Zvelgiant į pasamonę
5 (100%) 1 vote

Zvelgiant į pasamonę

112131415161718191

ŽVELGIANT Į PASAMONĘ

Sapnų svarba

Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmę įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai. Tai yra ženklai, ir jie vien tik žymi objektus, kuriems yra priskiriami.

Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas, kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines papildomas užuominas ir reikšmes. Jis nurodo kažką neapibrėžtą, nežinoma ar paslėptą nuo mūsų. Pavyzdžiui, daugelis Kretos paminklų pažymėti dvigubos adzės (kauptuko pavidalo kirvis – /red./) ženklu. Mes žinome objektą, bet nežinome jo simbolinių reikšmių (nuorodų). Kitas pavyzdys galėtų būti indas, kuris, lankęsis Anglijoj, namie pasakojo draugams, jog anglai garbina gyvulius, nes jis matęs senose bažnyčiose erelių, liūtų ir jaučių. Jis nežinojo (kaip ir daugelis krikščionių), kad šie gyvūnai yra evangelistų simboliai, kilę iš Ezekielio vizijos ir kad tai, savo ruožtu, yra Egipto saulės dievo Horo ir jo keturių sūnų analogija. Dar daugiau, yra tokių daiktų, kaip ratas ir kryžius, kurie yra žinomi visame pasaulyje, bet tam tikromis aplinkybėmis jie turi simbolinę reikšmę. Ką jie tiksliai simbolizuoja, tebėra ginčytinas dalykas.

Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažką daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį „nesąmoningą“ aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galo išaiškinamas. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti. Kai protas tiria simbolį, jis mąsto apie tokias idėjas, kurios yra už intelekto suvokimo ribų. Ratas gali nukreipti mūsų mintis link „dieviškos“ saulės sąvokos, bet šioj vietoj intelektas turi pripažinti savo nekompetentingumą; žmogus negali apibrėžti „dieviškos“ esybės. Kai, nepaisant visų savo intelekto ribotumų, kažką pavadiname „dievišku“, mes tesuteikiame jam vardą, kuris gali būti pagrįstas tikėjimu, bet niekad – faktiniais įrodymais.

Kadangi daugybė dalykų yra už žmogiško supratimo ribų, mes nuolat vartojame simbolinius terminus, kad jie atstovautų sąvokoms, kurių mes negalime apibrėžti ar visiškai suprasti. Tai viena iš priežasčių, kodėl visos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius. Bet šitoks sąmoningas simbolių naudojimas tėra tas didžiai svarbaus psichologinio fakto vienas aspektas. Žmogus taip pat kuria simbolius nesąmoningai ir spontaniškai – sapnų forma.

Nėra lengva tai suvokti. Bet būtina, jeigu norime daugiau sužinoti apie tai, kaip funkcionuoja žmogaus psichika. Valandėlę pamąstę suprasime, kad žmogus niekad iki galo nieko nesuvokia ir nieko visiškai nesupranta. Jis mato, girdi, liečia, jaučia skonį, tačiau kaip toli jis mato, kaip girdi, ką pasako jam lytėjimas ir kokį skonį jis jaučia, priklauso nuo jo pojūčių kiekio ir kokybės. Tai apriboja jo aplinkinio pasaulio supratimą. Naudodamas mokslinius instrumentus, jis iš dalies kompensuoja šiuos juslių trūkumus. Pavyzdžiui, jis gali išplėsti regėjimo lauką žiūronais, o klausos – elektriniu stiprintuvu. Tačiau ir labiausiai ištobulinti aparatai tegali priartinti akims tolimus ir mažus objektus arba pagarsinti silpnus garsus. Nesvarbu, kokius instrumentus naudoja, kada nors žmogus pasiekia tikrumo ribą, kurios sąmoningas pažinimas negali peržengti.

Be to, yra ir nesąmoningi mūsų tikrovės suvokimo aspektai. Pirmasis – faktas, kad net kai mūsų jutimai reaguoja į realius reiškinius, vaizdus ir garsus, jie yra kažkaip „išverčiami“ iš realybės sferos į psichikos sferą. Psichikoje (/mind/) jie tampa psichiniais įvykiais, kurių galutinė prigimtis yra nepažini (nes /psyche/ negali pažinti savo pačios substancijos). Taigi bet kokiame patyrime yra neapibrėžtas skaičius nežinomų veiksnių, nekalbant apie faktą, kad kiekvienas konkretus objektas tam tikrais atžvilgiais visada lieka nepažintas, nes mes nežinome pačios materijos pirminės prigimties.

Yra tam tikrų įvykių, kurių sąmoningai mes nepastebime; vadinasi, jie lieka už sąmonės slenksčio. Jie įvyksta, bet jie suimami į save nesąmoningai, mums sąmoningai nežinant. Mes sužinome apie tokius įvykius tik intuicijos akimirkomis arba giliai mąstydami vėliau įsisąmoniname, jog jie turėjo atsitikti; ir nors mes iš pradžių nekreipėme dėmesio į jų emocinę ir gyvybinę svarbą, tai vėliau išsiveržia iš pasąmonės kaip kokia pavėluota mintis.

