinis vadovas miršta, konvertitai auga, jiems gimsta vaikai, kuriems reikia skirti daug laiko ir kitų dalykų, brandinant juos socialiai. Vaikai ir kitos kartos kvestionuoja judėjimo įsitikinimus, todėl neretai galima stebėti judėjimo adaptaciją prie visuomenės. Tikinčiųjų gyvenimo būdas keičiasi, tampa vis mažiau ekstremalus ar fanatiškas – būtent tokius bruožus galima pastebėti pirmojoje religinio judėjimo kartoje.

Judėjimai tampa vis lengviau nuspėjami įsivyraujant biurokratijai ir formuojantis tradicijoms, keičiančioms charizmatinį vadovavimą. Visuomenė susipažįsta su šiais judėjimais, mažiau jų bijo, ir NRJ tuomet nebebūna tokie ginantys.

Žinoma, NRJ gali keistis ir agresyvumo linkui, ypač jei visuomenė juos puola. Tačiau daugelis judėjimų, kurie išgyvena, keičiasi adaptuodamiesi, ir tai lengva pastebėti žiūrint į senąsias religijas – naujosios religijos tampa senomis jei jos išgyvena prisitaikydamos.

Kokio požiūrio turėtų laikytis visuomenė, norėdama padėti NRJ išvengti ekstremumų?

Turbūt svarbiausia yra būti pasiruošus klausyti, sužinoti, kuo naujieji judėjimai iš tiesų tiki, kokios yra jų apeigos. Kartais tai būna sudėtinga, ypač jei judėjimai slepia savo veiklą, tačiau dauguma NRJ būna atviri sąžiningam dialogui ir diskusijai.

Kaip jau minėjau, įvairūs vidiniai mechanizmai, demografiniai pasikeitimai veda juos atvirumo linkui. Savo egzistavimo pradžioje NRJ neretai pabrėžia, kad jie nepaprastai skiriasi nuo visuomenės, tačiau po kurio laiko jie gali kur kas mieliau kalbėti apie panašumus. Nors visuomenei visuomet reikia atidžiai stebėti, ar kai kurių religinių judėjimų kraštutinumai nekelia pavojaus, visuomet reikia atsiminti, kad antagonizmas tik padeda NRJ vadovams įrodyti pasekėjams, jog visuomenė yra bloga ir šėtono dominuojama, ir situacija tokiu būdu tik apsunkinama.

Manyčiau, kad visuomenė turėtų laikytis požiūrio, kad NRJ narių kriminaliniai nusikaltimai yra netoleruotini lygiai taip pat, kaip ir bet kurio kito visuomenės nario nusikaltimai, tačiau kiekvienas visuomenės narys turi teisę tikėti tuo, kuo nori, tol, kol tai nepažeidžia kitų asmenų teisių ir laisvių. Tokiu būdu NRJ nariai bus skatinami prisitaikyti ir gyventi visuomenėje taip pat, kaip ir kiti jos nariai. Juk pliuralistinėje visuomenėje taikiai sugyvena įvairių religinių įsitikinimų žmonės, praktikuojantys skirtingas religijas.

Ką reikėtų daryti dėl nelegalios NRJ veiklos?

Visiškai tą patį, kas daroma su nelegalia atskirų asmenų visuomenėje veikla. Nereikia kurti specialių įstatymų žmonėms, kurių įsitikinimai kitokie nei mūsų. Žinoma nereikia ir jokios specialios apsaugos tokiems žmonėms – jei jie padaro kažką, kas prieštarauja įstatymams, jie turėtų būti patraukti baudžiamojoj atsakomybėn ir gauti tokias pačias bausmes, kaip ir kiti.

Ar NRJ galima vadinti grėsme tradicinėms bažnyčioms?

Iššūkis šiuo atveju būtų kur kas pozityvesnė ir naudingesnė sąvoka nei grėsmė. Žinoma jie gali tapti grėsme, jei siekia patraukti žmones iš tradicinių bažnyčių arba demaskuoja tradicinių bažnyčių lankytojų veidmainišką, apatišką, ne itin religingą ar pernelyg religingą elgesį, nepatraukiantį paprastų žmonių, norinčių priimti Dievą į savo gyvenimą ar ugdyti dvasingumą. Jei bažnyčios pripažintų trūkumus, kuriuos pastebi žmonės, prisijungiantys prie naujųjų religijų, gal būt tai padėtų kai kuriuos tų trūkumų pašalinti, išsiaiškinti, ko ieško jauni, o gal ir vyresnio amžiaus žmonės.

