Zurnalistų etika
5 (100%) 1 vote

Zurnalistų etika

112131

Žurnalistų etika

Žurnalistų etika yra elgesio standartai, išskirtinai taikomi dirbantiesiems visuomenės informavimo priemonėse. Etika yra žmonių elgesio bei laikysenos taisyklės. Tos taisyklės ne tik išsamiai, bet ir labai įvairiai yra išnagrinetos, išdestytos bei išpuoselėtos daugelio mąstytojų-filosofų. Bet pirminis jų kilmės šaltinis vis tiek galėjo būti tik kiekvieno žmogaus įgimtoji (nors ir ne vienodai pajėgi) galia pačiam savaip spręsti, kas jam atrodo gera ir kas bloga. Tad pirminės žmonių elgesio taisyklės — pirminė etika — galėjo susidaryti iš toje ar kitoje žmonių visuomenėje palaipsniui įprastos praktikos įsivyravimo. Graikiško ethos žodžio patikslinta reikšmė yra ne šiaip sau būdas-charakteris, o kaip tik žmonių elgesio paprotinis charakteris, arba tiesiog — papročiai. Tai ir etika yra visų pirma paprotiniai elgesio dėsniai, o tik po to jau ir tų dėsnių studija, interpretacija, pagrindimas ir neretai net tolesnis išpletojimas.

Giliau apmąstyti žmogaus elgesio bei laikysenos dėsniai jau ankstyvoje formavimo stadijoje turėjo apimti ne tik žmonių tarpusavinį santykiavimą buitiniais reikalais, bet ir jų dvasinį-jausminį santykiavimą, neišskiriant nė pačių intymiausių to santykiavimo momentų. Gerio-blogio mąstas diktavo ir papročių keliu prigydė taip pat ir visą eilę dėsnių, pamokančių, kaip žmogui santykiauti ne tik su žmonemis, bet ir su aplinka, su visa gyvąja bei negyvąja gamta, su regimais, bet nesuprantamais gamtos reiškiniais, ir ypač kaip laikytis santykyje su nuojauta ar tikejimu suvokiamais antgamtiniais esmenimis bei kaip žmogui laikytis paties savęs atžvilgiu.

Tad etika, galima sakyti, „tvarko“ kiekvieną sąmoningą, žmogaus veiksmą, ar laikyseną. Bet jos dėsniai ne kaip teises normos: nėra kas priverčia ją laikytis ar bausti už nesilaikymą.. Etikos desniai turi tik patariamosios galios. Už jų nepaisymą, gresia nebent tik viešosios nuomonės smerkimas ar nuosavos sažinės graužimas. Tačiau didelė etikos desnių dalis yra inkorporuota ir į valstybių įstatymus, ir tie dėsniai paversti teises normomis. Taip pat daug etikos desnių sutampa su religijų teikiamais elgesio dėsniais. Ir yra elgesio bei laikysenos dėsnių, nepatekusių nei į teises, nei į religinius kodus, ir tie yra žinomi tik kaip etikos dėsniai, vien papročių būdu įsivyravę elgesio nuostatai.Žurnalistams, kaip ir visiems kitiems žmonėms, be abejo, taikomi ir visi bendrieji etikos dėsniai, galiojantieji atitinkamos visuomenės sąmonėje. Žurnalistų etika, iš tikrųjų, nei skatina žiniasklaidoje dirbančiuosius, nei jiems leidžia elgtis bei laikytis kaip nors kitaip, negu bendrosios etikos dėsniai pataria bei siūlo. Tik, kadangi kitus žmones vienaip ar kitaip liečiančios žinios bei nuomonės per visuomenės informavimo priemones paskleidžiamos net ir labai plačiose žmonių masėse ir kadangi, būdamos vienaip ar kitaip užfiksuotos, spaudoje perteiktos žinios bei nuomonės išlieka daugelyje vietų ilgą laiką prieinamos net velesnių kartų žmonėms, tai visuomenėse yra susikuręs ir vyrauja įsitikinimas ir netgi reikalavimas, kad žurnalistai butų itin atsargūs savo darbe, kad darytų, ką daro, tik visuomenės labui, kruopščiai vengdami žalos visuomenei ir nepateisintos skriaudos atskiriems asmenims. Kaip su peiliu rankoje butina elgtis taisyklingiau, negu su pagaliu, ir kaip dar reiklesnės yra taisyklės šaunamam ginklui kilnoti bei vartoti, taip reiklesnių taisyklių reikia ir spaudai vartoti, kadangi tai labai sudėtingas ir labai paveikus įrankis.