Pavyzdžiui, ji gali pasirodyti sapno pavidalu. Apskritai bet kurio įvykio nesąmoningas aspektas atsiskleidžia mums sapnuose, kur jis pasirodo ne kaip racionali mintis, o kaip simbolinis vaizdas. Istorijos požiūriu, kaip tik sapnų tyrinėjimas pirmiausia ir leido psichologams tirti sąmoningų įvykių nesąmoningus aspektus.

Kaip tik tokiu pagrindu psichologai taria egzistuojant nesąmoningą sielą (/psyche/), nors daugelis mokslininkų
ir filosofų tai neigia. Jie naiviai ginčija, kad tokia prielaida reikštų, kad tame pačiame individe yra du „subjektai“, arba paprastai tariant, dvi asmenybės. Bet kaip tik ši prielaida ir yra visiškai korektiška. Viena iš šiuolaikinio žmogaus bėdų ir yra tai, kad daugelis žmonių kenčia nuo tokio asmenybės susidvejinimo. Tai jokiu būdu ne patologinis simptomas; tai normalus reiškinys, pastebimas bet kada ir visur. Taip yra ne tik neurotikams, kurių dešinė nežino, ką daro kairė. Ši kebli padėtis tik rodo bendrą nesąmoningumą, kurį nenuneigiamai paveldėjo visa žmonija.

Žmogus savo sąmonę plėtojo lėtai ir per vargą, daugybę amžių, kol tapo civilizuotas (sutarta tokiu laikyti rašto išradimą, apie 4000 m. pr. Kr.). Ir ši evoliucija toli gražu nesibaigė, nes didelės žmogaus psichikos sritys tebeskendi tamsoje. Tai, ką mes vadiname siela (/psyche/), anaiptol nesutampa su mūsų sąmone ir jos turiniu.

Tasai, kuris neigia pasąmonės egzistavimą, iš tikrųjų daro prielaidą, jog šiandien sielą esame visiškai pažinę. Ir šis įsitikinimas aiškiai yra toks pat klaidingas, kaip ir prielaida, jog žinome visą, ką reikia žinoti apie gamtos pasaulį. Mūsų siela yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra tokia pat beribė. Taigi mes negalime tiksliai apibrėžti nei sielos, nei gamtos. Tegalime konstatuoti, kad, mūsų manymu, jos yra (kuomet jas laikome esant), ir aprašyti, kiek sugebam, kaip jos funkcionuoja. Taigi, be medicinos surinktų įrodymų, yra ir stiprus loginis pagrindas, kad atmestume tokius teiginius kaip: „Nėra jokios pasąmonės“. Tokius dalykus kalbantys išreiškia senatviška „mizoneizmą“ – baimę to, kas nauja ir nežinoma.

Šis pasipriešinimas minčiai apie nežinomą žmogaus psichikos dalį turi istorinių priežasčių. Sąmonė yra labai nesena gamtos įgija, ir ji tebėra „eksperimentiška“. Ji trapi, jai gresia specifiniai pavojai, ji lengvai pažeidžiama. Kaip pastebėjo antropologai, vienas iš labiausiai paplitusių psichinių sutrikimų, pasitaikančių tarp primityvių tautų, yra tai, ką jos vadina „sielos netekimu“ – tai reiškia, kaip rodo ir pavadinimas, matomą sąmonės suirimą (arba, specialiau tariant, disociaciją).

Tokie žmonės, kurių sąmonės išsivystymo lygis yra kitoks nei mūsų, „sielos“ (arba psychės) nejaučia kaip vientisos. Daugelis primityvų mano, kad žmogus, taip pat kaip savo, turi ir „miško sielą“, ir kad ši miško siela yra įsikūnijusi laukiniame gyvūne arba medyje, su kuriuo žmogus tam tikru būdu yra psichiškai tapatus. Kaip tik tai žymus prancūzų etnologas Lucianas Levis-Brulis (Levy-Bruhl) pavadino „mistiniu dalyvavimu“. Jis atsisakė šio termino priešiškos kritikos spaudžiamas, bet man regis, kad jo kritikai buvo neteisūs. Tai yra gerai žinomas psichologinis faktas, kad individas nesąmoningai gali būti tapatus su kitu asmeniu ar objektu.

Šis tapatumas primityvų tarpe įgyja daug formų. Jei miško siela yra gyvūno siela, pats gyvūnas yra laikomas tam tikru žmogaus broliu, pavyzdžiui, manoma, kad žmogus, kurio brolis yra krokodilas, gali saugiai sau plaukioti krokodilų knibždančioje upėje. Jei miško siela yra medis, tas medis tariamas kaip turįs tam individui kažką panašaus į tėvišką autoritetą. Abiem atvejais miško sielos įžeidimas suprantamas kaip paties žmogaus įžeidimas.