Iš kitos pusės, tradicinėms bažnyčioms ir religijoms būtų kvaila “apsimesti” naujomis religijomis. Tradicinės religijos gali daug pasiūlyti, ir jos turi išlaikyti savo privalumus – tradiciją, visuotinių susirinkimų bei praeities išmintį. Iššūkis glūdi sugebėjime matyti, ką reikia išlaikyti, ir ką galima pakeisti tam, kad bažnyčios galėtų įvykdyti savo, kaip tikėjimo saugotojų, paskirtį visuomenėje, tikėjimo, kurį jos išsaugojo amžių bėgyje. Bažnyčios turi suprasti, kad besikeičiant visuomenei ir individams tas tiesas gali tekti pristatyti kitokiais būdais, nes kitaip kaimenės tų tiesų neišgirs. Taigi NRJ tikrai galima laikyti iššūkiu, ir priimti tokį požiūrį tradicinėms bažnyčioms kur kas
naudingiau, nei dejuoti ir aimanuoti dėl NRJ antplūdžio, nesistengiant suprasti, ką gi jos siūlo. Tik supratus iššūkį galima imtis pozityvių žingsnių.

Kelių Lietuvoje esančių sektų apibūdinimas

Baptistai pasaulyje ir Lietuvoje

Baptistų (gr. baptistēs – krikštytojas) ištakos siekia Reformacijos laikus – XVI amžių. Ne visais teologiniais klausimais tarpusavyje sutarė reformatoriai Zwinglis, Calvinas, Lutheris. Tie skirtumai atsispindi šiuolaikinėse reformatų ir liuteronų Bažnyčių doktrinose. Tačiau dar vienos, pačios radikaliausios Reformacijos srovės – anabaptistų atstovai nesutarė nei su vienais, nei su kitais. Vyko karšti ginčai ir teologinės diskusijos. Svarbiausias klausimas, kuris išskyrė anabaptistus iš kitų – tai krikštas. Apie tai liudija ir pavadinimas: gr. anabaptizō – vėl panardinu, t.y. krikštiju. Anabaptistai mokė, kad krikštyti galima tik savarankiškai apsisprendusius tam žingsniui žmones, kurie sutinka gyventi pagal Kristaus mokymą. Jie taip pat skelbė, kad Bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės. 1525 m. Ciūriche, Šveicarijoje, buvo įkurta bendruomenė, pasivadinusi „Laisvąja bažnyčia“, kurios nariai atsisakė krikštyti kūdikius, kadangi vaikai negali sąmoningai priimti Kristaus mokymo ir apsispręsti. Tokiu būdu atsiranda radikalusis Reformacijos sparnas, Vakarų Europoje sukėlęs nemaža prieš taravimų.

Valstybė į anabaptistus žiūrėjo kaip į maištininkus, katalikų Bažnyčia – kaip į eretikus, o reformuotoji Bažnyčia laikė juos pavojingais fanatikais atskalūnais. Todėl prasidėjo žiaurus anabaptistų persekiojimas, ir kai kurie Šveicarijos anabaptistų vadovai – Conradas Grebelis, Georgas Blaurockas buvo uždaryti į kalėjimą, o Felixas Manzas nubaustas mirtimi. 1528 m. buvo paskelbtas imperatoriaus ediktas, patvirtintas reichstage: visi anabaptistai turi būti baudžiami mirtimi. Jakobas Hutteris buvo suimtas, žiauriai kankinamas ir 1536 m. Insbruke sudegintas ant laužo. Žymus ankstyvojo anabaptizmo teologas Balthasaras Hubmaieris taip pat žuvo laužo liepsnose 1528 m. Ir toliau, visą XVI šimtmetį anabaptistai buvo visokiais būdais žiauriai persekiojami bei naikinami. Bet nepaisant to, anabaptistų judėjimas iš Šveicarijos kaip banga persirito per visą Vokietiją, Austriją, Moraviją, pasiekė Olandiją. Olandijoje šiam judėjimui pradėjo vadovauti buvęs katalikų Bažnyčios kunigas Menno Simonsas, kurio vardu čia pradėta vadinti visus anabaptistus, – menonitais. Ši anabaptistų dalis išliko iki mūsų dienų ir turi savo bendruomenes visuose kontinentuose. Tuo tarpu anabaptistai didesnėje Vokietijos dalyje buvo žiauriai išnaikinti.