Žiniasklaida yra dar palyginti jauna civilizacijos apraiška, tai ir žurnalistų etikos dėsniai atitinkamai jaunesni už bendruosius. Ir, kaip etika iš dalies ligšiol dar nėra įgijusi galutinai suformuluoto ir visuotinai priimto pavidalo, taip gal dar toliau nuo tokio suformulavimo bei visuotimimo tebera žurnalistų etika. Jos dėsniai glūdi daugiausia tik tebebanguojančioje ir pagal paskiras visuomenes įvairuojančioje žurnalistų praktikoje.

Žurnalistų elgesį žiniasklaidos darbe reguliuojančių rašytinių nuostatų — vienur nedaug, kitur net perdaug — yra tik valstybių jstatymuose. Tai teisinės normos — leidimai, liepimai ar draudimai, kurių laikytis priverstinai privaloma. Kai kuriose politinėse santvarkose šios teisinės normos nesutampa ar stačiai kertasi su visuomenės sąmoneje rusenančia žurnalistų etikos samprata. Mat, etikos dėsniai niekad nėra įsakytiniai, o tik laisvai į sąmonę įaugę, laisvai besprendžiant, kas yra gera ir kas ne.

Bandymai suformuluoti spaudos etikos dėsnius

Paminėtini gana autoritetingi bandymai suformuluoti ir viešai pasiūlyti bent keletą reikšmingiausių žurnalistų etikos desnių. Tai 1923m. Amerikos laikraščių redaktorių sąjungos priimtas spaudos etikos kodeksas (Žurnalizmo kanonai), „Tarptautinis etikos kodeksas“ 1953m. svarstytas Jungtinių Tautų organizacijos žmogaus Teisių komisijoje.

Pirmajame labiau iškilmingai, negu konkrečiai skambančiais pareiškimais nurodyti keli siektini spaudos idealai. Reomendacijos kreipiamos ne tiek į žurnalistų elgesį, kiek į laikraščių etines kvalifikacijas. Taigi — nors laikraštis ir turi teisę daryti viską, kas prie jo trauktų ir palaikytų skaitytojus, bet neturi to daryti
visuomenės gerovei žalingu būdu. Ir laikraštis neturi būti naudojamas niekieno egoistiniams interesams tenkinti ar šiaip netikusiems tikslams. Laikraštis turi ginti spaudos laisvę, būtent, turi aktyviai naudotis teise svarstyti bei kritikuoti viską, kas tik įstatymų nėra įsakmiai uždrausta svarstyti; laikraštis turi naudotis teise net ir to paties spaudą varžančio įstatymo išmintingumą, apsvarstyti bei kritikuoti. Laikraštis neturi būti susirišęs ištikimybės pažadu su niekeno kito, kaip tik su visuomenės interesais. Atseit, laikrastis neturi ginti ar piršti privacių interestų, jeigu jie susikerta su visuomenės interesais ar kaip kitaip žalingi visuomenės gerovei.