Kai kuriose gentyse manoma, kad žmogus turi keletą sielų; šis tikėjimas išreiškia kai kurių primityvių individų jausmą, kad jie yra sudaryti iš keleto sujungtų; bet skirtingų vienetų. Tai reiškia, kad individo siela toli gražu nėra saugiai suvienyta; priešingai, jai gresia pavojus pernelyg lengvai suskilti, užplūdus nevaldomiems jausmams.

Šią situaciją mes žinome iš antropologų studijų, bet ji nėra tokia jau netinkama ir mūsų pačių pažangiai civilizacijai, kaip gali atrodyti. Mes irgi galime disocijuotis (suskilti) ir prarasti tapatumą. Mus užvaldo ir pakeičia nuotaikos, mes prarandame sugebėjimą mąstyti ir negalime prisiminti svarbių dalykų apie save ir kitus,- ir žmonės ima klausti: „Koks velnias į tave įlindo?“ Kalbam, jog sugebam „kontroliuoti save“, bet savitvarda yra reta ir nepaprasta dorybė. Mes galime manyti, kad save valdome, bet koks nors draugas nesunkiai mums papasakos apie mus tokių dalykų, apie kuriuos mes nieko nežinome.

Nėra abejonės, net mūsų vadinamame aukštame civilizuotume žmogaus sąmonė dar nėra reikiamai vientisa. Ji tebėra pažeidžiama ir linkusi skilinėti. Sugebėjimas izoliuoti dalį savo psichikos iš tikro yra vertinga savybė. Galime susitelkti tuo momentu prie vieno dalyko, atmesdami visa kita, kam reikia mūsų dėmesio. Bet yra didžiulis skirtumas tarp sąmoningo sprendimo atsiskirti ir laikinai nuslopinti dalį savo sielos, ir būsenos, kai tai atsitinka savaime, žmogui šito nežinant, nesutinkant ir net priešingai jo norams. Pirmasis yra civilizacijos laimėjimas, antrasis – primmityvus „sielos netekimas“ arba net patologinė neurozės priežastis.

Taigi net mūsų dienomis sąmonės vieningumas tebėra abejotinas: jis labai lengvai gali būti suardytas. Sugebėjimas valdyti savo emocijas, labai pageidautinas vienu požiūriu, bus abejotinas laimėjimas kitu, nes dėl to socialiniai tarpusavio santykiai netektų įvairovės, spalvų ir šilumos.

Taigi tokiame kontekste ir turime apžvelgti, kokie svarbūs yra sapnai – tos netvirtos, nepagaunamos,
nepatikimos, neaiškios ir netikros fantazijos. Norėdamas paaiškinti savo požiūrį, aprašysiu kaip jis rutuliojosi daugelį metų ir kaip aš priėjau prie išvados, kad sapnai yra dažniausiai pasitaikantis ir visuotinai prieinamas šaltinis tirti žmogaus sugebėjimą simbolizuoti.

Zigmundas Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirti pasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir problemomis. Ši prielaida anaiptol nebuvo savavališka. Ji buvo pagrįsta įžymių neurologų, pavyzdžiui, Pjero Žanė (Pierre Janet), išvadomis, kad neurozės simptomai susiję su tam tikru sąmoningu patyrimu. Jie netgi yra atskilusios sąmoningos psichikos sritys, kurios kitu laiku ir kitokiomis aplinkybėmis gali būti sąmoningos.

Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Froidas ir Jozefas Broieris pripažino, kad neurotiški simptomai – isterija, tam tikri skausmai ir nenormalus elgesys – iš tikrųjų yra simboliškai reikšmingi. Jie yra vienas būdas, kuriuo pasąmoninė psichika išreiškia save, kaip kad ir per sapnus; ir jie yra tokie pat simboliški. Pavyzdžiui, pacientui, pakliuvusiam į nepakeliamą situaciją, gali atsirasti spazmai, kai jis bando ryti. Jis „negali to praryti“. Kitą pacientą panašiomis psichologinio streso aplinkybėmis ištinka astmos priepuolis. Jis dūsta nuo „namų oro“. Trečiasis patiria savotišką kojų paralyžių: jis negali paeiti, t.y. „jis toliau eiti nebegali“. Ketvirtasis, kuris vemia pavalgęs, „negali suvirškinti“ nemalonaus fakto. Galėčiau pateikti daugybę tokių pavyzdžių, bet tokios somatinės reakcijos tėra viena forma, kuria mus kamuojančios problemos gali nesąmoningai pasireikšti. Dažniausiai jos pasireiškia per mūsų sapnus.

Bet kuris psichologas, išklausęs gausybę žmonių, pasakojančių savo sapnus, žino, kad sapnų simboliai kur kas įvairesni, negu fiziniai neurozės simptomai. Sapnai dažnai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos. Bet jei analitikas, susidūręs su šia sapnų medžiaga, naudoja originalią Froido „laisvų asociacijų“ techniką, jis mato, kad sapnus galima redukuoti į tam tikrus pagrindinius modelius.