Tačiau tradiciškai šiuolaikinių baptistų lopšiu yra laikoma Anglija. XVI–XVII amžiais Anglijoje ne visi buvo patenkinti dažniausiai formaliomis bažnytinės ir pasaulietinės valdžios įvykdytomis reformomis. Nuolat buvo reikalaujama visiško Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, kiekvienai bendruomenei (kongregacijai) – nepriklausomybės nuo aukštesniosios bažnytinės valdžios ir sąžinės laisvės visiems žmonėms. Šio judėjimo šalininkai buvo vadinami kongregacionistais. Jie buvo persekiojami ir kartais dėl to jiems tekdavo palikti Angliją. Apie 1606 m. tokia kongregacionistų grupė, vadovaujama Johno Smitho, įsikūrė Amsterdame, Olandijoje. Čia Johnas Smithas, paveiktas anabaptistų (menonitų) doktrinos, atmeta kūdikių krikštą ir pradeda krikštyti suaugusius žmones. „Aišku, kad tam tikra anabaptistų įtaka, tiesioginė ar netiesioginė, davė priežastį baptistų bendruomenėms atsirasti Anglijoje, ir yra pagrindo tuo didžiuotis“.

Johnas Smithas su didesne savo bendruomenės dalimi 1612 m. sugrįžta į Angliją ir Londone įkuria pirmąją baptistų bendruomenę. Šis judėjimas plito, ir 1644 m. Anglijoje veikė 47 baptistų bendruomenės. Bandymai suartėti su Olandijos menonitais nedavė rezultatų, nes menonitai neigiamai žiūrėjo į karinę tarnybą bei dalyvavimą visuomenės ir valstybės gyvenime. Tai ir buvo pagrindinis skirtumas tarp baptistų ir anabaptistų-menonitų. Baptistai į savo „1689 m. tikėjimo išpažinimo“ 24 straipsnį įrašė: „Krikščioniui leidžiama eiti savo pareigas magistrate, jeigu tik yra pakviestas ir išrinktas. Atlikdamas tokią pareigą jis prisiima ypatingą atsakomybę už teisingumo ir taikos palaikymą… Teisingumui ir taikai palaikyti jis turi teisę panaudoti karinę jėgą (pagal Naujo Testamento normas)…“

Šiuo metu baptistų Bažnyčioms priklauso daugiau kaip 40 milijonų pakrikštytų narių visose pasaulio šalyse. Šios bendruomenės neturi vienodos liturgijos, centralizuotos teologijos, tačiau turi būdingų viso pasaulio baptistams bruožų, kaip antai:

1. Šventojo Rašto kanoninės 66 knygos yra vienintelis tikėjimo šaltinis. Tai įkvėptas Dievo žodis, absoliučiai teisingas ir turintis didžiausią autoritetą visiems tikėjimo ir elgesio dalykams.

2. Bažnyčios nariais gali tapti tik savarankiškai apsisprendę tapti Kristaus sekėjais žmonės, kurie savo tikėjimą paliudija krikštu. Krikštijama vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios visiškai panardinant vandenyje.

3. Kiekviena baptistų bendruomenė tvarkosi savarankiškai; aukščiausia valdžia priklauso visuotiniam narių susirinkimui. Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir
nedalyvauja politikoje, savo veiklą finansuoja pačių tikinčiųjų aukomis.

4. Visi Bažnyčios tarnautojai yra renkami narių susirinkime.

5. Bažnyčia ugdo savo narių misijų dvasią vykdant didįjį Kristaus paliepimą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“ (Mk 16,15–16).

Šiems tikslams įgyvendinti vietinės baptistų bendruomenės dažniausiai jungiasi į nacionalines arba teritorines sąjungas, kurioms vadovauja išrinktos tarybos. Nacionalinės sąjungos gali įstoti į Pasaulinį baptistų aljansą, o Europos bei Artimųjų Rytų baptistai papildomai yra susijungę Europos baptistų federacijoje. Nustatyta tvarka šie junginiai rengia pasaulinius arba regioninius kongresus.

Lietuvoje baptistų būta jau praėjusiame šimtmetyje. 1841 m. Klaipėdoje, tuo metu priklausiusioje Prūsijos karalystei, įsikūrė bendruomenė, kuri 1851 metais, turėdama 234 narius, pasistatė bažnyčią. Šie maldos namai išliko per visas karų audras, tik sovietmečiu buvo iš bendruomenės atimti. 1991 m. bažnyčios pastatai buvo sugrąžinti bendruomenei. Ši bendruomenė per misijos stočių veiklą buvusiame Klaipėdos krašte buvo įkūrusi šešias naujas baptistų bendruomenes.

Didžiojoje Lietuvoje viena seniausių bendruomenių yra Kauno–Šančių, 1898 m. pasistačiusi savo maldos namus, kuriuose po nepriklausomybės atkūrimo vėl vyksta pamaldos. Nedidelę, bet gražią bažnytėlę per visą sovietmetį pasisekė išlaikyti Ylakių bendruomenei. Kiti maldos namai buvo atimti ir panaudoti kitokiems tikslams arba nugriauti.