Laikraštis turi saugotis reikšti tokią šaliską nuomonę, kurioje nukrypstama nuo tiesos. Žinias laikraštis turi teikti nuoširdžiai, teisingai ir tiksliai. Prasilenkimai su tiesa ir netikslumai žiniose negali buti pateisinti, jeigu nebuvo panaudotos visos įmanomos pastangos faktams išsamiai patikrinti ir, kas patikrinta, kruopščiai tiksliai perteikti. Antraštė turi teisingai atitikti po ja vedamojo straipsnio esmę. Žinios lakraštyje turi buti pranešamos nešališkai, nereiškiant pažiūrų į pranešamus faktus ir neteikiant tendencingo faktų nušvietimo. Nuomonės apie žinioje pranešamus dalykus turi buti dėstomos atskirai.Žinios nuo nuomonės atskyrimo nereikalaujama; jei tai pateikiama specialiame atitinkamą tezę ginančiame straipsnyje arba jei straipsnis yra drauge ir pranešamų faktų interpretacija bei svarstymas ir yra to svarstymo autoriaus pasirašytas. Laikrastis neturi skelbti oficialiai neiškeltų kaltinimų prieš asmenį, pažeidžiančių to asmens garbę, gerą vardą ar keliancių įtarimo dėl to asmens dorumo lygio, neduodamas progos tam asmeniui pasiaiškinti. Jei toks neteisminis kaltinimas yra svarbaus pobudžio, laikraštis privalo pasiūlyti paliestąjam asmeniui progą pasiaiškinti. Laikraštis neturi liesti privačių asmens teisių ar jausmų srities, kol tam nėra akivaiz-daus visuomeninio intereso (minios smalsumas nelaikomas privatumo pazeidimą pateisinančiu visuomeniniu interesu). Pastebejęs rimtą klaidą savo paskelbtame fakto pranešime ar nuomonės pareiškime, laikrastis turi neatidėliodamas ir išsamiai tą klaidą atitaisyti, nepaisant dėl ko ta klaida būtų įvykusi. Laikraštis gali buti kaltinamas nenuoširdumu bei veidmainingumu, jei, prisidengdamas intencija neva kovos su nedorybėmis, iš tikrųjų skatins žemą elgesį, visuomenės labui akivaizdziai nereikalingais smulkmeniškais nusikaltimų ar ištvirkavimų aprašinėjimais.

Antrajame, trimis dešimtmečiais seniasniame dokumente dėstomi kad ir kondensuočiau suformuluoti, bet maždaug tie patys žurnalistų etikos principal, kaip ir pirmajame. Ypač smerkiamas spaudos naudojimas paties žurnalisto ar kitų asmenų bei grupių egoistiniams, visuomenės gerovei nenaudingiems ar žalingiems interesams. Smerkiamas sąmoningas šmeižimas, įžeidinėjimas, žeminimas, nepagrįsti kaltinimai, taip pat ir plagiatas. Reikalaujama, kad visuomenei teikiamoji informacija butų tiksli, tai yra, kad ji butų kaip įmanomai kruopščiai patikrinta, kad joks faktas joje nebūtų tyčia iškreiptas ir joks esminis faktas nebūtų tyčia nutylėtas. Informacijos išsamumo tikslu leidžiama skelbti ir negalėtas patikrinti žinias arba sklindantį gandą, apie kalbamą, įvykį, bet reikalaujama, kad butų įsakmiai pažymėta, kas yra tik nepatikrinta žinia arba gandas. Žurnalistai įspėjami nesiimti uždavinių, nesuderinamų su žurnalisto darbo taurumu bei orumu. Apie paskelbtose informacijose bei nuomonėse pastebetų prasilenkimų su tiesa atitaisymą, bei apie privataus gyvenimo dalykų viešumon iškėlimą pakartojama maždaug tas pat, kas ir pirmajame dokumente. Iškeltas naujas dalykas — diskrecijos principas informacijos šaltinių atžvilgiu. Žurnalistas skatinamas „iki kraštutinių įstatymo ribų“ ginti savo privilegiją neatskleisti savo informacijos šaltinio, jeigu informacija gauta konfidencialiu būdu. Be to, iš žurnalistų, rašančių apie svetimus kraštus, reikalaujama, kad jie butu įgiję apie tuos kraštus tiek ir tokių žinių, kad jos įgalintų tiksliai ir tinkamai pranešti bei aiškinti tuose krastuose matytus įvykius bei reiškinius.