Ši technika suvaidino labai svarbų vaidmenį psichoanalizės raidoje, nes leido Froidui panaudoti sapnus kaip išeities tašką, kuriuo remiantis galima pradėti tirti paciento pasąmoninę problemą.

Froidas pastebėjo paprastą, bet labai svarbų, esminį dalyką, kad jei sapnuotojas skatinamas tęsti pasakojimą apie savo sapnų vaizdinius ir mintis, kurias šie jam sukelia, jis prasitars ir atskleis pasąmoninį savo negalavimų pagrindą tuo, ką jis kalba, ir tuo, ką jis kalbėdamas sąmoningai praleidžia. Jo mintys gali pasirodyti neprotingos ir netinkamos, bet po kurio laiko pasidaro jau aišku, ko jis stengiasi vengti, kokią nemalonią mintį ar patyrimą slopina. Kad ir kaip jis bando tai užmaskuoti, visa, ką jis sako, rodo jo nemalonumų esmę. Gydytojas pamato tiek daug išvirkščios gyvenimo pusės dalykų, kad jis retai būna toli nuo tiesos, kai paciento daromas užuominas interpretuoja kaip neramios sąžinės ženklus. Deja, tai, ką jis galų gale atranda, patvirtina jo būgštavimus. Kol kas niekas negali paprieštarauti Froido nuslopinimo ir norų išpildymo, kaip neabejotinų sapnų simbolizmo priežasčių, teorijai.

Froidui sapnai buvo ypatingai svarbūs, kaip „laisvų asociacijų“ proceso išeities taškas. Bet po kurio laiko aš ėmiau jausti, jog tai klaidingas ir neadekvatus turtingų fantazijų, kurias pasąmonė sukuria miegant, panaudojimas. Mano abejonės iš tikrųjų prasidėjo tada, kai vienas kolega man papasakojo tai, ką jis patyrė ilgai keliaudamas po Rusiją traukiniu. Nors jis nemokėjo kalbos ir net nemokėjo skaityti kirilicos, jis staiga ėmė gilintis į keistas raides, kuriomis buvo parašyti geležinkelio užrašai, ir atsidavė svajonėms, kurių metu jis toms raidėms suteikdavo įvairiausias reikšmes.

Viena mintis sekė kitą, ir, būdamas atsipalaidavęs, jis pajuto, kad šios „laisvos asociacijos“ sukėlė jam daug senų prisiminimų. Jis suirzo juose aptikęs kai kurias seniai palaidotas nemalonias temas – dalykus, kuriuos norėjo pamiršti ir kuriuos /sąmoningai/ buvo pamiršęs. Iš tikrųjų jis priėjo prie to, ką psichologai vadina „kompleksais“ – t.y. nuslopintas emocines temas, kurios gali sukelti nuolatinius psichologinius sutrikimus arba daugeliu atvejų net neurozės simptomus.

Šis epizodas atvėrė man akis: supratau, kad nebūtina naudoti sapnų kaip „laisvų asociacijų“ proceso išeities tašką, jei nori atskleisti paciento kompleksus. Jis man parodė, kad centrą galima pasiekti tiesiai iš bet kurio apskritimo taško. Galima pradėti nuo kirilicos, nuo meditacijų apie krištolinį rutulį, maldininko ratą arba modernistinį paveikslą, arba net nuo atsitiktinio pokalbio apie kokį nors banalų atsitikimą. Sapnas nėra nei daugiau, nei mažiau naudingas šiuo požiūriu, kaip bet kuris kitas galimas išeities taškas.

Tačiau sapnai yra ypatingai reikšmingi, netgi jei jie dažnai kyla iš emocinio susijaudinimo, į kurį taip pat įeina ir įprastiniai (nuolatiniai) kompleksai. (Nuolatiniai kompleksai yra švelniosios psichės vietos, greičiausiai reaguojančios į išorinius stimulus ar sutrikimus.) Štai kodėl laisvos asociacijos gali nuvesti iš bet kurio sapno į kritiškas slaptas
atėjo mintis, kad (jei aš buvau teisus iki šiol) protinga būtų daryti išvadą, jog sapnai turi kažkokią atskirą ir daug reikšmingesnę funkciją. Labai dažnai sapnai turi apibrėžtą, akivaizdžiai tikslingą struktūrą, nurodančią pagrindinę idėją arba kryptį – nors dažniausiai ji nėra iš karto suprantama. Todėl pradėjau svarstyti, ar negeriau skirti daugiau dėmesio tikrajai sapno formai ir turiniui, užuot leidus „laisvoms“ asociacijoms per idėjų grandinę nuvesti į kompleksus, kuriuos lygiai taip pat galime pasiekti ir kitais būdais.