Trylika baptistų bendruomenių tarpukario metais buvo susijungusios į Lietuvos baptistų sąjungą, kuriai iki pat sąjungos likvidavimo 1940 m. vadovavo Teodoras Gerikas. Tuomet narių skaičius sumažėjo, nes į Vokietiją repatrijavo didesnė dalis vokiečių tautybės baptistų. Dar viena netektis ištiko 1959 – 1960 m., kai didžioji dalis buvusio Klaipėdos krašto baptistų gavo teisę išvykti į Vokietijos Federacinę Respubliką.

1945 m. Lietuvos baptistai kartu su Latvijos ir Estijos tikėjimo broliais tapo TSRS evangelikų krikščionių baptistų sąjungos dalimi. Anksčiau viena nuo kitos nepriklausomos sąjungos ir toliau tvarkėsi gana savarankiškai, ir tik kai kurie klausimai buvo sprendžiami centralizuotai: dvasininkų ruošimas, rūpinimasis reikalinga literatūra. Taip tęsėsi iki 1989 m., kai bendruomenių atstovų konferencijoje buvo nuspręsta atnaujinti savarankišką sąjungos veiklą. Kiek vėliau buvo atkurta narystė Pasauliniame Baptistų Aljanse, ir sąjunga priimta į Europos Baptistų Federaciją.

Baptistai Lietuvoje, kaip nedidelė konfesija, kai kuriose veiklos srityse kooperuojasi su kitomis Bažnyčiomis ar krikščioniškomis organizacijomis. Tai krikščioniškos literatūros leidyba, sekmadieninių mokyklų mokytojų ruošimas, labdaringa bei kultūrinė veikla ir kt. Šiuo metu Lietuvos baptistų sąjungos būstinė yra Klaipėdoje.

Albertas Latužis, Klaipėdos baptistų Bažnyčios pastorius, Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos pirmininkas

Munistų judėjimas

Suvienijimo judėjimui klijuojama „munistų“ etiketė, ko gero, yra tapusi populiariai vartojamos „sektos“ sąvokos sinonimu. Moono pasekėjai (munistai) Lietuvoje veikia jau gerus 12 metų, judėjimo pavadinimas vis suskamba per televiziją, puošia laikraščių antraštes. Mūsų šalyje munistų yra gal vos 20 žmonių, tačiau jie labai aktyvūs. Gedimino prospekte galima sutikti merginų, prašančių paaukoti pinigų „tyros meilės“ vardan, arba kviečiančių į paskaitas apie šeimos vertybes; kartkartėmis kokio jaunuolio įsitraukimas į judėjimą sukelia daug šurmulio, munistų adresu pasigirsta kaltinimų “smegenų plovimu”, reikalavimų judėjimą uždrausti ar net grasinimų su juo susidoroti „liaudiškomis priemonėmis“.

Tuo tarpu munistai rengia konferencijas pasaulinės taikos tematika, į kurias sugeba pasikviesti netgi Seimo narių. Kas gi iš tiesų vyksta? Kodėl tokio nežymaus judėjimo veikla kelia tiek sumaišties? Siekdami tai suvokti, pažvelkime į judėjimo pasaulėžiūrą bei įsitraukimo į jį dinamiką.

Judėjimo pasaulėžiūra

Judėjimo istorija prasidėjo 1954 m., kai Sun Meong Moonas įkūrė Šventosios Dvasios asociaciją pasaulio krikščionybei suvienyti. Moonas netrukus parašė knygą „Dieviškasis principas“, kurioje išdėstė savo teologijos pagrindinius teiginius, interpretuodamas Bibliją per Korėjoje paplitusių tikėjimų prizmę.

Suvienijimo judėjimo teologijoje akcentuojami trys momentai: Sukūrimo, Kritimo ir Atstatymo. Dievas sukūrė pasaulį per šešis tarpsnius – šešias „dienas“. Adomas ir Ieva, pasak “Dieviškojo principo“, turėjo subręsti ir sukurti dievišką šeimą, tapti žmonijos Tikraisiais tėvais, tačiau Ieva buvo sugundyta Šėtono ir, nesulaukusi subrendimo momento, sugulė su Adomu. Tai ir yra kritimas, didžioji nuodėmė; seksuali jos prigimtis paaiškina ir tai, kodėl judėjimo teologijoje taip daug dėmesio skiriama seksualumo ir šeimos temoms. Kadangi dėl seksualumo ir dieviškos šeimos idėjos pamynimo įvyko kritimas, šiomis temomis judėjimas pradeda pasakojimą ir apie dieviškos tvarkos atstatymą. O šiame atstatyme kiekvienam žmogui, sekančiam Moonu,
svarbus vaidmuo.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3803 žodžiai iš 7506 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.