To meto kodeksai kėlė daugiau klausimų, negu suteikė atsakymų. Pvz. kas yra visuomenė, kuriai iš žurnalisto reikalaujama išskirtinio, monopoliško pasiaukojimo? Kas yra tos visuomenes interesai ir iš ko spręsti, kokie individualūs interesai su tos visuomenės interesais sutampa ir kokie su jais kertasi? Ar kiekvienas geros valios visuomeninis veikimas tikrai yra visuomenei naudingas? Taigi šie kodeksai buvo gana preištaringi ir buvo paliekama per daug vietos pačio žurnalisto interpretacijai. Į kai kuriuos iš tokių klausimų apčiuopiamesnių atsakymų teikia teisė, tai yra valstybės įstatymų pavidalu suformuluoti ir valstybės galios sankcionuoti spaudos etikos dėsniai. Išsamiausiai teisinė galia yra suteikta spaudos etikos dėsniams, liečiantiems asmens įzeidimą. — apšmeižimą, asmens privatinio gyvenimo dalykų viešumon iškelimą, taip pat ir autoriaus nuosavybės pažeidimą — plagiatą.. Įžeidimu bei šmeižtu teisė laiko tokį atsiliepimą, apie asmenį (fizinį ar juridinį), kuris galetų visuomenėje sukelti prieš tą, asmenį neapykantą, (pasipiktinimą,
ar pašaipą. ir tuo padaryti jam skriaudos, del kurios yra pripažįstama teisė reikalauti satisfikacijos, atšaukimo arba ir piniginio atlyginimo. Kaltinimas įžeidimu -šmeižimu gali buti atremtas įrodant, kad skundžiamasis pareiškimas yra paremtas tiesa. Bet ir tiesa nepripažįstama pateisinimu, jei ta tiesa liečia su jokiu visuomenės interesu nesusijusį privataus asmens gyvenimo dalyką,. Taigi, ne kiekvieną tiesą yra etiška bei legalu skelbti spaudoje. Tačiau ir teisės normos nenubrėžia aiškiai apčiuopiamos linijos tarp to, kas spaudoje etiška ar neetiška. Rašyti žurnalistų etikos formulavimai yra tik apytikrės krypties rodyklės, kurių pagalba kiekvienam žurnalistui tenka pačiam savo nuovoka tą liniją, kiekvienu konkrečiu atveju apčiuopti. Dar visai neseniai informacijos priemonių savininkai ir personalas vadovavosi kiek laisvesniu etikos kodeksu. Šiandien situacija keičiasi: švietimo sferos darbuotojai, kritikai ir visuomenė skatina laikytis bendrosios verslo etikos. Žurnalistinė etika visuomet vertinama informavimo priemonių funkcijų ir tikslų kontekste, kurį sudaro informacijos, nuomonių pramogų ir reklamos teikimas. Vykdydami šias funkcijas žurnalistai susiduria su prieštaringomis teisėmis ir pareigomis. Etine dilema iškyla tada, kai informavimo priemonė nori skelbti auditorijai svarbią medziagą, pažeidžiančią kurio nors žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Norint ją išspręsti, reikia nutarti, kaip tokiu atveju deretų elgtis. Kartais tenka ieškoti pusiausvyros tarp laisvės ir atsakomybės, o visiškai nevaržomas sprendimas ne visada yra atsakingas poelgis. Žurnalistinė etika padeda surasti sprendimą specifinėse situacijose, kurios susijusios su bendromis taisyklėmis ir principais. Žurnalistai ir kiti komunikacijos sferos darbuotojai turi priimti sprendimą, neprieštaraujantį profesinėms taisyklėms bei konvencijoms ir atitinkantį nustatytą etikos kodeksą. Etiniai sprendimai suteikia laisvę priimant sprendimus, kai reikia pasverti teisingumą ir klaidingumą. Nėra jokio visais atvejais ,,teisingo“ etinio sprendimo. Kai kurios etinės vertybės ir normos įtrauktos į įstatymus, nes valstybė reikalauja, kad priimdamas sprendimus pilietis laikytūsi tam tikrų taisyklių ar konvencijų. Tuo tarpu žurnalistinė etika yra savo noru priimtas kodeksas ir spaudos laisvės sistema suteikia gana didelę laisvę, kurios neturi kitų profesijų atstovai, nes jų etikos taisyklės prilygsta įstatymui.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 1944 žodžiai iš 3433 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.