Ši nauja mintis pakeitė mano psichologijos raidą. Tai reiškė, kad aš pamažu atsisakiau sekti asociacijas, kurios nuvesdavo toli nuo sapno teksto. Ėmiau telkti dėmesį ne tiek prie asociacijų, kiek prie paties sapno, manydamas, kad jis išreiškia kažką specifišką, ką bando pasakyti pasąmonė.

Mano požiūrio į sapnus pasikeitimas pakeitė ir metodą,- naujoji technika turėjo atsižvelgti į įvairiausius platesnius sapno aspektus. Sąmoningas pasakojimas turi pradžią, raidą ir pabaigą, bet tai netinka sapnui. Jo erdvės ir laiko matmenys visai kitokie, kad jį suprastum, reikia tyrinėti kiekvienu aspektu – lyg imtum nepažįstamą daiktą į rankas ir tol jį sukiotum, kol taptų pažįstama kiekviena formos detalė.

Jau turbūt pakankamai parodžiau, kaip vis labiau pradėjau nesutikti su „laisvų asociacijų“ metodu, kurį pirmasis pasiūlė Froidas, – norėjau likti kiek galima arčiau prie paties sapno, atsisakydamas visų netinkamų idėjų ir asociacijų, kurias jis gali sukelti. Žinoma, jos gali atskleisti paciento kompleksus, bet aš turėjau daug didesnį tikslą, nei vien atskleisti kompleksus, kurie sukelia neurotinius sutrikimus. Juos galima nustatyti daugybe kitų būdų, pavyzdžiui, psichologas gali suprasti visas užuominas, kurių jam reikia, žodinių asociacijų testu (klausdamas paciento, kokias asociacijas jam sukelia tam tikri žodžiai ir analizuodamas jo atsakymus). Bet norint pažinti ir suprasti visą asmenybės psichinio gyvenimo procesą, svarbu suvokti, kad jo sapnai ir jų simboliniai vaizdiniai turi atlikti kur kas svarbesnį vaidmenį.

Beveik kiekvienam aišku, kad, pavyzdžiui, yra nesuskaičiuojama daugybė įvaizdžių, kurie gali simbolizuoti lytinį aktą (arba, kitaip tariant, atvaizduoti jį alegoriškai). Bet kuris iš šių įvaizdžių per asociacijas gali atvesti prie lytinių santykių idėjos ir prie specifinių kompleksų, kuriuos kiekvienas gali jausti savo paties seksualinio gyvenimo atžvilgiu. Bet šiuos kompleksus galima taip pat atskleisti ir užsisvajojus prie neįskaitomų rusiškų raidžių.

Taigi aš padariau prielaidą, kad sapnas gali pranešti ir ką kitą nei seksualinė alegorija ir kad taip yra dėl tam tikrų priežasčių. Pailiustruosiu šią mintį.

Žmogus gali sapnuoti, kad kiša raktą į spyną, darbuojasi su sunkia lazda ar laužia duris kojos spyriu. Visa tai galima traktuoti kaip seksualinę alegoriją. Bet pats faktas, kad jo pasąmonė pasirinko kurį nors vieną iš šių įvaizdžių – raktą, lazdą ar spyrį – taip pat turi didelę reikšmę. Tikroji užduotis yra suprasti, kodėl pasirinktas raktas, o ne lazda, arba lazda, o ne spyris koja. Kartais tai net padeda atskleisti, kad čia iš viso vaizduojamas ne lytinis aktas, o visai kiti psichologiniai dalykai.

Taip mąstydamas, aš priėjau prie išvados, kad tik ta medžiaga, kuri yra aiški ir regima sapno dalis, gali būti naudojama jį interpretuojant. Sapnas turi savo apribojimus. Jo specifinė forma pati mums pasako, kas jam priklauso ir kas veda į šalį nuo jo. Jei „laisvos“ asociacijos vilioja į šalį nuo šios (sapno) medžiagos, galima būtų pasakyti, nelyg koks zigzagas, tai mano sukurtas metodas labiau primena spiralę, kurios centre yra sapno piešinys. Aš dirbu su pačiu sapno piešiniu, nekreipdamas dėmesio į sapnuotojo pastangas nuo jo atitrūkti. Dirbdamas savo profesinį darbą, aš vis turiu kartoti: „Grįžkime prie Jūsų sapno. Ką sako /sapnas/?“

Pavyzdžiui, mano pacientas sapnavo girtą, nevalyvą, vulgarią moterį. Sapne toji moteris buvo jo žmona, nors realiame gyvenime jo žmona buvo visiškai kitokia. Iš pirmo žvilgsnio sapnas atrodė siaubingai neteisingas, ir pacientas tuoj pat jį atmetė kaip susapnuotą nesąmonę. Jeigu aš, jo gydytojas, būčiau leidęs jam eiti asociacijų keliu, jis neišvengiamai būtų bandęs kaip galima labiau nutolti nuo nemalonių sapno užuominų. Ir būtų priėjęs prie vieno iš savo pagrindinių kompleksų – komplekso, ko gero, neturinčio nieko bendro su jo žmona – ir mes nieko nesužinotume apie ypatingą, būtent šio sapno prasmę.

Taigi ką jo pasąmonė norėjo pasakyti tokiu akivaizdžiai neteisingu teiginiu? Aišku, ji išreiškė idėją apie puolusią moterį, kuri buvo artimai susijusi su sapnuotojo gyvenimu. Bet kadangi šio įvaizdžio projekcija į jo žmoną visiškai nepagrįsta ir iš esmės neteisinga, man teko ieškoti kitur, kol supratau, ką atvaizdavo toks atstumiantis įvaizdis.

Dar viduramžiais, daug anksčiau nei fiziologai įrodė, kad dėl endokrininių liaukų struktūros visuose mumyse yra ir vyriški, ir moteriški elementai, buvo sakoma, kad „kiekviename vyre yra moteris“. Kaip tik šį moteriškąjį elementą kiekviename vyre aš ir pavadinau „anima“. Tas „moteriškasis“ aspektas yra iš esmės tam tikras žemesnio pobūdžio susietumas su aplinka, ir ypač su
moterimis, kuris yra rūpestingai slepiamas nuo kitų ir nuo savęs. Kitaip tariant, nors regimoji individo asmenybė atrodo visiškai normali, ji gali slėpti nuo kitų – ar netgi nuo savęs – apgailėtiną „moters savyje“ padėtį.

Taip buvo ir šiam mano pacientui: jo moteriškoji pusė nebuvo patraukli. Jo sapnas sakyte sakė: „Kai kuriais atžvilgiais tu elgiesi kaip puolusi moteris“, ir sukėlė jam šoką. (Šis pavyzdys, suprantama, neturi būti laikomas įrodymu, kad pasąmonė rūpinasi „moraliniais“ draudimais.) Sapnas neliepė pacientui „elgtis geriau“, bet tiesiog bandė atsverti pernelyg vienpusišką jo sąmoningo proto prigimtį, kuri palaikė klaidingą įsitikinimą, kad jis yra visais atžvilgiais džentelmenas.

Lengva suprasti, kodėl sapnuotojai linkę ignoruoti ir netgi neigti savo sapnų pranešimus. Sąmonė natūraliai priešinasi viskam, kas nesąmoninga ir nežinoma. Aš jau nurodžiau, kad primityviuose žmonėse yra tai, ką antropologai vadina „mizoneizmu“, t.y. gili ir prietaringa naujovių baimė. Primityvai reaguoja į nepalankius įvykius tokiomis pat reakcijomis, kaip ir gyvūnai. Bet ir „civilizuotas“ žmogus į naujas idėjas reaguoja labai panašiai, kurdamas psichologinius barjerus, kad susidūręs su naujove, apsisaugotų nuo šoko. Lygiai tą patį galima pastebėti kiekvieno individo reakcijoje į savo paties sapnus, jei tenka priimti neįprastą mintį. Daugelis filosofijos, mokslo, netgi literatūros pionierių tapo įgimto savo amžininkų konservatyvumo aukomis. Psichologija yra vienas jauniausių mokslų. Kadangi ji stengiasi nagrinėti pasąmonės veiklą, tai neišvengiamai susiduria su kraštutiniu mizoneizmu.

Praeitis ir ateitis pasąmonėje

Kol kas aš tik pateikiau keletą principų, kuriais remdamasis aš tiriu sapnus, nes jei mes norime ištirti žmogaus sugebėjimą kurti simbolius, sapnai mums yra pati svarbiausia ir prieinamiausia medžiaga. Du esminiai sapnų aiškinimo dalykai yra šie: pirmiausia, į sapnus reikia žiūrėti kaip į faktą, kurio atžvilgiu nereikia turėti jokių išankstinių nuostatų, išskyrus tai, kad jie kažkaip kuria prasmę; antra, kad sapnas yra specifinė pasąmonės išraiška.

Vargu ar galima dar kukliau pateikti šiuos principus. Nors ir kokia menka būtų kieno nors nuomonė apie pasąmonę, jis turi pripažinti, kad ją verta tyrinėti; pasąmonė yra bent jau utėlės lygio, kuri galų gale labai domina entomologus. Jei kas nors, nepatyręs ir mažai išmanantis apie sapnus, mano, kad sapnai yra nieko nereiškiantys chaotiški atsitiktinumai, jis turi teisę taip manyti. Bet jeigu darome prielaidą, kad jie yra normalūs įvykiai (o tokie jie ir yra), tai esame priversti pripažinti, kad jie yra arba priežastiniai,- t.y. kad jų buvimas turi racionalią priežastį,- arba tam tikra prasme tikslingi, arba tokie ir tokie.

Pabandykime pažvelgti šiek tiek atidžiau į tai, kaip sąmoningos ir nesąmoningos psichikos turinys yra tarpusavyje susiję. Panagrinėkime pavyzdį, kuris visiems gerai žinomas. Staiga jūs pamiršote, ką ketinote sakyti, nors dar prieš akimirką mintys buvo labai aiškios. Arba, pavyzdžiui, norite kam nors pristatyti savo draugą ir staiga, kai ruošiatės ištarti jo vardą, nebegalite jo prisiminti. Sakote, kad negalite prisiminti, nors iš tikrųjų mintis tapo pasąmonine ar bent jau akimirką atsiskyrė nuo sąmonės. Taip pat ir su mūsų pojūčiais. Jei mes klausomės kokios nors nenutrūkstamos, bet vos girdimos natos, tai mums atrodo, kad garsas periodiškai nutrūksta, o paskui vėl atsiranda. Toks vibravimas atsiranda dėl periodiško dėmesio susilpnėjimo ir sustiprėjimo, o ne dėl to, kad keistųsi pats garsas.

Tačiau kai kas nors išslysta iš mūsų sąmonės, jis nenustoja egzistavęs, kaip kad už kampo pradingęs automobilis neištirpsta ore. Mes tik jo nematome, ir tiek. Lygiai taip pat, kaip mes galime tą automobilį vėl pamatyti, taip pat mes vėl išvystame mintis, kurios laikinai buvo pradingę.

Taigi pasąmoninė dalis susideda iš daugybės laikinai neryškių minčių, įspūdžių ir vaizdinių, kurie, nors ir užmiršti, ir toliau veikia mūsų sąmoningas mintis. Štai žmogus išsiblaškęs eina per kambarį ko nors atsinešti. Staiga sustoja, atrodo visiškai sutrikęs – jis pamiršo, ko jam reikėjo. Čiupinėja daiktus ant stalo lyg lunatikas ir neprisimena savo pradinio ketinimo, tačiau nesąmoningai yra jo vedamas ir pagaliau suvokia, ko jis nori. Jam pasufleravo jo pasąmonė.

Stebint neurotiko elgesį, galima pamatyti, kad daugelis dalykų, kuriuos jis daro, atrodo taip tarsi jis juos darytų sąmoningai ir tikslingai. Tačiau jeigu mes jį apie tai paklaustume, paaiškėtų, kad jis arba jų nesuvokia, arba visai ką kita turi galvoje. Jis girdi ir negirdi, mato, bet yra aklas, žino ir nežino. Šie pavyzdžiai yra tokie dažni, kad specialistas greitai suvokia, jog nesąmoningas psichikos turinys veikia taip, tarsi jis būtų sąmoningas, ir kad niekada tokiais atvejais negali žinoti, ar mintis, kalba ar veiksmas yra tikrai sąmoningi, ar ne.

Būtent dėl tokio elgesio daugybė gydytojų atmeta isteriškų pacientų teiginius kaip gryną melą. Tokie žmonės išties pasako daugiau netiesos, negu bet kuris iš mūsų, bet čia visai netinka žodis „melas“. Iš tikrųjų, jų dvasinė būklė sukelia elgesio netikrumą, kadangi jų sąmonė dažnai nelauktai užtemsta, įsikišus pasąmonei. Panašiai gali
netgi jų odos pojūčių suvokimas. Vieną akimirką isterikas pajunta adatos dūrį į ranką, o jau kitą gali šito visai nepastebėti. Jeigu jo dėmesys yra sutelktas į kokį nors vieną tašką, visas kūnas gali būti visiškai nejautrus skausmui tol, kol atslūgsta užtemdanti jo pojūčius įtampa. Tada pojūčiai iškart atgyja. Tačiau jis visą laiką nesąmoningai žino, kas vyksta.

Hipnotizuodamas tokį pacientą gydytojas šį procesą mato labai aiškiai. Visai nesunku įrodyti, kad pacientas žinojo visas smulkmenas. Dūris į ranką arba frazė, pasakyta sąmonės užtemimo metu, gali būti prisiminta taip gerai, lyg nebūtų buvę nejautrumo skausmui ar „užsimiršimo“. Prisimenu moterį, kuri buvo atvežta į kliniką visiško stuporo būklėje. Kitą dieną atgavusi sąmonę, ligonė žinojo, kas ji tokia, bet nežinojo, kur ji yra, kaip ir kodėl čia atsidūrė ir netgi atvykimo datos. Tačiau po to, kai ją užhipnotizavau, ji man pasakė, kodėl ji susirgo, kaip pakliuvo į kliniką, kas ją atvežė. Visas šias detales galima buvo patikrinti. Ji netgi pasakė tikslų laiką, kada buvo atvežta, nes matė laikrodį priėmimo kambaryje. Hipnozės metu jos atmintis buvo visiškai aiški, lyg ji būtų turėjusi sąmonę visą laiką.

Aptardami tokius dalykus, mes remiamės klinikiniais stebėjimais. Todėl daug kritikų mano, kad pasąmonė ir visi jos subtilūs pasireiškimai priskirtini išimtinai psichopatologijos sferai. Jie mano, kad bet koks pasąmonės pasireiškimas yra kažkas neurotiška arba psichotiška ir neturi nieko bendra su normalia dvasine būsena. Bet neurotiniai reiškiniai nebūtinai yra sukeliami vien tik ligos. Iš esmės jie ne daugiau kaip normalių reiškinių patologinis padidėjimas ir būtent būdami tokiu patologiniu padidėjimu, jie yra ryškesni negu normalūs. Isterijos požymiai būdingi visiems normaliems žmonėms, bet jie yra tokie nežymūs, kad dažniausiai yra nepastebimi.

Pavyzdžiui, užmaršumas yra normalus reiškinys – tam tikros sąmoningos idėjos praranda savo specifinę energiją dėl to, kad nukreipiamas dėmesys. Kai jis nukrypsta kitur, šešėlyje lieka dalykai, kurie rūpėjo anksčiau, panašiai kaip prožektorius apšviečia naują plotą, palikdamas tamsoje anksčiau apšviestą vietą. Tai neišvengiama, nes sąmonė vienu metu gali išlaikyti visiškai aiškius tik kelis vaizdinius, ir netgi tokiais atvejais jų aiškumas kinta („banguoja“).

Bet pamirštos idėjos nenustoja gyvavusios. Nors panorus jų negalima iškart atgaminti, jos egzistuoja pasąmonėje, čia pat už prisiminimo slenksčio, ir iš čia jos vėl gali staiga iškilti bet kurią akimirką, kartais po daugelio visiškos užmaršties metų.

Čia aš kalbu apie dalykus, kuriuos sąmoningai matėme ar girdėjome ir vėliau pamiršome. Bet mes visi girdime, matome, užuodžiame ir ragaujame daugelį dalykų, tuo metu jų visai nepastebėdami, nes mūsų dėmesys tuo metu nukreiptas į ką nors kita, arba todėl, kad poveikis mūsų pojūčiams pernelyg silpnas, kad išliktų sąmoningas įspūdis. Tačiau pasąmonė juos pastebėjo, ir šitokie pasąmoniniai juslių suvokimai svarbūs mūsų kasdieniame gyvenime. Mums to nesuvokiant, jie daro įtaką tam, kaip mes reaguojame į įvykius ir žmones.

Ypač pamokantį, mano nuomone, pavyzdį pateikė vienas profesorius. Jis vaikščiojo po laukus su savo mokiniu ir buvo įsigilinęs į rimtą pokalbį. Staiga jis pajuto, kad jo mintis nutraukė netikėtai užplūdę ankstyvos vaikystės prisiminimai. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko. Niekas iš to, apie ką kalbėta, nebuvo su jais susiję. Atsigrįžęs pamatė, kad jie ėjo pro fermą, kai iškilo pirmasis vaikystės prisiminimas. Jis pasiūlė savo mokiniui grįžti į tą pačią vietą, kur jį užplūdo jo prisiminimai. Grįžęs pajuto žąsų kvapą ir iškart suprato, kad būtent tas kvapas pažadino prisiminimus.

Jaunystėje jis gyveno fermoje, kurioje buvo auginamos žąsys ir specifinis jų kvapas paliko neišdildomą, nors ir užmirštą, įspūdį. Eidamas pro fermą, jis pajuto kvapą nesąmoningai, ir šis nesąmoningas suvokimas sugrąžino seniai pamirštus vaikystės potyrius. Šis suvokimas buvo pasąmoninis, nes dėmesys buvo sutelktas kitur, ir stimulas nebuvo pakankamai stiprus, kad pakeistų dėmesio kryptį ir tiesiai pasiektų sąmonę. Tačiau jis vis dėlto pažadino „užmirštus“ prisiminimus.

Toks „užuominos“ (pasufleruojančios replikos) arba „gaiduko“ efektas gali paaiškinti neurotinių simptomų pradžią ir taip pat kai kuriuos malonius prisiminimus, kai koks nors vaizdas, kvapas ar garsas primena praeities aplinkybes. Pavyzdžiui, mergina, atėjusi į darbą, regis, gerai jaučiasi ir yra neblogai nusiteikusi. Ir staiga jai ima klaikiai skaudėti galvą, pasireiškia ir kitokie negalavimo požymiai. Nors sąmoningai ji to ir nepastebėjo, ji girdėjo tolimo laivo ruko sireną, kuri jai nesąmoningai priminė nelaimingą išsiskyrimą su mylimuoju, kurį ji labai norėjo pamiršti.

Be normalaus užmiršimo, Froidas aprašė kelis atvejus, kai „pamirštami“ nemalonūs prisiminimai – prisiminimai, kurių žmogus mieliau neturėtų. Kaip sakė Nyčė, išdidumo spiriama atmintis pasiduoda. Taigi, tarp užmirštų prisiminimų esama nemažai tokių, kurie atsiduria pasąmonėje (ir panorus neįmanoma jų atgaivinti) dėl to, kad jie nemalonūs ir nepriimtini. Psichologai juos vadina
turiniu“.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 5251 žodžiai iš 10376 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.